Pilar Quintana. Iš romano „Kalė“

Pilar Quintana (Kintana) gimė 1972 m. Kalio mieste, Kolumbijoje. Velse prasidėjusiame, vėliau pasaulyje išplitusiame menų ir literatūros festivalyje „Hay Festival“, kurį buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas prilygino Vudstokui, 2007 m. Pilar Quintana išrinkta viena iš 39 iškiliausių Lotynų Amerikos rašytojų, jaunesnių nei 39 metų.

2010 m. jos romanas Coleccionistas de polvos raros buvo apdovanotas „La Mar de Letras“ prizu, kurį skyrė Kartachenoje (Ispanija) vykstantis festivalis „La Mar de Músicas“.

2018 m. jos romanas La Perra („Kalė“), išverstas į 16 kalbų, pateko į Kolumbijos „Premio Nacional de Novela“ ir „National Book Award“ apdovanojimų finalą, laimėjo „PEN Translates Award“ prizą, buvo apdovanotas IV Kolumbijos bibliotekų prozos premija. Pastarosios premijos žiuri pranešime, kurį perskaitė Alonso Cueto, apie romaną rašoma: „Visų pirma – už nepaprastai taupią prozą ir literatūrinę kokybę; gebėjimą atskleisti vienatvę ir slegiančią nerimastį toje mažo kaimelio patriarchalinių papročių sukaustytoje geografinės neaprėpiamybės aplinkoje. Knyga perskaitoma tarsi vienu atsikvėpimu, jos pasakojimas ramiai ir šviesiai, be retorinio užaštrinimo pamažu artėja link sukrečiančios mažos dramos.“

Siužetas: seniai trisdešimtmetį atšventusi Damaris su vyru gyvena mažame kaimelyje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Patyrusi daugybę nusivylimų dėl to, kad yra nevaisinga, moteris pasiima auginti kalytę ir pavadina ją Širle, kaip svajojo pavadinti dukrą, kurios niekada nesusilauks. Užsimezga intensyvūs ir mieli santykiai, kuriems Damaris skiria visas jėgas, švelnumą bei rūpestį, kad pergudrautų savo likimą, kuris, deja, jau buvo nulemtas…

2021 m. Pilar Quintana laimėjo 24-ąją leidyklos „Alfaguara“ romano premiją už romaną Los abismos („Bedugnės“), kuriame atskleidžiami šeimos santykiai jaunos mergaitės akimis.

Vertėja

– Radau ją ten šįryt, užvertusią kojas, – pasakė donja Eliodija, rodydama į paplūdimio vietą, kur buvo susikaupusios jūros suneštos arba atkapstytos šiukšlės: rąstigaliai, plastikiniai maišeliai, buteliai.

– Apnuodyta?

– Ko gero.

– Kur ją dėjo? Palaidojo?

Donja Eliodija linktelėjo.

– Mano anūkai.

– Kapinėse?

– Ne, čia pat, paplūdimyje.

Kaime apsinuodiję nugaišdavo daug šunų. Kai kurie žmonės kalbėjo, kad jie nuodijami tyčia, bet Damaris negalėjo patikėti, kad yra žmonių, kurie galėtų taip elgtis, ji manė, kad šunys netyčia suėda žiurkėms padėto užnuodyto jauko arba apsinuodijusias žiurkes, nes jas lengva sugauti.

– Labai gaila, – atsiduso Damaris.

Donja Eliodija tik linktelėjo galvą. Jau seniai turėjo tą juodą kalę, kuri gulėdavo šalia prekystalio ir lydėdavo ją visur: į bažnyčią, į uošvės namus, į parduotuvę, į prieplauką… Veikiausiai jautėsi labai prislėgta, bet to neparodė. Padėjusi vieną šunytį, kurį ką tik pamaitino švirkštu pritraukusi pieno iš puodelio, paėmė kitą. Jų buvo dešimt, tokie mažuliukai, kad dar akli.

– Jie vos šešių dienų, – pasakė donja Eliodija, – neišgyvens.

Kiek Damaris prisiminė, ji visada atrodė sena, nešiojo akinius storais stiklais, kurie didino akis, nuo juosmens žemyn buvo stora, nedaugžodžiaudavo, judėjo lėtai ir išlikdavo rami net triukšmingiausiomis dienomis, kai jos užeigėlėje netrūkdavo įkaušusių, o aplinkui stalus laigydavo vaikai. Bet dabar ji atrodė akivaizdžiai priblokšta.

– Kodėl jų neišdalinate? – paklausė Damaris.

– Vieną jau paėmė, bet niekas nenori tokių mažų šunyčių.

Ne sezono metu užeigėlėje nebuvo nei staliukų, nei muzikos, nei turistų, nieko, tik tuščia erdvė, kuri dabar atrodė milžiniška, ir ant suoliuko sėdėjo donja Eliodija su dešimčia šuniukų kartoninėje dėžėje. Damaris atidžiai juos apžiūrinėjo, galiausiai apsisprendė.

– Ar galiu paimti šį?

Donja Eliodija įdėjo ką tik pagirdytąjį į dėžutę ir išėmė tą, kurį nurodė Damaris, nulėpausį pilku kailiuku, pažvelgė į jo papilvę.

– Čia kalytė, – pasakė ji.

Damaris tvirtai žinojo, kad su kalyte viskas bus kitaip. Šuo yra jos, ir ji nieku gyvu neleis Rochelijui nieko panašaus, kaip jis elgėsi su savo šunimis, neleis net kreivai į ją pažiūrėti.

Užsuko į dono Chaimės krautuvėlę pasidžiaugti savo kalyte.

– Kokia mažuliukė, – nusistebėjo jis.

Dono Chaimės krautuvėlė teužėmė prekystalį ir sieną, bet buvo taip gerai aprūpinta, kad joje galėjai gauti visko – nuo maisto produktų iki vinių ir varžtų. Donas Chaimė buvo kilęs iš šalies gilumos, atvykęs čia kaip stovi, kai buvo statoma karinio jūrų laivyno bazė, ir gyveno susidėjęs su juodaode iš kaimo, kilusia iš dar didesnių skurdžių už patį. Kai kurie tvirtino, kad jis taip prasigyveno ne be raganavimo, bet Damaris manė, kad jam tiesiog sekėsi, nes buvo geras ir darbštus žmogus.

Ir tądien davė jai į skolą savaitės daržovių, duonos kepalą rytdienos pusryčiams, maišelį pieno miltelių ir švirkštą šuniukui penėti. Ir padovanojo kartoninę dėžę.

Rochelijus buvo stambus, raumeningas juodaodis, tokia veido išraiška, tarsi jis visą laiką būtų piktas. Kai Damaris grįžo su šuniuku, jis kieme valė žoliapjovės variklį.

Su ja nė nepasisveikino.

– Dar vienas šuo? – tepasakė. – Nesitikėk, kad aš jį prižiūrėsiu.

– Nieks tavęs ir neprašo, – burbtelėjo ji ir patraukė tiesiai į trobelę.

