Nora Ikstena. Amarilės

Nora Ikstena. Amarilės

Iš latvių kalbos vertė Edmundas Trumpa
Verta iš: Nora Ikstena, Dzīves stāsti. Atēna: 2004.

Nora Ikstena (1969) – latvių prozininkė, publicistė ir visuomenininkė, viena ryškiausių ir įtakingiausių Latvijos rašytojų. 1992 m. Latvijos universitete įgijo filologijos laipsnį, studijavo anglų literatūrą Kolumbijos universitete. Nora Ikstena prozoje apmąsto gyvenimą, istoriją, meilę, mirtį ir tikėjimą. Kūryba pasižyminti metafiziniu aštrumu ir jautriu kalbos išgyvenimu.

Iksteną labiausiai išgarsino romanas „Motinos pienas“ (Mātes piens, 2015; liet.:Tyto alba, 2019, vertė Laura Laurušaitė) – įtaigus pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje. 2021-aisiais aktorė Birutė Mar sukūrė monospektaklį Ikstenos romano motyvais, 2023-iasiais Latvijos kino studija – meninį filmą Soviet Milk.

Lietuvių kalba išleistas ir Ikstenos romanas „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (Jaunavas mācība 2001; liet.: Mintis, 2004, vertė Veronika Adamonytė; ).

Ikstena taip pat yra produktyvi biografinės grožinės ir negrožinės literatūros, scenarijų, esė, trumposios prozos rinkinių autorė. Jos apsakymų rinkinys Dzīves stāsti („Gyvenimo istorijos“, 2004) – iš kurio verstas ir apsakymas „Amarilės“  – 2013 m. buvo išleistas anglų kalba.

Ikstena yra aktyvi Latvijos kultūrinio ir politinio gyvenimo dalyvė, Tarptautinių rašytojų ir vertėjų namų Ventspilyje įkūrėja. 2006 m. rašytojai paskirta Baltijos Asamblėjos literatūros premija.

Vertėjas

Sraigtinių laiptų Ela netrukus jau nebeįveiks. Reikėjo Francį jai įkurdinti čia pat apačioje, virtuvėlėje. Čia jauku. Koklių krosnis. Mūrelis, ant kurio džiovinamos pupos, arbatėlės, grybai. Čia viskas po ranka – vanduo, šiukšlių kibirai, lyginimo lenta. Čia ji pasišneka su paštininke, kuri atneša abiejų pensijas, retsykiais užsuka ir kaimynė, savo senu ėrenpreis1 išvežiojanti šviežiai primelžtą pieną po turtingesnius namus.

Elos ir Francio būstas irgi prabangus. Kai čia atsikėlė, jie pageidavo didžiausio apylinkėje namo. Anuo metu galėjo sau leisti. Kasė, sodino, rinko, sodino, rinko, pardavinėjo, pardavinėjo, kasė, sodino, rinko. Taip buvo įmanoma neblogai prisirinkti pinigėlio. Dėl viso šito jovalo vaikai spruko kas sau, anūkai irgi pabėgo.

Ela galvoja – visą amžių ji siekė teisybės ir daug dirbo. Francis galvoja tą patį kaip ir Ela arba savąją nuomonę pasilaiko sau. Bet ko gi jie visi išsilakstė?

Buvo žentas grafikas, pasibaigus bulviakasiui ar šieno talkoms nuo sunkumų jam drebėdavo rankos, sako, negali nupiešti smulkių linijų, važiuoti jis nustojo pirmas. Ela tai vadino ištižimu. Toks keverzotojas ant popieriaus. Apie marčios amatą apskritai verčiau patylėkim. Bobiškų plyšių daktarė. Kai marčią siuntė į praktiką netoli jų namų, Ela nukreipė ją gyventi pašiūrėn, mat turėjo ten visokių keistų rykų. Rudens rytų, tiesa, būdavo vėsių, bet tegu grūdinasi, tegu grūdinasi. Viena dukra išsimokslino aktore. Elai tai patiko – aktoriai gerbiami liaudyje žmonės, jiems rengia gražias sukaktis – ant papuošto krėslo, į sceną neša dovanas ir gėles, valdžia teikia garbingus vardus. Dukrai pasiūlė aprengėjos pareigas provincijos teatre. Ir kaip tik Ela nesinėrė iš kailio – ištisus savaitgalius režisieriai ir aktoriai būdavo apsėdę jos lūžtančius nuo vaišių stalus, maukdavo naminius vynus bei trauktines. Pagaliau dukrai atsirado galimybė kultūros namuose skaityti apysaką „Baltasis Bimas Juodoji ausis“. Ela nepraleido beveik nė vieno spektaklio. Ji sėdėdavo pirmoje eilėje su skara ant pečių, su gėlėmis rankose ir jausdavosi kaip tikros aktorės motina. O kokia tai buvo apysaka! Galėdavai iš širdies gelmių išsiverkti. Tai buvo trumpos Elos laimės akimirkos, nes likusiu laiku dukra atvažiuodavo maisto, aprėkdavo, kad motina jai gyvenimą sugadino, ir išvažiuodavo. Nebėr nei meno, nei vaikų.

