Iš bosnių kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė

Versta iš: Nenad Veličković. Sahib. Impresije iz depresije.
Sarajevas: Omnibus, 2002

Nenadas Veličkovićius (1962) – bosnių rašytojas ir apžvalgininkas. Gimė ir augo Sarajeve, šiame mieste baigė filologijos studijas. Šiuo metu filologijos mokslų daktaras, dėsto Sarajevo universiteto Filologijos fakultete, Bosnijos ir Hercegovinos PEN centro narys.

Kūryba gana gausi, apima romanus ir trumpąją prozą, išsiskiria šmaikščiu stiliumi ir kritiniu požiūriu į gimtosios šalies visuomenę, aktualijas ir švietimą. Versta į vokiečių, slovėnų, italų ir kitas kalbas.

Jo romanas Sahib. Impresije iz depresije („Sachibas. Impresijos iš depresijos“) pirmą kartą pasirodė 2002 metais. Šioje laiškų forma parašytoje satyrinėje knygoje autorius pavaizdavo homoseksualų britą, su viena iš taikos misijų atvykusį į pokarinę Bosniją. Rimtu tonu parašytuose laiškuose mylimajam britas pasakoja apie šalį, kurioje atsidūrė, jos papročius, istoriją, kasdienybę ir žmones, nors akivaizdu, kad apie Bosnijos aktualijas ir tradicijas nieko nesupranta, o požiūris į šią šalį – kaip pasipūtusio kolonizatoriaus, pasirengusio laukiniams bosniams sukurti geresnį rytojų. Tik kaip ir kieno sąskaita? Ar tikrai bosniai tokie neišmanėliai, o taikos misijos jiems naudingos?

Vertėja

1.

Mielasis Džordžai,

pagaliau aš Sarajeve!

Miestas apsuptas kalvų, kuriose dar daug aktyvių minų laukų. Taip sakė vairuotojas, pasitikęs mane oro uoste.

Perskaičiau jo vardą ant kortelės – Sakibas.

Šiaip jis profesorius, bet gerai kalba angliškai, todėl jam labiau apsimoka dirbti vairuotoju, o ne dėstyti. Sakibas gana patrauklus. Jo gražios rankos ir nagai. Visada vilki švarius marškinius, po pažastimis nėra prakaito dėmių, visai maloniai kvepia. Neužuodžiu jokių svogūnų, dėl kurių mane įspėjo Vilbis.

(Tiesą sakant, vietos gyventojai, kuriuos mačiau pro automobilio langus, beveik nesiskiria nuo mūsų. Pastebėjau vienintelį skirtumą – čia visi ir visada rūko.)

Pagrindinė miesto gatvė yra labai prastos būklės. Asfalte daugybė duobių ir įskilimų. Ant pastatų abipus kelio mačiau nemažai kulkų žymių. Aišku, yra ir renovuotų namų. Deja, labiausiai nukentėję pastatai uždengti kartono plokštėmis – tikrai gaila, nes, peržiūrėjęs tiek vaizdo medžiagos apie karą, tikėjausi pamatyti įspūdingų griuvėsių. Jaučiuosi apgautas, lyg būčiau mokėjęs už bilietą į erotinį filmą, ir kino salėje pamatęs, kad visos karščiausios scenos iškarpytos. Dabar susidariau įspūdį, kad ir be karo šitas miestas atrodė apleistas ir varganas.

Pro viešbučio langus matau miestą supančias kalvas – primena atviruką, kurį prieš dvejus metus iš Sarajevo mums buvo atsiuntęs Vilbis. Tiesa, vaizdas šiek tiek pasikeitęs. Dabar čia arba mažiau obelų, arba daugiau minaretų.

Priešais viešbutį driekiasi parkas, kuriame stovi keistas akmuo – jo forma primena šuns būdą. Vietiniai jį vadina stela ir kalba apie kažkokius istorinius paminklus.

Registratorius minėjo, kad tokių akmenų Bosnijos kalnuose yra daugybė.

(Kalbame apie bevertį luitą, nes jei turėtų bent kokios vertės, aplink jį jau seniai vaikštinėtų turistai mūsų šalies muziejuose, o ne avys Bosnijos laukuose.)

Kažkokiose brošiūrose perskaičiau, kad tie laukai – Bosnijos ateitis. Ten auga tik vaistažolės.

Nors galėčiau prisiekti, kad bosniai importuoja pieno miltelius iš Ukrainos.

2.

Mielasis Dž.,

ir aš norėčiau rytais pabusti su tavimi.

Nuo mūsų išsiskyrimo praėjo vos septynios dienos, o aš tavęs jau noriu. Atsibundu prieš aušrą, suvynioju žadintuvą į skylėtą paklodę, padedu ant jo galvą ir regiu save gulintį tau ant krūtinės. Sapnuoju tavo glėbį, sapnuoju, kad vonioje vėl žaidžiame narus, šypsausi prisiminęs, kaip tavo periskopas išniro su baltų putų kepurėle…

O tada suskamba žadintuvas, ir aš pabundu šiame suknistame suknisto viešbučio kambaryje suknistoje Bosnijoje.

Bet mano sprendimas tvirtas. Šešis mėnesius praleisiu be Tavęs, kad tvirtai įsitikinčiau, jog noriu likusį gyvenimą susieti su Tavimi.

Lʼabsence est à lʼamour, ce qu’est au feu le vent; il éteint le petit, il allume le grand. Roger de Bussy-Rabutin. (Atstumas meilei yra kaip vėjas liepsnai. Mažą gesina, o didelę priverčia liepsnoti dar labiau.)

3.

Mieliausiasis, tikrai nėra ko rūpintis.

Biuras įkurtas izoliuotame pastate, kurį supa aukšta betoninė tvora su aštrios vielos ritiniais viršuje, vaikinai iš saugumo užtikrina ramią aplinką ir pagarbą. Mano kabinete įrengtas oro kondicionierius, netoliese virtuvėlė ir tualetas su dušu.

Man geriau nei Tau.

Vadovas fainas, vokietis, laimingai vedęs, turi studentę dukrą, Sarajeve gyvena be šeimos ir myli gyvūnus. Augina dvi pudeliukes – Fifi ir Fufi. Turėjo išeiti į pensiją, bet dėl užtarimo savo partijoje gavo šį darbą Bosnijoje.