Su švirkštu nesisekė. Damaris turėjo tvirtas, bet negrabias rankas ir tokius pat drūtus, kaip ir visa kita, pirštus. Kiekvienąkart paspaudus stūmoklis eidavo iki galo, o pienas trykšdavo iš kalytės burnos pro šalį ir aplaistydavo viską aplinkui. Kadangi šunytis nemokėjo lakti, dubenėlyje pieno nepaduosi, o kaime parduodami čiulptukai, skirti žmonių kūdikiams, buvo per dideli. Donas Chaimė patarė jai naudoti pipetę, ji pabandė, bet maitinamas po lašą šunytis niekaip nepasisotindavo. Tada Damaris sugalvojo pamirkyti duonos gabalėlį piene ir padavė žįsti. Tai buvo vykęs sumanymas: kalytė jį godžiai prarijo.

Trobelė, kurioje jie gyveno, stovėjo ne paplūdimyje, o ant džiunglėmis apaugusio uolingo kranto, kur baltieji miesto gyventojai turėjo erdvius ir gražius namus su sodais, išgrįstais takais ir baseinais. Kad patektum į kaimą, reikėjo nusileisti ilgais ir stačiais laiptais, nuo kurių lietinguoju sezonu reikėdavo dažnai valyti purvą, kad nebūtų slidūs. Tada reikėjo persikelti per upelį – platų, sraunią upę primenantį jūros intaką, kuriame vanduo per potvynius ir atoslūgius tai pakildavo, tai nuslūgdavo.

Šiuo metu rytais jis būdavo smarkiai patvinęs, todėl Damaris, kad nupirktų šuniukui duonos, turėdavo keltis anksti ryte, iš trobelės irklą nusinešti ant peties į apačią, nusistumti luotą nuo pylimo į vandenį, nusiirti į kitą krantą, pririšti luotą prie palmės pakrantėje, su irklu ant peties nueiti pas kurį nors iš šalia įlankos gyvenančių žvejų ir paprašyti jų arba kurio nors iš jų žmonos arba vaikų pasaugoti irklą, išklausyti kaimyno skundus bei istorijas ir per pusę kaimo eiti iki dono Chaimės krautuvėlės… Tas pats ir grįžtant atgal. Ir taip kasdien, net pliaupiant lietui.

Dieną, kad šuniukui būtų šilčiau, Damaris nešiodavosi jį liemenėlėje, tarp minkštų ir putlių krūtų. Nakčiai palikdavo dono Chaimės kartoninėje dėžėje, šalia įdėdavo butelį su karštu vandeniu ir savo palaidinę, kurią tą dieną vilkėjusi, kad mažylė užuostų jos kvapą.

Jų trobelė buvo medinė ir sukiužusi. Užklupus audrai ji drebėdavo nuo griaustinio, sūpuodavosi it hamakas nuo vėjo, pro stogo kiaurymes ir plyšius tarp sienų lentų sunkdavosi vanduo, o viduje būdavo žvarbu ir drėgna, todėl šunytis pradėdavo inkšti. Damaris ir Rochelijus jau seniai miegojo atskiruose kambariuose, taigi ji tomis naktimis atsikeldavo skubiai, dar jam nespėjus nubusti. Paėmusi kalytę iš dėžės glostydavo ją, stovėdama tamsoje, pašiurpusi iš baimės nuo žaibų blyksnių ir audros šėlsmo, jausdamasi šiame pasaulyje tokia maža ir nereikšminga, mažesnė už smiltelę jūroje, kol šunytis nustodavo inkšti.

Glostydavo jį ir dieną, ir popietėmis, kai užbaigusi rytinę ruošą ir papietavusi prisėsdavo ant plastikinės kėdės žiūrėti muilo operų su kalyte ant kelių. Rochelijus, jei būdavo viduje, stebėdavo, kaip jos pirštai švelniai brauko per šuns nugarą, bet nieko nesakė.

O štai Liusmila, aplankiusi juos tądien, pažėrė pastabų, nors Damaris nė karto nešildė šunyčio liemenėlėje, o laikė jį dėžėje, kiek tik galėjo. Liusmila, priešingai nei Rochelijus, gyvūnų neskriausdavo, tačiau juos niekino, nes buvo iš tų žmonių, kurie visur įžvelgdavo tik neigiamus dalykus ir nuolat kritikuodavo kitus.

Kalytė beveik visą laiką miegodavo. Kai nubusdavo, Damaris ją papenėdavo ir palikdavo ant žolės atlikti gamtinių reikalų. Per Liusmilos viešnagę ji pabudo dukart, abu kartus Damaris ją pašėrė ir padėjo ant žolės, kurią kiaurą naktį ir visą rytą merkė lietus. Būtų buvę kur kas geriau, jei Liusmila jos nė nebūtų pamačiusi, net nežinotų, kad Damaris ją turi, bet neketino palikti šunytį alkaną ar apsidirbusį. Dangus ir jūra susiliejo į vieną pilką masę, ore tvyrojo tokia drėgmė, kad ištraukta iš vandens žuvis būtų išgyvenusi. Damaris norėjo prieš grąžindama atgal į dėžę rankšluosčiu nusausinti kalytei letenėles, patrinti rankomis ir sušildyti, bet susilaikė, nes Liusmila vis žvilgčiojo į ją su pasibjaurėjimu.

– Turbūt ketini pribaigti tą gyvį, kad nepaleidi iš rankų, – leptelėjo.

Damaris jautėsi įskaudinta šių žodžių, bet tylėjo. Nevertėjo veltis su ja į ginčą. Tada Liusmila niekinamai paklausė kalytės vardo, ir Damaris teko pasakyti: Širlė. Jiedvi buvo pirmos eilės pusseserės, užaugo kartu, todėl viena apie kitą žinojo viską.

– Širlė, kaip grožio karalienė? – Liusmila prunkštelėjo. – Ar ne taip ketinote pavadinti savo dukrą?

Damaris negalėjo susilaukti vaikų. Su Rochelijumi susipažino būdama aštuoniolikos ir pragyveno drauge dvejus metus, kol žmonės ėmė klausinėti: „Tai kada jau vaikai?“ arba „Ko taip delsiate?“. Jie nieko nedarė, kad išvengtų nėštumo, todėl Damaris pradėjo gerti dviejų žolelių – Maria ir Espiritu Santo – antpilus, kurie, kaip tekę girdėti, labai padeda vaisingumui.

Tuo metu jie gyveno kaime, nuomojamame kambaryje, ir ji rinkdavo žoleles ant uolėtojo kranto be sklypo savininkų leidimo. Jautė besielgianti šiek tiek nesąžiningai, tačiau manė, kad tokie dalykai yra tik jos ir niekieno kito reikalas. Žolelių nuovirus ji ruošdavo ir gerdavo slapčia, kai Rochelijus būdavo išėjęs žvejoti ar medžioti.

