Marko Sosič. Balerina, Balerina

Balerina, Balerina

(Ištrauka)

Marko Sosič (1958, Triestas, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; Zagrebo Teatro ir kino akademijoje baigė režisūrą. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje. Parašė novelių rinkinį „Rasa ant stiklo“ (Rosa na steklu, 1990), autobiografinę teatro kroniką „Tūkstantis dienų, du šimtai naktų“ (Tisoč dni, dvesto noči, 1996), romaną Tito, amor mijo, 2005, trumposios prozos rinkinį „Iš žemės ir sapnų“ (Iz zemlje in sanj, 2011), dar keletą romanų. Apdovanotas keliomis literatūros premijomis. 2017 m. įvyko debiutinio jo meninio filmo „Ašarų komedija“ premjera. Novelių vertimų skelbta „Metuose“ ir „Nemune“.

Trumpame romane „Balerina, Balerina“ (1997) vaizduojamas XX amžiaus septintasis dešimtmetis. Italijos kaimelyje, esančiame anuometinės Jugoslavijos pasienyje, gyvena slovėnų šeima. Pagrindinė veikėja, kurios akimis viską regi skaitytojas, yra penkiolikmetė mergina. Kitados ji buvo tokia kaip visi, bet vėliau kažkas pakito: Balerina nustojo kalbėti, protiškai bręsti. Tad ir romano kalba ypatinga, dažnai pasitelkiama inversija, žodynas neįmantrus, o sakiniai paprasti, dažnai kapoti, mintys trūkinėja, randasi asociatyviai, tokiomis priemonėmis kuriama savita stilistika, melancholiškas, lakoniškas pasaulio vaizdas, be to, romane daug itališkos kilmės tarmybių, skolinių, iškraipytų itališkų žodžių ir pan. Nors atrodo, kad dėl protinės negalios Balerinos žvilgsnis į pasaulį siauras ir supaprastintas, vis dėlto kaip tik todėl pagavesnis esminiams, svarbiausiems dalykams gyvenime. Ypatingo žavesio ir kolorito kūriniui teikia autoriaus meistriškai kuriama itališkojo kino neorealizmo atmosfera: atskleidžiama paprastų žmonių skurdoka buitis, gyvenimas ir tikri, nuoširdūs tarpusavio santykiai, išryškėja epochos dvasia.

Romanas įtrauktas į geriausių slovėnų romanų, parašytų po 1989 metų, dešimtuką.

Vertėja

1

Oi-oooi! Krentuuu. Stveriuosi už debesų, lietaus lašų, krušos, saulės spindulių, sumosuoju rankom, daug kartų. Nepadeda. Krentuuu. Apačioje – laukas, vis artėja, kaštonas kieme, namas, kelias, iš kaimo jis veda namo, pro bažnyčią tiesiai į kiemą, į namus. Matau stogą, jis nužertas akmenim. Nebėra debesų, lietaus lašų nė saulės. Neturiu už ko nusistverti. Mostaguoju rankom, vis greičiau. Nepadeda. Matau mėnulį. Jis spindi. Nušviečia stogą, lają, ji vis arčiau. Nukrisiu į ją, prižadinsiu paukščius. Ai-aaai. Jau stogas. Tuoj pralaušiu jį. Nubundu, nelauktai. Guliu šalia lovos. Išvirtau iš jos kaip anksčiau, kaip dabar. Man nebaisu, tik noriu šlapintis.

Atsimerkiu, pažvelgiu į lubas. Nematau skylės, kuri turėjo atsirasti. Pažvelgiu į langą. Ten kaip visada. Ten rytas. Matau kaštono lają. Paukščiai nenuskridę. Jie dar tik bunda. Man nebaisu, tik norisi šlapintis, kaip visada, kai ateina nauja diena. Užsimerkiu. Džiaugiuosi, kad langas vis dar ten pat, kad lauke stovi medis su paukščiais ir kad nepralaužiau stogo. Žinau. Man šilta. Galbūt lauke pavasaris, gal vasara. Bet ne žiema. Kai yra žiema, būna šalta ir kieme kaštonas neturi lapų, man užmaunamos kojinės. Pasidaro šilta. Staiga. Apsišlapinu ant grindų prie lovos, nuo jos aš nuvirtau. Girdžiu žingsnius. Akmeniniais laiptais iš virtuvės užlipa Ìvanka ir sustoja prie durų, priveria jas. Pažiūri į mane. Žinau. Mama. Ivanka yra mano mama. Atpažįstu ją, nes apsišlapinau, ir jei tai padariau, yra nauja diena. Ir jeigu viskas tikra, mama visada priveria duris ir pažiūri į mano kambarį.

Matau, kaip ji žengia pas mane. Už jos žingsnių viskas mėlyna. Rytas nuspalvino. Medinė spinta su veidrodžiu, komoda, kėdė. Viskas mėlyna. Mama irgi mėlyna. Plaukai, virtuvėje juos susišukavo ir susisuko į kuodą, akys, lūpos, rankos. Jos rankas irgi rytas mėlynai nudažė.