Šiandien per pertrauką pirmą kartą išėjau į miestą.

(Neskaitant pirmojo vakaro, kai taip bijojau, kad mane užpuls ir apiplėš, jog nieko neprisimenu.)

Norėjau Tau ką nors nupirkti. Ką nors originalaus, išskirtinio, nacionalinio.

Bet šioje šalyje nėra nieko gero.

Visą popietę vaikštinėjau po suvenyrų parduotuvėles. Vitrinose išrikiuotos kažkokios lentelės su išraižytais miesto vaizdais. Jas perka nebent rusai ar italai, nes ant daugumos tokių lentelių nupieštos Rusijos ar Italijos vėliavos. Tiesa, ten pardavinėjami ir „seni“ kardai.

(Bet tu bijai net nagų dildės.)

Kardų rankenėlės papuoštos blizgiais plastikiniais karoliukais. Jie labai patinka amerikiečiams.

(Čia dirbančios tarptautinės pajėgos išlaikė siunčiančių šalių uniformas ir skiriamuosius ženklus, todėl tarnautojus atskirti nesunku. Amerikiečiai atrodo taip, kaip vaizduojama jų filmuose, italai vaikšto pasipuošę juokingomis kepurėmis su plunksnomis, ukrainiečiai ir rusai apdriskę kaip ką tik pro skyles tvorose pabėgę eiliniai. Pamaniau, kad Bosnija padalinta ne tik į nacionalines teritorijas, kaip numatyta Deitono taikos sutartyje, bet ir į tarptautinius vienetus.)

Bet grįžkime prie apsipirkimo: nacionaliniai drabužiai čia niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos pirkome Konstantinopolyje. Norėjau tau nupirkti turbaną, bet tas iš Bombėjaus ir gražesnis, ir kokybiškesnis…

Mačiau kažkokias įdomias odines šlepetes. Jų priekis užsirietęs į viršų. Sakibas sako, kad jos skirtos tiems, kurie savo reikaliukus mėgsta atlikti miškuose. Jei pritūpęs įsikibsi riestų priekių, mažai galimybių apvirsti. Aš nusipirkau vieną porą, išbandžiau ir apvirtau. Tikriausiai yra kažkokia sistema, kurią reikia perprasti.

Beje, tualetai čia yra tikri košmarų kambariai. Nežinau, kurie blogesni. Tie be unitazo (vietinių vadinami tupyklomis), kuriuose nuleidęs vandenį apsitaškai batus, ar tie su nuolat apšlapintu unitazu.

(Čia vyrai šlapinasi stovėdami, Džordžai!)

4.

Velniai rautų!

Kaip už priemiestį mažesnis miestas, Sarajevas išsiskiria teatrų, gerų restoranų ir klubų, kuriuose groja džiazas, gausa. Bet tualetų tuose klubuose pagirti negaliu.

Jie miniatiūriniai. Pasitaiko tokių siaurų, kad net durys iki galo neatsidaro. Trenkiasi į priešingą sieną. Nubraukia ir unitazą – tikriausiai dėl to čia unitazai dažniausiai kliba, ir man baisu ant jų tupėti. Bosnija yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje jūros ligą gali gauti besišlapindamas.

Stebiesi, kodėl tupiu ant unitazo?

Nes taip protingiau, nei šlapintis stovint.

Kai kuriuose mažyčiuose tualetuose, apie kuriuos jau tau rašiau, unitazas įgrūstas į sieną. Kai pakeli dangtį, jis kurį laiką pastovi, o tada su trenksmu nukrenta. Baisiai išsigąsti. Sustingsti. Ir apsišlapini ranką.

Kodėl dangtis nukrenta tik pradėjus šlapintis? Žiūrėjau, ar nėra kokio mechanizmo. Tai ne vienas iš tų kvailų bosnių juokelių. Tikriausiai iš pusiausvyros jį išmuša srovė.

Bandžiau viena ranka laikyti dangtį, o kita valdyti srovę, bet tai nepatogu, jei nenuleidi kelnių žemiau kelių, nes neužtenka pirštų prilaikyti peniui, užtrauktukui ir rūpintis, kad nespaustų trumpikių guma. O ir padėtis nepatogi, nes tenka stovėti pražergus kojas ir susilenkus – toks kampas labai nenatūralus. Apie purviną dangtį nė nekalbu.

Čionykščiai vyrai nepratę pasišlapinę tualetiniu popieriumi nuvalyti unitazą. O kaip jie galėtų prie to priprasti, jei tualetuose dažniausiai nėra popieriaus? Savininkas man prisiekinėjo, kad kiekvieną dieną ten palieka naujus ritinius, bet svečiai visus tuoj pat išvagia. Nors daug geriau, jei vagia, o ne naudoja, nes benaudodami užkemša kanalizaciją.

Likusią vakaro dalį buvau išsiblaškęs dėl šlapių batų ir kelnių, todėl pokalbio nė neprisimenu. Atmintyje išlikę tik biuro vaikinų argumentai, dėl ko gerai gauti darbą Sarajeve: puikūs restoranai, iki namų – tik keturios valandos kelio, bombų automobiliuose pasitaiko retai, teroristų nėra, nepasigausi maliarijos, ŽIV ir ebolos, visi kalba angliškai, tiesa, nekaip, bet pasistengęs gali suprasti, prie šiltos jūros, kurioje neplaukioja rykliai, nuvažiuosi per tris valandas, o atlyginimas toks, kad atpirktų visas išvardytas blogybes ir dar daugiau!

5.

Mielasis,

teisingai tu mane gėdiji. Ištaisysiu klaidą. Papasakosiu, ką ir su kuo dirbu, kur esu apsistojęs ir kaip leidžiu dienas.

Dirbu nuo pusės devynių iki šešių. Turime vienos valandos pertrauką, bet ja gali pasinaudoti tik vietiniai. Mes, užsieniečiai, darbe liekame ir ilgiau. Nuo devintos iki dešimtos skaitome naujienas internete. Tiesą sakant, naujienos yra tik pretekstas, ir aš jų ilgiau nei penkias minutes neskaitau. Vis tiek rašo vieną ir tą patį. Aš tuo laiku dairausi po išpardavimus ir aukcionus.

