Mia Kankimäki. Apie jas galvoju naktimis

Mia Kankimäki (g. 1971, Helsinkyje) – suomių rašytoja. Helsinkio universitete studijavo literatūrą, tapo filosofijos magistre, paskui vienuolika metų dirbo leidykloje. Daug laiko praleidžia kelionėse, ypač domisi Japonija. Iš šio domėjimosi 2013 m. radosi ir pirmoji knyga „Nuo ko širdis ima plakti stipriau“ (Asioita jotka saavat sydämen lyömään nopeammin),  pasakojanti apie X–XI a. gyvenusią Japonijos imperatoriaus dvaro damą ir rašytoją Sei Shōnagon. Knyga buvo puikiai įvertinta kritikų ir skaitytojų, už ją Mia Kankimäki apdovanota Helsinkio regiono bibliotekų tinklo „HelMet“ premija. Už 2018 m. išėjusią antrąją knygą „Apie jas galvoju naktimis“ (Naiset joita ajattelen öisin)  rašytoja pelnė ne tik nepaprastą populiarumą, bet ir Laurio Jäntti´o fondo Pripažinimo ir „Otavos“ knygų fondo“ premijas, skiriamas už reikšmingiausius negrožinius kūrinius. Knygoje „Apie jas galvoju naktimis“ Mia Kankimäki pasakoja apie savo keliones žinomų, bet šiek tiek primirštų ar prieštaringų asmenybių pėdsakais Afrikoje, Italijoje ir Japonijoje. Prisimenamos keliautojos ir atradėjos Isabella Bird (1831–1904),  Ida Pfeiffer (1797–1858), Mary Kingsley (1862–1900),  Aleksandra David-Néel (1868–1969),  Nellie Bly (1864–1922),  brandžiame amžiuje pasiryžusios pakeisti ligtolinį gyvenimą ir nuveikusios svarbių darbų mokslo labui, taip pat XVI a. gimusios dailininkės pionierės – Sofonisba Anguissola, Lavinia Fontana, Artemisia Gentileschi bei šių laikų meno revoliucionierė Yayoi Kusama (g. 1929). Įspūdingų asmenybių istorijas Mia Kankimäki pasakoja supindama įvairius literatūros žanrus: biografijų epizodus keičia aplankytų kraštų vaizdai, rašytiniai liudijimai, laiškai, analitiniai pastebėjimai, šiek tiek ironiški pačios autorės pasvarstymai. Daugiausia vietos knygoje skiriama legendinei danų rašytojai Karen Blixen, kurios pėdsakai autorę nuveda į Keniją ir Daniją.

Vertėja

II skyrius. BALTAS RŪKAS, ŽIEMA – PAVASARIS

Nelabai trumpai tariant, situacija klostėsi šitaip.

Praėjusių metų lapkritis. Guliu ant tatamiu išklotų grindų šaltutėliame kambaryje Kiote ir visiškai nenoriu keltis nuo savo futono. Prieš porą mėnesių išėjo mano pirmoji knyga ir čia atvažiavau pagalvoti, ką veiksiu toliau. Paklaidžiojau siauromis mylimo miesto gatvelėmis, susitikau su draugais, pasėdėjau keliuose arbatos namuose, pavaikštinėjau apie skaisčiai nugelsvintų medžių supamas šventyklas, bet nieko nesumąsčiau.

Pajutau atsidūrusi absoliutaus nulio taške.

Man keturiasdešimt dveji. Aš neturiu vyro, vaikų, darbo. Pardaviau butą, išleidau pirmąją knygą ir suvis išėjau iš leidyklos. Įžengiau į baltą rūką – laisva ir atitrūkusi nuo visko.

Bet rūkas labai tirštas, ir aš tikrai nežinau, ką daryti toliau. Kur keliauti? Su kuo? Ir ką gali veikti keturiasdešimtmetė, neturinti šeimos, atsisakiusi darbo ir būsto?

Pastarieji metai buvo patys nuostabiausi. Aš daug keliavau – buvau Kiote, Londone, Tailande ir Berlyne, sugrįžusi į Suomiją, gyvenau trumpam išvykusių draugų butuose, kartais – palėpėje, pas tėvus. Rašiau ir skrajojau laisva, apimta nesuvokiamo jausmo, kad galiu leisti laiką taip, kaip noriu.

Kai matau nuo darbo išsekusius draugus, pagauna keista kaltė. Aš nesikamuoju darbotvarkės vergystėje, sprendžiamuosiuose susirinkimuose, namie manęs nelaukia jokie rūpesčiai – jaučiuosi taip, lyg būčiau pabėgusi iš Alkatraso ir, plūduriuodama baseine ant pripučiamo čiužinio, stebėčiau kitų plūkiavą. Tiesiog begėdiška pačiai spręsti, ką veikti. Tikriausiai taip gyventi nevalia?

Šiaip jau viskas puiku, ir vis tiek ima nerimas.

Atrodo, kad aš su savo gyvenimu einu į priešingą pusę nei mano draugai. Jie puoselėja namus, kepa „Toskas“ vaikų renginiams mokykloje, dalyvauja maratonuose, perka vasarnamius, savaitgaliais skrenda pasilepinti į Vidurio Europą. Aš, būdama keturiasdešimties, grįžau į dvidešimtmetės padėtį: nesilaikau tvarkaraščių, neturiu jokių pareigų, darbo ir pinigų ne kažin kiek turiu, susikrausčiau į šuns būdos didumo būstelį, kokiame negyvenau net studijų metais. Jaučiuosi laisva, bet kartu lyg ne savo vietoje.

Sunkiomis valandomis atrodo, kad per dvidešimt metų nieko nepasiekiau.

Maloniomis valandomis atrodo, kad išsivadavau iš visokių siekių.  

O štai dabar turiu atrasti šios ekspedicijos – viso keturiasdešimtmetės moters gyvenimo – kryptį ir prasmę. Tysant Kiote ant futono į galvą ėmė lįsti megalomaniška idėja: gal vertėtų patraukti tų pavyzdinių moterų – tų, apie kurias galvoju naktimis, keliais? Tapti rašančia keliautoja ir nukakti ten, kur jų būta – į Afriką, Meksiką, Polineziją, Kiniją, Naujosios Meksikos smėlynus, apsukti ratą apie pasaulį. Tik kaip?

Ką tik atrastuose magiškuose arbatos namuose vieną vakarą per vėlai išgeriu stiprios, vaiskiai žalios mačios ir smegenys ilgai negali nurimti. Dingteli, kad užvis įdomiausia būtų nusigauti į Afriką. Ir kad Afrikoje velniškai baisu. Bet kaip tik todėl turiu ten nukakti.

Kai sugrįžtu iš Kioto į Suomiją, sumanau išsiųsti į Tanzaniją savo knygą apie Sei Shōnagon. Ant siuntinėlio užrašau internete surastą adresą: Box 10, Arusha, Tansania. Siunčiu savo pirmąją knygą laukinių gyvūnų tyrinėtojui suomiui ta dingstimi, kad jis paminėtas 26 puslapyje, ir laiškelyje, kurį įdedu į siuntinį, parašau, jog svajoju pabūti savanoje. Pasvaičioju sau (tikras absurdas), kad Sei galėtų būti mano pasiuntinė, žvalgė, egzotiška vilbynė ir ištempti mane į kelią.

Ji taip ir padaro.

Naujųjų metų išvakarėse laukinių gyvūnų tyrinėtojas atsiunčia žinutę: „Dėkui už knygą! Daugiau parašysiu elektroniniu paštu, bet jei turi tokių svajonių, esi laukiama bet kada.“

Jeigu laukiau kokio ženklo, štai jis. Pilvą sugniaužia baimė, bet, po velnių, niekada sau neatleisiu, jei dabar nepasiryšiu. Aš visai nepažįstu to Ollio, mes niekada nebuvom susitikę, bet iš jo knygų apie Tanzanijos gamtą ir vieno pokalbio prieš trejus metus susidariau įspūdį, jog tai gana nuoširdus (ir labai šnekus) žmogus. Iš interneto sužinau, kad jis turi namą kaime netoli Arušos – ar ten mane kviečia? (Jau regiu takus po palisandrais, virėjus ir sodininkus, nors tas namas gal tik kokia molio trobelė.) Jis tikriausiai nemano, kad prašausi į svečius skatinama romantiškų ketinimų? (Mano buvusysis turbūt pasakytų: „Žinai, kažin ar baltaodžiui, gyvenančiam Afrikoje, pusamžė suomė gali susukti galvą.“)

Gal pats laikas pasinaudoti Karen Blixen sąskaita, kurioje ne vienus metus kaupiau pinigus svajonių kelionėms. Toms, kurioms pasiryšiu arba ne.