Kelia mane. Laiko už pažastų ir kelia. Juokiuosi. Ir mama juokiasi. Negali manęs pakelti, nes labai juokiasi. Paskui sako: padėk man, ir dar smagiau kvatojasi. Sėdime ant grindų prie lovos ir kvatojamės. Žiūriu į ją. Jos akyse matau ašaras. Jos akys sklidinos šviesos. Paliečiu jas. Jos akis, ašaras ir šviesą, girdžiu, ir ne tik dabar, kaip ji juokiasi. Girdžiu, kaip šneka su kažkuo prie virtuvės durų. Stoviu kampe, tą akimirką. Pasistiebiu ant pirštų galiukų ir žiūriu į virtuvės duris. Mama šneka. Nežinau, kas yra šalia jos. Nematau jos veido. Pakylu ant pirštų galiukų, stebeilijuosi į jos kuodą, pečius, suknelę ir šlepetes. Žmonės sako, kad taip būna, taria mama. Sako, kad taip nutinka, retkarčiais. Netikėtai ir niekas negali tiksliai žinoti kodėl. Tiesiog nei iš šio, nei iš to. Ji nebežaidžia. Visų šalinasi ir nieks nežino, kas jos galvoje. Paklausi ko nors, o ji neatsako. Viską girdi, o nešneka. Ir nežinai žmogus, ką godoja, kas jos galvoj… Sako, kuo toliau, tik blogiau darysis… taria mama tyliau, aš dar labiau pasistiebiu, kad pamatyčiau jos veidą. Girdžiu paskutinius mamos žodžius. Pažvelkit į ją! Valandų valandas stovi ant pirštų galų, padaro viską, ką liepiu, o tada eina ten į kampą, pasistiebia ir stovi sau. Nieko negalima padaryti, sako… kad kartais vaikams taip nutinka. Tada mama pasisuka į mane. Stoviu ant pirštų galų ir matau jos veidą. Tada pamatau ašaras ir šypseną, girdžiu paskutinius mamos žodžius. Kas mūsų laukia, Balerina, a?

Dabar nebegirdžiu jos žodžių. Tik juoką, matau ašaras akyse. Jos sklidinos šviesos.

Mama atsikelia. Visomis keturiomis padeda atsikelti ir man. Nagi, Balerina, taria, šiandien tavo šventė!

Išveda mane iš kambario laiptais žemyn, prie prausyklės, įtaisytos prieškambaryje. Tada nurengia, apiprausia, šneka su manimi. Sako, kad man penkiolika metų, kad dabar balandis, kad gimiau pavasario vidury ir šiandien turiu būt graži. Užvelka man rožinę suknelę su kaspinu iš šono. O, kokia graži bus mūsų Balerina, sako, ir šukuoja man plaukus. Žiūriu į mažą veidrodį, jis kabo ant vinies. Man atrodo, kad esu panaši į mamą. Ji šukuoja mane ir šneka. Šiandien būsiu graži, sako mama, nes šiandien mano šventė ir pavasaris, ten, už durų, dabar jos uždarytos, kieme ir laukuose. Mama sako, kad jis suartas, laukas, ir kvepia, nes yra pailsėjęs ir be piktžolių. Ir šukuoja man plaukus. Žiūriu į veidrodį. Matau lauką, nužydrintą ryto, piktžoles, aukštas ir laibas, piktžoles, kurių kas kartą mamai perbraukiant šukomis vis mažiau, žinau, kad ateis nauja diena. Matau lauką, jis suartas, prieš akis, veidrodžio kamputy, kur mano ir mamos veidai, ji prisispaudžia prie manojo ir šneka, veidas, jis mamos. Pakvėpinsime parfumais, sako mama, ir pirštais paliečia man kaklą. Tai „Mennen“, sako, odekolonas, bet jau kvepia tai kaip tikri kvepalai. Mmmmm, taria mama, kaip skaniai kvepia mūsų Balerina. Ir nebematau jos, mamos, veidrodyje, kabančiame ant vinies, žinau, kad ji eina į virtuvę ir kviečia ateiti, žinau, kad esu graži, kviečia sėstis prie stalo, duos man kavos, sako, kad po pietų bus svečių, kad gausiu dovanų, kad ateis ir Ìvanas.

Rodos, Ivanas jau čia. Pasigręžiu į virtuvę. Mudu stovim prie durų, tą kartą, nežinau, kurį, nes nežinau, kiek naujų dienų praėjo, ir nežinau, kiek kartų apsišlapinau, nes išaušo rytas. Žinau tik tai, mes stovim prie durų ir Ivanas sako, kad turim pasimatuoti ir pasižiūrėti, kuris aukštesnis. Ivanas mažas. Jis dar vaikas, jam gali kas nors nutikti. Turiu jį saugoti. Ir atsistoju ant pirštų galų, visi sako: ak, kaip greitai auga mūsų Balerina! Ivanas juokiasi ir sako, kad taps gydytoju ir užaugęs mane išgydys, ir visi ploja.

Pažvelgiu į veidrodį. Dar kartą. Aš sušukuota. Tada pažiūriu į virtuvės pusę. Įeinu pro duris, atsistoju kampe prie viryklės. Čia geriausia.

Iš čia žiūriu į duris ir pasistiebiu. Paskui man paskausta kojų pirštus. Stveriu, kas pakliūva po ranka, ir sviedžiu į duris. Beveik visada pataikau. Jei tai lėkštė, ji sudūžta. Mama surenka šukes ir paglosto duris. Visada pasako, kad reikės nudažyti. Duris ir virtuvę, viską. Nudažyti baltai, sako mama.

Dabar stoviu kampe, čia gera. Pirštų negelia. Virtuvėj tik mama. Žinau, ką ji daro. Skalbia nosines verdančiam vandenyje, nes tėtis kosėja ir spjaudo į jas. Jis ir prie slenksčio nusispjauna, kartais. Dabar jo nėra. Bare su draugais. Lošia kortom, sako mama. Grįš pietauti kaip visada, kai yra nauja diena. Mama sako, kad uždus nuo kosulio. Matau jį, kosėja prieškambaryje, visada taip būna, paskui įeina į virtuvę ir dirsteli pro langą. Tyli, tik man pasako: kaip reikalai, mano Balerina? Ir žiūri pro langą. Žinau, kad mama džiaustys nosines ant virvės kieme, vėliau.

Pirmiausia ateina paštininkas. Beveik visada, kai yra nauja diena. Paštininkas šneka, geria, paskui išeina pro duris. Tada mama džiausto nosines kieme, o aš žiūriu pro virtuvės langą, iš savo kampo. Matau nosines, man atrodo, kad tėtė namie. Jis ant kiekvienos padžiautos skiautelės… Kai paštininko jau nėra.