Nuo dešimtos iki vienuoliktos elektroniniu paštu siuntinėjame anekdotus ir kitokias nesąmones.

Nuo vienuoliktos iki pertraukos rašome ir skaitome ataskaitas, rengiame grafikus, kažką planuojame, tvarkome kažkokią statistiką, arba, jei tuo metu budime, turime eiti į spaudos konferencijas.

Nuo trijų iki penkių naršome internete arba žaidžiame kompiuterinius žaidimus. Manau, būtent dėl šios priežasties daugumoje kabinetų monitorius atsuktas taip, kad jo nematytų įeinantys pro duris. Visada gali nuleisti žaidimo langą, kol prie tavęs prieina kolega ar lankytojas. Bet labai nepatogu, nes pro langus sklindanti šviesa atsispindi ekrane, ir man dar nepavyko pasiekti Tavo žaidimo rezultatų.

Kiekvieną ketvirtadienį rengiamas susitikimas su vadovu. Jis dažniausiai vėluoja arba apskritai neateina, todėl tą laiką išnaudojame savaitgalio planams.

Nuo penkių iki septynių laukiame, kas pirmasis išeis namo, o apie devintą skirstomės arba einame į kokį priėmimą ar vakarėlį.

Darbas nesunkus. Sunkiausia sukurti kasdienius pranešimus vietos žurnalistams ir atsakinėti į jų klausimus. Laimei, iš mūsų nesitikima, kad atsakymai bus susiję su klausimais. Vienintelis svarbus dalykas – kelis kartus pakartoti žodį, kurį esame išsirinkę atitinkamam mėnesiui.

(Šį mėnesį tai – „korupcija“. Skelbimų lentoje jau yra žodžių pasiūlymų kitam mėnesiui: man labiausiai patinka „grąža“ ir „kova su terorizmu“.)

Vietos žurnalistai paprastai nieko neklausinėja: ne, jie dar nesuprato, kad jų klausimai yra per prasti mūsų atsakymams, tiesiog nekantrauja pasivaišinti mūsų kava ir užkandžiais. Tik dėl vaišių jie ir ateina, juk faksu gaunamus pranešimus siunčiame ir jų redakcijoms.

Čia žurnalistikos supratimas skiriasi nuo mūsiškio.

Vietos žurnalistai kovoja už teisybę tik tol, kol ta teisybė tarnauja valdančiai partijai tarnaujančiam redaktoriui. Todėl čia normalu vietoj smalsumo pasitelkti vaizduotę.

Tauta laikraščius perka ne norėdama sužinoti, kas įvyko, o norėdama perskaityti, kas gali įvykti. Visi straipsnių pavadinimai baigiasi klaustukais, pavyzdžiui, „Vištienoje yra kiaulienos?“, „Vaikams suleista netinkama vakcina?“, „Radioaktyvūs pasėliai Bosnijoje?“

Neseniai savo viloje sulaikytas vienas iš kaltinamųjų karo nusikaltimais. Po sulaikymo praėjus parai, televizijos komisija iš tolo filmavo tą namą. O tada citavo „artimiausią kaimyną, kuris savo tapatybės atskleisti nenorėjo“.

Šį tą sužinojau apie socializmo laikų žurnalistiką. Tuometiniai žurnalistai buvo puikiai įvaldę eufemizmų meną. Sugebėdavo parašyti net šimto žodžių sakinį, kuriame neapibrėžtas nei subjektas, nei predikatas. Taip niekas nežinodavo, kam ką priskirti, kas už ką yra atsakingas, ir visos naujienos rašytos tik tokiu būdu. Vietoj žodžių ir stilistinių figūrų naudotos frazės.

Įsivaizduok, jei mūsų laikraščiuose būtų rašoma „subjekto žmona, kuri nenorėjo atskleisti savo tapatybės“.

(Sakibo žmona yra žurnalistė, bet šiuo metu neranda darbo. Ji turi daug panašių pavyzdžių. Galbūt juos panaudosiu straipsnyje, kurį ketinu parašyti.)

Jiedu su Sakibu gyvena naujojoje Sarajevo dalyje. Tie rajonai iš tolo primena sovietinius, o į juos atvykus – juodaodžių teritorijas. Laiptinėse ant lubų kabo priskretę skrepliai, iš skylių sienose kyšo laidai, turėklai apklijuoti kramtomąja guma (neklausk, kaip sužinojau). Liftu naudotis nenorėjau – manau, net kartono dėžės už juos tvirtesnės.

Butuose kiek švariau. Mane nustebino vonios kambarys, kuriame pamačiau vonią, vandens šildytuvą, dušą, plyteles, plastikinį kažkokio stipraus valiklio butelį, skalbyklę, skalbinių dėžę, tualetą, kriauklę ir spintelę. Ten stovėjo ir stalelis laikraščiams pasidėti. Nors patalpa mažesnė už mano rašomąjį stalą.

Tiesa, spintelė stovėjo ant skalbimo mašinos, kurios vamzdis nukreiptas į tualetą, o pats tualetas vos ne po kriaukle (labai patogu, jei nori vemti!), dėl didžiulio vandens šildytuvo po dušu galima praustis tik tupint, bet viskas veikia. Noriu pasakyti, patraukus už rankenos, ji lieka duryse, o ne tavo rankoje, nuleistas vanduo bėga, o tualetinis popierius švelnus ir trisluoksnis.

Sakibo miegamasis kiek didesnis už vonios kambarį. Be dvigulės lovos, jame yra siuvimo mašina, kompiuteris, didžiulė spinta, knygų lentyna ir staliukas su dviem kėdėm. Jie turi dar vieną su virtuve sujungtą kambarį, kurį vadina svetaine.

Kaip atsidūriau jo bute?

Sakibas mane vežė apžiūrėti kelių nuomojamų butų, bet nieko gero neradome, ir paskui pakvietė pas save (čia tai visiškai normalu! Mes draugus kviečiamės į barą, o bosniai – pas save į namus.)