Karen Blixen laikau ne tik nežinomų žemynų ir laukinės Afrikos gamtos, bet ir nepaprastos drąsos simboliu.

Afrikoje buvau du kartus – abiejose kelionėse lūkesčiai išsipildė, bet  kamavo mirtina baimė. Nors tikrai nesuprantu, ko bijoti kelionėje su grupe – juk tereikia prisitaikyti prie sąlygų ir prisimenu, kad kelyje į Pietų Afriką mes taip ilgai sėdėdavome autobusiuke (kai kuriomis dienomis nuvažiuodavome net po 700 kilometrų), jog viename Svazilando kaime išlipau taip apkvaitusi, kad net nesusipratau nusiimti nuo sprando pripučiamos kelioninės pagalvėlės. O baimę vis tiek jaučiau. Pirmą safario naktį savanoje išgirdus liūto riaumojimą, apėmė toks siaubas, kad pradėjo barškėti dantys. (Ligi tol nemaniau, kad iš baimės dantys tikrai barška.)

Karen Blixen, be abejo, nebijojo. Ji valdė fermą Rytų Afrikos aukštumose ir ištisas savaites, net mėnesius praleisdavo safariuose, kur visi prie laužo valgė tarnų paruoštą vakarienę, iš krištolo taurių gėrė šampaną ir per gramofoną klausydavosi Schuberto. Jau regiu Karen Blixen ilgu sijonu, baltais marškiniais ir suvarstomais auliniais, tolių toliausiai nusidriekusią gelsvą savaną, akacijų lajų skėčius, zebrus, žirafas, rašomąją mašinėlę. Mačiusieji filmą „Mano Afrika“ galbūt išvystų ir ant alkūnių parimusį dailų vyrą su safario skarele po kaklu.

Skaitant Karen Blixen prisiminimus „Iš Afrikos“, aiškėja, kad Karen buvo drąsi, guvi, dalykiška, išmintinga, turėjusi pavydėtinų gebėjimų nugalėti sunkumus. Kartais Karen atrodo tiesiog neįveikiama supermoteris, kone vyras. Net probėgšmais iš knygos surankiotas jos gebėjimų sąrašas daro įspūdį:

1) Karen Afrikoje augina kavą;

2) Karen – gabi šaulė. Kartą, paprašyta masajų, ji nušauna galvijus puldinėjantį liūtą, sekmadieniniams fermos darbininkų pietums retkarčiais pakloja kokį zebrą ar du;

3) Karen ištveria ilgas medžiokles. Į jas dažnai leidžiasi su kikujais ir somaliečiais, lydima savo šunų, jodinėja arkliu tarp antilopių;

4) Karen garsėja kaip gydytoja, kas rytą priimanti ligonius. Tuos žmones kankina maras, raupai, šiltinė, maliarija, žaizdos, sumušimai, galūnių lūžiai, nudegimai, gyvačių įkandimai, o sunkiausius ligonius ji išveža į Nairobio ligoninę ar misionierių stotį. Sykį ji netyčia išgeria per didelę arseniko dozę, bet sumano Alexandre´o Dumas´o romane pasiieškoti priešnuodžio ir neutralizuoja arseniko poveikį pienu su kiaušinio baltymu;

5) Karen dar ir mokytoja, teisėja bei geradarė. Fermoje ji įsteigia mokyklą, teisėjauja per čiabuvių ginčus. Rytais Karen renka kavą kartu su darbininkais, kuriuos myli. Sekmadieniais senutėlėms čiabuvėms dalija uostomąjį tabaką;

6) Kartą Karen užeina ant tako negyvą senąjį Knudseną ir, pasitelkusi čiabuvį, nuneša jo kūną į namelį. Ji nebijo mirusiųjų, o čiabuviai (ir aš) bijo. Ji apskritai nieko nebijo;

7) Karen – puiki virėja. Ji mokėsi pas danų restorano virėją prancūzą, apie jos vakarienes kalba visa Rytų Afrika;

8) nesulaukusi lietaus sezono, Karen vakarais rašo istorijas. Savaime suprantama, rašyti ji moka. Jos balsas ramus, skambus, švelnus. Ta moteris stipri, žino savo vertę. Ji viską supranta, viską moka, niekas jos neišmuša iš vėžių.

Kad aš būčiau tokia kaip Karen.

Tačiau, be abejo, nesu. Įsėdus į „KLM Royal Dutch Airlines“ lėktuvą, mane, galima sakyti, apima panika. Kilimandžare nusileisime devintą vakare, kai Afrika skendės juodžiausioje tamsoje. Ar tas Ollis bent pasitiks mane? Elektroniniuose laiškeliuose paklausinėjau jo apie tinklelius nuo uodų ir „visapusišką drabužių apdorojimą permetrinu“, nes kelionių vadovai primygtinai rekomenduoja apsaugą nuo maliarijos, bet Ollis patarė nurimti: jei imsiuosi profilaktikos, neverta čia skristi. Bet galiu prisiekti, kad sveikatos centro gydytoja atrodė susirūpinusi, kai išrašinėjo man vaistus nuo maliarijos.

Manau, kad Vakarai susidarę tokį vienpusišką ir iškreiptą Afrikos vaizdą, kokį parodė Čilės menininkas Alfredas Jaaras neseniai surengtoje meno muziejaus „Kiasma“ parodoje. Menininko surinkti žurnalo „Time“ viršeliai pribloškia mums brukamais Afrikos vaizdais: laukiniai žvėrys, badas, ligos, karas. O miestų, kultūros, universitetų – įprasto išsilavinusios viduriniosios afrikiečių klasės gyvenimo – vaizdiniai visiškai ištrinti. Ir mane tas brukalų srautas įtraukė: Afrika man siejasi su ligų, blogos higienos ir teroristinių išpuolių vaizdais. Su apiplėšimais, prievartavimais, žmonių grobimais, avarijomis keliuose. Su uodais, gyvatėmis, musėmis cėcė. Su amebomis, kraujinėmis siurbikėmis, smegenų maliarija. Su viduriavimu, hipertermija, geltonuoju drugiu, cholera, ŽIV ir ebola.

Ar dar blogiau – su kažkuo, ko jau nėra. Paklausinėju Nairobyje dirbančių bičiulių draugų, kas praverstų kelionėje, ir susivokiu skendinti nerealybėje. Jie kalba apie didįjį Kiberos lūšnyną, pabėgėlių organizacijų veiklą, nes mano, kad į Keniją visi vyksta dėl vystomojo bendradarbiavimo, dirbti pabėgėlių stovyklose ir su benamiais vaikais. Tikriausiai neišdrįsiu prisipažinti, kad svajoju išmėginti kolonijinio stiliaus safarį ir patirti praėjusių laikų kerus, paskraidyti nedideliu lėktuvėliu virš savanos, suprasti dramblių kalbą ir pažvelgti liūtui į akis, vakarais prie palapinės ant turistinės kėdės tarškinti senovišką rašomąją mašinėlę arba skaityti knygą odiniais viršeliais, po ranka pasidėjusi krištolo taurę.

Be to, pavasaris, rengiantis kelionei ir tyrinėjant medžiagą apie Karen, labai keistas. Vasario mėnesį turiu iškęsti sudėtingą protinio danties operaciją, o po jos tris savaites negaliu išsižioti. Supstoma vaistų ūkanos guliu tėvų palėpėje, traukiu pro šiaudelį mamos pagamintas tyres, skaitau Akselio Gallen-Kallelos „Knygą apie Afriką“ ir su pavydu žiūriu į begemotus televizoriaus ekrane, galinčius išžioti nasrus 180 laipsnių kampu. Kovo mėnesį nuo gerklės ligos dingsta balsas, vaikštau pas gydytoją ir su juo darau keisčiausius pratimus – mes dviese giedame himną ir pučiame stiklinį vamzdelį, įstatytą į vandens stiklinę. Bet absurdiškiausias dalykas – balso registro fiksavimas, liudijantis, jog kalbu pačiu žemiausiu balsu, nors iš tiesų esu sopranas. Sopranas! Juokinga. Įsivaizdavau, kad aš žemas, niūrus ir flegmatiškas altas, o dabar paaiškėja, jog esu visai kitokia – linksma, guvi, energinga moteris, keturiasdešimt dvejus metus šnekanti ne tuo balsu!

Simbolika reikšminga: juk rengiuosi į kelionę, kur ieškosiu naujo balso – kokios nors drąsios moters, kuri žengia per gyvenimą nerūpestingai šypsodama.

Dar ieškosiu jos.

Ant servetėlės parašau laiškelį Karen. Dar nežinau, kad mano nuomonė apie ją netikėtai taps prieštaringa.

Pirmoji nakties moteris: Karen Blixen, iki santuokos Denisen.

