Pokalbis su kroatų poete Marija Dejanović. Eilėraščiai iš rinkinio „Duonos ir arklio etika“

Marija Dejanović (g. 1992) – kroatų poetė. Gimė Prijedore, Bosnijoje ir Hercegovinoje, užaugo Sisake, Kroatijoje, studijavo Zagrebe.

Skelbiamas ciklas „Burtininkės pamokos“ yra iš pirmojo jos eilėraščių rinkinio Duonos ir arklio etika (Etika kruha i konja, 2018).

Esu įsitikinusi, kad lengviau perprasti autoriaus, kurį pažįsti, tekstus, todėl skaitau verčiamo poeto knygas, straipsnius, pokalbius su juo, o jei įmanoma, susidraugaujame socialiniuose tinkluose. Norėdama skaitytojams pristatyti Mariją, iš pradžių ketinau išversti kurį nors iš gausybės paskelbtų jos interviu, bet ji pageidavo atskiro, specialiai šiai publikacijai skirto pokalbio. Todėl praėjusį rudenį, peržiūrėjusios vertimus, pasikalbėjome.

Kada pradėjai rašyti? Ar pameni, kaip reagavai į pirmąją savo publikaciją?

Rašau, kiek save pamenu, tokiu neapibrėžtu būdu. Kai buvau maža, nuobodžiaudama mintyse dėliodavau eilėraščius ir trumpas pasakas, bet neskyriau tam daug dėmesio ir nieko neužrašinėjau. Maniau, kad tekstus mintyse dėlioja visi. Vėliau, kiek paaugusi, tuos galvoje besiklostančius tekstus užsimaniau parodyti kitiems. Ėmiau juos užrašinėti, taisyti, stengiausi jiems suteikti baigtinį pavidalą. Kai pirmą kartą pamačiau savo eilėraštį publikuotą, mane nudžiugino teksto materialumas. „Nebereikės taisyti, šis tekstas jau baigtas“, – pagalvojau tada, ir tas užbaigto teksto jausmas man suteikė laimės. Ir dabar tikiu, kad eilėraščio užrašymas tik pradžia – kūrinys užbaigiamas, ir kaskart iš naujo, tik akistatoje su skaitytoju.

Tavo poezijoje, ypač rinkinyje Duonos ir arklio etika, skaitytojas susiduria su raktažodžiais „miškas“, „dantis“, „arklys“, „burtininkė“. Ką tau reiškia šios sąvokos?

Duonos ir arklio etika yra konceptuali knyga. Joje į prasminę sistemą sutelkti skirtingi motyvai –danties, arklio, metalo, medžio; be burtininkės ir malūnininko, yra dar lyrinis subjektas ir veikėjų. Norėjau išburti pasaulį, kuriame slavų mitologijos elementai dera su mano vaikystės prisiminimais, vyresnių šeimos narių pasakotomis legendomis ir kasdienio gyvenimo smulkmenomis. Norėjau sukurti savotišką žaidimą skaitytojui, atmosferą, kurioje kiekvienas skaitytojas apie tekstus gali susidaryti savo nuomonę, dialoge su tekstu atskleisti prasmę.

Ar turi kokį nors rašymo ritualą? Galvoji apie skaitytoją?