Galiausiai mano garbei jie surengė vakarėlį.

6.

Mieliausias Džopingai,

čionykščiai vakarėliai labai skiriasi nuo mūsiškių. Čia visi sėdi vienoje patalpoje prie žemo staliuko, kuris lūžta nuo sūrių, mėsos, vyno, alaus, žemės riešutų, kavos ir peleninių. Šokiai nevyksta, bet klausomasi plokštelių (vinilinių!), dainuojama ir verkiama.

(Kartais dainuojant apsikabinama. Garsiausiai traukia tie, kurių klausa prasčiausia.)

Veidai švyti, bet nežinai, nuo ašarų, nuo prakaito ar nuo riebalų.

Išgėriau mažiau nei įprastai, bet ryte galvą skaudėjo labiau. Tikriausiai dėl prasto oro. Įėjus į namus, čia įprasta nusiauti batus. Apsiauti juos gali tik išeidamas. Be to, čia niekas nenaudoja pudros nuo prakaito.

Žinoma, visus įpročius galima pagrįsti.

Čionykštės gatvės baisiai purvinos. Miesto centre parduotuvių patalpas išplovusios pardavėjos purviną vandenį išpila tiesiai ant šaligatvio. Vaikščiodamas dažnai išgirsti, kaip kažkas nusispjauna tau už nugaros. Pastebėjau, kad čia spjaudomasi dviem būdais. Pro išpuvusią skylę priekinių dantų eilėje arba iš gerklės. Jau galiu skirti iš garso: pirmuoju atveju pasigirsta cssis, o antruoju – hrrk-mff-tfu.

Todėl į pasivaikščiojimus išsiruošiu vis rečiau. Sakibas automobilį pastato ant šaligatvio, ir aš nubėgu į biurą.

Čia žmonės spjaudo ir saulėgrąžų ar moliūgų sėklų lukštus (pasiseka, jei jie neprilimpa prie padų).

Galbūt tai bosniams normalu, nes jų batai nekainuoja po penkis šimtus dolerių.

Taip. Nusipirkau dar vieną batų porą.

Nuo tada, kai atvykau, jau trečiąją. Ką dar galiu sau leisti tokioje provincijoje? Markas iš personalo skyriaus trečdalį algos išleidžia kaklaraiščiams. Van der Kliftas turi aštuoniasdešimt marškinių. Ulrikė – tris su puse kilogramo odinių drabužių!

Tame vakarėlyje Sakibo paklausiau, kodėl neatsakinėja į žinutes, kurias jam persiunčiu. Man atsakė jo žmona.

(Gudru. Tiesa, mūsų kalbą ji moka geriau už savo vyrą, bet jis man niekada nieko įžeidžiančio nėra pasakęs. O ji pasakė.)

Trumpai tariant, tas, kas siuntinėja tas „šiukšles“ – vaizdo klipus, reklamas, sveikinimus, anekdotus, pagalbos prašymus ir viską, ko pats nesugalvojo ir neparašė, – yra provincialas.

Dar man pasakė, kad taip dažniausiai elgiasi „elektroniniai tinginiai“, t. y. visi tie, kurie nežino, kaip išnaudoti darbo laiką, ir kad toks elgesys parodo menką išsilavinimą, paviršutiniškumą, aplaidumą, neatsakingumą, tingumą, bukumą, kūrybingumo stoką, nemandagumą, primityvizmą, nepadorumą ir nemąstymą savo galva.

(Daugelio tų žodžių ji ieškojo serbų-kroatų–anglų kalbų žodyne.)

Norėjau paprieštarauti, bet nenorėjau, kad pamanytų, jog teisinuosi. Viską, ką siunčiu, išsirenku kruopščiai ir vadovaudamasis geru skoniu.

Ar gavai tą beždžionę, kuri miegodama nukrenta nuo šakos? O tą, kuri šlapinasi sau į burną?

7.

Brangusis pavydusis Džoli,

tavo įtarimai, jog man Sakibas patinka, yra nepagrįsti.

Jis hetero, vedęs, mano pavaldinys, neturtingas ir be humoro jausmo.

Ką veikiau jo kambaryje?

Šioje šalyje įprasta svečią nusivesti į miegamąjį, nes ten dažiausiai laikomi daiktai, kuriuos šeimininkai nori parodyti, pavyzdžiui, nuotraukų albumai.

Taip, Sakibas man rodė nuotraukas.

Vaikystėje jis fotografavosi su ėriukais, balandžiais, pirmoje klasėje – su knygomis, mokytoja, vėliau prie kažkokių paminklų.

Nuotraukos nemeniškos, nespalvotos. Spalvotose jis jau pilnametis.

Visose tose nuotraukose atrodo laimingas. Dabar esu tikras, kad socializmas buvo pavojinga masinės hipnozės forma.

Vienoje nuotraukoje Sakibas nusifotografavęs su kitais vaikinais ir merginomis, kurie laiko kastuvus, šakes ir veža karučius. Jie nevilkėjo dryžuotais rūbais, nebuvo trumpai apkirpti ir neatrodė dirbantys priverstinius darbus. Maniau, kad grupė pozuoja kokiai meninei nuotraukai, dalyvauja kokiame spektaklyje, bet ne! Ištisą mėnesį po aštuonias valandas per dieną jie kasė kažkokius griovius ir už tai negavo nė cento.

Tokia vergija vadinta „darbo akcijomis“. Šitaip Bosnijoje statytos geležinkelio linijos. Tikslas – „sustiprinti brolybę ir vienybę“.

/…/

9.

Gudruoli,

paklausiau tavo patarimo išnaudoti šią viešnagę vietiniams papročiams pažinti. Ryte Sakibo paprašiau, kad pusryčiams man atneštų to, ką valgo vairuotojai.

Jis man atnešė bureką.

Tai tešlos ir kremzlių patiekalas. Tešla labai plona, primena kepimo popierių. Į tešlą įvyniojama kremzlių bei riebalų ir viskas iškepama. Dedama daug druskos, svogūnų ir pipirų, skonis labai aštrus.