Ir su anūkėmis vėliau nesisekė. Antros dukros duktė atsigimė į tėvą, vis šnekėjo, kad gerai piešia. Ela ėmė ją sau darbiniam ugdymui. Ką ten tepliosi, verčiau tepasimoko groti akordeonu. Tos gražios dainos, kur tiesiog širdį veria – Nieslyšny v sadu daže šorochi, fsio zdies zamerlo da utra, jeslib znali vy, kak mnie dorogi, podmoskovnyje večera2… Kaip gražiai gi judviem kartu išeidavo. Sykį, kai dukraitė buvo paaugusi, Ela rado akordeoną eglynėlyje, o jos pačios nebebuvo.

Sūnaus dukterų apskritai nė už ką pasiekti negalėjo. Vienos ji negavo nėmaž, sakė, mieste mokosi violončelės. Bus dar viena dykaduonė. Kitą ji vasaromis gaudavo dviem savaitėms. Tai ką, patinka įsivaizdinti! A nu ka prie matematikos! Ela nuo tų stabiliųjų laikų turėjo gerą liniuotę užvožti per pirštus. Jei ji negelbėjo, labai padėdavo bausmė – mazgoti grindis sodo namelyje, kur laikė moliūgus, sėklas ir kitus naudingus daiktus. Vos tik anūkė įgavo savo balsą, nebevažiavo.

Kaipgi čia taip susiklostė. Ji tik norėjo išauklėti dorus žmones. Dorus žmones.

Francis viršutiniame aukšte lyg kosteli, lyg sugargia, kažką murmuliuoja. Ela ima švarių marlių, medetkų ir sunkiai kopia sraigtiniais laiptais aukštyn. Grakštūs, siauri. Francio rankų darbas. Betgi ne jos seniems, kreiviems kaulams, skaudančiai nugarai.

Francis guli kaip karalius. Šypsosi.

„Ko šypsaisi, durniau, kad negali numirti“, – galvoja Ela. Sulysęs kaip senas kuinas, bet, žiūrėk, dar laikosi.

– Jepkepkepkep, – Francis Elai sako vietoj labo ryto.

– Sysiuko nori? – Ela šaukia. Jai rodosi, Francis negirdi.

Ela nutraukia antklodę, ima butelį plačiu kaklu ir kemša ten raukšlėtą kranelį.

Francis šypsosi.

„Durnas“, – galvoja Ela.

Šįkart Francis čiurkšlę varo į butelį. Bet dažnai jis iš Elos išsityčioja. Kai ši, pusvalandį išlaikiusi butelį, jau numoja ranka, Francis džiugiai čiurškia sau į baltus patalus.

Tada Ela iš pradžių pikta barasi, po to sulinksta ant lovos dievagodamasi, kad Francis ją gyvą nuvarys į kapus. Kad gi dar negali žinoti, kuris pirmas nukeliaus pas šventą Petrą. O Francis tik romiai spokso. Kas jam, guli kaip karalius.

Gali visai pasiusti, kai prispiria didelis reikalas. Kartais, pakišusi po Franciu plokščiąjį indą, Ela valandą sėdi ir kartoja:

– Kaka, kaka, kaka, kchh, kchh, kchh, kaka, kaka, kaka… – Taip dievas bando jos kantrybę. Jei neištvers, sulauks griežtos bausmės už savo nekantrumą – tenka keisti visą patalynę, Francį plauti nuo galvos iki kojų.

Ela apšluosto Francį, tarp kojų kiša marlę. Pamperų visada negalima, nuo jų gali įsimesti pragulų. Tada numazgoja jam burną, pataiso aukščiau pagalvę, sušukuoja plaukus. Na šit, kaip princas.