Man patinka rašyti naktį, kai visi miega. Kai užgęsta šviesos ir įsivyrauja tyla, išsiverdu arbatos ar kavos, sėdu prie lango ir rašau laukdama ryto. Tada eilės randasi nevaržomai. Vėliau, redaguodama eilėraščius, galvoju apie skaitytoją. Tai, ką šiuo metu rašau, bus sudėta į rinkinį Matomas kaulas (Vidljiva kost). Neseniai mano eilių tomelis tokiu pavadinimu išleistas Graikijoje, o kitais [t. y. šiais] metais, tik storesnis, pasirodys Kroatijoje. Jame atsigręžiau į skaitytojo jausmus. Be to, siekiau būti nuoširdi, atsiverti labiau nei ankstesnėse knygose. Noriu, kad skaitydami mano eilėraščius žmonės justų empatiją ir galią, kad susimąstytų, kad eilėraštis pažadintų gilių minčių – o tokią galią turi tik poezija. Metafora yra vien žmogaus savastis, jokia kita gyva būtybė ar juolab objektas nekuria ir nesupranta šių stiliaus puošmenų. Metafora mums leidžia sudėjus du vienetus gauti trejetą – nenuostabu, kad ji padeda perprasti ir šių laikų paradoksus: pandemiją, gamtinės aplinkos užterštumo didėjimą, žmogaus, darbuotojų ir moterų teisių pažeidimus, gyvūnų išnaudojimą, būsimą ekonomikos krizę. Poezija – tai intensyvus prieštaringų, baimę keliančių reiškinių jaukinimasis.

Atrodo, kad gamta tau labai artima – eilėse atskleidi savo santykį su gyvūnais, mišku.

Taip, gamta man labai svarbi. Juk mes visi esame jos dalis. Mėgstu būti gamtoje, kai tik turiu tokią galimybę – vienišame namelyje pajūryje tarp dviejų graikiškų kaimų, ten šiuo metu praleidžiu daugiausia laiko; arba miške, primenančiame tą, kuris driekiasi už močiutės namų (ji gyvena kalvose). Savo eilėmis noriu atiduoti pagarbą didingai gyvūnų ir augalų vienovei.

Neseniai tavo eilėraščių rinkinys Matomas kaulas pasirodė kroatų, anglų ir graikų kalbomis. Gera matyti savo eilėraščius kitomis kalbomis?

Šis rinkinys išleistas Atėnų pasaulinio poezijos festivalio proga, prisidėjus poezijos platformai „Versopolis“. Leidėjai buvo Graikijos „Poets’ Circle“ – šį festivalį organizuojanti poetų bendruomenė. Nuostabu matyti savo eilėraštį, išverstą į kelias kalbas. Kiekviena kalba skamba savitai. Pakitus eilėraščio skambesiui, šiek tiek keičiasi ir jo tonas, taigi ir skaitytojui keliamas jausmas. Šiek tiek kinta netgi teksto prasmė – ypač dėl atodairos į ta kalba kalbančios publikos kultūrinį pagrindą. Mane tai labai džiugina; stebiu, kaip eilėraščiai auga, kinta, su vertėjo pagalba atsiranda kitų variantų.

O kaip vyksta bendradarbiavimas su vertėju?

Jei vertėju pasitikiu, sakau, kad gali laisvai parinkti tokius žodžius, kurie, jo nuomone, geriau atitinka kalbos dvasią ir eilėraščio ritmą jo kalba; neprieštarauju, kad prireikus būtų keičiama netgi posmų struktūra ir pan. Vertėjai yra savo kalbos specialistai – juk nemokau kirpėjo jo amato, taigi ir vertėjui neaiškinu, kaip reikia versti. Mėgstu sulaukti klausimų, labai juos vertinu – matau, kad vertėjas įsigilino ir savo kalba nori sukurti geriausią įmanomą mano eilėraščio variantą. Jei domisi, nurodau, kas eilėraščio prasmei svarbiausia, koks ritmas reikšmingas. Darbas su vertėju teikia džiaugsmo – paprastai ne tik verčiame tekstą, bet susipažįstame ir patys. Sužinau daugiau apie šalies kultūrą, randu bendrų taškų su anksčiau nepažinotu asmeniu – tai vienas iš nuostabių būdų, kuriais poezija sujungia žmones.

Abi tavo eilėraščių knygos savitos. O katra brangesnė?

Matomas kaulas. Ir tai nenuostabu, nes kuriu šią knygą dabar ir rašau ją tokia, kokia esu šiuo metu. Teksto netapatinu su autoriumi, bet man vis tiek atrodo, kad rašomose knygose paliekame savo asmenybės ženklų.