Nesuprantu kai kurių kolegų žavėjimosi vietine virtuve. Išgėriau du litrus vandens, bet vis tiek nenumalšinau troškulio. Klausinėju savęs, dėl ko čia suvažiavome: norime juos išmokyti valgyti mėsainius ar iš jų mokysimės valgyti burekus?

Encas tvirtina, kad burekai su varške, bulvėmis ar špinatais skanesni. Gal ir paragausiu kitą mėnesį.

Buvau priverstas padaryti pertrauką. Labai surietė.

Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamasis ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų.

Man pasakojo, kad yra vietovių, kur tualetinis popierius apskritai nenaudojamas.

(Tokios vietovės ribojasi su provincijomis, kur nėra net tualetų!)

Ten žmonės vietoj tualetinio popieriaus naudoja sukarpytus laikraščių lapus. Ir nemažai tų kraštų gyventojų į tualetą nešasi vandens sklidinus alaus butelius užpakaliui nusiplauti.

(Alus gaminamas Sarajeve, bet vienintelis jo sudėtyje esantis vietinis produktas yra vanduo. Visa kita – importuota.)

Ar tau jau pasakojau, kaip bosniai didžiuojasi savo vandeniu? Geria net iš čiaupo!

(Visi, išskyrus vandentiekio darbuotojus.)

Sako, ten daug mineralų, ypač kalkių.

Kai kurios mūsų įmonės jį valo chloru, fluoru ar kokiais ten milteliais, tada čionykštis vanduo ima priminti tą, kurį geriame mes. Be to, vietinė pilstomo vandens rinka gerokai perpildyta. Pamatę kažkokios upės nuotraukas (jei neklystu, ji vadinama Neretva), mūsų specialistai truputį susirūpino dėl geriamojo vandens, bet mes juos nuraminome paaiškindami, kad netrukus tą upę užtvenksime dviem užtvankom.

Už penkerių metų bosniai galės kaimynams pardavinėti elektrą ir pirkti vandenį.

Atleisk, mane vėl spaudžia…

Susidraugavau su moterimi, kuri valo tualetus. Anksčiau tokį pat darbą dirbo vidurinėje mokykloje ir naujomis pareigomis labai džiaugiasi. Jos vardas Zemka. Angliškai nemoka, bet kalba nesustodama ir vietiniai plyšta juokais. Paprašiau, kad išverstų. Štai koks buvo šiandieninis Zemkos monologas:

„Čia – tikras darbas. Tik sėdžiu ir šveičiu plyteles. Jei kas čia ir kramto gumą, tai ją išspjauna į tualetinį popierių, suvynioja ir išmeta.

O ten kas savaitę jų nukrapštydavau po penkiasdešimt, lyg nė nebūčiau darbe. Kur tik jų neklijuodavo. Atėjusi į darbą, tik ir laukdavau, ką tie mokiniai naujo sugalvos sugadinti ar suteršti.

Devyni iš dešimties nenuleisdavo vandens, o įėjus tam dešimtam vandens nelikdavo. Nežinau, kas tiems mūsų jaunuoliams negerai, ar jiems rankos dreba, ar neprimato, ar gėda pataikyti į pisuarą.“

Sako, kad ji buvo ištekėjusi daugiau nei dešimt kartų.

Nesiseka jai su vyrais, kaip ir man.

Bučkis.

10.

Mieliausiasis,

vakar apžiūrinėjau nuomojamus butus. Man patiko vienas namas ant kalvos, virš miesto. Vaizdas fantastiškas. Bet mane Ulrikė įspėjo, kad tie rajonai nesaugūs.

Pas mus rajonai vadinami nesaugiais, jei juose šiukšlės neišvežamos kiekvieną savaitę, o nusikaltėlių yra daugiau nei policijos. Jei vadovautumės tokiais kriterijais, tada visą Bosniją reikėtų vadinti nesaugia. O Ulrikė kalbėjo apie nuošliaužas.

Socializmo laikais ant tokių miestą supančių kalvų namus buvo galima statyti be leidimų. Teisės aktuose buvo įtvirtintas neteisėtai pastatytų namų griovimas, bet įgyvendinimo mechanizmas neegzistavo. Supratau, kad socializmas reiškė kaimų perkėlimo į priemiesčius procesą. Tokie priemiesčiai pastatyti be urbanistų sutikimo ir planų, kiekvienas statytojas pats rūpinosi ir elektra, ir vandeniu, ir kanalizacija. Neseniai vykusio karo metais šių rajonų gyventojai iškirto aukščiau žėlusius miškus ir susikrovė turtus, pardavinėdami medieną centrinės miesto dalies gyventojams. Dėl tokių neplanuotų kirtimų ėmė formuotis nuošliaužos, ir neteisėtai pastatytus rajonus dabar tenka skubiai gelbėti.

Biuras kelis kartus jiems paaukojo pinigų. Mūsų lėšomis pastatytos atraminės sienos, sutvarkyti lietaus vandens ir didelių srovių nutekėjimo vamzdžiai. Aišku, vos užbaigus darbus, visi gyventojai į mūsų iškastus kanalus susivedė kanalizaciją, ir jau po septynių dienų jie užsikišo.

Tokia jau ta Bosnija: geriau namą nugriaus, nei mėšlą už namo paleis.

Kai kurių tualetai stovi ir po dvidešimt metrų žemiau nuo namo. Lyg po tuo pačiu stogu būtų nenormalu ir valgyti, ir š… Pabandžiau įsivaizduoti gyvenimą tokiame name. Ką daryti, jei staiga paleidžia vidurius? Arba jei netikėtai prispiria reikalas? Bėgti neprotinga: jei netyčia tualetą prabėgsi, pusę valandos teks kopti atgal į viršų. Galima prisirišti prie namo, bet tada tris dienas tampysi virves atgal.

(Galvoju, gal tiktų šuoliams naudojamos gumos?)

Tos kalvos tokios stačios, kad virš vieno iš tokių rajonų buvo pastatyta olimpinių žaidynių bobslėjaus trasa. O kiekviename name yra po dvejas duris: iš vienos ir iš kitos pusės. Toks sprendimas priimtas dėl lietaus. Jei lyja stipriau, atidaromos abejos durys, ir srovė išbėga per namo vidurį.