Dabar jis čia. Girdžiu jo žingsnius. Paštininko bijau, nes jis su kepure ir sunkiais batais. Mama jau ruošia taurelę. Jis užsuks, įeis į vidų, šnekės ir tada išgers taurelę. O paskui, išgėręs taurelę, negalės prakvėpti, tada ims juoktis ir pasakys: Ooolà!

Jis jau čia. Laba diena, Ivanka, taria ir kažką padeda ant stalo. Mama sako, kad netiki reklamom, ji niekados nelaimės ir negaus milijonų. Mama pila į taurelę. Šnapsiukas, sako. Paštininkas žiūri į taurelę ir šneka.

Pasistiebiu ant pirštų galų. Klausausi jo.

Na? Kaip sekasi mūsų Balerinai? Pažvelgia į mane. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų. Paskui žiūri į mamą. Ji vis dar makaluoja nosines verdančiam vandeny. Matau ją. Ivanka, ar jau girdėjot paskutinę naujieną? Sako, skries į mėnulį, bet dar ne taip spėriai.

A, tikrai? – sako mama ir žiūri į verdantį vandenį. Matau ją.

Joo! Po kokių metų, nežinau, kada tiksliai! Nu bet pasakykit jūs man, kam čia prireikė skriet į tą mėnulį, ką?

Et, nežinau! Rasi mūsų per daug…

Žemėje?

Nežinau. Galbūt.

Mama toliau maišo. Mediniu šaukštu. Matau ją. Matau jos nosį, smakrą, kaktą, ranką. Paštininkas sukruta, paima taurelę, išgeria. Viską, kas buvo įpilta taurelėn. Žiūriu į jį. Neprakvepia, praveria burną, lieka prasižiojęs, ilgai taip sėdi. Įkvepia oro, iškvepia. Šypteli. Ooolà, taria. Pakyla, pasitaiso kepurę. Dar šį bei tą pasako. Man. Turbūt sako man, nes žiūri į mane. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų, nenoriu, kad paštininkas man ką nors sakytų. Pasistiebiu, dar aukščiau. Visai aukštai. Virpu. Neišgaliu taip ilgai išsilaikyti ant pirštų galiukų.

O-jaja, mūsų mažoji Balerina, a? Ką pasakysi, a? – ir juokiasi. Man paskaudo pirštus. Jis šneka. Ką pasakysi, einam toliau, ką? Keliaujam į mėnulį? Ar skristum į mėnulį, a? Ak, žinoma, tu tai tikrai skristum. Taip, reikės, tai reikės, girdi, ką mama sako, a? Mūsų per daug! O jei mūsų pasidarys per daug, neturėsim ko valgyti ir teks skriet į mėnuuulį.

Žiūriu į jį. Viso, Ivanka, taria, ir žengia pro duris. Nebegaliu atsistoti ant pirštų galų. Stveriu taurelę nuo stalo. Sviedžiu į duris. Sudūžta.

Ak, Balerina, Balerina, taria mama, ir sušluoja taurelės duženas.

Stebeilijuos į ją. Man baugu, kad nebus ką valgyti, ir teks skristi į mėnulį. Po kokių vienerių metų, pasakė paštininkas. Nežinau, kas yra metai. Nei kas yra vieneri, nei dar kokie nors… Nežinau.

Mama išmeta taurelės gabalėlius į šiukšlių kibirą. Pažvelgia į mane. Prieina, pataiso man plaukus, paglosto. Juntu jos ranką ant skruosto.

Oioi, Balerina, brangioji, nesibaimink, mes neskrisim į mėnulį, liksim čia, kiek Dievas atseikės. Aš ir tu, ir mes visi.

Mama žino, ką aš galvoju. Kartais. Ji žino. Aš taip pat. Žinau, ji nori, kad juokčiausi, o ne verkčiau. O juk negaliu juoktis, nes paštininkas viską žino ir jis pasakė tai, ką pasakė. Mama sukruta. Žiūriu į ją. Ištraukia nosines iš vandens ir išeina į kiemą. Dabar man nebaisu. Nosinės jau kabo, viena pagret kitos. Mano tėtė.

Žiūriu pro langą. Mamos nebematau. Staiga. Tik nosines. Pasižvalgau po virtuvę. Liečiu savo rožinės suknios kaspiną. Dairausi. Matau viryklę, stalą, šaldytuvą, ant jo peleninę, indaują su lėkštėm ir taurėm. Ten sudėti ir šaukštai. Matau lentynėlę. Ant jos stovi skrynutė, iš kurios kalba ir dainuoja. Kai tėtė spusteli mygtuką. Įjunk „Grundigą“, – pasako mama, –reikia pasiklausyti orų. Ten ant skrynutės stovi laivelis. Mama jį vadina gondola. Sako, tokių laivų yra Venecijoje, tik švieselių neturi, anie, kur plaukioja Venecijoje. Mūsų gondola turi švieseles ir jos kartais švyti. Pažvelgiu į privertas duris. Mama vėl čia. Taria, kad tuoj bus pietūs, kad grįš tėtė, iš darbo pareis Karlas, ateis Srečkas su mama, Josipina, teta Elizabeta ir vėliau, kai bus tortas, ateis Ivanas. Tėtė čia. Girdžiu jį. Kosėja, spjaudo. Sako, kad yra senas, atsisėda. Pasako, kad sėsčiau šalia jo kaip visada, kai yra nauja diena. Ir aš atsisėdu, kaip visada. Jis man pasako, kad esu graži, kad esu didelė, ir laiko mane už rankos. Paskui prieškambary vėl kosi, grįžta į virtuvę ašarodamas nuo kosulio ir vėl paima mane už rankos. Kas naujo, Balerina, taria. O aš čiumpu jį už ausies. Man patinka suspausti jam ausį. Jis svyra į mane, nusišypso, jei nekosėja. O aš suspaudžiu jam ausį. Basta, basta, Balerina, pasako, kai paskausta, o aš dar stipriau užsuku jam ausį, nes man patinka, kai tempiu jį už ausies, man pasidaro ramu, žinau tai.