Jis pradėjo įtarti, kad Damaris kažkuo užsiėmusi, ir akylai sekti ją kaip medžiojamus žvėris, jai to nepastebint. Pamatęs žoleles, pagalvojo, kad jas renka raganavimui, ir sykį užklupęs ją piktai subarė.

– Kas per velniava? – sušuko jis. – Ką čia dirbi?!

Dulkė lietus. Jiedu stovėjo šabakštyno viduryje, labai bjaurioje vietoje, kur medžiai buvo iškirsti, kad netrukdytų tiesiant elektros laidus. Supuvę kamienai teberiogsojo it apleisti antkapiniai paminklai kapinėse. Jis avėjo guminius botus, o ji buvo basa, kojos aplipusios purvu. Damaris nunarinusi galvą tyliai pasakė visą tiesą. Jis kurį laiką tylėjo.

– Aš tavo vyras, – galiausiai ištarė jis, – tu nesi viena.

Kalė pasirodė tada, kai jau niekas apie ją nebekalbėjo. Tą rytą Damaris pakirdo anksti, nuo sujudimo prie žvejų valčių, besiruošiančių plaukti į atvirą jūrą, įlankėlėje, kur jos likdavo naktimis. Diena buvo apniukusi, bet nelijo, ir ji nerimavo, nes pietums jie teturėjo vieną žuvį. Vos pravėrusi trobelės duris eiti į stoginę, pamatė kalę sode, šalia kokosų palmės. Pirmiausia pagalvojo, kad akys vėl ją apgauna, bet dabar tai buvo tikrai ji, murzina ir sulysusi.

Damaris nulipo iš trobelės žemyn. Šuo ėmė vizginti uodegą, ir ji vėl susigraudino. Priėjusi prie kalės pasilenkė ir apsikabino. Jos kailis smirdėjo. Apžiūrėjo ją atidžiau. Turėjo įsisiurbusių erkių, pjūvį ausyje, gilią žaizdą ant užpakalinės kojos ir išsišovusius šonkaulius. Damaris negalėjo atitraukti nuo jos akių. Negalėjo patikėti, kad šuo sugrįžo, o juolab kad tiek laiko praleidęs džiunglėse išliko toksai žvitrus. Praėjo trisdešimt trys dienos, dvylika daugiau, nei buvo dingęs ponas Chenė, ir tik viena diena mažiau nei Nikolasitas, bet kadangi ją sugrąžino ne jūra, o džiunglės, kalė buvo gyva. Gyva! Damaris be paliovos tai kartojo mintyse.

– Ji gyva! – garsiai ištarė ji, kai tik Rochelijus pasirodė iš trobelės.

Jis taip nustebo ją pamatęs, kad negalėjo ištarti nė žodžio.

– Širlė! – pasakė Damaris.

– Aš matau.

Priėjęs apžiūrėjo ją nuo galvos iki uodegos ir net pasisveikindamas patapšnojo per nugarą. Tada pasiėmė šautuvą ir išėjo medžioti į džiungles. Damaris ją išprausė, dezinfekavo žaizdas spiritu ir paruošė žuvienės, atidavė ir žuvį su galva, pati likusi be pietų. Tada nuėjo į kaimą ir susigėdusi (nes tą mėnesį jie neįstengė grąžinti skolos) paprašė dono Chaimės paskolinti jai pinigų nusipirkti gusantrekso tepalo nuo parazitų. Donas Chaimė nemurmėdamas davė pinigų, taip pat paskolino svarą ryžių ir dvi vištų skerdenas.

Kadangi gusantrekso nė viename kaimelyje nebuvo, Damaris paprašė, kad jo parvežtų vyresnioji Liusmilos duktė, kuri tądien ruošėsi į Buenaventūrą, nesirūpindama, ką pamanys ar pasakys pusseserė.

Gusantreksas atplaukė paskutiniu laivu, ir Damaris kelias dienas tepė kalei žaizdas tepalu, maitino ją sultiniu ir lepino.

Kalės žaizdos užgijo, ji priaugo svorio, bet Damaris ir toliau elgėsi su ja kaip su paliegėle, nebesidrovėjo vadinti Širle arba lepinti kitų žmonių akivaizdoje, netgi prie Liusmilos, kai ši viešėjo per Motinos dieną.

Liusmila atvyko su visa šeimyna, vyru, dukromis, žentu, anūkėmis ir net teta Gilma, ši bendrom jėgom buvo užnešta laiptais į viršų ir paguldyta didžiojo namo balkone ant vieno iš gultų. Stoginėje ant malkomis kūrenamos viryklos jie paruošė vištienos troškinio, prileido baseiną ir maudėsi. Nors niekas nepasakė: „Drąsiai čia mes, o tai ką!“, Damaris atrodė, kad visi, matyt, galvoja būtent taip, ir nors ji juokėsi iš pokštų ir žaidė su mergaitėmis, buvo nejauku. Šiurpo vien nuo minties, ką žmonės pamanytų, jei dabar pamatytų juos, užėmusius Rejesų namus. Tetą Gilmą ant gulto balkone mosuojančią vėduokle kaip karalienė, Rochelijų ant kitos, tįsantį prie baseino, Liusmilą su vyru, susėdusius ant baseino krašto ir gurkšnojančius iš butelio cukranendrių degtinę, mergaites, kurios dūko ir nardė vandenyje, ir ką tik išlipusią Damaris, liulančią savo milžinišku užpakaliu, kuri ėjo pakraščiu palikdama vandens pėdsaką, trumpa liemenėle bei išblukusia palaidine su petnešėlėmis, kurią dėvėjo kaip maudymosi kostiumą arba buities darbuose. Damaris buvo tikra, kad niekas jų nepalaikytų šeimininkais. Tai buvo būrys neturtingų, prastai apsirengusių juodaodžių, kurie naudojosi turtingųjų geru. Kokie įžūlūs apsimetėliai, manytų žmonės, ir Damaris norėjosi mirti, nes būti įžūliu jai atrodė taip pat baisu ir nedora kaip kraujomaiša ar nusikaltimas.

Ji atsisėdo ant grindų ir, ištiesusi kojas, atsirėmė į stoginės sieną. Kalė atsigulė šalia, padėjo galvą Damaris ant šlaunies, o ši paglostė jai nugarą. Liusmila pažvelgė į jas ir papurtė galvą, tada nuėjo pasiūlyti Rochelijui išgerti.

– Ar jau išmetė tave ir iš lovos, kad įsitaisytų tą kalę? – paklausė ji. – Nes per pietus lepino skaniau negu tave.

Liusmila perdėjo. Damaris iš tiesų šuniui įpylė sancocho1, bet įdėjo tik odelę ir mažą gabalėlį mėsos iš savo porcijos.

– Dar ne, – atsakė Rochelijus, – bet nežinau, kodėl ji gaišta laiką su tuo gyviu, kuris paragavęs laisvės nenurims. Aš jai sakau, kad jis ir vėl pabėgs.

Pasitaikius menkiausiai progai, šuo pasprukdavo ir valandų valandas arba ištisas dienas kažkur bastydavosi.