Didžiausias nuostolis – pamiršti patraukti batus.

11.

Džordžai, mano pirmoji ir vienintele meile!

Naujausios žinios: išsinuomojau butą!

Dideli langai, sodas, vaizdas į senamiestį, viskas nauja ir daug pigiau.

Išsinuomojau jį iš kažkokio advokato, kuris persikėlė į mažesnį nuomojamą butą kažkokiame daugiabutyje netoli nuo Sakibo namų.

Buto, kuriame dabar gyvena advokatas, savininkas persikėlė į nuomojamą vieno kambario butą tame pačiame daugiabutyje.

To vieno kambario buto savininkas, pensininkas, persikėlė į garažą kažkokiame priemiestyje. Garažo savininkas pardavė automobilį, kad galėtų susiremontuoti namo stogą.

Žinai, kas nupirko tą automobilį? Advokatas, kurio butą aš nuomojuosi.

Kartais didžiuojuosi matydamas, kiek žmonių gyvena iš mano pinigų, kuriuos uždirbu ir suteikdamas paskolą stogo remontui. Encas pasakojo, kad šeima, kuri nuomoja priešais esantį butą bei garažą, gyvena furgone be ratų.

Sodą dalinuosi su kažkokiu švedu, kuris neprieštarauja, kad kas antrą šeštadienį rengčiau piknikus. Kviesiu manekenus iš Pasaulio banko, vaikinus iš ambasados bei JTO ir porą vyrukų iš apsaugos.

Pakviesiu ir Sakibą, juk būtų kvaila mokėti padavėjams.

P. S.

Džordžai! Tualetinio popieriaus lapeliai, apie kuriuos tau rašiau, suglamžyti atgauna savo formą dar nespėjus panaudoti!

12.

Mano mieliausias Džoi,

aišku, kad Sakibas nėra mano asmeninis vairuotojas.

Bet jis labai norėjo išsaugoti darbą, be to, yra manimi patenkintas ir nemato priežasčių, dėl kurių negalėtų namo parvežti mano svečių. Galų gale jie visi dirba su manimi, o Sakibo darbas – vežioti Organizacijos narius.

Tokio mėnesinio atlyginimo, kokį gauna Organizacijoje, vietinėse įmonėse neuždirbtų nė per metus, net jei jam pasisektų įsidarbinti viename iš tų retų nebankrutuojančių subjektų. O ir tie, kurie nebankrutuoja, išsilaikyti sugeba tik dėl to, kad nemoka mokesčių ir muitų.

Todėl, be stogų atnaujinimo, mūsų svarbiausia misija Bosnijoje yra išmokyti mokėti mokesčius ir muitus. Kai bosniai to išmoks, mūsų Organizacijos išlaidas apmokės patys, o ne ES.

Didžiulis iššūkis šiuos laukinius paversti sąžiningais mokesčių mokėtojais.

Ir dar šis tas: kitaip nei taksistai, Sakibas važiuoja trumpiausiais maršrutais.

Užsienietis, kuris Sarajeve naudojasi tik taksi paslaugomis, gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad miestas yra du kartus didesnis.

Iš balkono, į kurį patenku per savo miegamąjį, tikriausiai matosi visas Sarajevas. Nematau tik aukščiausiai ant kalvų įsikūrusių rajonų. Tų, kurie slysta žemyn.

Beje, šiandien čia šventė. Nepriklausomybės diena ar kažkas panašaus.

Keista ją švęsti valstybėje, kurioje užsieniečiai (visi mes, neatsižvelgiant į gebėjimus ir gerus norus) keičia valdžią, gaudo nusikaltėlius, įvedinėja įstatymus, renka himną ir į vairuotojo pareigas priima profesorius.

Vietinės kalbos aš nesimokysiu. O kam, jei jų Konstitucija sudaryta anglų kalba?

Sakibo žmona norėjo mane mokyti, kelis kartus buvau pas ją nuėjęs, bet nusprendžiau nebetęsti.

Čia kalbama trimis skirtingomis kalbomis: serbų, kroatų ir bosnių. Tiesą sakant, manau, kad tai viena ir ta pati kalba, kurią visos trys tautos vadina skirtingai.

(Gerai būtų ją išmokti, tada CV galėčiau įrašyti, kad moku net tris!)

Nors yra ir skirtingų žodžių. Pavyzdžiui, serbai sako „kafa“, bosniai – „kahva“, o kroatai – „kava“. Todėl sudariau taisyklę: ten, kur serbai taria „f“, kroatai taria „v“, o bosniai – „hv“. Pavyzdžiui, serbai sako „Kofi Anan“, kroatai – „Kovi Anan“, bosniai – „Kohvi Anan“. Netiesa!

Visi sako „Kofi Anan“.

Sakibas man pasakojo, kad vienos kroatų kavinės valgiaraštyje buvo nurodyta taip: kava – 1 markė, kafa – 2 markės, kahva – 3 markės. Nuo tada visi visur užsisakinėja kapučino arba espreso.

Todėl maniau, kad desertas – keptas maltais riešutais įdarytas obuolys – vadinamas ne tik „tufahija“, ir kavinėse, kurios man atrodė bosniškos, užsisakinėdavau „tuhvahija“, o kitose – „tuvahija“.

Įsivaizduok, kas būtų, jei anglų ir valų skirtųsi taip, jog mes sveikintumės „hello“, o jie – „ello“. (Kitaip tariant, praleistų „h“.) Kvailystė.

Čia tai yra didžiulis skirtumas, nes bosniai „h“ niekada nepraleidžia, o serbai praleidžia visada, kai tik gali. Tada sužinojau, kad serbai ausį vadina „uvo“, o kroatai „uho“. Manydamas, kad serbai taria „f“ ir „v“, bet niekada netaria „h“, irgi suklydau, nes jie sako „hemija“, o kroatai – „kemija“.

Mokantis kalbos, tikrai nepadeda nei logika, nei analogija. O Tu žinai, kad mano kalbinius nesugebėjimus lenkia tik matematiniai nesugebėjimai.

Kartais man atrodo, kad jei nebūtų tų humanitarinių misijų, gyvenime tikrai prapulčiau.

13.