Tavo eilės ne kartą apdovanotos. Ką tau reiškia apdovanojimai?

Apdovanojimai yra geras kūrybinis impulsas, pirmasis savos poetų bendruomenės paskatinimas. Mane jie pastūmėjo dar labiau stengtis, kad pasijausčiau jos priimta. Kita vertus, dėl apdovanojimų mano eilės ir man svarbios temos sulaukė daugiau dėmesio. Netgi tam tikru mastu buvau išlaisvinta nuo pareigos reklamuoti savo knygas, todėl tą laiką galiu skirti kūrybai. Tačiau esu įsitikinusi, kad apdovanojimams didelės svarbos teikti neverta – rašyti reikia dėl pačios poezijos, o geras eilėraštis kelią pas skaitytojus randa ir be oficialių įvertinimų.

Savo eiles esi skaičiusi ne viename festivalyje užsienyje. Ar tau įdomi kolegų, užsienio poetų, kūryba? Ar ieškai joje kitos šalies, kito kultūrinio paveldo žymių?

Noras susipažinti su kolegų iš kitų šalių poezija, siekis sužinoti, kas poezija yra ir kas gali būti – tai svarbiausios priežastys, dėl kurių mielai vykstu į festivalius užsienyje. Nors poeziją, kaip ir save, laikau kosmopolitiniu reiškiniu, neįmanoma paneigti, kad eilėraščiai kuriami tam tikrų tradicijų ir kultūrų kontekste. Nuostabu susipažinti su poetais iš viso pasaulio, rasti panašumų ir skirtumų, plėsti poetinį žemėlapį. Kalbant apie kultūros paveldą, mano poezijoje ryškų pėdsaką paliko slavų mitai.

Kadangi šiuo metu gyvenu Graikijoje, domiuosi šios šalies poetine scena, o joje yra tikrai išskirtinių poetų. Graikų ir kroatų poezija turi daug panašumų, bet kai kas, žinoma, skiriasi. Pavyzdžiui, yra daug dalykų, kurie kroatų poezijoje laikomi tabu, – tarkime, gilūs pokalbiai apie asmeninius jausmus; o Graikijoje tai visiškai įprasta. Tačiau kroatų poetai laisvai, nesibaimindami suklysti jungia frazes ir motyvus. Rašome storesnes knygas, mūsų eilėraščiai ilgesni, per kelis puslapius. Graikijoje didesnių poezijos rinkinių pamatysi mažai. Tačiau kroatų ir graikų kultūra turi bendrų bruožų, nes priklauso ne tik Europos, bet ir Balkanų bei Viduržemio regiono tradicijai.

Domiesi feministiniu aktyvizmu. Ar tai daro įtaką tavo poezijai? Manai, kad poezija gali prisidėti prie žmogaus teisių įtvirtinimo?

Feminizmas, kaip egalitarinė ideologija, man labai svarbus – manau, kad visi žmonės yra gimę lygūs, todėl ir gyvenime jie turėtų būti lygūs, nepriklausomai nuo lyties, gimimo vietos ar šeimos, iš kurios kilę, socialinio ir ekonominio statuso. Manau, kad mano poezijoje feminizmo yra – ir stiprių moterų paveiksluose, ir subtilios priespaudos tematikoje, o su priespauda daugelis susiduria netgi šiais laikais. Drąsą, nuoširdumą ir galimybę kalbėti nebijant kitų reakcijos man davė feminizmas, tai padeda ir kūryboje. Sąžiningumas ir autentiškumas man yra gero teksto prielaidos. Jei esame nuoširdūs sau ir pasauliui, tada poezija gali tapti tuo, kas jai skirta – nuostabiu, tvirtu, tikru melu.