Rochelijus nieko nesakė, bet Damaris susigėdo, kad jis galvoja „Ar aš tau nesakiau?“, ir pati ėmė lieti apmaudą ant šuns. Per vieną iš tokių dingimų Damaris išvilko kalės guolį iš stoginės ir išmetė nuo uolos į variklių tepalų taros ir benzino bakų sąvartyną įlankėlėje. Nustojo kalę glostyti, penėti geriausiais likučiais, nekreipdavo į ją dėmesio, kai ši vizgindavo uodegą, prieš eidama gulti neužsukdvo atsisveikinti ir net neįjungdavo stoginėje šviesos. Kad jai įkando šikšnosparnis, Damaris suprato tik kai Rochelijus parodė kraujo pėdsakus ir paklausė, ar neketina kalės gydyti. Žaizda buvo ant snukio ir kraujavo. Damaris gūžtelėjo pečiais ir tęsė savo darbą – virė rytinę kavą, tada Rochelijus nuėjo į trobelę, atsinešė gusantrekso tepalo ir patepė kalei snukį.

Žaizda greitai užgijo, ir dabar jau Rochelijus prižiūrėdavo, kad naktimis stoginėje degtų šviesa. Nepasakytum, kad ėmė rūpintis kale, bet pašalinis žmogus būtų pamanęs, kad šuo yra jo, o Damaris gyvūnų nemėgsta. Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną. Ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkirstų nuodinga gyvatė ir šuo nugaištų.

Tačiau netikėtai lakstymas baigėsi ir kalė nusiramino. Dienų dienas būdavo netoli Damaris: gulėdavo stoginėje, kai ji virdavo valgį arba lankstydavo skalbinius, šalia didžiojo namo, kai ji jį valydavo, arba trobelėje, kai žiūrėdavo popietines muilo operas. Vieną dieną Damaris susigriebė, kad vėl glosto ją kaip senais laikais.

– Mano gražusis šuo, – pasakė ji taip, kad Rochelijus girdėtų, – pagaliau susitupėjo.

Buvo vėlyva popietė, ji su šunimi sėdėjo ant paskutinio laiptelio ir stebėjo įlanką, į kurią greitai, tamsiai ir tyliai kaip milžiniška anakonda plūdo potvynis. Rochelijus sėdėjo ant plastikinės kėdės, kurią buvo atsinešęs iš trobelės, ir virtuviniu peiliu krapštėsi nagus.

– Todėl, kad ji greit vaikuosis, – pasakė jis.

Damaris tai buvo lyg smūgis žemiau juostos: pajuto, kad jai trūksta oro. Net negalėjo paprieštarauti – tai buvo aiškiau nei aišku. Kalės speneliai atrodė pabrinkę, o pilvas apvalus ir kietas. Neįtikėtina, kad jam teko jai apie tai pasakyti.

Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį, ir kad jai teko pereiti jį klampojant dumblu įsibridus iki juosmens, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams laužyti.

Iš trobelės beveik neišeidavo. Per dienų dienas žiūrėjo televizorių, pasitiesusi ant grindų kilimėlį, o kitapus sienų, lauke, tai patvindavo, tai atslūgdavo jūra, pasaulį merkė lietus, o grėsmingos džiunglės ją supo, tačiau paguodos neteikė, kaip ir jos vyras, kuris miegojo gretimame kambaryje ir neklausinėjo, kas jai yra, kaip ir pusseserė, kuri ateidavo tik jos pakritikuoti, kaip ir jos motina, kuri išvyko į Buenaventūrą, o paskui numirė, arba šuo, kurį užaugino tik tam, kad šis ją paliktų.

Damaris negalėjo kalės pakęsti. Buvo tikra kankynė vos pravėrus trobelės duris matyti, kaip ji vis pučiasi ir storėja. Šuo atkakliai stengėsi visada būti šalia ir sekiojo paskui ją iš trobelės į stoginę, iš stoginės į skalbyklą, iš skalbyklos į trobelę… Damaris bandė ją nuvyti. „Eik šalin, – gindavo ji kalę, – atstok nuo manęs“, o kartą net pabandė pakelti ranką, lyg ketindama jai suduoti, bet šuo net neišsigando ir vis tiek nusekė jai iš paskos, lėtai ir nerangiai dėl vaikų, kuriuos nešiojosi savyje.

Tą naktį smarkiai lijo, bet trobelėje buvo šilta. Elektra dingo, jie sėdėjo tamsoje, be televizoriaus, o kambaryje zyzė tuntai uodų. Nebuvo kuo jų išrūkyti, nes Rochelijus pamiršo pririnkti kokosų kiautų. Neapsikentusi Damaris nuo galvos iki kojų apsivyniojo paklode. Atsisėdo ant plastikinės kėdės prie lango, neatidaryto, kad nepatektų vandens, ir klausėsi tolygaus lietaus šnaresio it žmonių maldos per šermenis. Rochelijus užsimetė lietpaltį, apsiavė botais ir išėjo iš trobelės, taręs, kad verčiau eis į stoginę, kur nėra sienų, gal nuo ramaus lietaus bus kiek vėsiau. Neilgai trukus durys vėl prasivėrė.

Tai buvo Rochelijus, be lietpalčio, visas permirkęs.

– Kalė vaikuojasi! – pranešė jis.

Damaris prie lango nė nekrustelėjo.

– Manai, man rūpi? – teištarė ji.

Rochelijus papurtė galvą.

– Kokia tu pikta. Argi kalė ne tavo? Šitaip ją mylėjai.

Ji nieko neatsakė, ir Rochelijus vėl išėjo. Damaris šuniukus pamatė kitą dieną, kai išalko ir turėjo nueiti į stoginę paruošti pietų. Rochelijus iš savo lietpalčio buvo paklojęs jiems guolį, ten mažyliai žindo kalę. Jų buvo keturi, visi skirtingų spalvų ir tokie pat mažuliukai, akli ir bejėgiai kaip ir kalytė tą dieną, kai pamatė ją donjos Eliodijos užeigėlėje. Jie kvepėjo pienu, ir Damaris negalėjo atsispirti. Pakėlė juos vieną po kito, kad įkvėptų jų kvapo, ir priglaudė prie krūtinės.

Jei būtų turėjusi sąskaitą mobiliajame telefone, Damaris būtų paskambinusi Ksimenai ir pasakiusi, kad atvažiuotų pasiimti kalės, ir toliau žiūrėjusi muilo operą, per daug nebesigilindama. Kadangi jos sąskaita buvo tuščia, susinervino ir mintyse pradėjo ją keikti. „Sena bjaurybė, – niršo ji, – viskas dėl tavo kaltės, argi nesakiau, kad ją pririštum?“ „Ak, tu ją pririšai, – toliau varė, tarsi Ksimena jai būtų atsakiusi, – vadinasi, pririšai blogai, tu prasigėrusi kvaiša, jau sukriošai ir pražilai, o nežinai, kaip surišti prakeiktą mazgą?“ Damaris vaikštinėjo po didįjį namą, vienoje rankoje laikydama ilgą lazdą, kuria valė baseiną, o kita ranka gestikuliavo vaizduodama, kad iš tiesų su kažkuo ginčijasi. Rochelijus išėjo apsižiūrėti senosios ponios Rozos po mirties likusio gero, bet jei būtų tą akimirką ją pamatęs, būtų pagalvojęs, kad Damaris išprotėjo.