Mama dengia stalą, prašo, kad sudėčiau ant stalo taures ir lėkštes. Dabar ji žino, kad nepradėsiu jų svaidyt į duris, žino, kad išdėliosiu ant stalo. Paimu lėkštes. Kiekvieną atskirai. Mama sako: padėk ją čia! Padedu. Su kiekviena lėkšte– ta pati daina.

Visada, kai yra nauja diena, dėlioju lėkštes ant stalo. Šiandien taip pat, šią akimirką. Man atrodo, kad girdžiu savo balsą, kai dėlioju lėkštes. Tarsi ką nors sakyčiau. Kai man taip atrodo, ima ūžti ausyse. Dabar irgi ūžia. Aš apvilkta rožine suknele, iš šono kaspinas, dėlioju lėkštes ant stalo ir man ūžia ausyse. Reikia dainuoti, tada nebeūš. Turiu uždainuoti. Skrynutėje, ant kurios stovi gondola, irgi dainuoja. Ne visada. Pirmiausia tėtė pasako „įjunk „Grundigą“ ir tada pasigirsta: Voooolare, oooho, cantare, o, o, o, nel blu dipinto di blu, felice di stare lassù… Girdžiu, visada, kai įjungtas „Grundigas“, girdžiu, kad dainuoja, mama sako, per radiją visada leidžia tą pačią dainą.

Padedu lėkštę ant stalo. Nueinu į kampą, pasistiebiu ir dainuoju. Balsu. Šaukiu: Voooolare, o, o!! Ir aš kaip „Grundigas“. Paskui nebeūžia. Ausyse, viduje. Mama leidžia man dainuoti. Žino, kad ilgai nedainuosiu. Kai yra pietūs, dainuoju tik du kartus.

Įeina Karlas. Pro duris. Matau jį. Mama sako, jis mano brolis. Pareina iš miško, Karlas. Žinau. Mama sako, kad jis sergi mišką. Žiūri į mane kaip visada, kai yra nauja diena, Karlas. Nenoriu, kad jis į mane žiūrėtų. Bloškiuosi į jį. Štai dabar. Išstumiu pro duris į kiemą. Jis vėl įeina, glosto mane. Viskas gerai, viskas gerai, Balerina, taria. Kartais lieka kieme. Pro langą matau, kaip šaukštu kabina šiupinį. Sėdi po kaštonu ant suolelio ir siurbčioja šiupinį, paskui grįžta į mišką, nes turi jį sergėti. Mama sako, kad Karlas vyresnis, jam keturiasdešimt metų, o aš esu jauniausia, sesuo Josipina irgi vyresnė. Ir Albertas yra mano brolis. Mama sako, kad jis vyriausias. Jis neateis pietauti, nes yra Australijoje, sako mama.

Nežinau, kas toks yra Albertas, nežinau, kas yra Australija.

Karlas ir tėtė yra čia. Sėdi prie stalo. Mama prašo palaukti kitų. Ateina Elizabeta. Mama sako, kad jos, ji ir Elizabeta, yra seserys. Ivanka ir Elizabeta. Mama sako, kad dar nepraėjo nė šešiasdešimt metų nuo tada, kai jos gimė. Nežinau, ką tai reiškia. Mama sako, kad nori dar kartą nuvykti į Aidovščiną[1], kur jos su Elizabeta gimė, nes tai visai netoli. Karlas turi automobilį, galėtų ją nuvėžinti, Elizabetą taip pat, pasako mama vakare, kai mudvi stovim kambaryje prie lango. Aš irgi važiuosiu, sako mama, bet pirmiau man reikia nusifotografuoti leidimui. Kartais Karlas mane veža pas Elizabetą. Žinau. Pažįstu Elizabetą. Ji tokia pati kaip mama. Karlas veža mane automobiliu pas Elizabetą. Mama sako, kad automobilis ne Karlo. Bet tai visai netoli. Mama sako, kad visi esame šalia, mūsų nedaug ir visi gyvenam šalia.

Elizabeta mane pabučiuoja ir padeda krepšelį prie durų. Tame krepšely yra šis tas man, nes šiandien mano šventė, žinau tai. Paskui Elizabeta atsisėda prie stalo. Staiga nebežinau, kuri iš jųdviejų mano mama.

Girdžiu žingsnius, juoką. Atpažįstu jį. Srečkas. Mama sako, kad jis jau įgirtęs. Įeina pro duris. Nekalba. Juokiasi ir įžengia į virtuvę. Kartu įeina jo mama, teta Liucija. Mama sako, kad teta Liucija yra mano tėvelio sesuo, todėl ji yra mano teta, o Srečkas pusbrolis. Srečkas juokiasi ir žiūri į mane. Liucija jam sako: sėsk, sėsk prie stalo. Žiūriu į tetą Liuciją. Ji avi šlepetes, jos tokios pat kaip mano. Su drugeliu. Mama sako, kad ji vėl pamiršo apsiauti batus, vargšelė…

Vakare, kai su mama žiūrim pro langą ir ji su manim tyliai šnekasi, nes, sako, Karlas miega, ir tėtė miega, ir paukščiai kaštone miega, sako, nežino, kas bus su Srečku, kai nebeliks tetos Liucijos. Mama sako, kad teta Liucija mirs, nes yra sena ir pamiršta apsiauti batus.

Dabar žiūriu į ją, tetą Liuciją, ji stumia Srečką prie stalo ir sako, man, nes žiūri į mane: ak, Balerina, kokia tu šiandien graži, ir atsisėda prie Srečko. Jis vis juokiasi, bet ne taip garsiai. Ir Karlas tykiai kikena, tėtė taip pat. Kai ateina Srečkas, visi ima juoktis.

