Pauls Bankovskis. Baltijos kelias
Iš latvių kalbos vertė Viktorija Jonkutė
Iš: Pauls Bankovskis, Skola. Valters un Rapa, 2006.
Paulas Bankovskis (2073–2020) – latvių prozininkas, žurnalistas, kino scenaristas. Studijavo meninį stiklo apdirbimą, filosofiją, dar studijų metais kaip užsienio korespondentas dirbo laikraščių Literatūra un māksla, Labrīt redakcijose, vėliau – didžiausiame Latvijos dienraštyje Diena, žurnalo Rīgas laiks redakcijoje. Iki pat ankstyvos mirties buvo vienas svarbiausių latvių literatūros proceso dalyvių, kurio rašymo stilius ir kūrybos tematika lietuvių literatūroje atsidurtų tarp Herkaus Kunčiaus ir Sigito Parulskio. Bankovskis debiutavo 1993 m. kaip tipiškas postmodernistas, klaidžiojantis „post“ teritorijose ir po fantazijų erdves, vėliau telkėsi į Latvijos istoriją, jos mitus, legendas, atsigręžė į sovietmetį, ypač romane „ČeKa, kamuolys ir rokenrolas“ (ČeKa, bumba & rokenrols, 2002). Produktyvus autorius: publikuota vienuolika romanų, šešios smulkiosios prozos knygos, vienas dokumentinis darbas ir trys kūriniai vaikams.
Literatūros kūriniuose dominuoja apibendrinantis požiūris, platus interesų spektras, nesitelkiama į smulkmenas, siekiama perprasti ir interpretuoti socialinius-politinius procesus bei įvykius. Greta literatūrinės veiklos dalyvavo kituose su rašymu susijusiuose projektuose, buvo vienas iš autorių, sumaniusių atnaujinti kasmetinio festivalio „Prozos skaitymai“ iniciatyvą.
Dukart apdovanotas literatūros mėnraščio Karogs ir Raimondo Gerkeno romanų konkurse. Knyga vaikams „Mažgalviukai žaidžia namuose“ (Mazgalvīši spēlē mājās, 2008) įvertinta Baltvilko vaikų literatūros apdovanojimu.
Apsakymų versta ir į lietuvių kalbą.
Vertėja
– Jau išvykstat, Georgai Martinovičiau?
– Taip, jau. Berniukui pas gydytoją. O tada – iškart pas mamą.
– Jau šįvakar? Nemažas kelio gabaliukas.
– Užtat ryt jau ten.
– Jūs pats juk nevažiuosit?
– O kaipgi kitaip?! Žinoma, pats. Juk nevarinėsiu Algimanto. Lai ir jam tenka kokia laisva diena.
– Taigi taigi. Ir dar šiandien. Niekad negali žinoti, kuo ten viskas baigsis.
– Tai kaip jau ten gali baigtis. Niekaip.
– Na taip, jūs gi geras važiuotojas. O kaip dabar berniukas?
– Beveik praėjo. Sako, kad tai galbūt paskutinis kartas.Tvarkelė, jau judėsiu. Tai visa ko šviesaus.
– Iki pasimatymo, Georgai Martinovičiau. Laimingo kelio! Ir gerai pailsėkit.
– Ačiū ačiū. Tik kad ne ilsėtis važiuoju. Ten malkas reikia skaldyti, dar ką, kaip priklauso kaimo sodyboje.
– Irgi savotiškas poilsis. Bent pokytis. Gryname ore. Aš jau neturiu jokio kaimo kur išvažiuoti, tik sodelis, bet vargais negalais kiekvieną savaitę stengiuosi, kad ir koks bebūtų oras, bet stengiuosi. Bent mažumėlę pasikapstyti. Po to – pozityvus energijos užtaisas visai savaitei.
– Taigi. Iki pasimatymo.
– Iki pasimatymo.
Georgas Martinovičius sparčiu žingsniu nusileidžia laiptais ir vėl užsuka pas Stelą.
– Jau išvykstat, Georgai Martinovičiau?
– Taip, deja, jau.
– Deja ar laimei?
– Kaip pažiūrėsi. Ką čia šiandien turime?
– Čia toks vyniotinukas, labai geras, dar rūkyta vištytė, jūs gi mėgstat.
– Dievinu. O kas čia? Čia kompotėlis?
– Kriaušės sirupe, bulgarų. Imsit?
– Žinoma.
– Dar turime apelsinų sulčių.
– Nuostabu.
– Tiktai kur jūs visa tai sudėsite.
– Nieko nieko, jau kaip nors susiorganizuosiu. Man čia pat – į lauką iki mašinos.
Į popierių įvyniotą vyniotinio ryšulėlį ir vištą pavyksta įgrūsti į diplomato lagaminėlį.
– Gerai, Stela, ar neturi ko saldaus?
– Tie patys saldainiukai. Fazer.
– Puiku, duokit man kelis pakelius. Tarkim, du. Ir jiems dar vietos lagaminėlyje yra.