Mielasis Froidai,

praleisiu tavo atradimą, kad į Sakibo žmonos pamokas vaikščiojau dėl Sakibo, o ne dėl kalbos.

Kartą per savaitę, dažniausiai penktadieniais, su jais vykstu apsipirkti į vieną didelį sandėlį už miesto. Ten daug pigiau, o ir prekės prancūziškos, tad aš jiems vertėjauju.

(Vieną kartą vietoj šampūno jie nusipirko plaukų dažų, kitą kartą – acto vietoj alyvuogių aliejaus.)

Kas trečio produkto galiojimo laikas yra pasibaigęs, bet, trejus metus valgę tik per karą humanitarinių organizacijų dalytus konservus, jie nėra pernelyg išrankūs. Maistas šioje šalyje valgomas tol, kol pažaliuoja ir ima dvokti, o tai, kas rašoma ant pakuotės, visai nesvarbu.

Ypač didelis prekių šunims pasirinkimas. Kitą šeštadienį Fufi ir Fifi (šefo pudeliukės) švenčia gimtadienį, ir visi esame pakviesti į vakarėlį. Ta proga nupirkau naujų batų porą, kurią jos galės sugraužti. Sakibas sakė, kad už tokius pinigus sendaikčių turguje galėjau nusipirkti dešimt porų tikros odos vaikiškų batų, kuriais kalytės būtų labai apsidžiaugusios ir graužusios gerokai ilgiau.

Jo mąstymas praktiškas, bet nepriimtinas. Įsivaizduok, kas būtų, jei koks žurnalistas nufotografuotų vaikiškus batus graužiančias pudeliukes. Jau matau straipsnio pavadinimą: „Vaikai liko basi dėl diplomatų šunų įgeidžių!“

Sandėlyje pilna plakatų, ant kurių rašoma: „Pirkite vietos gamintojų prekes!“ Pamaniau, kad tų plakatų yra daugiau nei prekių. O ir tos vietinės prekės – tikras siaubas: pas mus pradarytas pienas šaldytuve gali išstovėti iki dviejų mėnesių, o čia sugyžta vos per dvi dienas.

Negalėdami atsikratyti pelėsių, sugedusį jogurtą jie pavadino „kefyru“ ir ėmė pardavinėti. Skonis neblogas ir net atgaivina, be to, kefyras tinka kaip užkandis, bet darbe jo negeriu, nes atidarant apsitaško kaklaraištis.

Jų pieno gaminiai tikriausiai ne blogesni už mūsiškius, bet gali būti, kad bakterijas jie užmušinėja netinkamais antibiotikais.

Šalyje veikia farmacijos įmonė, ir vaistinėse galima gauti vietinių vaistų. Jie nemokami, nes visi, kurie tik gali, perka importuotus. Jei tau skauda dantį ir išgeri tris bosnių gamybos tabletes nuo skausmo, suskaus ne tik dantį, bet ir galvą.

Įrodyta.

Farmacijos įmonė investuoja į reklamą, jų logotipas puošia net vietos futbolo klubo žaidėjų marškinėlius, bet kokia iš to nauda, kai geriausi futbolininkai žaidžia Vokietijoje, o ten ant marškinėlių šviečia „Bayer“ logotipas.

Todėl čia vaistų nuo skausmo sinonimas yra „Bayer“ aspirinas.

Manai, kad jį galima nesunkiai ištirpinti vandenyje? Klysti: geriamasis vanduo čia yra didžiulė problema.

Vietos gyventojai vandenį geria tiesiai iš čiaupo, nes jų niekas neįspėjo apie pavojus, be to, nėra kitų alternatyvų. Negazuoto vandens buteliuose galima nusipirkti tik keliose vietose, įskaitant sandėlį, kuriame apsiperkame.

Dešimt kilometrų nuo mano darbovietės yra didelis itin geros kokybės vandens šaltinis. Neužtvertas, nes taip būtų užtvenkta didžiausia šalies upė. Bet jei prisėsi kurioje nors prie šaltinio įsikūrusioje kavinėje ir užsisakysi vandens, gausi stiklinę vandens iš čiaupo!

Jei norėsi užsisakyti šviežio upėtakio, tau pasiūlys šaldytų kalmarų.

O jei jų imsi klausinėti apie verslą, vietoj atsakymo sulauksi kokio nors politiko, planuojančio didesnį eksportą, bet uždirbančio iš didesnio importo, frazės.

Neįtikėtina!

14.

Jūsų prakilnybe,

jau devynios vakaro, o aš vis dar sėdžiu biure. Darbo neturiu, bet nėra kur eiti. Šį vakarą manęs niekas nekvietė į vakarėlį, nė viena ambasada nerengia priėmimo, nenumatyta jokių oficialių vakarienių.

Ką veikti užsieniečiui toli nuo savo mylimojo (pasiilgau tavęs, Jūreivi!), Balkanų provincijoje, kurioje pliaupia lietus?

Kad ir kiek mums mokėtų, tokios depresijos neatperka.

Nė neįsivaizduoji, kokioje gilioje provincijoje atsidūriau.

Nėra nė vienos golfo aikštės, niekas neįsivaizduoja, kas yra kriketas. Apie biliardą nė nekalbu. Lapių medžioti einama pėsčiomis!

Tiesą sakant, net jei visos šios pramogos čia ir būtų, nuo asfalto aš nelipčiau. Visur pilna minų. Žinau, paklausi, o kur tie milijonai, kuriuos skyrėme išminavimui. Ar atidavėme juos vietiniams, kad išnaikintų minų laukus?

Aišku, kad ne.

Kleriksonas mano, kad tai – atsakingas darbas, kurio negalima patikėti mėgėjams.

Atsivežėme savo specialistų. Sumokėjome už tarptautinius skrydžius, išnuomojome mašinas ir įrenginius…

(Van der Kliftas kikena, kai paklausiu, kiek sumokėjome už draudimą.) Išspausdinta begalė plakatų, nufilmuota daug televizijos klipų, vaikai darželiuose (tuose, kurie dar liko) viską sužinojo apie minas (dabar jie žinių turi daugiau už mūsų pareigūnus!).