Ivanka, žinai, kur jį užtikau? – taria Liucija.

Ne, – atsako Ivanka, mano mama.

Aikštėje!

Nejaugi?!

Na taip… stypsojo ten vidury aikštės, spoksojo į jūrą ir tirtėjo. Kaip koks drebulės lapas.

Tai jis vis dar bijosi?

Taip, vis dar bijosi…Paprašau nueiti krautuvėn duonos, o jis pasiklysta, ir tada galva neišneša, kur jis. Tenka apsirengt, apsiaut ir eit jo ieškoti.

Srečkas juokiasi, patyliukais. Stoviu savo kampe ir žiūriu į jį, klausausi.

Jei gatvė per didelė, jei atsiduria aikštėj, jam pasidaro baisu, sako teta Liucija. Tada nevalioja eiti toliau. Bijo plačių ir didelių vietų. Aš jam sakau, lik pirkioj, o jis – ne ir ne, pasiklysta, o tada tirta ir kviečiasi mane… Juk žinai, kaip nutiko Ispanijoj. Pasakė, kad važiuoja į Ispaniją. Sėdo į traukinį, tas jį nuvežė iki Ispanijos, o tenai ir liko stypsot stoty. Kiaurą dieną. Visą mielą dienelę. Nes priėjo prie stoties durų, pamatė aikštę ir nedrįso toliau eit. Jam pasidarė baugu. Tai va. Jei tik kur pasitaiko aikštė, iškart ima būgauti. Tai paskum pargrįžo namo. Mandrai pakeliavo: nuo stoties iki stoties. Septyniolika valandų dardėjo. Nu pasakyk tu man, ar ne berazumis?

Visi kvatojasi. Srečkas garsiausiai.

Tada jam reikia ko nors sriūbtelėti, – sako Liucija, – taip ir prisikliukina. Och, Balerina, Balerina, ką tu apie tai pasakytum, a?

Žiūriu į jos šlepetes su drugeliu, tokias kaip mano.

Sakau jam, šneka Liucija, klausykis muzikos. Jei netinki dirbti, negali net duonos iš krautuvės parnešt, tai klausykis muzikos, ką?! Ką gi darysi, jam patinka! Ir Silvestras toksai buvo. Jam rūpėjo tik vargonai, daugiau niekas. Visą mielą dienelę bažnyčioj… Prie vargonų. Ir šitas kaip Silvestras. Tesiilsi ramybėje, juk jis paliko man pensiją.

Pažvelgiu pro langą. Girdžiu žingsnius. Žinau, kad tai Josipina. Ji visada lekia, mano sesuo. Vakare, kai kambaryje, kur miegu, su mama žiūrim pro langą ir mama tyliai man ką nors pasakoja, ji pasako, kad Josipina slapta vaikšto lyginti rūbų pas laikrodininko žmoną. Sako, kad jos vyras neleidžia lyginti, nori, kad sėdėtų namie, o ji vis tiek ten vaikšto, slaptai. Mama sako, kad jos vyras didelis ir stiprus. Aš nežinau, kas jis. Šiandien virtuvėje jo nėra. Jo niekada nebūna. Tik Josipina, ji kartais atbėga. Ko nors užkremta ir išlekia. Dar du skurliai liko, taria Josipina ir dingsta. Išlygina du skurlius ir lekia namo. Vakare prie lango virš kaštono lajų mama pasakoja, kad per karą Josipinos vyras plaukiojo laivu, šaudė į lėktuvus ir dabar naktimis būna nervingas, nes vis dar regi tuos lėktuvus danguje ir šaudo į juos iš lovos. Mama sako, kad jis italas, nes jo vardas Džiakominas.

Dabar ji virtuvėje, Josipina. Alsuoja. Sunkiai. Šypso. Prieina prie manęs. Linkiu visa ko geriausio, taria ir duoda man puokštę gėlių. Sako, kad tai tulpės. Ak, kokios gražios, taria Elizabeta ir pasideda rankas ant kelių. Gavau laišką, taria Josipina, sunkiai alsuoja. Nuo Alberto. Iš Australijos, sako. Ką rašo? – klausia Karlas. Žiūriu į ją. Jos akys švyti. Rašo, kad po kokių metų atvažiuos. Į svečius. Ir atsisėda. Visi tyli. Vakare, kai su mama stovime prie lango, ji sako, kad Albertas prižiūrėjo mišką, kaip dabar Karlas. Vėliau, sako mama, išvyko į Australiją su tokia sinjorina iš Istros. Ir pravirksta, mama. Paskui dar pasako, kad mišką saugoti pradėjo Karlas, šitaip jis gavo darbą. Tai va, nes kito nebuvo.

Dabar esame visi, taria mama virtuvėje. Ir atneša puodą. Tėtė žiūri pro langą, matau jį.

Tai ir sinjorina su juo atvažiuos? – klausia.

Apie tai neparašė, taria Josipina.

Paskui visi tyli. Sėdim prie stalo. Srečkas tykiai kikena, tada juokiamės ir mes, ir valgome, mes visi. Ir juokiamės.

Nebesijuokiam. Tik valgom. Sriubą. Spaudžiu šaukštą visu delnu, semiu, sriuobiu. Tėtė pasako, kad valgyčiau iš lėto. Užsimanau atsistoti ant pirštų galų, tenai kampe. Užsimanau dainuoti. Neuždainuoju. Noriu čiupti jį už ausies. Čiumpu. Laikau jį už ausies. Galvoju apie paštininką, mėnulį, kad žemėje nebeliks vietos, kad nebeturėsim ką valgyt. Sriuobiu sriubą. Vis greičiau. Ir laikau už ausies jį, savo tėtę.