– Pavyks su tais stiklainiais, Georgai Martinovičiau?
– Pavyks, pavyks. Labai jums ačiū.
– Nėr už ką, nėr už ką, Georgai Martinovičiau.
– Iki pasimatymo, Stelačka.
– Iki pasimatymo, Georgai Martinovičiau, ir gero jums poilsio.
Žongliruodamas kompoto stiklainiukais, apelsinų sulčių skardinėmis ir diplomato lagaminėliu, Georgas Martinovičius išeina į gatvę, jį trumpam apakina rugpjūčio saulė. Jis atlošia galvą ir pasižiūri aukštyn – kažkur bažnyčios bokšte ar medžių šakose sukrankia varnos. Ant mašinos sėdynės guli užmigęs Algimantas pravira burna. Georgas Martinovičius padeda nešulius ant įkaitusios saulėje juodos volgos stogo, Algimantas tik tada pabunda.
– Atleiskit, Georgai Martinovičiau, turbūt buvau užsnūdęs.
– Nieko nieko, padėk man viską sukrauti. Tik nekvailiok, ne į bagažinę, bus gerai čia pat už galinės sėdynės.
– Prieš įlipdamas į automobilį, Georgas Martinovičius numeta už sėdynės kepurę, nusivelka ir pakabina švarką su antpečiais. Ant žalsvai pilkų marškinių nugaros įsispaudusi prakaito dėmė. Įsėdęs į prikaitusią mašiną, jis atlaisvina kaklaraištį.
– Jauki dienelė.
– Kur važiuosim, Georgai Martinovičiau?
– Visų pirma – namo. Po to galėsi būti laisvas. Važiuosiu pats.
– Galbūt vis dėlto geriau važiuoti man, Georgai Martinovičiau?
– Nusiramink.
—
Namuose Georgas Martinovičius apsivelka civilio drabužius – baltus švarius berankovius marškinėlius, šviesiai mėlynus marškinius, pilkas kelnes, baltus sportinius batus, kartu su savimi jis turi skaisčiai mėlyną sportinę striukę ir trumpą pilką sportinį švarkelį. Kelioninius krepšius Irina sukrovė jau ankstesnį vakarą. Į vieną iš krepšių jis įstumia kompoto stiklainiukus ir sultis. Dabar – pas berniuką, Irinos dar nėra namie.
– Sveiki, Georgai Martinovičiau, vaikai dar valgo pavakarius. Palauksit?
– Žinoma, žinoma, palauksiu, tegul pavalgo.
Georgas Martinovičius sėdi vaikų darželio rūbinėje ir laukia.
Ant sienos prisegti vaikų piešiniai, ant spintos surikiuoti plastilino lipdiniai. Jis akimis susiranda Pašos spintelę. Ant šios – mėnulis.
Triukšmingai atsiveria durys, į rūbinę supuola vaikai, tarp jų ir Paša. Georgas Martinovičius atsikelia.
– Na, sveikas, sūneli, ar gerai pavalgei?
– Taip, tėt.
– Mūsų laukia tolimas kelias.
– Pas močiutę, pas močiutę!
– Pirma dar nuvažiuosim pas daktarę.
– Nenoriu pas daktarę.
– Reikia, Paša, reikia. Greičiausiai tai bus paskutinis kartas. Gydytoja praėjusią savaitę taip sakė. Dabar jau beveik gerai.
– Bet ten skauda!
– Turi pakentėti, Paša. Argi nori, kad visą gyvenimą tau ant smakro būtų toks spuogas…
– Bet skauda!
– …juk nenori rytais vėl pabusti ant kruvinos pagalvės.
– Bet aš galiu miegoti atsargiai.
– Tam spuogui pakanka bent kiek – per antklodę ir jis jau pertrūksta. Jau pamiršai?
– Bet skauda!
– Pakentėsi, Paša, tu vaikinas, dabar jau didelis vyras, turi pakentėti.
—
Georgas Martinovičius tylėdamas sėdi kamputyje ir stebi, kaip gydytoja skystu azotu šaldo kraujuotą karpą ant Pašos smakro. Paša patyliukais inkščia ir dejuoja, tačiau kenčia ir neverkia.
– Malačius, Paša, koks tu didelis malačius. Matai, visai nereikia verkti.
Kai jie išeina iš poliklinikos ir juda mašinos link, Paša kartkartėm atsargiai paliečia smakrą, sustingusią skaudančią vietą, kur dar visai neseniai buvo nedailus iškilimas.
—
Tuo metu Irina matuojasi naują rudeninį paltą.
– Jums neatrodo, kad ties pečiais gal kiek per platu?
– Ne ne, čia toks modeliukas, jums labai gerai guli.
– O nugara? Ar nugaroje viskas gerai?
– Taip, pažiūrėkite, pasisukite, štai, ar matot?
– Na, jei jau jūs, Marta, taip sakot…
– Atsargiai, čia adatėlė, palaukit, aš jums padėsiu.