Poezija mus moko radikalios empatijos, gebėjimo susitapatinti su nepažįstamo žmogaus tekstu, plečia žvilgsnį, siūlo kitą perspektyvą, atskleidžia neregimus mus supančius dalykus – ir dėl šių aspektų prisideda prie žmogaus teisių įtvirtinimo.

Ciklas „Burtininkės pamokos“

GESINTI ĄŽUOLĄ

Ne tokios mes esam ir neleisim
pamiršti šaknų: mergaitė viską,
išskyrus pelenus, tarp šiukšlių sumeta. Nežinom,
ką su tais roletais

iš pabėgusių lapių daryti,
jie nutįsę tarp dviejų stiklų.
Įsileisti saulės, ar ne?
O jei įsilis,

pavėluosim į laidotuves,
kaip tą dieną, kai pavėlavo
užgesinti seną ąžuolą,
esą gamta pati savimi pasirūpins.
Užduosiu per daug klausimų.

Su gimtadieniu manęs nesveikink,
net ir motina tau dantų neskaičiavo,
ir taip visai gera užaugai, ar ne,

argi nėra visai gerai
ankštyje žirnius skaičiuoti –
vietoj visų eilinių saulėlydžių?

IŠGYDYTI ARKLĮ

Visada gudresnė buvo, nei metų turėjo:
apgaudinėjo juos, šokinėjo, lenkė.
Septynerių mokėjo dauginti gluosnius.
Septyniolikos galėjo išgydyti arklį.

Metai ėjo kaip sfinksai,
klausinėjo gudriai sudėję lūpas.
O ji tik juokėsi, žinojo:
kalbėti gali, bet jiems nepadės.

Kartą sumaišė nakvišos šešėlį
su pjuvenom po stalo pjovimo.
Duris ir langus jomis apibėrė:
tai mus nuo metų apsaugos.

Vis tiek dveji metai atėjo,
apsimetę klajokliais su vaiku.
Maldavo jos šiek tiek gerumo.

Pirmus supančiojo, antriems balną uždėjo
ir pasakė – viens kitą neškitės,
jei jums gyvenimas brangus.

DUONOS IR ARKLIO ETIKA

Burtininkę vadino sekmadiene,
nes visada ji dirbo,
kad nors vardu ilsėtųsi.
Jei būtų anglė, šauktų ją saule,
kurios nusipelnė. Dabar visi tyli.
Tylėjo ir kai sūnų prarado,
kai išsikraustė ir burtus nusprendė
išnešti iš kaimo, kuriame ir gimė.
Dienom ji renka dantų vainikėlius
ir dalija per pusę peiliu.
Kas lieka, lai dega. Naktimis kuria
sūnus dvynius ir jiems dainuoja

mano baltas arklys,
mano juodas arklys.
mano raudonas arklys
pražuvo ugnies šuliny.

Rytais perka kalbančias vištas.
Paleidžia jas, gaudo ir snapus nurauna.
Jos prijuostė nesiglamžo,
nuoširdi atgaila – didžiausia sėkmė
duonos ir arklio etikoje.
Nereikia niekam žinoti, ką galvoji,
pasakė man vieną sekmadienio rytą.

Po jos rankomis,
sakytum, klaustukas be taško,
išsirietė begalvis vištos sprandas.

DU KŪNAI

Jos vardas gyvena dvejuose kūnuose.
Vienas kūnas – paukščio, kuris skrisdamas mėto saldainius
aptriušusiems kiemo vaikams.
Kitas kūnas – kalno, ir kviečiai jo neužmušė,
kai dviem maišais jam krito ant pečių.

Jos veidą sudėlioja siuvėjo rankomis.

Kartą iš tų dviejų kūnų
sulipdžiau popierinę paukštę, ji šoko ir sakė
pažvelk į tas dvi vėduokles
   nelaimingoms dienoms nubaidyti.