Vėliau bus tortas. Po pietų. Tada ateis Ivanas. Mama sako, kad dabar jis mokykloje. Sako, kad ir aš ten buvau. Ne dabar. Vėliau. Buvo pasakyta, kad vėliau aš vėl eisiu į mokyklą, turiu dar paaugti. Kai būsiu didelė, eisiu į mokyklą, taip buvo pasakyta, sako mama. Vakare, kai su mama žiūrim pro langą, ji taria, kad dar yra laiko. Kai išauš nauja diena, taria mama, tada eisiu į mokyklą.

Tėtė paima mano ranką ir padeda ją ant stalo. Matau, kaip čiupinėjasi ausį. Jam sopa. Žiūriu į Elizabetą. Matau mamą. Nebežinau, kuri yra mama ir kuri Elizabeta. Ji taip pat susisukusi plaukus į kuodą. Žiūriu į jos rankas. Sako, kad jos rankos šiurkščios. Žinau, kaip gyvena Elizabeta, nes Karlas mane vežioja pas ją, kai mama būna pavargusi, kai pasako, kad myli mane, bet jai reikia pailsėti. Karlas irgi sako, kad mamai reikia pailsėti, ji nepagali kasdien mane prausti, rankioti lėkščių duženas prie durų ir dainuoti. Mama dainuoja drauge su manim, ir tada man nebaisu. Žinau tai. Stovim prieškambaryje ir dainuojam. Abi. Laikomės už rankų ir dainuojam. Garsiai. Prieškambary. Aš ir mama. Paskui mama pavargsta ir Karlas veža mane automobiliu pas Elizabetą.

Vakare, kai su mama stovim prie lango, ji man pasakoja, kad jos su Elizabeta kartu atvažiavo į Triestą. Iš Aidovščinos. Į Triestą. Kai buvo dar visai mergaitės. Mama sako, kad jos su Elizabeta tvarkė namus, svetimus namus. Skalbė, virė ir lygino kaip Josipina. Bet ne slaptai. Paskui vaikščiodavo pieno į namą, kuriame dabar gyvenam, sako mama. Eidavo pieno su šeimininke, pas kurią lygino rūbus, ir sykį ten jai pasakė, kad dar kurį kartą ateitų pieno, nes bus grįžęs Francas, pasakė, kad jis gražus ir kad juodu susituoks. Mama pasakoja, kad grįžo iš karo Francas, jis buvo gražus ir jie susituokė. Francas yra mano tėtė, kurį tampau už ausies. Mama sako, kad jis pliekia kortom kaime, bare. Važinėja lošt ir į Veneciją. Dabar jau nebe, nes yra senas, sako mama. Mama sako, kad gondolą su švieselėmis, kuri stovi ant „Grundigo“ virtuvėje, atvežė tėtė. Francas. Kažkada.

Nebežiūriu į Elizabetą. Nenoriu pas Elizabetą. Nenoriu, kad mama būtų pavargusi ir kad Karlas vežtų mane pas Elizabetą.

Sėdžiu ir trupinu duoną. Kremtu trupinius, iš lėto. Grumuliuoju burnoje, paskui nuryju, trupinius. Žiūriu į Srečką. Jis šneka. Sako, kad Bethovenas yra iškiliausias kompozitorius. Verkia. Mama Liucija su šlepetėm klausia, kodėl jis verkia. Jis sako, kad galvoja apie jo gyvenimą. Bethoveno, todėl verkia. Paskui Srečkas mikliai nusišluosto ašaras ir nebešneka apie Bethoveną. Aš nežinau, kas tai yra Bethovenas. Srečkas man mirkteli. Matau jo burną, retus dantis, plonus plaukus ir ašarų žymes, nes jo akys raudonos. Mano akys irgi būna raudonos, kai verkiu. Vėliau, kai pasižiūriu į veidrodį. Dar kartą man mirkteli. Kreipiasi į mane. Šneka man į veidą. Žiūriu į jį, žiūriu į jo akis. Srečkas sako, kad gali sugiedoti visus Bethoveno kūrinius orkestrui, pianinui, simfonijas, styginių kvartetus. Sako, kad viską moka atmintinai. Kad viskas jo galvoje, ir kai pasiklysta ir negali pajudėti iš vietos, tada prisimena Bethoveną, sako, tada jam ne taip baisu didelėje vietoje. Nežinau, kas yra kvartetai ir visa kita. Niekas nežino. Žinau tai.

Žiūriu į jį, Srečką. Kiti iš jo juokiasi. Jiems patinka, kai jis šneka apie Bethoveną, nes ima verkti, visada. Tėtė jam sako: šnekėk, šnekėk, Srečkai!Jis nutyla. Teta Liucija sako, kad per daug išlenkė, todėl verkia, o ne dėl Bethoveno. Pažvelgiu į jos šlepetes su drugeliu. Pasilenkiu po stalu ir žiūrinėju jos šlepetes. Jos tikrai tokios pat kaip mano.

Atsikeliu, einu į savo kampą, pasistiebiu. Ak, mūsų Balerina pradės šokti, taria tėtė. Srečkas išeina pro duris į kiemą. Matau, kaip jis išėjo į kiemą, matau jį pro langą. Visi kiti sėdi. Karlas sako, kad netrukus bus pastatytas paminklas žuvusiems partizanams atminti. Dainuos ir choras. Nežinau, kas yra paminklas ir kas tokie partizanai. Stoviu ant pirštų galų. Žiūriu pro langą. Matau Srečką ir jo mamą Liuciją su šlepetėm. Ji taiso jam marškinius, o jis stumia ją šalin, vėl taiso jam marškinius, o jis ją stumia. Galiausiai leidžia mamai sulyginti marškinius.

Ivanas. Jis čia. Matau jo galvą pro langą. Tuoj įeis pro duris.