– Dėkoju. Kada galiu sugrįžti?
– Kitą savaitę. Antradienį bus paruošta.
– Puiku.
– Tai jūs šiandien išvykstate?
– Taip, mes kiekvienais metais šiuo laiku važiuojame aplankyti Georgo Martinovičiaus motinos.
– Kiek jai?
– Septyniasdešimt šešeri.
—
Georgas Martinovičius laukia čia pat už gatvės kampo. Paša nenustygsta mašinoje, Georgas Martinovičius ant šaligatvio rūko.
– Sveika, brangioji!
– Sveikas, Ženia!
Irina ir Georgas Martinovičius pasibučiuoja.
– Kaip tau sekėsi?
– Jokių bėdų.
– Sveikas, branguti.
Irina atveria mašinos duris ir pabučiuoja Pašą.
– Kaip jautiesi?
– Mam?
– Ką, sūneli?
– Ar man dar reikės eiti pas daktarą?
– Nežinau, sūneli, matysim, ką daktaras sakys.
– Bet ar reikės?
– Bus matyti.
Irina įlipa į mašiną, Georgas Martinovičius užtrenkia duris ir atsisėda prie vairo.
– Kaip jums sekėsi?
– Gerai. Pavelas laikėsi kaip vyras.
– Paša, ar tikrai?
– Taip, mam.
– Mačiau, kad tu jau viską sukrovei.
– Taip. Man dar tik reikia persirengti ir pasiruošti.
– Aš per tą laiką nunešiu krepšius.
– Gerai.
– Rytoj turi ateiti Gerda?
– Taip, ateis. Vis tiek reikia sutvarkyti, net jei mes nesame namie. Dulkės visose pakampėse. Pinigų paliksim ant stalo.
– Mam?
– Taip, sūneli?
– Ar Gerda neišgriaus mano miesto?
– Kokio miesto?
– To, kurį vakar pastačiau.
– Nesugriaus, nesugriaus.
– Iš kur žinai?
– Aš jai paliksiu raštelį. Žora, kas čia per eitynės šiandien?
– Čia ne eitynės.
– Tai kas tada?
– Jie sako, kad tiesiog stovės ir susikabins rankomis.
– Tai leidžiama?
– Argi tai kas nors draudžiamo?
—
Georgas Martinovičius atneša iš buto daiktus: vieną – odos imitacijos, antrą – violetinį dryžuoto audinio krepšį. Sukrauna viską į bagažinę. Prie lauko durų suolelis, ant jo sėdi abi jų laiptinės babulės, jos viską mato, viską stebi. Vera Grigorjevna turi tik vieną koją, ji buvo fronte, o Julija Petrovna – jos draugė. Greta, prie rūsio lango, gulinėja keli katinai. Vera Grigorjevna mėgsta juos šerti.
– Į kaimą, Georgai Martinovičiau?
– Į kaimą, taigi.
Jis atsiremia į mašinos šoną, rūko, laukia. Pro pravertus laiptinės langus girdėti Irinos ir Pašos balsai. Irina užrakina duris, nusileidžia žemyn. Paša išbėga priekyje ir moja pro langą.
– Tėti, tėti, pažiūrėk, ar matai mane?
—
Jie važiuoja palei žmonių grandinę, šimtai, tūkstančiai žmonių susikabinę rankomis stovi gatvės pakraštyje, dideli ir maži, seni ir jauni, vyrai ir moterys. Kartkartėmis kuris nors laiko raudoną-baltą-raudoną vėliavą.
– Kaip ilgai jie taip stovės?
– Kaip manai, sūneli?
– Mes vis važiuojam ir važiuojam, o nesibaigia.
– Jie stovi nuo Estijos iki pat Lietuvos.
– Kodėl?
– Nori Nepriklausomybės.
– Nepriklausomybės?
– Savo valstybės.
– O tai jie neturi?
– Tu dar per mažas. Tai pernelyg sudėtinga.
—
Jie išvažiuoja iš miesto, žmonės stovi plento pakraštyje, vietomis rečiau, vietomis glaudžiai susispaudę. Griovio pakraštyje sustojusios mašinos, net autobusai.
– Kaip manai – jiems pavyks?
– Nežinau.
– Tau tai nerūpi?
– Nežinau.
– O jei dabar mums reikės išvažiuoti?
– Nekalbėk kvailysčių. Mes niekur nevažiuosim. Mūsų namai čia.
Tai pasakęs, paminėjęs namus, Georgas Martinovičius nei iš šio, nei iš to atsimena vyniotinį, džiovintą vištą ir Fazer saldainius, kurie taip ir liko, o dabar dūsta diplomato lagaminėlyje. Palikti namuose, prieškambaryje ant lentynos. Bet Irinai jis nieko nesako, tyli. Pakraštyje stovintys žmonės jiems moja. Paša, prisiglaudęs prie lango, moja atgalios.