Staiga Damaris suprato, ką turi daryti. Numetusi lazdą ant tako nuėjo į skalbyklą, prisileido didžiausią kokį tik turėjo kibirą vandens, pasiėmė pandos pavidalo puodelį, sugrįžo į didįjį namą, pritūpė ten, iš kur galėjo arčiausiai pasiekti kalę, ir pradėjo pilti ant jos vandenį. Labai nesušlapino, užtiško vos keletas lašų, bet kalė taip nekentė vandens, kad to užteko ir ji iš ten spruko. Kalė nubindzeno į sodą, o Damaris, palaukusi, kol įsitaisys snausti, prisėlinusi iš nugaros šliūkštelėjo ant jos visą kibirą.

Kalė pašoko išsigandusi, tada pažvelgė į Damaris sumišusiu, o gal pasibaisėjusiu šunišku žvilgsniu ir ėmė trauktis nuo tos, kuri kadaise buvo jos sąjungininkė, o dabar pasielgė kaip didžiausia išdavikė. Pabrukusi uodegą kartkartėmis pasukdavo galvą žvilgtelėti atgal, ir Damaris suprato, kad tarp jų kažkas negrįžtamai nutrūko. Priešingai, negu tikėjosi, jai sudiegė širdį.

Tai buvo jos kalė: Damaris ją išgelbėjo, nešiojo liemenėlėje, išmokė maitintis, atlikti gamtinius reikalus tam skirtose vietose ir tinkamai elgtis, bet kalė užaugo, ir ji tapo nebereikalinga.

Damaris nusekė paskui ją per sodą iki laiptų ir stebėjo, kaip šuo nulipa laiptais žemyn, pereina dabar jau nusekusį upelį, pasiekia kitą krantą, nusipurto, aplenkia iš mokyklos grįžtančius vaikus ir, nėsyk neatsigręžusi, pradingsta kaime. Damaris nepravirko, bet vos tvardėsi.

Kitą rytą šuo sugrįžo į stoginę ir atsigulė toje vietoje, kur visada būdavo jos guolis. Vos pamačiusi Damaris, kalė atsistojo ir pasitraukė šalin. Kai Damaris bandė ištiesti ranką ir ją nutverti, šuo išsmuko iš stoginės, nepaisydamas nė smarkaus lietaus. Tada Damaris apsimetė daugiau ja nebesidominti, paslėpė virvę, pakūrė viryklą ir, nebežiūrėdama į kalę, ėmė ruošti kavą.

Šuo neketino ilgai būti po stoginės iškyša, kur lašėjo nuo stogo bėgantis vanduo, kai viduje galėjo būti sausas ir saugus. Įėjimas iš tos pusės buvo šalia viryklos, ir Damaris kantriai laukė, kol šuo įeis vidun, tada užmetusi virvę ant kaklo nutvėrė ją kaip karvę. Užveržusi mazgą sutramdė, ir tik tada galėjo prieiti prie jos, atlaisvinti virvę ir surišti taip, kaip buvo pamokęs Rochelijus, kad nepasismaugtų, tai yra perkišti virvę po priekinėmis kojomis.

Naktį pasipylė smarki liūtis, ir nors ilgainiui lietus sumažėjo, nebuvo jokių ženklų, kad jis greitai baigsis. Potvynis tebebuvo stiprus, vanduo plūdo srauniai, plukdydamas pagalius ir šakas. Rochelijus jau kurį laiką buvo atsibudęs, bet neišėjo iš trobelės. Pamatęs, kad Damaris su šunimi eina laiptų link, kyštelėjo galvą pro langą.

– Ar išeini? — nustebęs paklausė.

Damaris patvirtino ir pasakė jam palikusi kavos stoginėje.

– Kur išsiruošei?

– Nuvesti šuns ir apsipirkti.

– Kur ją vedi?

– Padovanojau tokiai moteriškei.

– Padovanojai? Kodėl? – Rochelijus žvelgė į ją nesuprasdamas.

Ji gūžtelėjo pečiais, o jis nesiliovė klausinėjęs:

– Ar negali palaukti, kol nustos lyti ir prasidės atoslūgis?

– Ne.

Rochelijus nepritariamai papurtė galvą, bet nebandė jos atkalbėti ir nieko neaiškino.

– Parnešk man keturias baterijas žibintuvėliui, – paprašė.

Damaris linktelėjo ir ėjo toliau vedina kale. Plaustu nusiirti per įlanką su ja nebūtų neįmanoma, todėl kitą krantą jiedvi pasiekė plaukte, saugodamosi po audros likusių nuolaužų. Atsidūrusi kitoje pusėje Damaris atsigręžė į uolėtąjį krantą. Rochelijus tebebuvo prie lango ir stebėjo jas.

Lijo visą kelią, iki pat kito kaimo. Kai atsidūrė ten, abidvi buvo permirkusios iki siūlo galo ir tirtėjo. Kur būdavo amatininkų turgelis, gatvėje nesimatė nė vieno žmogaus, nei Ksimenos, nei vietinių indėnų, todėl Damaris nuėjo į didelę parduotuvę tolėliau. Jas pasitikęs jaunuolis, šviesių akių vaikinas, pasakė, kad, jo manymu, Ksimena gyvena Arastradero pusėje, labai ilgame pajūrio ruože, kuris tęsėsi iki pat kito kaimo.

Prie kitos krautuvėlės, prieš pat posūkį į Arastraderą, Damaris pasiklausė kito žmogaus, ir jai patvirtino, kad Ksimena gyvena prie pat posūkio, nedideliame mėlyname namelyje, kairėje pusėje, prie nusileidimo į prieplauką. Tuo metu lietus virto dulksna, o joms atvykus ir visiškai liovėsi.

Ksimenos namas atrodė lyg žaislinis lėlių namelis vidury purvynės, kuria pavirto kelias į Arastraderą. Namas buvo šviežiai nudažytas ryškiomis spalvomis: sienos elektriškai mėlynos, o durys, langai, balkono turėklai ir stogas – raudoni. Durys buvo atlapotos, o iš vidaus visu garsu trenkė regetonas.

Damaris nuėjo į balkoną ir apsižiūrėjo. Virtuvė buvo kitame gale, sujungta su svetaine. Ant viryklės puodą maišė moteris. Ksimenos amžiaus, gal šiek tiek jaunesnė, ir buvo į ją panaši. Svetainėje ant sofos nesiprausę drybsojo du vaikėzai iš kaimo, juodaodžiai, basi ir be marškinėlių. Vienas buvo tik su trumpikėmis ir dredais, o kitas – plikai nuskusta galva, apsikarstęs reperių papuošalais ir su duksliais džinsais. Priešais juos ant medinio suolo sėdėjo Ksimena su alaus buteliu vienoje rankoje ir cigarete kitoje. Nunarinusi galvą, išsitaršiusiais plaukais. Buvo ne daugiau kaip devynios ryto, bet visi atrodė girti arba apsvaigę, arba ir viena, ir kita.