Jis čia. Abiem rankom laiko puokštę gėlių. O, kokios gražios, taria Elizabeta ir pasideda rankas ant kelių. Josipina pakyla. Gerai, dabar jau einu, taria. Palauk, dabar bus tortas, sako mama. Atėjo Ivanas, valgysim tortą. Ivanas stovi priešais mane, vis dar laiko abiem rankom apglėbęs gėles ir žiūri į mane, žiūri aukštyn. Aš žiūriu į jį žemyn, žiūriu jam į akis. Žiūriu jam į veidą. Sušukuotas, baltais marškiniais ir mėlynom kelnėm su klostėmis. Mėlynom kaip rytas, kai viskas mėlyna. Josipina paima iš jo gėles ir įpila į vazą vandens. Linkiu visa ko geriausio, Balerina, taria Ivanas ir paspaudžia man ranką. Nebestoviu ant pirštų galiukų. Leidžiu jam laikyti mane už rankos. Mama pjausto tortą. Josipina mikliai suvalgo gabalėlį ir taria, kad jau išeina. Jau matau, kaip ji lekia, išeis sparčiais žingsniais. Jau išeina. Matau, Josipina eina pro duris.

Valgau tortą su Ivanu. Ivanas servetėle šluosto man lūpas. Sako, kad esu visa šokoladuota. Kaip sekasi mokykloje, Ivanai? – klausia Karlas. Gerai, atsako Ivanas, gerai, ir toliau kramto tortą. Tada šneka tėtė. Kuo būsi užaugęs? Gydytoju, atsako Ivanas. Toliau valgome tortą. Kol jo visai nelieka.

Dabar šneka kiti. Ivanas sėdi šalia manęs ir sako, kad kai nebevaikščios į mokyklą, pagydys mane, nes tada jis bus gydytojas. Žiūriu į jį, paduodu jam ranką. Jis paima ją. Laiko mano ranką. Jo rankos minkštos. Tada taria, kad jau eis. Čiao, Balerina, pasako ir išeina. Adijo, Ivanai, nunešk labų dienų namiškiams, taria mama. Ir Ivanas išeina, matau jo galvą pro langą.

Vakare, kai su mama stovim prie lango, ji sako, kad Ivanas jaunesnis už mane, jis lanko vidurinę ir yra stropus mokinys. Dar mama sako, kad jis gyvena netoli, tenai, kaimynystėje, sako ji.

Karlas nueina į rūsį. Rūsyje šalta. Žinau, kad nuėjo paimti akordeono. Karlas moka groti akordeonu. Jau grįžo. Mama šypteli, matau ją.

Balerinai, taria Karlas ir užtraukia. Štai jau ir Srečkas čia, ir Liucija, jo mama, o mano teta. Tėtė sėdi. Visi žiūri į Karlą. Srečkas dainuoja. Elizabeta pliaukši rankomis per kelius.

Vėl pasistiebiu. Klausausi. Karlas groja. Akordeonu. Man paskaudo pirštus. Stveriu lėkštę, suspaudžiu rankoje ir sviedžiu į duris. Visi pasilenkia. Lėkštė sudūžta. Šiandien gana, taria Karlas, ir padeda akordeoną į šalį. Srečkas pažvairuoja į mane ir išeina. Visi išeina į kiemą, matau juos. Paimu dar vieną lėkštę, ji sudūžta į duris. Mama renka šukes. Gerai, viskas gerai, Balerina, ir pradeda dainuoti. Mama dainuoja.

Voolare, o, o! Cantare, o, o, o, o…

Mes prieškambaryje, abi. Laikomės už rankų ir dainuojam.

Nel blu, dipinto di blu, felice di stare lassù…

Mamos gražus balsas. Girdžiu jį ir tada, kai nedainuoja, nekalba. Čia, viduje, jį girdžiu. Ji laiko mane už rankos ir dainuoja. Prieškambaryje. Uždaro duris. Mama sako, kad jos laukujės. Lukterk, taria. Uždaro. Nebematau kiemo. Kad kaimynai neširstų, taria, dainuojam toliau, visu balsu, nes dabar durys uždarytos. Kai mama su manimi dainuoja, man nebaisu.

Laiko mane už rankos ir palydi į virtuvę. Dainuojam. Nuveda mane prie stalo. Atsisėdu. Dainuoju. Glosto man pečius, pritaria man. Nematau jos veido, tik duris. Prieškambarį. Jame nėra šviesos. Mama padeda ant stalo šūsnį popierių. Sako, kad tai žurnalas, ir kad pavartyčiau jį. „Domenica del Corriere“, taria mama. Žinau, jau ne pirmą kartą man duoda. Žinau. „Domenica del Corriere“, taria, vartau lapus. Mama ragina pasižiūrėti, kas vyksta pasaulyje. Ir man ką nors papasakosi, taria. Vartau ir dainuoju. Dabar kiek tyliau. Žiūrinėju veidus. Moteriškus, vyriškus. Nepažįstu jų. Jie niekada nėra pas mus buvę. Nebevartau žurnalo. Pažvelgiu pro langą. Matau juos kieme. Visi dar ten. Žiūri į virtuvę. Elizabeta, Karlas, Srečkas, Liucija, Ivanas. Josipinos nėra. Žinau, kad ji jau išlėkė, išėjo anksčiau.

Vakare stovim su mama prie lango. Už manęs yra lova. Žinau, mama nuves mane į lovą. Netrukus. Dabar stovime čia, prie lango. Apačioje yra kiemas, kaštonas, kur paukščiai atskrenda miego. Jie jau atskrenda. Matau juos. Matau, kaip kruta viršūnės lapai. Žiūriu tolyn už kaštono. Mama sako, kad ten plyti laukai, už jų – kalvelės ir paskui kalnai. Mama sako, kad kalnų papėdėje yra slėnis ir kad ji ten gimė, tame slėnyje, kurio nematau. Kalno papėdėje. Mama pasakoja kaip visada, kai stovim prie lango prieš man atsigulant. Matai? Ana ten stūkso Čavenas, ten gimsta audra, sako mama. O ten, matai? Yra Angelų kalnas, tasai mėlynas, matai? Matau. Tyliu.