Ela neša myžalų butelį laiptais žemyn. Prakeikti sraigtiniai laiptai.

Jai patinka kvapai nuosavoje virtuvėlėje. Tai vienintelis jos prieglobstis. Bet kartą atvažiavusi dukra raukydamasi pasakė, kad čia dvokia myžalais ir senais vaistais. Taigi tai mano mylimiausi kvepalai, galvoja Ela.

Ant trijų virtuvės palangių – devyni gėlių vazonai. Kiekviename – po amarilę. Elos mylimiausia gėlė. Vasario mėnuo, ir jos visos žydi. Baltoji raudonomis gyslomis, karminio raudonio, blyškiai raudona, visiškai balta, ryškiai raudona… Kiekviena bent su keturiais žiedais ant storo stangraus koto. Amarilės Elai paklūsta, ir štai – rezultatas. Godžiai žydi jos džiaugsmui.

Amariles turi mokėti prižiūrėti. Ela moka, Elai sekasi. Pavasarį, joms jau nužydėjus ir įspindus pirmajai saulutei, jas reikia išnešti laukan, pastatyti kur nors į krūmą. Nei saulės atokaitoje, nei pavėsyje. Tada per visą ilgą vasarą kamuoti. Tegu trokšta be vandens. Rudeniop svogūnėliai atrodo kaip pastrajyti. Tada juos neša vidun ir ima kaip reikiant laistyti. Jau lapkritį jie išleidžia tvirtus žalius kardelius, toliau pasirodo tvirtas kotas ir skleidžiasi pumpurai.

Vasaromis Ela vaikščioja su laistytuvu palei amarilių vazonus, juos čiupinėja ir patenkinta sako: „Tegu pakaukia, pakaukia…“

Ela amarilių apsupty ruošia Franciui pietus. Manų košė su uogienės akele, kiaušinis, silkės gabalėlis. Jam patinka prisikirsti. Elos manymu, Francis jai sukėlė daug skausmo. Į Sibirą jis pateko todėl, kad vokiečių laikais susimetė su šucmanais3, nuvežė sušaudyti atokų kaimyną. Taigi jokiais laikais tai nebuvo didvyriškumas, galvoja Ela. Atgavus nepriklausomybę ji sugalvojo oficialią versiją, kad Francis, būdamas stoties prižiūrėtoju, nuleido nuo bėgių rusų ešeloną. Už Sibire praleistus septynerius metus Francis gauna represuotųjų pensiją. Todėl jie dabar gali išsiversti be vaikų pagalbos.

Bet anais metais, kai Francis buvo išvežtas, Ela patyrė, kas yra pragaras šioje žemėje. Ji buvo viena su trimis mažais vaikais. Liaudies išdaviko žmona. O juk jis buvo… buvo išdavęs patį žmogų. Šiaip, Elos nuomone, viskas teisingai. Nuo jos nusisuko ir oficiali valdžia, ir savi žmonės. Kad būtų saugiau, ji nusprendė pasitarnauti valdžiai, ne žmonėms. Ji skundė, išdavinėjo, tempė į šviesą faktus. Kai prireikdavo, valdžia ja naudojosi, o kad valdžioje vien tie patys žmonės, tai nekentė jos dar labiau. Ela buvo įsitikinusi savo teisumu, mat ji tai darė geresnės savo vaikų ateities vardan.

Tik sunkus triūsas savo valstybės labui leis juos išauklėti dorais žmonėmis.

Reikia mokėti kentėti ir atsisakyti.

Tegu pakaukia, pakaukia.

Ir gražiausiai išpuoselėtą daržą suniokoja laisvai ganytis paleistas kumelys.

Jei kaimynų vištos, ieškodamos sliekų, įninka knaisiotis po mūsiškę komposto krūvą, tai neteisinga, tam skirta savo komposto krūva. Tai neteisinga, iš tokių smulkmenų randasi dideli nusikaltimai.

Jei mokyklos direktorius, šeimos žmogus, įsimyli ištekėjusią savo darbo kolegę – tai sunkus komunistinės moralės pažeidimas, apie kurį būtina pranešti atitinkamoms įstaigoms.

Jei kažkas nemoka pritapti prie savo kolektyvo, jam teks daug dirbti, kad sutramdytų savo asmeninių poreikių tenkinimą.