– Labas rytas, – pasisveikino Damaris, bet niekas jos neišgirdo. – Tuk tuk tuk, – šūktelėjo jau garsiau.

Vaikėzas su trumpikėmis atsigręžė į ją, ir Damaris jį atpažino. Tai buvo vienas iš donjos Eliodijos anūkų. Berniukas patraukė Ksimenos žvilgsnį, ji pakėlė apsiblaususias akis ir atpažino Damaris su šunimi. Užgesinusi cigaretę nuorūkų perpildytoje peleninėje, atsistojo ir atsvirduliavo prie jų vos liesdama žemę, tarsi bet kurią akimirką ruošdamasi nuskristi. Priėjusi įsitvėrė durų.

– Mano šuneeelis, – ištarė sunkiai apversdama liežuvį, – nesakyk, kad atvedei jį iš namų.

– Taigi, tą ir sakau.

– Trumpam palikau atidarytas duris, ir ji paspruko.

– Ji pas mane nuo vakar popietės.

– Ketinau ją pasiimti, bet užsuko draugai, – Ksimena mostelėjo į berniukus.

– Esate atsakinga už šį šunį.

– Žinau.

– Pririškite ją, uždarykit, laikykite duris užrakintas… Darykite, ką reikia, bet neleiskite jai pabėgti.

– Gerai.

– Tikiuosi, kad kito karto nebus, nes nesiruošiu daugiau jos vedžioti.

Įkaušusi Ksimena buvo nuolanki ir paklusni, visai nepanaši į įžūlią blaivią Ksimeną.

– Nesijaudink, aš tuo pasirūpinsiu, – pasakė ji.

Damaris ištiesė jai virvę. Ksimena paėmė ją ir lenkėsi paglostyti šuns, bet galiausiai parvirto ant žemės. Paskutinis dalykas, kurį Damaris matė prieš nueidama, – Ksimena sėdi ant žemės išsiskėtusi kaip skudurinė lėlė, o kalė pabrukusi uodegą, atsigręžusi į Damaris žiūri su tokiu siaubu, lyg būtų palikta skerdykloje.

Damaris užsuko į dono Chaimės krautuvėlę, įsigijo papildymą mobiliajam, atsarginių baterijų savo ir Rochelijo žibintuvėliui ir gausiai apsipirko. Rochelijus tinklu buvo pagavęs daug žuvų ir pardavęs jas kooperatyve už gerą kainą, todėl ji galėjo sumokėti ir už šiuos pirkinius, ir skolą, drėgnais banknotais, kuriuos išsitraukė iš liemenėlės, ir dar šiek tiek pinigų liko kitos savaitės apsipirkimui.

Vakare ėmėsi gaminti maistą. Iškepė žuvies, išvirė sriubos, ryžių ir paruošė salotas. Paliko šiek tiek pusryčiams ir rytdienos pietums, o kas liko sudėjo Rochelijui, kuris, nepaisant nieko, turėjo dirbti. Laivas jau buvo apačioje, ilgas ir pakrautas viskuo, ko reikia, tik lipk ir plauk. Damaris apsidžiaugė. Gali būti, kad vyro nebus kelias dienas, ir ji nekantriai laukė to laiko, kai liks viena.

Rochelijus išėjo dar prieš auštant, o Damaris miegojo iki vėlumos. Tą dieną ji nieko neveikė. Kadangi maisto buvo prisiruošusi, net nereikėjo gaminti. Pasitiesusi kilimėlį trobelės svetainėje prigulė žiūrėti televizoriaus. Nesiprausė po dušu, tik padarė pertraukėlę nueiti į tualetą, pavalgyti ir pašerti šunis, kai tie sustoję prie durų nenuleido nuo jos akių. Ji pavalgė tiesiai iš puodų, du kartus masturbavosi, ryte ir vėlyvą popietę, ir peržiūrėjo visas muilo operas, žinias ir realybės šou, kol sutemo, prasidėjo baisi audra, su viesulu ir žaibais visai čia pat, elektra dingo, ir ji užmigo.

Kitą dieną iš audros nebeliko nė ženklo. Damaris atsibudo pakilios nuotaikos, nusprendė kruopščiai išvalyti didįjį namą ir apsivilko sportinę liemenėlę ir išblukusią palaidinę su petnešėlėmis, kurią dėvėdavo dirbdama namų ruošos darbus. Ryte ji daugiausia dėmesio skyrė vonios kambariui ir virtuvei. Iškraustė spinteles ir stalčius, kad juos kruopščiai išvalytų, išplovė indus ir visus kitus virtuvės rykus, nuvalė riebia plėvele apsitraukusius langų stiklus ir veidrodį, nušveitė indaplovę, dušą, kriauklę, grindis ir sienas, išbalino plyteles ir tarpus tarp plytelių. Kai kurios plytelės buvo suskilusios, ant veidrodžio atsirado daug juodų drėgmės dėmelių, o ant indaplovės ir kriauklės buvo pora rūdžių dėmių, tačiau visa kita net tviskėjo, ir Damaris patenkinta apžvelgė savo darbą.

Buvo vidurdienis, ir ji nuėjo į stoginę pasigaminti savo mėgstamiausio patiekalo: ryžių su keptu kiaušiniu, pomidorų griežinėlių su druska ir skrudinto plantano riekelėmis. Valgė lėtai, žiūrėdama į jūrą, po audros tokią ramią ir mėlyną. Pradėjo galvoti apie Rejesus, kad jie turėtų kažkada sugrįžti, ir būtų gerai, kad tai nutiktų tokią dieną kaip ši, kad rastų savo namus tvarkymo įkarštyje, o ją – suplukusią ir murziną, su trumpa sportine liemenėle ir darbine palaidine su petnešėlėmis, kad suprastų ją esant gerą darbininkę, nors ir nemokėjo jai nė peso, ir kad ji – geras žmogus.

Prisiminė velionį Nikolasitą, jo juoką, veidą, jo salto baseine… Tą dieną, kai jie sudarė sandorį ir paspaudė vienas kitam rankas, labai rimtai, lyg suaugę, ir jis jai paaiškino, kad piešiniai su gyvūnais ir berniuku ant užuolaidų bei tapetų jo kambaryje yra iš jo mėgstamiausio filmo „Džiunglių knyga“, taip vadinasi ir knyga apie pasiklydusį džiunglėse ir žvėrių išgelbėtą berniuką.

„Ar jį išgelbsti žvėrys?“ – suglumusi paklausė Damaris, o kai Nikolasitas patvirtino, kad tai – pantera ir vilkų šeimyna, Damaris nusijuokė, nes to negalėjo būti.