Profesija: kavos augintoja, vėliau rašytoja. Atvyko į Afriką 1914 m. sausio mėnesį, būdama dvidešimt aštuonerių. Aštuoniolika metų Afrikoje valdė kavos plantaciją. Iš Afrikos galutinai išvyko 1931 m. liepos mėnesį, būdama keturiasdešimt šešerių, nuskurdusi, prislėgta, kamuojama sifilio, praradusi viską. Sugrįžo pas mamą į vaikystės namus ir pradėjo rašyti.

Karen išvyko į Afriką 1913-aisiais, būdama dvidešimt aštuonerių, ir jos galvoje sukosi tik viena mintis, kad gyvenimas keičiasi. Jai iki gyvo kaulo buvo įgrisę tai, kuo tuolaik gyveno visos jaunos moterys, ir persikėlimas į Afriką tapo jos planu B.

Karen Denisen gimė 1885 m. turtingų danų šeimoje, jos vaikystė prabėgo sename Rungstedo dvare prie jūros palei Kopenhagą. Karen, šeimoje vadinama Tanne, buvo tėčio mylima dukrelė, ir aš tuo nesistebiu: laisvamanio, keliavusio po Ameriką, gyvenusio tarp indėnų, pasaulis su aistromis, žygdarbiais ir tolimomis dykromis buvo artimas Karen. Mergaitė neturėjo nė dešimties, kai tėvas nusižudė, ir tą smūgį ji jautė visą gyvenimą.

Bet moteriškasis mamos ir tetų pasaulis Karen nepatiko. Moterų gyvenimas atrodė užstrigęs namie, kur motinos seserys be paliovos gvildeno doros ir seksualinės etikos klausimus. Moterys čia nebuvo mokomos pragyventi, o tik išeiti už vyro. Tad Karen, kaip visos merginos iš privilegijuotos klasės, buvo privačiai lavinama skaityti poeziją, dailyraščio, anglų ir prancūzų kalbų, atmetant tokius nemoteriškus dalykus, kaip matematika. Gyvenimas Rungstedlundo dvare buvo labai saugomas, bemaž klaustrofobiškas, ir vėliau Karen sakė, kad sugrįžus namo jai tvanku, kaip įlipus į sausakimšą traukinio vagoną, kur iškvėpuotas visas oras. Tame traukinio vagone Karen pasilikti nenorėjo, ir nieku būdu neketino gyventi „pagal luomą deramo“ dykūniško, šeimai ir labdarybei paaukoto gyvenimo.

Būdama dvidešimties Karen nusprendė tapti dailininke ir stojo mokytis tapybos į Danijos Karališkąją menų akademiją. Laisvu laiku linksmindavosi su aukštuomenės žmonėmis, kurie domėjosi žirgų lenktynėmis, šaudė paukščius, žaidė golfą, gėrė viskį, rengė šokius, pirkdavo automobilius ir lėktuvus, mezgė aistringus santykius. Tarp tų žmonių sukiojosi ir Karen antros eilės pusbroliai, aukštos kilmės švedai broliai Broras ir Hansas von Blixen-Finecke. Broras buvo linksmuolis, švaistūnas, jokių pareigų nesaistomas hedonistas, svarbiausiu dalyku laikęs linksmybes, nepasižymėjęs nei dideliu protu, nei elegancija. Tad Karen ir įsimylėjo ne Brorą, o jo brolį Hansą.

Tačiau Hansas nesidomėjo Karen, ir 1910-aisiais ji išvažiavo į Paryžių maldyti širdies skausmo. Ten Karen nugludino socialinius gebėjimus, tapo sąmojinga, liežuvinga ir šiek tiek gąsdinančia smarkuole, kuri rūkė cigaretes, kalbėjo žemu balsu ir savo vardą Tanne pasikeitė į rusišką Tania. Ir kai Broras von Blixenas po poros metų jai pasipiršo, sutiko tekėti. Mat kaip tik su Broru radosi galimybė veikti ne tai, ką veikė visi, – keliauti į Afriką. Karen buvo dvidešimt septynerių.

1912 m. gruodžio mėnesį buvo paskelbtos Karen ir Broro sužadėtuvės, bet Karen šeimos ta žinia nenudžiugino – Broras neturėjo gero vardo, ir juodu su Karen net neatrodė įsimylėję. Bet Broro dėdė ragino  važiuoti į Afriką – nepaprastai gražią žemę, kur jie atrasią „fantastišką ekonominį potencialą“. Britų Rytų Afrika buvo sukurta 1895-aisiais ir europiečiai srautu plūdo į derlingas kalnuotas žemes, kurias britų valdžia pardavinėjo juokingai žema kaina. Čiabuviai – kikujai, masajai ir kitos gentys –  buvo priversti palikti savo valdas.

Pinigų žemei pirkti davė Karen giminaičiai, ir Broras iškeliavo į Afriką tvarkyti sandėrių ir įruošti namų – 1914-ųjų sausį Mombasoje juodu su Karen turėjo susituokti. Tačiau nuvykęs į Afriką Broras leido laiką safariuose ir neketino auginti fermoje galvijų, kaip planavo su Karen. Broras pardavė nusipirktą rančą ir įsigijo gerokai didesnio ploto kavos plantaciją, mat buvo įsitikinęs, kad kava – tai ateitis.

Karen tuo metu susiruošė į kelionę. Ji ryžosi pasiimti valgomojo ir dviejų miegamųjų baldus, į dėžes susipakavo stalo sidabrą, krištolo taures, porcelianą, patalynę, paveikslus, įrėmintas nuotraukas, brangakmenius, kilimus, ant grindų statomą senovinį prancūzišką laikrodį, visas senelio knygas, vežėsi skrynią vaistų ir mieliausią vestuvinę dovaną – škotų dirhaundą Daskiną. 1913-ųjų gruodžio pradžioje Karen su mama ir seserimi iš Kopenhagos traukiniais nukako į Neapolį, o ten po kelių savaičių įsėdo į garlaivį „Admiral“. Praplaukęs Viduržemio jūrą, laivas Sueco kanalu pasiekė Raudonąją jūrą, paskui pasuko Indijos vandenyno pusėn ir pagal Somalio pakrantę pietų link atkako į Mombasą. Kelionė laivu truko devyniolika dienų.

Ką Karen žinojo apie tą kraštą? Be abejo, buvo mačiusi prastos kokybės nuotraukų iš Afrikos, skaičiusi aprašymų knygose, laikraščiuose ir Broro laiškuose, bet jos kelionė į nežinomybę buvo visai kitokia nei mano. Kažin, kokią ateitį ji įsivaizdavo tomis vienišomis naktimis? Tik iš kur aš galiu žinoti, kad Karen jautėsi vieniša: laivas buvo sausakimšas Afrikos rytinės pakrantės kraštų emigrantų, Pietų Afrikos gyventojų, britų ir vokiečių, kurie laivo salone gėrė šampaną, šoko ir lošė bridžą.

Laivas „Admiral“ atplaukė į Mombasą 1914 m. sausio 13 dieną, o kitą rytą Karen su Broru susituokė. Ceremonija truko dešimt minučių ir po jos Karen oficialiai tapo baroniene von Blixen-Finecke. Jaunavedžiai iš karštos ir drėgnos Mombasos traukiniu išbildėjo link Nairobio ir to erdvaus, derlingo, malonaus kalnuoto krašto, kur turėjo būti jų gyvenimas.

Aš atskrendu į Afriką po šimto metų ir keturių mėnesių – 2014-ųjų gegužę. Kai nusileidžiu Kilimandžaro oro uoste, mus skiria tik to paties pavadinimo ugnikalnis, tiesi Tanzanijos ir Kenijos siena, vos 300 kilometrų ir tas šimtas metų. Žinau, kad bent vienas dalykas pasikeitė: nunyko 82 procentai Kilimandžaro ledyno.

Be abejo, būtų nuostabu prieš kelionę į laikiną prieglobstį su kuo nors susituokti, bet akivaizdu, kad taip nenutiks.