Baisiausias košmaras, tuo metu naktimis ištikdavęs Elą, būdavo toks. Ji iškviesta į valsčiaus partijos komitetą. Prie stalo sėdi troika, kiekvienam priešais padėtas 1938 metų žurnalas „Atpūta“. O ant jo viršelio – besišypsantis prezidentas Karlis Ulmanis, priimantis obuolių krepšelį iš gražios jaunos, mergaitės. Jos šukuosena berniokiška, suknelė tamsi ir kryželis ant kaklo. O ji – tai Ela.

Ela suprakaitavusi iš baimės kaskart rėkdama atsisėdavo lovoje. Nes žinojo, kad toks „Atpūta“ viršelis yra tikrų tikriausia tiesa, tik iki šiol jo dar niekas nepastebėjo.

Dievą ji, krikštyta katalikė, buvo sau uždraudusi ir išmokusi rašyti mažąja raide, bet po tokių nakties siaubų lovoje, užtraukusi užuolaidas, po antklode, tyliai tyliai, vien mintimis jį vis dėlto meldė, kad velniai pagriebtų tą „Atpūtą“ su visa ta viršelio nuotrauka.

Ela vėl sunkiai kopia sraigtiniais laiptais. Ji padeda maistą ant stalelio ties Francio lova.

– Turi valgyti,– garsiai sako.

– Brumbrumbrumbrum, – sumurma Francis.

Ela riša ant Francio pižamos didelį seilinuką. Visų pirma – košė. Na, niam, niam, tik neleisk pro lūpas. Francis valgo tvarkingai ir noriai. Kaskart Ela šaukštu nubraukia košės likučius nuo lūpų kampučių, nuo smakro, jei nuvarva. Dabar kiaušinuko. Sutryniau šakute. Aure, silkės gabalėlis. Matai kaip, smaližiau… Francis tik valgo ir nurijęs šypsosi.

Ir kiekvienas valgymas prailgsta. Ela nuogąstauja, kad Francis pasprings. Todėl ji duoda po mažą kąsnelį, viską sutrindama samtelyje. Vasaris jau į pabaigą, saulelė jau leidžia spindulius į kambarį, kur vyksta jų pusryčių ritualas. Kažin ar pavasarį jis beištvers, galvoja Ela. Prasiskleidus lapams išeis. Dar kokius porą mėnesių.

Na, niam, niam, užvalgyk kaip reikiant. Kartais Elai norisi košės dubenį įvožti Franciui į veidą. Už visas tas skriaudas, tą skausmą. Bet jis vaikišku proteliu tik kvailai šypsosi, veidas išdžiūvęs, akys apvalios, ausis atlėpusios, saulės šviesos peršviečiamos. Visai nebetraukia į žmogų, veikiau į kažkokį gyvūnėlį. Nežinia, į kokį graužiką, svarsto Ela.

Franciui sugrįžus iš Sibiro, Ela iš jo atėmė visas žmogaus teises. Jis galėjo dirbti, valgyti ir miegoti. O turėjo būti dėkingas, kad Ela jį priėmė. Negalėjo turėti savo nuomonės. Bet vaikai tėtį labai mylėjo, mat mokėjo jis visokių įdomių darbų, pavyzdžiui, padaryti dantų protezus, groto lūpine armonikėle, galėjo parodyti visokių triukų su degtukais ir kortomis, pats surinkinėjo įvairius ūkiui naudingus aparatus, iš medžio skobė indelius ir šaukštus, darė suolelius, sutaisė seną radiją, visiems – batus, jis net mokėjo pasiūti naujus batus, prikalti medinį padą, o kokie tai buvo batai…

Vis dėlto gana greitai Francis suvokė, kad lygiai kaip jis be Elos, ir Ela be jo niekur nesidės… Jis niekados šios išvados nepanaudojo piktuoju. Tik kartą, kai buvo gerokai įkaušęs, o Ela jį vėl už kažką buvo išdėjusi į šuns dienas, jis trenkė kumščiu į stalą ir pavadino Elą kekše. Kitą dieną jis turėjo pasirašyti ant Elos paruošto lapo, jo vardu surašyto kaip prisipažinimas, kad jis ją išvadinęs kekše. Francis pasirašė pseudonimu:Puškinas. Ela nekvietė jo pietauti tris dienas.