Tie prisiminimai, nors ir galėję atrodyti smagūs, buvo siaubingi, nes visada ją sugrąžindavo į tą pačią vietą. Jis, toks baltutis ir liaunas, prie uolos. „Nelemta jį nubloškusi banga“, – atsiduso. Damaris vėl pajuto kaltės naštą, lyg tai būtų nutikę vakar. Rejesų sielvartą, dėdės botago kirčius, žmonių žvilgsnius, bylojančius, kad ji, kuri pažinojo uolėtą krantą ir jo pavojus, galėjo išvengti tragedijos, ir Liusmilos žodžius, kuri po kelių mėnesių, prieš užmigdama nakties tamsoje, leptelėjo, kad Damaris pavydėjusi Nikolasitui. „Nes jis avėjo guminius botus“, – pasakė ji. Damaris supyko. „Tai tu jam pavydėjai“, – atkirto ir daugiau su ja nebekalbėjo, kol Liusmila nepaprašė atleidimo.

Damaris kurį laiką stovėjo žiūrėdama į poliruotas betonines grindis ir galvojo apie motiną, apie tą dieną, kai ji išvyko į Buenaventūrą ir paliko ją su dėde Elijeseriu. Damaris buvo ketverių, su paveldėta per ankšta suknele ir dviem trumpom kasytėm, styrančiomis ant galvos it antenos. Tuo metu dar nebuvo nei prieplaukos, nei greitaeigių valčių, tik kartą per savaitę atplaukdavo laivas, o žmonės sulipdavo į jį iš luotų, kuriais atsiirdavo iš paplūdimio. Damaris su dėde tįsojo ant smėlio, o jos motina, atsiraitojusi kelnes, stovėjo ties linija, kur atsirita bangos. Ji tikriausiai ketino lipti į luotą, kad nuplukdytų ją iki laivo, bet Damaris tik prisiminė, kad jos motina ėjo vis tolyn į jūrą, kol išnyko iš akių. Tai buvo vienas seniausių jos prisiminimų, ir tuomet pasijusdavo tokia vieniša, kad nors verk.

Damaris nusišluostė ašaras, atsistojo, suplovė indus ir grįžo į didįjį namą tęsti darbo. Ji nukabino užuolaidas svetainėje ir miegamuosiuose. Nunešusi į skalbyklą atskyrė velionio Nikolasito kambario užuolaidas, kurias visada skalbdavo atskirai, daug rūpestingiau ir atidžiau. Skalbti užuolaidas buvo sunkus darbas, tam reikėjo pastangų ir jėgų, ypač svetainės užuolaidas, kurios buvo milžiniškos, dengė langą nuo vienos sienos iki kitos, nuo grindų iki lubų. Skalbykla buvo nedidelė, todėl jai teko skalbti užuolaidas dalimis, susilenkus stipriai trinti rankomis, kol putoti milteliai išplaus purvą ir pradės tekėti švarus vanduo, ir taip su visomis užuolaidų dalimis, jau diegiant nugarą, jos negrabios vyriškos rankos trynė ir šveitė be perstojo, neatsikratant minties, kad už šį darbą jai niekas nemokės, ir kad ji iš tiesų pavydėjo Nikolasitui, bet ne guminių botų arba gražių daiktų, kurių jam netrūko, naujų marškinėlių bei žaislų, kurių jam atnešdavo Kūdikėlis Jėzus2, užuolaidų ir antklodės su „Džiunglių knygos“ piešiniais, o dėl to, kad gyveno su savo tėvais, su ponu Luisu Alfredu, kuris jam sakydavo: „Ei, čempione, pasigalynėkim“, ir visada leisdavo jam laimėti, ir ponia Elvyra, kuri visada šypsodavosi jį pamačiusi ir perbraukdavo ranka per jo susitaršiusius plaukus. Taip pat manė, kad ji nusipelnė visų tų bjaurių žmonių žvilgsnių, įtarinėjimų, kaltinimų ir dėdės Elijeserio smūgių, kuris tąkart turėjo mušti ją dar ilgiau ir nuožmiau.

Kai baigė, saulė jau buvo netoli laidos, ir ji jautėsi išsekusi. Jūra tebebuvo rami it beribis baseinas, bet Damaris nesileido apgaunama: ji puikiai žinojo, kad tai tas pats piktavalis gyvūnas, kuris ryja ir spjaudo žmones. Ji išsimaudė skalbykloje, pakabino ant stoginės virvių džiūti užuolaidas ir suvalgė iš puodo likusius ryžius. Susigriebė nemačiusi šunų, reikėjo juos pašerti, paieškojo, bet jų niekur nebuvo. Ji nuėjo į trobelę, nusivilko darbinius drabužius ir atsigulė ant kilimėlio priešais televizorių, tikėdamasi šiek tiek pailsėti, bet per patį muilo operos vidurį užmigo giliu, neramiu, mirtį primenančiu miegu ir šis užtruko iki ryto.

Tą rytą nelijo, diena buvo graži. Damaris išjungė televizorių, kuris veikė visą naktį, atidarė trobelės langus, kad į ją patektų saulė, ir išėjo į stoginę užsiplikyti kavos. Nuo to, ką pamatė, ją išmušė šaltas prakaitas. Ant grindų gulėjo purvinos ir suplėšytos velionio Nikolasito užuolaidos. Damaris pasilenkė jų paimti, bet rankoje laikė skutus. Jos buvo nepataisomai sudraskytos – užuolaidos iš Nikolasito „Džiunglių knygos“! Tada ji pamatė kalę. Ši tįsojo tolimiausioje stoginės kertėje šalia malkomis kūrenamos viryklos, už kitų vis dar kabančių užuolaidų, kurių nebuvo palietusi. Įsiutusi Damaris griebė valties tvirtinimo virvę, surišo ją kilpa, išėjo iš stoginės baseino pusėje, apėjo aplinkui ir įėjusi ten, kur buvo virykla, nutvėrė šunį iš už nugaros šiam dar nespėjus susivokti, kas vyksta. Įtempė virvę, kad mazgas užsiveržtų, bet, užuot sustojusi, nuėmusi virvę nuo kalės kaklo ir ją apgręžusi, veržė vis labiau iš visų jėgų, o šuo raitėsi priešais jos akis, regis, nesuvokiančias to, ką matė, ir vienintelis dalykas, ką jos pastebėjo, buvo pabrinkę kalės speneliai.

„Ji vėl vaikinga“, – nusmelkė mintis, ir veržė vis stipriau, kol neilgai trukus šuo išsekęs susmuko, susirietė į kamuoliuką ant grindų ir sustingo. Gelsva šlapimo srovelė, skleidžianti stiprų kvapą, lėtai artėjo prie Damaris, tįso ir plonėjo, kol pasiekė jos basas kojas. Tik tada Damaris atitoko: atlaisvino virvę, atsitraukė nuo balos, viena koja palietė šunį, o kadangi šis nejudėjo, teko susitaikyti su tuo, ką padarė.