[…]

[Karen laiškas]

1918.04.06. Miela mama <…> labai smagiai pavakarieniavome Mutaigos klube Nairobyje. Sėdėjome keturiese: buvusio gubernatoriaus duktė ir nepaprastai žavus žmogus Denysas Finchas Hattonas, apie kurį daug girdėjau, bet dar nebuvau sutikusi…

Pirmąkart Denysą Finchą Hattoną Karen sutiko 1918 metų balandžio mėnesį, prieš pat trisdešimt trečiąjį gimtadienį. Trisdešimt dvejų aristokratiškos išvaizdos britas, stambiųjų žvėrių medžiotojas Denysas Rytų Afrikoje rengdavo safarius aukšto luomo svečiams – tokiems, kaip Anglijos karališkoji šeima. Denysas buvo aukštas, lieknas, elegantiškas ir, pasak žmonių kalbų, „neapsakomai gražus“, nors aš nuotraukose matau pliktelėjusį, neįspūdingos išvaizdos vyriškį, bet gali būti, kad fotografija neperteikia Denyso charizmos. Po mėnesio Denysas ir Karen medžioklėje susitiko antrą kartą (tada draugija paklojo trisdešimt antilopių, du šakalus ir vieną leopardą) ir baronienė visai pametė galvą. Denysas pasiliko vakarienės, be to, nakčiai, ir Karen kitą rytą jį parvežė į Nairobį. „Retai kam pajunti simpatiją iš karto ir taip gerai sutari. Koks stebuklas yra talentas ir intelektas“, – parašė Karen namo.

Karen regėjosi, kad pagaliau sutiko gyvenimo meilę, ir kai Broras iš to pasišaipė, ji nuolankiai pripažino, jog šiame gyvenime jai terūpi, kaip dar kartą susitikti su Finchu Hattonu. Denysas jai buvo vyro idealas, ji sakė esanti laiminga, kad tokioje „senatvėje“ atrado tikrą lobį. Denysas atrodė išdidus, protingas, išsilavinęs, turintis puikų skonį. Jis leisdavo gramofonu Stravinskį, atmintinai cituodavo Shakespeare´ą, graikų klasikus ir garsius poetus. Sykį kažkas Mutaigos klube klausinėjo baltaodžio medžiotojo ir išgirdo atsakymą: „Jums reikia geriausių, bičiuli, tad susiraskite Blixen, jei galite, arba Finchą Hattoną.“ Į safarius Denysas pasiimdavo geriausius virėjus, išlyginto lino staltieses, puikių vynų, krištolo taures, be abejo, gramofoną, ir per jo vakarienes, tiekiamas žibintų šviesoje lygiai pusę aštuonių, būdavo valgoma sriuba, ką tik nušauto žvėries mėsa ir iš ryto kepta duona (1928-aisiais, per Velso princui surengtą safarį kasdien ketvirtą valandą visi sustodavo pavakario arbatėlės). Regis, Denysas turėjo neblogą humoro jausmą. Kartą jis nuskrido iš Afrikos į Londoną vien dėl operos spektaklio, o kitos dienos rytą išskrido atgal, nesusitikęs su jokiu giminaičiu (beje, skrydis į Londoną tuo metu truko šešias dienas, tad, galimas daiktas, tai ne visai tiesa). Kitą sykį draugas iš Londono Denysui atsiuntė telegramą su klausimu, ar šis žinąs tokio ir tokio žmogaus adresą, ir Denysas pasiuntinukui, į safarį atokion vietovėn telegramą nešusiam kelias savaites, įdavė atsakymą: „Žinau“. Denysas nepaisė, ką žmonės apie jį mano, elgėsi taip, kaip norėjo, ir išsyk buvo akivaizdu, kad santuoka ne jam. Tačiau jis visur nusipelnydavo žmonių pagarbą. Net Broras didžiavosi „aukšto lygio“ žmonos susižavėjimo objektu ir, pristatydamas Denysą, paprastai pridurdavo: „Geras draugas ir mano žmonos meilužis.“ Karen taip brangino Denysą, kad beveik nerašė apie jį knygose. O kai kurie šaltiniai bjauriai subanalina šios istorijos atmosferą epitetu „pleibojus“.

1919 metų vasarį neapsakomai laiminga Karen mamai parašė: „Sekmadienį po lenktynių šaudėme… Finchas Hattonas karščiavo ir pasiliko čia, jis ir dabar čia, ir tai man labai malonu. Ko gero, dar nebuvau sutikusi tokio protingo žmogaus, o čia pradedi tai branginti. Turiu baigti, išvažiuoju su Denysu. Lauke susikaupė dideli debesys, vėl žada lyti“…

1919-ųjų rugpjūtį Blixenai (taip, jie dar nebuvo išsiskyrę) išvyko atsigauti į Londoną ir Paryžių – 1918 metų lapkritį pagaliau baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Jie pirko krištolą, gėrė šampaną, siūdinosi vakarinius drabužius ir batus iš atsivežtos gyvačių odos, nes Nairobyje nerasdavo nieko madingo. „Sunku patikėti, kaip svarbu drabužiai, – rašė Karen. – Gal aš jiems teikiu per didelę reikšmę, bet niekas – nei liga, nei neturtas, nei vienatvė, nei kitokia nelaimė – neslegia taip, kaip neturėjimas kuo apsirengti.“

Danijoje Karen apėmė nuovargis – toks nuovargis apima staiga nusikračius atsakomybės už viską, vien gulint ir kramsnojant tai, ką paruošia mama. Rungstedlunde ji praleido visus metus: vėl gydėsi sifilį, atlaikė ispaniškąjį gripą ir kraujo užkrėtimą. Kavos fermos ateitis buvo pastatyta ant kortos, ir Karen graužė neviltis. Tvarkyti reikalų, taip pat ketindamas išsirūpinti fermai paskolą, Broras išvyko į Afriką jau 1920-ųjų kovą. Karen sugrįžo į Mombasą po metų – 1921-aisiais.

Namus rado nuniokotus. Sugrįžęs Broras dienas leido audringai: name gyveno visokio plauko žmogystos, buvo dingę nemažai daiktų. Broras pardavė ir užstatė Karen baldus ir sidabrą, lavino ranką šaudydamas porceliano ir krištolo indus, rengė balažin kokias orgijas, net valgomojo baldus nuvilko ant Ngongo kalvos ir suruošė ten egzotišką vakarienę. Fermos ekonominė padėtis taip pat buvo katastrofiška. Pavasarį bendrovės direktorius, Karen dėdė Aage Westenholzas, atplaukė į Keniją, nes investitoriai ir giminaičiai jau iš tiesų rengėsi parduoti fermą, iš kurios patyrė vien nuostolius. Bet Karen troško tęsti darbus ir, karštai įkalbinėdama dėdę, gal net per daug išpūtė savo kompetenciją, pavyzdžiui, tikindama, jog tik ji viena žino, kaip dera tręšti kavos krūmus ir gydyti žemės nuomininkų nudegimus. Tad 1921-ųjų birželį buvo sutarta, fermą ji pradės tvarkyti su sąlyga, kad Broras, kuris, kaip paaiškėjo, visai neturi atsakomybės jausmo, dings iš plantacijos ir bendrovės „Karen Coffee Company“.

Broras išvyko iš fermos suvis. Šeima spaudė Karen skirtis, bet ji nenorėjo. Kodėl? Broras ją apgaudinėjo, užkrėtė sifiliu, nuniokojo jos turtą, juolab kad ir Karen buvo įsimylėjusi Denysą. Ilgus metus Broras jai buvo pats artimiausias žmogus, ir po skyrybų ji būtų praradusi ne tik socialinę padėtį ir baronienės titulą, bet ir paradoksalią laisvę būti su Denysu. Karen labai sukrėtė tai, kad Broras galų gale panoro skirtis. Šis pareiškė ketinąs vesti vieną „anglų ledi“, trokštančią „paremti jį ekonomiškai“, ir 1922-ųjų sausį jiedu su Karen nusprendė išsiskirti. Trisdešimt šešerių Karen buvo išgyvenusi santuokoje aštuonerius metus.

„Sunkūs laikai – gerokai sunkesni ir už tuos, kai sirgau“, – rašė ji. Žinau, Karen, kad labai sunku, nutrūkus tegu ir sudėtingiems santykiams. Net sunkaus būdo žmogus tampa artimas, gyvenimo gijos susiveja taip glaudžiai kaip medžių šaknys, ir atsiplėšdamas, rodos, rauni savo gyvenimą.

[Karen laiškai]

1923-ieji, sausis. Miela mama <…> Norėčiau visoms jaunoms moterims duoti du patarimus: nusikirpkite trumpai plaukus ir išmokite vairuoti automobilį. Šie du dalykai viską apverčia aukštyn kojom. Šimtus metų ilgi plaukai vergė moteris, ir nusikirpusi juos staiga pasijunti neapsakomai laisva, gali greitai susišukuoti ir paleisti juos vėjui plaikstyti. O kadangi čia niekas nesegi korsetų, tai gali judėti lygiai su vyrais. Nešiočiau kelnes, jei jos man tiktų, arba šortus, kaip daugelis moterų, bet neturiu gražių blauzdų ir moralinės drąsos…

1923.04.01. Miela mama <…> tikrai nėra ko gailestauti, kad likau viena. Ir pirmučiausia, aš nesu viena <…> Yra tas vaikinukas, mano šunys, daugiau baltaodžių, aš susikūriau čia savo ratą, kuris man tinka, kuriame aš laiminga. Nereikia man ir „ramaus gyvenimo“, kaip rašai <…> Niekada negailėk manęs dėl vienatvės ar ligų – aš jų nelaikau savo dalimi.