Silkutė gerai slysta skrandin, galvoja Francis. Kodėl gi Ela taip garsiai kalba? Jis juk gerai girdi. Tik nebepajėgia kalbėti žodžiais. Jis sulysęs, pavargęs, jam labai norisi išeiti. Jei tik sūnų dar išvystų ir anūkes! Kur gi jie visi pasidėjo? Jis kištis negalėjo, visa tai tvarkė Ela. Grįžęs iš Sibiro jis apskritai nebebuvo jis. Dėl savo kvailumo ten pateko, iš pareigos sugrįžo. Jis žvelgia į seną, raukšlėtą Elos veidą, į burną, nuryjančią tuščią kąsnį kaskart, kai jis nuryja pilną. Ela buvo tvirta mergiotė, pagimdė jam tris vaikus. Bet kas yra meilė, jis suprato tik Sibire. Gerai, kad Ela to nežino, jei žinotų, jos įsitikinimas savo teisumu taptų dar grėsmingesnis.

– Gardi, gardi silkutė, – Francis šypsosi Elai.

Ji buvo rusė. Olga ją vadino. Ištraukė jį iš mirtelės nagų. Jos pirmuosius barščius jis išvėmė, nes buvo įpratęs misti žievėmis ir sušalusiomis bulvėmis. Nieko ji neprašė, tik davė. Savo valgį, savo pastogę, savo stotą. Nuogi jie maudėsi upėje, mylėjosi uogų kemsynuose, drauge ėjo į miško darbus, kartu kepė pyragus. Jis jai surentė naują namelį, iki tolei ten neregėtą. Stalą, kėdes, apvalų veidrodį, komodą, spintą padarė… Dubenėlių ir šaukštų. Įveisė sodelį. Viskas augo mūru. Išmokė rauginti vyną.

Kai Francis atgavo laisvę, nebeturėjo ramybės kiauras naktis. Vienas jis klaidžiojo po žvaigždėtu dangumi, meldė Dievą nulemti už jį.

Kalėdoms Ela atsiuntė nuotrauką su trimis jo vaikais. Kitoje pusėje kiekvienas kaip mokėdamas pieštuku buvo įrašęs po žodį – „Mielam tėtukui tolybėse“.

Kai pasakė Olgai, kad grįžta pas žmoną su vaikais, ši nė žodžio netardama nulinko ant kelių, apkabino jo kojas ir raudojo.

– Na, ko gi šypsaisi kaip į šiltą karvutės šūdą įlipęs. Gerai užvalgyk. Kaka bus? – dunda smarkus Elos balsas. Ji pakiša Franciui po užpakaliu plokščiąjį indą, sukalba didžiajam reikalui skirtus poterius, nurenka tuščius indus ir juda sraigtiniais laiptais žemyn. Nagi kurių galų jis šitokius sumeistravo! Anksčiau jau Elai patiko, tačiau dabar taip sunku laipioti aukštyn žemyn.

Ji deda nešvarius indus į kriauklę. Apvaikščioja vazonus. Pačiupinėja, ar drėgna. Ak, mano puošnios karūnėlės, kaip aš jus priverčiau kaukti, kaip jūs man žydite.

Tegu pakaukia, pakaukia.

Savo antrą dukrą Ela, berods, tikrai nuskriaudė. Po skyrybų dukrai rodėsi, kad iš jos atims dukrelę. Ji prilindo prie bendro mokyklos stalo, kad paragautų, ar patiekalas, kurį dukrelė valgys, neužnuodytas. Ela dukrą nedelsdama nugabeno į Aleksandro kalvas4. Gydytojas sakė, kad tai buvo tik trumpas proto aptemimas iš didelės širdgėlos. Pagalbai būtų pakakę ir supratimo bei švelnumo. Vis tiek anūkę Ela pasiėmė sau. Tesusitvarko dukra su savo pamišimu, per maža vaikystėje gavo kaukti. Po Aleksandro kalvų dukra niekur negalėjo įsidarbinti, tapo pernelyg romi, savyje užsidariusi. Dukra vienintelė pas juos retsykiais atvažiuojanti, kažkiek padeda. Jos nieko tarpusavy daug nekalba. Dukra daugiau sėdi prie Francio lovos. Kartą Elai kilo mintis, kad galbūt dukra tebelaiko tą skriaudą širdyje. Bet kai apie tai pradėjo pokalbį, jai pasirodė, kad dukros akys ima nesveikai žaižaruoti, ir nusiramino.