Aš kabinete turiu visų minų laukų žemėlapį. Nelabai tikslus, bet dizainas kietas. Jį kūrė Ženeviv.

Nežinau, kiek kilometrų įspėjamosios juostos nupirkome. O tada, kai pradėjome išminavimo darbus, pritrūkome pinigų.

Vietiniai būtų dirbę už mažesnius atlyginimus ir jiems nebūtų reikėję tokių plačių draudimo sutarčių, bet aš jiems darbo duoti nenoriu. Būtų nemoralu, jei tas, kuris vakar laukuose dėliojo minas, šiandien gautų atlyginimą už jų neutralizavimą.

Sakibas sako, kad būtų nemoralu ir jei tie, kurie karo metais pardavinėjo ginklus, dabar uždirbtų už jų naikinimą. Jis – geras vairuotojas, bet kvailas pašnekovas.

Galvoja, kad kažkoks diplomas (kuris galioja tik Rusijoje) jam suteikia teisę filosofuoti. Tokių kaip Sakibas išmintį penkerius metus stebėjome per BBC. Reikės pasakyti, kad jo darbas yra sukinėti vairą, o mano – gauti pelną.

Jis juk Sakibas, o aš – Sachibas.

Dabar jis sėdi vairuotojų kambaryje ir žiūri televizorių, o aš esu apsivertęs darbais: turiu peržiūrėti dvi FRA, ATF dar nesuderinau su ICQ, savaitinės ataskaitos net nepradėjau, o terminas jau rytoj, Pirkimų skyrius prašo pervertinti OCD, iš OGS gavau šešiolikos puslapių GIR, o rytoj ryte šefas laukia mano ataskaitos, kurios negaliu pabaigti be PMS. Tikriausiai vis dėlto reikės prašyti vadovybės, kad man skirtų dar keturis asistentus.

Atsitiktinai sužinojau, kad sutaupėme keisdami stogą, todėl pinigų dar keturioms darbo vietoms tikrai užteks. Deja, tokios darbo vietos rezervuotos vietiniams, todėl Džoanai dar teks truputį pakentėti.

(Girdėjau, kad kažkokie mūsiškiai policininkai įsivėlė į heroino prekybą, ir jei paaiškės, kad gandai teisingi, tada juos tikriausiai perkels į Rytus, o aš galėsiu rekomenduoti Tavo seserį.)

Dabar Sakibą išsiųsiu nupirkti picos. Kodėl jis turėtų žiūrėti „Draugus“, kol aš dirbu?

15.

Katinėli!

Labai mielas tavo pavydas.

Sakibo aš neatleisiu.

Galiu, bet nenoriu. Sakibas yra pasirašęs sutartį, kuri jam negarantuoja jokių teisių, ir man pakaktų paskambinti į Personalo skyrių, kad iš jo paimtų kortelę, bet aš to nedarysiu.

Jis greitas, patikimas, išradingas. Atvyksta manęs paimti, vežioja mane per pertrauką, į susitikimus, parveža namo, pristato picą, pakeičia vaizdajuostes videotekoje, pristato mano skalbinius į skalbyklą ir mano buvimą šioje šalyje daro pakenčiamą.

Su juo jaučiuosi saugesnis: tu net neįsivaizduoji, kaip čia pavojinga.

Kiekvieną rytą gauname sąrašą vietų, kuriose lankytis nepatartina. Dėl išminavimo darbų, įtariamųjų karo nusikaltimais sulaikymų, tikėtinų demonstracijų, streikų, kelių blokadų… Nesuprantu šefo, kuris reikalauja, kad viešumoje demonstruotume viltingą optimizmą. Šioje šalyje demonstruoti galima tik beviltišką pesimizmą.

Jaunimas masiškai emigruoja. Grįžta tik taisytis dantų. (Dantistai čia pigesni už nulį sąskaitoje!) Valdžia vokiečiams pardavinėja senąsias valstybines vilas, kad galėtų nusipirkti naujų vokiškų automobilių. Už dvidešimties metų šalis turės dvidešimt vilų mažiau ir dvidešimt automobilių atliekų daugiau.

Pas mus pavydėtiną politinę karjerą gali padaryti net jei esi kvailys, su sąlyga, kad būsi nenatūraliai sugadintas. Čia tarp sąžiningumo ir kvailumo didelio skirtumo nėra. Sakoma: kvailys ir sąžiningas žmogus yra vienas ir tas pats. Vagis jie vadina ne vagimis, o gebančiais suktis. Todėl demokratiniuose rinkimuose renkasi iš kvailių, kurie naikins šalį, ir vagių, kurie ją apvogs.

Sakibas pritaria mano nuomonei, kad jo šalis yra komos būklės. Bet dėl to jis kaltina mus (tarptautinę bendruomenę). Nors nepastebi, kad tai mes tą šalį laikome prijungę prie kvėpavimo aparatų. Kai išjungsime visas finansines infuzijas ir panaikinsime sanitarinius užkardus, jie tuoj pat ims peštis ir žudyti vieni kitus kaip prieš Deitono taiką. Šiuos dvejus taikos metus prisimins kaip gražiausią sapną.

Pešis, net jei nuspręsime jiems nebepardavinėti ginklų. Jei reikės, ir turkiškais kardais. Pusė jų suvenyrų yra šaltieji ginklai. Kam gaminti pusantro metro ilgio ir dešimties kilogramų svorio pypkę, jei neplanuoji ja trenkti per galvą?

Šefas savo kalbose ir ataskaitose nuolat pabrėžia, kad šios šalies perspektyvas mato turizmo srityje. Bosnijoje daug miškų ir upių, galima išplėtoti kaimo ir sporto turizmą. Kalbėdamas apie sporto turizmą, omenyje jis turi plaukimą plaustais, nors aš nesuprantu, ką bendro tai turi su sportu. Koks čia sportas? Dvi valandas upė tave velka pasroviui, o tada dešimt valandų kepi ėriuką ant laužo.

Aišku, nė vienam iš mūsų biuro niekada nešaus į galvą kaimo turizmo reklamuoti asmeniškai. Visi tie gražūs miškai pilni minų. Nė per šimtą metų jų niekas… Džordžai! Turiu idėją!!!