Pēters Brūveris. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Pėteras Brūveris (1957–2011) – poetas ir vertėjas. Gimė Rygoje, mokėsi Latvijos valstybinėje konservatorijoje, dirbo įvairiuose spaudos leidiniuose. 1997–2009 m. išėjo devyni P. Brūverio eilėraščių rinkiniai: „Juodas strazdas, raudonos vyšnios“ (Melnais strazds, sarkanie ķirši), „Gintaro kaukolės“(Dzintara galvaskausi), „Sėdėjau parke ant suolo“ (Sēdēju parkā uz sola), „Gėlės pralaimėjusiems!“ (Ziedi zaudētajam!), „Myli mane Dievas“ (Mīl mani Dievs), „Kalbos peizažas“ (Valodas ainava), „Už stiklo“ (Aiz stikla), „Dvylika metimų“ (Divpadsmit metieni), dešimtasis – „Mokausi rašyti“ (Mācos rakstīt) – išleistas 2014 m., po mirties. Dažnoje P. Brūverio knygoje jo paties eilėraščiai spausdinami drauge su jo vertimais (Latvijoje poezijos vertimus linkstama traktuoti kaip lygiavertę poeto kūrybos dalį). P. Brūveris vertė iš vokiečių, tiurkų (azerų, turkų, tuvių, Krymo tororių, mūsų karaimų ir kitų) kalbų, bet ištikimiausiai – iš lietuvių. Taip pat džiugiai rašė ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams. Baltijos Asamblėjos premijos laureatas.
Lietuviams P. Brūveris – bičiulis ypatingas. Mirė 2011 m. Ventspilyje. Mirtis buvo netikėta. Liko jo parengtos šiuolaikinės lietuvių poezijos antologijos rankraštis.
Vertėjas
Įžangos vietoje
Andrejui Irbei
Įžangos vietoje jūra, žuvų šešėliai gintaro
atspindžiuos, geliantis vėjas virš akmeninių
eldijų, toliau čiobrelių paklotė ligi ženklų,
paliktų ledynų ir mėlynų mamutų, ženklų,
dabartės aptrauktų kerpių ir Laiko.
Pirštai bando užčiuopti, sukruta lūpos,
dar bevardis paukštis nutupia ant peties; ei,
pleikias bangelės per kriauklikes, atsikratytas
sraigių, per kiaušinius, žingsnių nesumaigytus,
ir sūrus mirgesys ant pakrantės aštrių žolių
pirmąsyk susieina su mūsų dar tokiom tolimom
akimis.
Baltas drugelis į plaukus įsivelia, juodas
vabalas perbėga per kraujaraudonės žaros
nutviekstą žastą,
ir Dievas tebėr vis čia pat, taip arti,
kad nėra jokio reikalo jo besišaukti.
* * *
žvelgi laukan kaip sekas Laikui
sunokt sunykt skutais suplyšt
išbirt ištirpti išsilaistyt
paskiau ilgai ilgai dar lyt
žvelgi laukan kaip sekas Laikui
garuoti džiūt trupėti gvert
drėgnų blakstienų lynu laipiot
it sniegui žemėn susigert
žvelgi laukan kaip sekas Laikui
tai krist tai krikt regėt ir žūt
vis lėkt vis bėgt ir kliegti klaikiai
žaltvykslėm blykčioti ir pūt
Palydos
sparnais pavasnodamas k a m v i s a t a i m a n,
siūbtelėjo virš kraigo
eglių ūksmėj ir toliau
per apėjusį vilkdalgiais miško ežerą,
kur su karalių aukso karūnom žaidžia žuvytės,
o dumsiai apniukusiam veidrody
amžinybės ėjuonys-atėjuonys debesys stebesys… tenai, kur
„ten“ įsilieja į „šen“, kur nebevalia
klausti k a m v i s a t a i m a n;
bet prisiminimams imant sunkėt,
kaip magnetas ištraukia juos ir iššviečia
iš sutemusių pripratimo veidrodžių,
ir, amalgamai skausmingai suvirpsint,
išnyra v i s a t a i.
šis stalas, šios lentynos, šis teleskopas,
šis paklotas, atkovotas iš kritusių gulbių ir
bučinių herbariumo,
šios lubos, šios riešutų kietumo užgaidos,
šios sijos, šie draugai, žodžio nepratariantys,
šie juodai įrėminti veidai ir šios smėlyje rašytos eilės,
šis savo-uodegą-gaudančio-šuns-prakaitas…
dar kartą sparnais pavasnodamas k a m v i s a t a i m a n,
palikdamas pirštų atspaudus
it pavargėlių geografiją
ant tuščio suskeldėjusio eterio butelio…
Ant Aismarių kranto
Krantas. Bangelių dryžiai
Tilsta ramiai.
Už mūsų – pasviręs kryžius
Šakų tankmėj.
Tavo saulėtos lūpos,
Tavi regesiai naktiniai…
Bangų žalesoj supas
Skenduolių plaukai šilkiniai…
Krantas. Debesys laikos
Vėsūs ir abejingi.
Baisiai gaudžiančio laiko
Klausos garnys apstingęs.
Vikrios vikingų valtys
Vėjuotuos veidrodžiuos skrieja.
Miglai sklaistantis, baltos
Ritasi vėlės alėja.
Užgesę notangų žingsniai.
Kaip čia iš tikro būta?
Žvirgždukai nuo mano žvilgsnio
Po liepų karna pagludo.
Nebezvimbės prieštvaninės
Iš gintaro luito musės.
Pjautuvais šikną dabinas,
Į Lietuvą taikos katiušos.
Ir vien teišvysi šičia:
Antkapiai jų išniekta1,
Genių sausose pušyse –
Penkiakampių prikalinėta.
Bet kokios ten marios
Ryškėja per juodą vėją?
Žmogus gali tiek, kiek gali,
Paskum ateina skundėjai,
Kur dievui svečiam kaip dėlei
Leis prie širdies prisiknoti, –
Kraujaraudonės strėlės,
Ir Šiaurės pašvaistė kaitina protą.
Žmogus gali tiek, kiek gali…
Tūkstančius nušlavė maras.
Su auksiniais laumės žirgeliais
Skrieja per girią rajos nemarios…
Po gandro sparnais taip sunkiai
Du regračiu leidžias ir kyla.
Es milēi ten, ter kadden men
Etbaudinna prūsiskai bilā2.
Krantas. Tau užanty mėlas
Žalktys išmintingai rangos.
Šviesa gintarinė liejas
Nuo kryžiaus rūdijančių rankų.
Grįžtant į Prūsą
gintaro kaukolių ãtspindis Aismarių vilniuos
strėlėms rytinėms suvarpius naktį
tamsai lašnojant nuo šakų pirštgaliukų akims iš-
verkiant chtonizuotą užmaršties druską
buldozeriams artėjant užaugusiuos ežeruos su-
tvinksint širdies raiste aklungys muša taktą
sukas pūkų kamuolin ir mažomis akiūkštėm
į tolį dar žvelgia kiek gali, kol žvilgsnio pritrūksta
žvi̇triai žuvėdrai ūmai švystelėjus
dėl negrįžties ilgi kariauta karai
pirštas ant dulkino stiklo
kryžių nupiešia ir stingsta tartum kablys
kraujuoja iš jo pavasaris
kiek čia gali̇̀ dažyt
sausas džiovos kosulys
iš
iš iš iš
visąlaik iš
ir nieko nėr šiapus