1923.05.28. Miela mama <…> Juoktumėtės, jeigu pamatytumėte mane apsivilkusią drabužius nuo lietaus – dabar beveik visada mūviu ilgas chaki spalvos kelnes, marškinius iki kelių, basnirčia aviu klumpes. Kai nusikirpau trumpai plaukus, tariuosi esanti kaip Tolstojus, tik be barzdos. Ir arti išmokau, kad nuotraukose atrodyčiau ne prasčiau nei Tolstojus…

1923.07.22. Miela mama <…> Rašau laišką, o po stalu guli jauki margoji antilopė Lulu. Ji pas mane dvi savaitės, tikriausiai išgyvens <…> Bet apie namus slankioja nemažai leopardų <…> keistai jaučiuosi naktimis girdėdama juos riaumojant kaip prieš tūkstančius metų…

1923.08.02. Miela Elle <…> Manau, kad moterų laukia puikūs laikai ir kad kitas šimtmetis atneš daug didelių galimybių <…> Bus puiku, kai moterys taps tikrais žmonėmis ir joms atsivers visas pasaulis…

1923.09.10. Mielas Tommy <…> Kai gavau dėdės Aage´o laišką, rožės nebekvepia, pilnatis nebešvyti ir <…> visai netekau jėgų <…> Ar padėsi man pradėti gyvenimą iš naujo? <…> Galėčiau dabar sėkmingai ištekėti, bet griežtai nusprendžiau tekėti tik iš meilės arba dėl itin tinkamos padėties <…> Merginos auklėjamos išties gėdingai. Aš tikra, kad būdama vaikinas, turėdama tokį pat protą ir gebėjimus, galėčiau savimi pasirūpinti. Ir dabar galėčiau, jei iš pradžių sulaukčiau šiokios tokios pagalbos.

1924.02.24. Mielas Tommy <…> Apgailestauju, kad tiek daug rašau apie savo rūpesčius. Bet, kita vertus, manau, kad jei dabar numirčiau, gal norėtum, kad būčiau apie tai parašiusi. Nesu tikra, kad mirsiu, bet tai daug akivaizdžiau, nei kas nors namie mano.

Klydau manydama, jog Karen gyvenimas buvo darnus ir harmoningas, kaip liudija ramus pasakojimo tonas knygoje „Iš Afrikos“. Jos laiškai atskleidžia ką kita. Karen kamavo depresija, nerimas, stresas, baimė, ji dažnai sirgo. Kartais ją aplankydavo Denysas, mama arba brolis Thomas, tada viskas būdavo nuostabu, bet fermoje ji dažniausiai likdavo viena, tik su ištikimiausiuoju Farahu. O virš visa ko kaip giljotina nuolat kybojo grėsmė, kad ferma bus parduota.

Beveik dešimt metų Karen lėkė pragarišku jausmų traukinuku, čia nuleidžiančiu į nevilties gelmę, čia pakeliančiu į ekstatišką laimę – nelygu, ar buvo Denysas šalia, ar nebuvo.

Ir tada Denyso ji nebuvo mačiusi beveik dvejus metus, bet, kaip visada, jam atsiradus, depresija stebuklingai praėjo. 1923-iųjų rugpjūtį Denysas nusprendė išsikraustyti iš savo bungalo ir persivežė mantą į Karen namus Ngonge. Jis sugrįždavo kas keli mėnesiai ir tarp safarių savaitę ar dvi pagyvendavo pas Karen. Ji padirbdino lentynas ir sutalpino jose nemažą Denyso biblioteką, o šis atveždavo iš Europos vyno ir plokštelių, ir kai Karen būdavo kur nors išjojusi, atidaręs duris, savo sugrįžimą skelbdavo visu garsu leisdamas Schubertą. Vakarais jie sėdėdavo prie židinio ir Karen pasakodavo istorijas. Kartą jiedu susitarė dėl palaidojimo vietos vienoje Ngongo kalno atšlaitėje, matomoje nuo fermos. Karen jautėsi kaip devintame danguje.

Broliui ji rašė: „Denysas Finchas Hattonas vieši pas mane kuris laikas, tikriausiai liks dar savaitei, ir aš neapsakomai laiminga, tokia laiminga, kad, rodos, vertėjo gyventi ir kentėti, sirgti ir pereiti visus tuos sunkumus vien dėl šios savaitės.“ Suprantu, Karen: jei tik gali būti su tuo nuostabiu, pačiu nuostabiausiu žmogum (kokia tai laimė), kitkas nesvarbu.

Bet ji taip pat paprašė, kad brolis niekam nesakytų, kaip ją veikia Denyso apsilankymas: „Jeigu, tarkim, numirčiau ir tu vėliau susitiktum su Denysu, nesakyk, kad taip apie jį rašiau ir kalbėjau!“

Prieš Denysą ji vaidino šaltakraujišką. Sąlygos buvo griežtos: jokių įsipareigojimų, jokių reikalavimų – Denysas fermoje jautėsi laimingas, bet atvažiuodavo tik tada, kai norėdavo. Jis netikėjo santuoka, galbūt jam kėlė nerimą ir prisipažinimai apie meilę, ir patys menkiausi priklausomybės ženklai… Karen suprato: jeigu parodys, koks svarbus jai Denysas, tiesą sakant, kad visas gyvenimas priklauso nuo jo, kaip savanos žvėris jis pajus nusivylimą ir daugiau nesugrįš. Tad Karen prisitaikė. Denyso baimę įsipareigoti ji pavertė dorybe, netgi parašė kritišką esė apie santuoką, garbstė meilę, „žiūrinčią į vieną pusę“, ėmė niekinti įsimylėjėlius, kurie tik stebeilija vienas kitam į akis ir užvaldo kits kito gyvenimą.

Kai Denysas atvažiuodavo į fermą, Karen atgydavo, vaidindavo stiprią, savarankišką moterį, nepriklausomą partnerę, niekada neklausiančią, kiek antra pusė ketina pabūti. Ji prisitaikydavo prie Denyso dienos ritmo, anksti keldavosi ir važiuodavo su juo į medžioklę, bet iš jaudulio neužmigdavo naktimis ir rytą kartais pakramtydavo žvalinančios miros, kad turėtų jėgų… O Denysui išvykus, sugniuždavo, ištisas savaites gulėdavo patale, kamuojama ligų ir depresijos.

*

[Karen laiškas]

1924.08.03. Mielas Tommy <…> Buvau taip baisiai prislėgta, taip <…> beviltiškai nelaiminga pastaraisiais mėnesiais, kai Denysas išvažiavo <…> Viskas beprasmiška: kad egzistuoju, kad gyvenu čia, kad tapau, kad rytais keliuosi iš lovos <…> Norėčiau turėti vyrą, įgriso visąlaik būti vienai <…> Manau, kad dabar ir visiems laikams esu susaistyta su Denysu, mylėti žemę, kuria jis vaikšto, jausti neapsakomą laimę, kai jis čia ir mirtinai kentėti, jam išvykus.

Likusi viena Karen galvodavo ir apie ateitį. Ką ji darys, jeigu akcininkai fermą iš tikrųjų parduos? Ar „tokio amžiaus“ dar įmanoma išmokti kokios nors profesijos? Ji bent jau galėtų keliauti – kad ir į Kiniją, pasimokyti meno Romoje ar Florencijoje, galbūt įkurti nedidelį viešbutėlį afrikiečiams Marselyje arba Džibutyje, „labai sėkmingai“ ištekėti (deja, Denysas tam netiko). O gal jai vis dėlto reikėtų lankyti Danijos karališkosios virtuvės virėjų kursus?

Karen buvo trisdešimt aštuonerių ir įsivaizdavo, kad jos gyvenime vyksta lūžis. „Man reikia permainos. Noriu aiškiai žinoti, kokia bus ateitis: liksiu čia ar imsiuosi ko kita“, – rašė ji. Neįtikėtina, kad tada Karen dar nesuvokė, ką turėtų veikti. Ji nė nenujautė tapsianti garsia rašytoja.