Ak, tai gražūs Dievo žiedeliai. Še jums vandenėlio. Atsigerkit, atsigerkit, ganėtinai gavot pakaukti. Ela nubraukia žiedadulkes nuo stangrių kotų. Šitokie sveiki, tvirti žiedai! Stačiai džiaugsmas. Ir visi lygūs, kaip nulieti.

Sūnų jai teko auklėti, tarpininkaujant rajono partijos komitetui. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai – šį puikų namą jie statėsi bendrai. Bet marti kažkaip negalėjo priimti jos taisyklių. Ir apskritai Ela galvoja, anai buvo ne visi namie. Štai paaiškėjo, kad namas statytas sūnaus vardu. Ela per teismą teisingai iškėlė reikalavimą, kad sūnus užrašytų pusę namo tėvui ir motinai. Teisėja į ją taip keistai žvilgčiojo, bet argi taip nebūtų teisinga, neatlyžo Ela. Sūnus užrašė ir namo vidury sumūrijo sieną. Kaipgi taip jis išdrįso? Ela surinko įrodymus, kad sūnus neteisėtai įsigijo statybinių medžiagų, ir tėškė juos ant stalo rajono partijos komitete. Ir ten su ja taip savotiškai elgėsi, ji nėmaž nežino, kaip visa tai baigėsi, sūnus su ja nebekalba. Bet nieko pikto ji netroško, vien teisingumo.

Nagi pažvelk, kaip tau šitas išdykėlis. Visus šešis žiedus iššovė. Keturi jau atsilapoję, dviejų dar pumpurai. Reikės atrišti, ar tik tam kotui ne per sunku, dar nulūš, ką tada bedarysi. Tik fotografuot ir dėt žurnalo viršelin.

Francis viršuje išstena kažkokius garsus. Matyt, bus kaka. Ela dar nė nesiėmė plauti pusryčių indų. Jai vėl reikia lipti viršun. Velnio griebti sraigtiniai laiptai.

Francis šypsosi. Tfu tu, tokią dešrą išleido. Na, bet ačiū dievuliui.

– Šaunuolis, berniuk! – Ela šaukia, Franciui šluostydama užpakalį. Tada ji nuima aukštas pagalves, ruošia Francį pogulio. Ji jau žino, kad turės Francį prižadinti pietų, antraip jis pūs į akį iki kito ryto.

Ak, koks jis tarp baltų pagalvių. Jau tuoj išeis. Stalčiuje šalia Francio lovos ji jau paslėpusi skepetaitę žandikauliui surišti. Nė vieno mirštančio nėra mačiusi, bet prisimena, kad kaime senam dėdeliui tuoj aprišo žiauną, kad karste neatviptų.

Ji neš savo kryžių, kiek prireiks. Bet Dievas irgi ne mažvaikis. Kai Francis numirs, pagaliau visi jie čia suvažiuos – vaikai, vaikų vaikai, taip, ji turinti net proanūkę, kurios, tiesa, niekad nematė. Ji nori su visais išsikalbėti. Galų gale ji turi namą. Bus gi daug norinčių, bet ji dalinsianti teisingai.

Francis guli pataluose. Jis dar nori pamatyti sūnų, anūkes. Bando tą pasakyti Elai, bet išeina tik „Praprapra, praprapra…“

– Na ką gi čia vapi! – Ela surėkia. – Leiskis sapnų karalystėn, aprūpintas kaip inkstas taukuose.

Vėl žemyn sraigtiniais laiptais. Reikia suplauti tuos indus po pusryčių. Reikia uždėti puodus. Jautienos kauliukas verda viename, burokėliai – kitame. Franciui patinka burokėlių sriubytė, tokia tiršta, grietine uždaryta. Ela merkia į dubenį nešvarias marles.

Marti mirė pačiame jėgų žydėjime. Matyt, ranką pakėlė prieš save. Jai einant aiškintis, kas nutiko, garažo tarpdury stovėjo anūkė, visa išbalusi, liepė nesiartinti. Ir per laidotuves nė nesiartinti. Sūnus verkė, rėkė ir kiaurą naktį daužė sieną. Ji norėjo iškviesti policiją, bet Francio akyse plieskėsi įtūžis, jis nuplėšė telefono ragelį ir pagrūmojo Elai kumščiu. Ela įsižeidė ir apsiašarojo.