Nusivylusi ji paleido virvę ir pažvelgė į negyvą kalę, pailgą šlapimo balą ir virvę, gulinčią ant žemės kaip gyvatė. Stebėjo visa tai su siaubu, bet kartu ir su tam tikru pasitenkinimu, kurio geriau neprisipažinti ir paslėpti už kitų emocijų. Išvargusi Damaris atsisėdo ant žemės.

Nežinia kiek laiko taip išbuvo. Tada prisiartino prie šuns keturiomis ir pabandė atlaisvinti jo kaklą užveržusią virvę. Jai nepavyko, ir po dar vieno amžinybę trukusio bandymo pagaliau atsistojo, paėmė didelį peilį ir nupjovė virvę. Kalė buvo išlaisvinta, Damaris norėjo ją paglostyti, bet to nepadarė. Tiesiog žiūrėjo. Atrodė, kad ji miega.

Tada pakėlė kalę ant rankų, skaudančių nuo visos tos įtampos, ir nunešė kalno link į džiungles. Paliko ją tolėliau, už upelio, prie guabo medžio, kur žemė buvo nuklota lapais ir baltais žiedų pūkeliais. Tai buvo graži vieta, kelianti gerus prisiminimus, nes ji, velionis Nikolasitas ir Liusmila daugybę kartų buvo įsilipę į šį medį pasiskinti vaisių, o prieš nueidama dar kelias akimirkas žvelgė į šunį, tarsi melstųsi.

Damaris suvyniojo sudraskytas velionio Nikolasito užuolaidas ir sudėjo į plastikinį maišelį, kurį laikė jo miegamojo spintoje tarp drabužių ir naftalino rutuliukų. Jai buvo skaudu dėl neuždengto lango, ir įsivaizdavo, kaip tai nepatiks Rejesams, kai įėję į velionio sūnaus kambarį pastebės, kad nebėra užuolaidų. Pagalvojo ir apie Rochelijų, kuris tikrai pasakys ką nors panašaus: „Tai jau čia toji pasidarbavo.“ „Prakeikta kalė, – sumurmėjo eidama pasiimti senos paklodės langui uždengti, – pati prisiprašė.“

Didžiojo namo tvarkymas dar nebuvo baigtas. Reikėjo išvalyti spintas, išblizginti medines grindis ir išskalbti patalynę, bet tą dieną jai nebuvo ūpo nieko daugiau daryti, net gaminti valgį ar valgyti, o kadangi šunys negrįžo – nebereikėjo šerti ir jų. Ji prigulė ant kilimėlio ir visą dieną vėl praleido prie televizoriaus, nebegalėdama užmigti iki vėlaus vakaro, kol pradėjo lyti ir visiškai sutemo.

Prapliupo smarki liūtis, o kadangi vėjo nebuvo, lašai tolygiai ir vertikaliai čaižė asbestinį stogą, kapojo jį užgoždami visus kitus garsus, visus kitus pojūčius, ir Damaris atrodė, kad nebeištvers ilgiau nė minutės. Ji negalėjo išmesti iš galvos to, kas įvyko, tos kovos, kurią pradėjo kalė, savo pačios rankos pastangų užveržiant virvę ir ją tempiant iš visų jėgų, kol nebeliko jokio pasipriešinimo. Tai štai ką reiškia žudyti. Damaris pamanė, kad tai net nebuvo sunku, ir neužtruko ilgai.

Tada ji prisiminė moterį, kirviu užkapojusią savo vyrą, o gabalus sušėrusią tigrui, kuris per žinias buvo pavadintas jaguaru. Tai įvyko žemutinio San Chuano rezervate, paskui tigras buvo sugautas ir uždarytas į narvą. Moteris tikino vyro nežudžiusi, jis miręs nuo gyvatės įgėlimo, o jie gyveno labai atokioje vietoje ir neturėjo galimybės su kuo nors susisiekti, taigi, ji nežinojusi, ką daryti su kūnu. Palaidoti jo negalėjo, nes žemė tose džiunglėse buvo tokia molinga ir tokia kieta, kad vargšė nebūtų pajėgusi iškasti reikiamo dydžio duobės, todėl, užuot įmetusi kūną į jūrą ar leidusi sulesti paukštvanagiams, ji mieliau atidavė tigrui, kuris visada buvo alkanas. Niekas ja nepatikėjo. Moteris, kuri galėjo sukapoti savo vyro kūną į gabalus ir sušerti tigrui, buvo tokia pritvinkusi tūžmasties, kad galėjo ir nužudyti.

Kai policininkai, veždami ją iš San Chuano į Buenaventūrą, sustojo kaimelyje, visi sugužėjo į prieplauką pasižiūrėti į ją, surakintą antrankiais, ir nors jos ilgi juodi plaukai beveik dengė veidą, visi matė jos akis. Jos buvo rudos ir niekuo neypatingos, mažõs baltõs mergaitės akys, kurių kitaip niekas neprisimintų. Tačiau kiekvieną, išdrįsusį pažvelgti jai į akis, prikaustydavo tas žvilgsnis, kurio ji niekada nenudelbdavo, ir jis buvo toks nuožmus, kad Damaris niekada nepamirš. Tai buvo žudikės žvilgsnis, matyt, toks pat, koks dabar buvo ir jos, žvilgsnis žmogaus, kuris neapgailestauja ir jaučia palengvėjimą, kad atsikratė naštos.

Ksimenai nerūpėjo kalė, kuri vėl buvo nėščia, kuri vis pabėgdavo ir sugrįždavo ten, ką laikė savo namais, nesvarbu, kiek kartų Damaris būtų ją sugrąžinusi. Ji būtų atsivedusi jauniklių stoginėje, o Damaris vėl būtų tekę rūpintis šuniukais, nes kalė, kaip bloga motina, vėl būtų juos palikusi, ir šį kartą, kas žino, kiek jų būtų gimę ir kiek kalyčių, kurių niekas nebūtų norėjęs. Taigi, dabar jai būtų tekę juos nuskandinti per potvynį, o tai juk tas pats, kas juos nužudyti – kelis šunis, o ne vieną, kaip kad dabar ji išsprendė tą problemą.

Vieta, kurioje paliko negyvą kalę, buvo tobula. Atokiai nuo takų, šabakštyne, kur niekas niekada neužklysdavo. Kaimo gyventojai, pamatę paukštvanagius (jei apskritai juos pastebės), pamanys, kad tai koks nors laukinis gyvūnas, oposumas, elnias ar tinginys, kaip tas, sykį nugaišęs netoli La Despensos. Be to, džiunglėse iš lavono per tris, daugiausia keturias dienas liks vieni kaulai, kuriuos ji naktį, per atoslūgį, nepastebimai surinkusi išmes į jūrą, kad nuneštų toli. Damaris vylėsi, kad kai Rochelijus grįš, ji jau bus atsikračiusi palaikų. „Esu tikra, kad taip ir bus“, – pagalvojo ji, nė kiek tuo neabejodama.

---