1925 m. sausį galutinai įsigaliojo skyrybos su Broru ir kovo mėnesį Karen iškeliavo į Europą. „Visko laukiu labiau, nei galiu apsakyti, – rašė Karen mamai. – Paryžiuje galėsiu nusipirkti drabužių, pasižiūrėsiu meno, paklausysiu muzikos, tada – namai, vaisiai, ruginė duona ir krevetės; būk gera, nupirk man tikro norvegiško ožkos sūrio – aš tiek apie jį svajojau.“

Bet Danijoje Karen nugrimzdo į neviltį. Ateitis Afrikoje buvo miglota, Denysas atsirasdavo tik atsitiktinai, ir vienai viskas atrodė velniškai sunku. Karen ėmė kalbėti, kad nekenčia Afrikos ir net ketino suvisam pasilikti Danijoje. Be abejo, buvo kvaila toliau gyventi su mama Rungstedlunde – tą pavasarį Karen sukako keturiasdešimt, bet ta mintis viliojo. Įsikūrus pas mamą palėpėje, nereikėtų dirbti, viskas būtų lengva, malonu lyg vaikštinėjant po sodą! Savo gyvenimą Karen regėjo kaip varginančias pastangas užkopti į statų kalną, lyg amžiną kažkokios potencialios savo didybės siekimą – to, kuo galėtų būti, ir bemaž pavydėjo broliams ir seserims, kuriems užteko ramios, paprastos kasdienybės.

Taip, Karen. Ar reikia visąlaik daryti tai, kas sudėtinga ir baugu? Kodėl negalima tysoti tėvų palėpėje ir žiūrėti laidą apie gamtą?

[…]

Gulėdama savo panoraminėje lovoje, galvoju apie Karen, apie tai, kad tuose negyvenamuose tyruose ji patyrė didelę laimę. Mintyse iškyla Karen fotografijos, darytos prieš šimtą metų, jos pinasi su šio laukinio krašto vaizdais.

Mieliausia man ta jaunos Karen nuotrauka, kur per safarį ji sėdi prie stalo. Apsivilkusi patogius marškinius, po kaklu pasirišusi skarelę, užsidėjusi fetro skrybėlę: tuoj patieks valgį, nes ant stalo padėta lėkštė ir šakutė. Karen šypsosi – galbūt Brorui. Atrodo laisva, laiminga, linksma – lyg atsiradusi kaip tik ten, kur ir turėtų būti.

Yra ir daugiau gražių nuotraukų. Karen baltu drabužiu, pasipuošusi perlų nėriniu, iš buteliuko su čiulptuku girdo pienu antilopę Lulu, kuri apsigyveno pas ją ir kartais miega po stalu, kai ji rašo laiškus.

Vienoje nuotraukoje Karen prie stalo rūko, o jai ant peties tupi pelėda.

Kitoje ji su jojimo drabužiais sėdi ant arklio Ružo, o šalia stovi du škotų dirhaundai. Tuoj visi lėks į savaną, kur šunys vaikys buivolų bandas.

Trečioje nuotraukoje – Karen stovi prienamyje, apglėbusi puokštę baltų lelijų, didumo sulig savim.

Yra dar viena nuotrauka: Karen ir Denysas sėdi ant žolės, šalia pasidėję iškylų krepšį. Juodu visai nepanašūs į įsimylėjėlius: nežiūri nei į fotoaparatą, nei į kits kitą.

[Karen laiškai]

1926.07.04. Miela teta Bess <…> Mama rašė svarstanti, ar ne geriau būtų pinigus, kuriuos atsidėjo kelionei, skirti mano sugrįžimui į Europą <…> Jau dabar rašau, kad nieku būdu neparvažiuosiu iki 1928-ųjų pavasario. Iš dalies todėl, kad, man išvažiavus, čia viskas klostosi nekaip, iš dalies todėl, kad nenoriu smulkinti savo gyvenimo į tokias mažas daleles. Juolab kad daug laiko prabėga ruošiantis kelionei ir pačioje kelionėje <…> užtruksiu tris keturis mėnesius <…> kol vėl priprasiu prie vietos padėties ir aplinkybių. Po paskutinio parvažiavimo, rodos, tik dabar pradedu jausti, kad iš tiesų esu namie.

1926.11.07. Miela mama <…> [Čia atskrido] baltasis gandras <…> labai jaukus, vaikšto verandoje, prieina, kai pakviečiu. <…> Maitinu jį varlėmis, toto atneša kibiruose, parduoda po tris centus už vieną. <…> Lulu <…> palaiko jam draugiją. Manau, kad nepaprastai traukiu laukinius gyvūnus. Pameni, kaip greitai prisijaukinau pelėdą? Turbūt dėl to gebėjimo gerai sugyvenu su čiabuviais ir taip pat dėl to dygiuosi santuoka, jeigu supranti, ką turiu galvoje! Aš nenoriu jų įkalinti, įkišti į narvą, ir jie tai jaučia.

Karen sugrįžo į Afriką 1926-ųjų vasarį, Danijoje praleidusi aštuonis mėnesius. Buvo vieniša, nusiminusi, jautė, kad neišsivaduos iš depresijos, nuovargio ir nevilties dėl ateities. Mėgino susiimti, kad galėtų pradėti tapyti ir rašyti, bet nepajėgė susikaupti. Ji nepajėgė nieko. O Ngongo aukštumas kamavo badas, į fermą įsibrovusios beždžionės, kurios sunaikino kukurūzų laukus, ir ligi tol negirdėta neganda – dengės karštligė, nugalavusi ir mielą berniuką, vardu Abdullai. Karen slaugė susirgusius fermoje, kraštutiniu atveju pati važiuodavo pas ligonį ir dar labiau išgarsėjo kaip daktarė stebukladarė.

Kovo mėnesį atvažiavo Denysas, bet tik dviem savaitėms, nes rengėsi keliauti į Angliją. Karen džiaugėsi tuo laiku, bet vis galvojo, kad jis senka: jau beliko penkios dienos, jau tik dvi šio vakaro valandos – tada Denysas išnyks ir ji vėl kris į juodą bedugnę. Karen parašė nevilties kupiną telegramą ir laišką broliui, bet jų neišsiuntė. Telegramoje brolio prašė: „Padėk man sugrįžti į Europą, mirsiu, jei čia pasiliksiu.“ O laiške išsiliejo: „Turiu parašyti, bet nežinau, kam daugiau, jei ne tau <…> Priversta tylėti <…> jaučiuosi kaip palaidota gyva. Tad įsivaizduok mane, gulinčią tamsoje žemių slegiama krūtine ir atleisk už šį šauksmą.“ Karen rašo galvojusi apie savižudybę. O jeigu nenusižudys, ką tada darys? „Manai, Tommy, kad aš dar galiu „kuo nors“ tapti, kad neiššvaisčiau perniek gyvenimo teikiamų galimybių?“

Gegužės mėnesį Karen jausmų audra išsiveržė kitaip: ji pamanė, kad laukiasi. Karen labai norėjo vaiko, tad iškart išsiuntė Denysui į Angliją telegramą, laukiamą kūdikį pavadinusi kodiniu Danielio vardu. Denyso atsakymas buvo trumpas: „Primygtinai raginu atšaukti Danielio atvykimą.“ Į Karen atsakymą jis atrašė: „Daryk su Danieliu kaip nori laukčiau jo atvykstant jei galėčiau pasiūlyti partnerystę bet tai neįmanoma tšk.“ Karen jam atsakė: „Dėkui už telegramą neketinau prašyti pagalbos tik sutikimo Tania.“

Karen tada pastojo paskutinį kartą. Tikriausiai ji persileido, kaip anksčiau. Per visą vasarą neparašė Denysui nė žodžio.

Karen buvo keturiasdešimt vienerių, netekėjusi. Sirgo sifiliu ir neturėjo pinigų. Buvo įsimylėjusi tą, kuris nenorėjo įsipareigoti, troško vaiko, kad gyvenimas įgytų nors kokią prasmę, ir jį prarado.  Ji jautėsi kaip įmurusi į dumblą. Rudenį parašė broliui septyniolikos puslapių laišką, jis atskleidžia, kur Karen nuvedė savityra. Įprasta „laimė“ tikrai buvo ne jai. Ji turėjo susitaikyti su likimu, „žiūrėti ten link“, kur žiūri mylimasis, nesiekti jo, nors vienatvė buvo sunki. Ji sutelks dėmesį į fermon ateinančius vaikus, galvos apie Denysą kaip apie seną patikimą draugą ir apie save – pasenusią, išmintingą vienišę, šiek tiek panašią į vienuolę.

Galbūt Karen susitaikė, galbūt svarstė. Tik ar netekėjusi, bevaikė keturiasdešimtmetė gali statyti gyvenimą iš tokių kortų, kokios jai atiteko? „Svarbu ne tai, kokias kortas gavai, o tai, kaip jomis loši,“ – rašė Karen. Išeitys buvo dvi: gailestauti dėl tokio likimo arba nuspręsti, kad kortos gali nuvesti ypatingu, nuostabiu keliu, kokiu kitomis aplinkybėmis neitume, ir jo laikytis.