Ten yra mano nuostabiausia diena, sako mama. Ji liko ten. Ankstų rytą su Elizabeta nuėjom. Į Angelų kalną. Beveik dvi valandas per rasą kopėm į viršūnę. Ir netikėtai, sako, netikėtai išvydom pievą, didžiulę, milžinišką, kad net nesimatė jos galo. Toj pievoj buvo marios gėlių. Buvo balta lyg prisnigta… Tada ėmėm braidžioti po tas gėles, aš ir Elizabeta, ir mudviem buvo baisiai gera, net negaliu tau nupasakoti, taria mama. Paskui priskynėm puokštę, didžiulę puokštę… ir buvo taip nuostabu, taip baisiai nuostabu, kad negaliu tau apsakyti.

Ten mano diena, sako mama, ir nuveda mane į lovą. Atsigulu. Šiandien buvo tavo diena, Balerina. Saldžiai miegok ir nieko negalvok. Juntu jos rankas ant veido. Žiūriu, kaip ji pasilenkia prie manęs. Pabučiuoja. Už jos matau langą. Žinau, kad paukščiai jau miega, aš irgi užmigsiu ir sapnuosiu. Mama sako, kad aš sapnuosiu sapnus ir viskas bus gerai.

2

Apsišlapinu, šią akimirką. Juntu, kad šlapinuosi. Man šalta. Nenoriu atsimerkti, nenoriu pažvelgti į langą. Girdžiu žingsnius. Žinau, mama priveria duris. Guliu lovoje. Girdžiu, kaip ji prieina arčiau. Labas rytas, Balerina, taria. Turime persirengti, šiandien nauja diena. Žinau. Gerai žinau, kad nauja diena, nes apsišlapinau ir yra rytas. Mama mane šluosto. Rankšluosčiu. Jis šiurkštus. Man peršti. Paskui užmauna kojines. Žinau, kad yra žiema. Vakare, kai su mama stovim prie lango, kaštonas nebeturi lapų ir paukščiai nebemiega jame. Mauna man kojines, mama, ir glosto pirštus. Ak, mano gražioji Balerina, sako, dabar juos patepsime, kiekvieną vakarą, tavo pirščiukus, gerai? Kitaip nebegalėsi šokti, sako mama. Pažiūrėk, kokie, tau greičiausiai skauda. Ir glosto. Pirštus. Pėdas.

Esu virtuvėje. Sėdžiu prie stalo. Žiūriu į duris. Tėtė prieškambaryje, rūko ir žiūri į kiemą. Pelenai byra ant grindų. Jis stovi ir žiūri. Mama priešais mane trupina duoną į puodelį su kava. Žiūriu į kavą su pienu, į duonos gurinėlius, jie krinta į puodelį. Čiumpu šaukštą, pasemiu. Sriūbteliu. Kramtau ir žiūriu į prieškambarį. Tėtė žiūri į kiemą. Paskui paima skrybėlę nuo pakabos ir užsimauna. Pasižiūri į veidrodį, kabantį ant vinies. Tyli. Nieko nesako. Į mane nepažiūri. Žengia į kiemą, matau jį, tolsta. Į barą, taria mama. Žinau, kad per pietus pareis. Žinau, kad sugriebsiu jį už ausies. Stipriai laikysiu. Iš pradžių stovėsiu savo kampe, ant pirštų galiukų. Būsiu didelė, paskui bus pietūs. Ir laikysiu jį už ausies, kad jam suskaustų, vėliau.

Girdžiu žingsnius. Duryse stovi moteris. Alsuoja, sunkiai, dažnai. Matau, kaip mama atsigręžia. Nuo viryklės į duris. Moteris tyli, tik garsiai alsuoja. Paskui prataria, kad skambino Srečkas. Pasakė, kad mama pakliuvo po automobiliu ir dabar ji ligoninėje.

Mama žiūri pro langą į kiemą. Ne visą laiką. Retkarčiais. Dabar vėl žiūri. Stalas padengtas pietums. Stoviu kampe ir žiūriu į mamą. Matau jos pečius, plaukus, jie susukti į kuodą. Nejuda, tik žiūri pro langą. Karlas įeina į virtuvę. Mama prabyla. Ką tik buvo kaimynė, atėjo pasakyti, kad Liucija pateko po automobiliu. Ar nuveši mane po pietų į Triestą?

Klausausi.

Taip, taria Karlas. Kaip tai nutiko?

Mama sako, kad nežino. Paskambinęs Srečkas. Pasakęs, kad ji pakliuvo po automobiliu. Karlas sėda prie stalo. Matau, kaip pareina tėtė. Jis jau kieme. Sustoja. Kosėja. Paskui įeina.

Liucija pateko po automobiliu, taria mama. Karlas mane nuveš į Triestą. Balerina važiuos su manimi.

Pasistiebiu savo kampe. Tėtė stovi duryse. Tyli. Nusivelka paltą. Nusivožia skrybėlę. Žengia prie lango. Žinau, ką jis daro. Žiūri į termometrą. Tik dešimt, taria. Paskui paima pieštuką nuo šaldytuvo. Pieštukas visada ant šaldytuvo, paima jį. Kažką užrašo. Mama sako, kad įrašo laipsnius į kalendorių. Kiekvieną dieną. Paskui įjungia „Grundigą“ pasiklausyti orų. Žinau. Tada visi tylim. Kartais ne, nes aš dainuoju, bet tėtė nieko nesako. Išjungia radiją ir įjungia gondolos švieseles. Ir žiūri į gondolą. Užmiega prie stalo.

Dabar jis sėdi prie stalo. Aš irgi sėdžiu. Karlas pažvelgia į mane. Žinau, jis buvo miške. Mama sako, jis saugo mišką, kad neiškirstų. Mama sako, saugo ir gyvūnus, kad jų nežudytų.

Ljubljana: Beletrina, 2017

[1]Slovėnijos miestas netoli Italijos sienos. (Vert. past.)