Na, taip, taip. Francis vis dar mano, kad marti jam išgelbėjo gyvybę, tuo metu, kai dar nebuvo sumūrytos sienos. Franciui buvo meningitas. Ela tuomet galvojo, kad jis juokus krečia, peršalo ir tiek. Plėšė, bandydama pasodinti, ir šaukė: „Susiimk, susiimk!..“ Marti savo nuožiūra iškvietė greitosios brigadą. Ligoninėje jį vos ištraukė. Na taip, taip. Kas gi tada galėjo žinoti?

Na, bet ir žydi tos amarilės. Kaip jokiais kitais metais. Tai gal bus kažkoks ženklas, plaudama burokėlius mąsto Ela. Taigi aišku, Francis ilgiau pavasario neištemps.

Padalijus namą, jiems liko paradinė pusė. Sūnus nusikraustė į dar nepabaigtąją. Jų pusėje liko jauniausios sūnaus dukters kambarėlis. Aną pavasarį ji baiginėjo pagrindinę mokyklą. Na, ir ką padarysi, taip išėjo. Liepė Ela anūkei išsikraustyti. Atsisveikindama įdavė dešimt metalinių rublių. Dideli pinigai tokiam vaikui.

Kad tik tie lapai greičiau išsiskleistų. Ji pavargo, taip pavargo, sraigtiniais laiptais aukštyn žemyn belaipiodama. Ir kaipgi bus, kai jie visi čia sulėks? Tarp jų irgi visokie pykčiai. Tarp seserų ir brolio. Kas pasakys, nuo ko jie prasidėjo?

Štai juk gėlės su ja nesiginčija, o tarpusavy – nė iš tolo. Kiaurą vasarą verčiamos kaukti tik žydi ir žydi. Tiesios, lieknos. Kaip Elos gyvenimas, jei viskas aplinkui nebūtų taip supainiota. Kai Francis išeis, visą tą reikalą ji teisingai išnarplios. Jėgų dar turi pakankamai.

Lapai jau išsiskleidę, kai vieną vakarą ant Francio pilvo Ela išvysta didelį gumbą. Francis jau veikiau miega nei atsibudęs, bet ji išsigąsta. Iškviečia gydytoją. Gydytojas sako, Franciui išvarža, reikia vežti į ligoninę operuoti. Atvyksta greitoji, išsiveža Francį.

Namai Elai atrodo tokie tušti, tokie tylūs, tokie baisūs. Į virtuvėlę ji įsitempia sudedamąją lovelę ir kiaurą naktį guli akių nesuverdama. Amarilės jau nužydėjusios, bet laukan dar neišneštos. Ką gi ji tame sode benuveiks, Francis ją nukankino. Na, bet pabaiga jau čia pat. Ak tu, Viešpatie, negalėjai jam leisti tiesiog ramiai numirti, dar ta išvarža. Na, bet dabar jie visi čia suvažiuos. Aptars laidotuves. Tos laidotuvės visus suvienys. Ji išvys anūkes ir proanūkę. Tada jau supras, kuriam gi tą namą. Tada jau supras.

Kitą rytą lipdama tvarkyti Francio kambario Ela nukrinta sraigtiniais laiptais žemyn. Toks keistas jausmas – ji guli, viską supranta, tik negali pajudėti, negali šauktis pagalbos. Nori šaukti, bet išeina tik „Brumbrumbrumbrum“.

Taip ji praguli visą dieną. Vakare ją randa sūnus. Tada viskas ima suktis kaip karuselėje. Ją veža ligoninėn. Ten lanko dukterys, anūkės, tarpusavy ginčijasi.

– Na, ramiau, ramiau, – sako ji, bet išeina tik: – Jepjep-jepjep…

O kurgi Francis? Kur dingo Francis? Kodėl Francis pas ją neina?

Iš ligoninės ją parveža namo. Įkurdina virtuvėlėje. Elą slaugo svetima moteris ir dukra, kurią ji nuskriaudė.

– Brumbrumbrumbrum – kur Francis? Kur jie padėjo Francį?

Ir kodėl gi jos visą laiką laisto tas amariles. Jas reikia nešti laukan, padėti kur nors į krūmą. Nei saulės atokaitoje, nei pavėsyje. Tada kamuoti per visą ilgą vasarą. Tegu trokšta be vandens.

Ela nustumia svetimos moters pakeltą šaukštą su koše ir sako jai:

 – Tegu pakaukia, pakaukia, pakaukia. – Bet slaugė jos nesupranta.

---