*

[Karen laiškai]

1927.07.13. Miela teta Bess <…> Manau, dažnas jaustųsi <…> laimingesnis, keliaudamas su beždžione iš vienos mugės į kitą, jei tai būtų naujų patyrimų, išgyvenimų ir naujo kelio galimybė, nei gaudamas užtikrintas pajamas ir sėdėdamas saugiuose namuose dienomis panašiomis viena į kitą <…> Manau, daugumai pasąmonėje šmėsteli, kad pavojus, pasiutiškos svajonės ir visokeriopa rizika teikia sielai daugiau peno nei ramus ir saugus egzistavimas.   

1928.11.01. Miela mama <…> Šeštadienį po vakarienės buvau Mutaigos šokiuose – Denysas važiuoti nenorėjo, ir aš turėjau grįžti laiku, bet iš Mutaigos niekada negrįši laiku, tad parsiradau tik pusę šešių ryto. Per vakarienę ledi Delamere elgėsi skandalingai – svaidė į Velso princą didelius duonos gabalus ir sykį pataikė man <…> į akį, tad šiandien akis pajuodusi…

Tais metais įvyko ir reikšmingiausi Karen susitikimai su liūtais. Jai tai buvo svarbūs metaforiški potyriai, vėliau – literatūrinė medžiaga, bet tikrai nežinau, ką apie tuos susitikimus manyti. Slogu skaityti, kaip 1928-aisiais, Naujųjų metų dieną, Karen su Denysu sutiko tą „nuostabų liūtą tamsiais karčiais“, patį gražiausią iš visų matytų, kaip juodu nusprendė žvėrį „paimti“, kaip nušovę ir nudyrę liūtą, kupini pasididžiavimo ir laimingi pavalgė pusryčius ir išgėrė butelį raudonojo vyno. „Turbūt gyvenime nesu išgyvenusi nuostabesnio Naujųjų metų ryto“, – rašė susižavėjusi Karen mamai.

Lygiai taip pat sunku skaityti apie kitą atsitikimą, kurį Karen dar labiau sureikšmina. Kartą, tų pačių metų balandį, atskubėjęs fermos valdytojas pasakė, kad du liūtai papjovė jaučius, paprašė leisti juos nunuodyti, bet Karen uždraudė tai kaip „nesportišką priemonę“. Karen su Denysu užvilko ant kalvos negyvą jautį kaip masalą liūtams, ir vakaro tamsoje Karen, pašvietusi žibintu, išvydo už poros dešimčių metrų į juos stebeilijantį vieną „nežemiško didumo“ liūtą, o netrukus ir antrą. Situacija buvo pavojinga, bet Denysui pavyko nušauti juos abu. Paskui jiedu žvėris nudyrė, sugrįžo namo „kaip po dramatiško nuotykio“ ir įsijaudrinę atsikimšo butelį šampano. „Tai buvo du jauni patinai – tamsiais karčiais, didžiulėmis letenomis – gražūs net ir negyvi, ir aš niekuomet neužmiršiu, kaip jie žengė nakties tamsoje“, – rašė Karen.

Nuo tol čiabuviai Karen vadino „gerbiama Liūte“, o tas įvykis keturiasdešimt trejų metų Karen patvirtino, kad klausimą „liūtai ar šeima“ ji išsprendė teisingai: liūtai – jos stichija. Tetai Bess ji parašė, kad valdytojas pats būtų nušovęs liūtus, bet pagalvojo, jog yra vedęs, turi vaiką, tuoj turės antrą ir nutarė šitaip nerizikuoti. „Taip, puikiai suprantu, – pasakė Karen, – mudu su Denysu Finchu Hattonu galime juos pasekti.“ – „Na, – paskui tarė ji Denysui, – rizikuokim savo nieko vertom gyvybėm.” Tetai Bess Karen dar parašė: „Padariau išvadą, kad bent jau tie, kurie ketina kurti šeimą, turėtų apsispręsti – liūtai ar gyvenimas santuokoje. <…> Didžiausią mano gyvenimo vertės dalį sudaro, – jeigu jis turi kokią nors vertę, – liūtų medžioklė. Ir tai, kad galiu gyventi laisvai, su savo gyvenimu daryti, ką noriu. Tokių kaip aš pasaulyje daug, ir, manau, jie turi tokią pat teisę į gyvenimą ir vietą jame kaip tie, kurie augina vaikus.“

Taip, Karen, suprantu, ką turi galvoje. Tik būdama šiose pasakiškose Manjaros lygumose, nesuprantu, kodėl nušovus žvėrį gali apimti tokia būsena, kad norėtųsi išgerti butelį šampano.

Bet gal prieš šimtą metų viskas buvo kitaip. Medžioti laukinius žvėris tais laikais buvo didžiausia mada, kurią 1909-aisiais sukurstė Jungtinių Valstijų prezidentas Roosveltas, per devynis mėnesius trukusį safarį su palyda paklojęs įspūdingą skaičių – 11 000 gyvūnų. Nuo tol turtingieji, aukščiausios klasės turistai, plūste  plūdo į Rytų Afriką ir iššaudė tiek žvėrių, kad po dvidešimties metų iškilo grėsmė, jog išnyks visos kalnuotųjų vietovių gyvūnų rūšys.

1914-aisiais, per medaus mėnesį, Karen ir Brorą taip pat buvo pagavusi medžioklės aistra. Anksčiau ji nesuvokė, kuo žavi medžioklė, bet tada patyrė tą euforiją: žvėris nušaunamas, nutempiamas į šalį, nudiriamas ir sukapojamas, pasigėrima jo oda, kailiais ir ragais – atrodo, juos apsėdo aistra kaip per kokį lošimą, ir kuo didesnis ir gražesnis gyvūnas, tuo daugiau taškų gaudavo šaulys. 1914-aisiais Karen rašė netikinti, kad „normalus žmogus gali gyventi krašte, kur yra liūtų ir nemėginti į juos šaudyti.“ Laukinių gyvūnų fotografavimas, sakė Karen, tik „malonus platoniškas susitikimas“, o ne gyvenimo ar mirties klausimas, todėl neįdomus.

Naktį galvojant apie Karen, užplūsta ir trikdantys jos, pozuojančios šalia liūtų, vaizdai.

Karen ir Broras stovi su šautuvais, jiems po kojų gulintys du liūtai tartum  snaudžia vidurdienio kaitroje. Bet jie negyvi. Karen atrodo patenkinta.

Safario palapinė, ant jos užtempti šešių liūtų ir trijų leopardų kailiai. Prie palapinės sėdi Karen, ant žemės guli nenudirtas negyvas leopardas.

Karen ir Ingrida iš kaimyninės fermos pozuoja prie nukauto zebro. Moterys patogiom suknelėm, plačiakraštėm skrybėlėm, laiko rankose šautuvus, jos  susiruošė į sekmadieninę medžioklę su šunimis, fone – iki pat horizonto nusidriekusi žolinė savana.

Ir dar tas vaizdas, kai Karen šypso, ką tik nušovusi leopardą.

*

1928 m. Velso princas, būsimasis karalius Edvardas VIII, viešėjo Rytų Afrikoje. Denysas buvo paprašytas surengti princui safarį, o šis per vienus karališkus priešpiečius pasiūlė važiuot vakarieniauti pas Karen, nes norėjo pamatyti ir ngomą – tradicinius čiabuvių šokius. Karen ėmė stresuoti: vos kelios dienos sugalvoti meniu, „surasti draugijai moterų“, įkalbėti genčių vadus atsiųsti karių ngomai.

Bet vakarienė buvo puiki. 1928 m. lapkričio 9 d. Karen namuose karališkas valgymas prasidėjo garsiąja skaidria Kamantės sriuba, paskui buvo patiekta Mombasos plekšnė su olandiškuoju padažu, masajų sugautos kurapkos su pupelėmis, riebūs makaronai su trumais, marinuoti svogūnai, pomidorų salotos, miško grybų kepurėlės, savarinas, braškės, granatų vaisiai. Karen ir Denysas sėdėjo galustalėse (sėdėjimo tvarką Karen nupiešė laiške mamai), o po vakarienės visi žiūrėjo ngomą – jaudulingą spektaklį laužo šviesoje – raudona kreida išsidažiusių, stručio plunksnom ir beždžionių odos antblauzdžiais pasipuošusių kikujų šokius, būgnams kurstant ekstazę.

Po kurio laiko žiūriu dokumentinį filmą apie Velso princo safarį ir rodomose nuotraukose pastebiu du jo vedlius – Brorą ir Denysą. Denysas aukštas, liesas ir kažkoks gremėzdiškas, su klaikia kaimietiška skrybėle, bet labai pasitaiso mano akyse, kai išgirstu, jog būtent jis ėmėsi iniciatyvos uždrausti beatodairiškas medžiokles Rytų Afrikoje. Remiamas princo Edvardo jis Anglijoje pradėjo kampaniją dėl žvėrių šaudynių iš automobilių draudimo (tuo dygėjosi užvis labiausiai, nes ir prastai šaudantis amerikiečių turistas tokiu būdu per dieną paklodavo po dvidešimt liūtų), ir medžioklė Serengetyje galų gale tikrai buvo uždrausta. Nauja mada tapo fotosafariai, kuriuos sugalvojo princas Edvardas.

Vėliau ir Karen širdis suminkštėjo. Būdama septyniasdešimt penkerių knygoje „Šešėliai žolėje“ ji rašė: „Nebūčiau galėjusi išgyventi Afrikoje, jeigu iš pat pradžių nebūčiau nušovusi po gražų kiekvienos žemyno rūšies individą. Per paskutinius dešimt metų tenai šaudžiau tik tada, kai reikėdavo pamaitinti čiabuvius. Man jau atrodė kvaila, labai bjauru ir niekšinga dėl kelių įkarščio akimirkų naikinti gyvastį, taip derančią prie to didingo gamtovaizdžio <…> Bet liūtų medžioklei atsispirti negalėjau ir paskutinį liūtą nušoviau prieš pat išvykdama iš Afrikos.“

[…]

[Karen laiškai]

1931.03.17. Miela mama <…> Nemanau, kad čia „iššvaisčiau gyvenimą“ todėl, kad viskas žlugo, ar kad norėčiau kitokios dalios. Man regis <…> pasiekiau daug. <…> Daugeliui kitų Afrika gal malonesnė, bet vis tiek manau, kad esu viena iš jos numylėtinių. Čia man atsivėrė didingo poetiškumo pasaulis <…> ir aš mylėjau jį. Žvelgiau liūtams į akis, miegojau po Pietų kryžiumi, mačiau plačiose lygumose degant žolę ir po liūčių ją vėl vaiskiai sužaliuojant, draugavau su somaliečiais, kikujais ir masajais, skraidžiau virš Ngongo kalnų. <…> Tikiu, kad mano namai buvo prieglobstis keliautojams ir ligoniams, o juodaodžiams – maloni susibūrimo vieta. Pastaraisiais metais buvo kiek sunkiau. Bet taip yra visame pasaulyje.

1931.04.10. Asmeniškai. Mielas Tommy <…> Manau šiais sunkiais laikais galutinai supratusi, kad gyvenimas neapsakomai turtingas ir gražus ir kad daugelis dalykų, keliančių susirūpinimą, visai nereikšmingi. <…> Man, tarkim, nebūtų nei baisu, nei liūdna dabar pasitraukti iš gyvenimo kartu su tuo, ką čia mylėjau. <…> Aišku, mamai būtų baisus smūgis ir taip toliau <…> bet <…> man pats paprasčiausias dalykas būtų išnykti kartu su savo pasauliu <…> Atvirai pasakius, tikrai sunku numatyti, ką galėčiau, – jei galėčiau, – šiame pasaulyje nuveikti <…> Ar galėtum, pavyzdžiui, <…> atvažiuoti dvejiems trejiems metams  padėti man pasimokyti ir pradėti iš naujo? <…> Nemanyk, kad grasinu: padėk, išlaikyk mane, antraip mirsiu <…> Lengviausia ir protingiausia man būtų numirti. Bet jei <…> manai, kad dar yra prasmės gyventi, pagalvok apie tai.

1930-ųjų gruodį prasidėjo pabaiga: „Karen Coffee Company“ akcininkai nusprendė parduoti fermą aukcione. Hipotekos paskolos niekas nemokėjo porą metų, ir akcininkai nemažai prarado. Karen dar prašė Denyso paskolinti pinigų, mėgino gelbėti namą ir žemes, bet bergždžiai. Po septyniolikos metų kovos svajonė geso.

Fermą nupirkęs jaunas Nairobio verslininkas Remis Martinas ketino fermos žemes paversti stilingu priemiesčiu, kurio traukos centru turėjo būti golfo laukas ir baltiesiems skirtas country club. Tą teritoriją jis buvo sumanęs pavadinti „Karen“ – baronienės Blixen vardu ir net siūlė jai gyventi buvusiuose namuose iki žemė bus išparduota sklypais. „Verčiau gyvensiu Sacharos dykumoje nei priemiesčio „Karen“ dvidešimties akrų sklype“, – atsakė būsima rašytoja.

1931 m. balandžio mėnesį Karen ėmė kraustyti namus, pardavinėti baldus, ant valgomojo stalo išdėliojo pirkėjams apžiūrėti porceliano indus. Nairobyje įsigalėjo kone mada važiuoti apžiūrėt ir pačiupinėti Karen parduodamų daiktų, o ledi McMillan ir nupirko didžiąją dalį baldų. Denysas išsikraustė pas draugą į Nairobį, kur patogiau, nes ten „buvo telefonas ir dantų gydytojas netoliese,“ ir nedalyvavo procese, kuris pabaigė Karen pasaulį. Karen pairo nervai, ji nemiegojo, nevalgė, nepajėgė blaiviai mąstyti: sakė norinti nušauti savo šunis, arklį ir išnykti. Ją kamavo šiurpūs košmarai ir tokia baimė, kad pasikvietė tarno sūnelį miegoti kartu.

Ką Karen darys su savo gyvenimu? Taigi: ką su savo gyvenimu darys keturiasdešimtmetė, neturinti šeimos, palikusi darbą ir namus?

Gegužės mėnesį Denysas savo lėktuvu ruošėsi skristi į pakrantę remontuoti namo, ir Karen knygoje piešia idilišką paskutinio jų susitikimo vaizdą: Denysas išvažiuoja, bet sugrįžta pasiimti poezijos tomelio ir perskaito Karen eilėraštį, kuris tapo jo atsisveikinimo žodžiais.

Tikriausiai situacija nebuvo tokia taiki. Keletas šaltinių liudija, kad Karen ir Denyso santykiai buvo prasti, jie taip smarkiai kivirčijosi, kad iš teisybės jau nebebuvo pora. Karen tuo metu net mėgino žudytis – parašė ir atsisveikinimo laiškelį, bet jis vėliau dingo.

Žinia apie lėktuvo katastrofą pirmiausia pasiekė Nairobį, o ne fermą. Karen buvo nuvykusi į Nairobį tvarkyti reikalų ir nustebo, kad žmonės gatvėse gręžiasi nuo jos, nestabteli pasikalbėti. „Pasijutau Nairobyje vieniša, lyg būčiau negyvenamoje saloje“[1], – rašė ji. Galų gale per pietus ledi McMillan pasiprašė palydima į mažąją svetainę ir pasakė, kas atsitiko. „Vos išgirdus Denyso vardą man atsivėrė tiesa, aš viską supratau“[2], – vėliau rašė Karen.

Kitą dieną Denysą palaidojo Ngongo kalnuose, netoli tos vietos, kurią buvo abu nusižiūrėję. Karen išsiuntė broliui telegramą: „Denysas žuvo skrydžio metu keturioliktą palaidotas Ngonge šiandien Tania.“

*

[Karen laiškas]

1931.07.05. Mielas Tommy <…> Aš labai pavargusi, turėjau tiek daug nuveikti.

Visą vasarą afrikiečiai ateidavo prie Karen namų ir sėdėdavo, nenorėdami patikėti, kad Karen tikrai išvažiuoja. Čiabuviai taip pat laukė žinios, kaip jie turės gyventi. Neįtikėtina, bet Karen pavyko susitarti, kad nuomininkai kikujų rezervate gautų žemės plotą, kur turėjo išsitekti visos 153 šeimos ir trys tūkstančiai jų karvių. Visi elgėsi su Karen kaip su našle, ir galbūt jai pavyko šito pasiekti todėl, kad, žuvus Denysui, naujasis gubernatorius jos gailėjo.

1931 metų liepos pabaigoje būrys persikėlėlių ir afrikiečių palydėjo Karen į Nairobio geležinkelio stotį, iš kurios ji paskutinį kartą iškeliavo į Europą. Iš Mombasos Karen plaukė pigiausia, trečiąja garlaivio „SS Mantola“ klase, nes geresnei neturėjo pinigų. Karen buvo keturiasdešimt šešeri.

Praėjo penkeri metai iki ji pradėjo rašyti apie gyvenimą Afrikoje ir dvylika – iki iškraustė iš Afrikos parsigabentas medines dėžes – knygas ir prisiminimus, pasiimtus iš namų Ngonge.

[1] Karen Blixen. Iš Afrikos. Vilnius: Tyto alba, 1996, p. 286. Vertė Violeta Tauragienė.

[2] Ten pat.