TRYS BEDANTĖS RAGANOS

Jos žvilgsnis – į duoną įsmeigtas peilis.
Užsimerkė, kad iš vyzdžių
neišbėgtų visi
papilkėję prisiminimai.
Ant jos vokų du auksinius uždėjau
tariau: miegoki, tikrai juk pavargai.

Vakar išaušus jai nuskilo dantis.
Įdėjo dėžutėn ir jis nudžiūvo.
Ištisus metus tikėjau, kad ji iš miško,
kad jos tarpdančiuos tarpsta lazdyno ir žemės riešutai,

gal taip ir buvo.
Nuo tada, kai dingo, matau
duoną ant kiekvieno stalo,
joje styro peilis.

Mūsų kambary per daug namų.
Kiekvienam name po stalą.
Prie kiekvieno stalo trys bedantės raganos
Graužia siaurąjį galą.

NEMATOMA JUOSTA

Jos kaukolė – ovali tvirta karieta.
O galva – moliūgas, kurį laumės kaspinu aprišo.
Man sako, kai ateina, užsiveria kaip kumštis.
Atsiveria many tuštuma.

Pro vyzdžius žengia žmogaus kojos,
Nutrintais batais apautos iš senos skrybėlės.
Iš burnos lekia pasagos,
jas verta stebėti.

Mūsų kaukolės yra sėkmė nepastebimai
mąstyti, jog niekas nežino,
koks gyvūnas esi.

Jos rainelė yra tylaus laukimo karalienė.
Mūsų galvos mūšio lauke prie amžinybės trombono.

PADVIGUBINTI PELNĄ

Jos jėga slypi žirklėse.
Išmintis dantyse jos kaupiasi.
Arkliška tuštumos magija
tarp dviejų perkirsto danties žirnio
pusių.

Žmonėms buriama iš pelenų. Juos domina
būsimi laikai – kas atneš jiems medaus
stiklainį, o gal vaikas į šulinį įkris.
Tokie papročiai tikrai ramių arklių neprimena.

Tie įsisupę į raugintą šuns odą
prieš pažinimą užmerkia akis.
Į mūsų gluosnių namus ateina,
jei tik reikia padvigubinti pelną.

Žmogui apsilankius, žolių einam rinkti.
Spygliuota viela prie ryšulio pririšam.

Metalo spyglius paslepiam
savo kanopų pakraščiuos,
kad neužsigautume, kai nešame žmogui
ateitį sau ant pečių.

KRAITIS

Kai burtininkė nukramtė dantį,
Neteko dalies nugaros. Nebegliaudė pati riešutų,
liovėsi vaikščioti sniegu
ir tarė su metais supratau,
kad reikia ieškoti žmonių.

Rytais juokiasi kaip gėlė
iš mano žodžių apie pievą, samanotą namą,
didybę gyvenimo be stogo.
Stebiu vieną nukramtytą dantį
ir keturias juodas plombas.

Toje burnoje kupa kraitis:
didus man skirtas stuburas.

Už kiekvieną jai iškritusį dantį
turiu atverti žmogui žaizdą.
Mokinės ateities dienos
pasėtos dviem didelių kandžių eilėm,
josios sudaro nugarą,
susisukusią į tylą.

ŽENKLAS

Apie kalvą kai pagalvoju,
prisimenu riešutus, jie vis krinta,
bet jų niekas nevalgo.

Anksčiau jausdavau šaltą baimę:
burtininkės rankos nesusiliečia,
nugara nesusilenkia,
burna nevalgo.
Vėliau supratau, kad tai manęs riešutai laukia,
o ne jos.

Žaluma apima yrančią mėsą
ir pajuodusi leidžiasi žemėn.
Oda raukšlėta, kaulai vis labiau džiūsta,
gimda primena mažytes
kiaulės smegenėles.

Tyko burtininkės lapė, ir ne tik jos:
kartą, kai lankėsi mieste,
griebė jos vištą už sprando
ir aplaižė krūtinę.

PATARIMAS

Lapės meilės ženklas – skylėta pasaga
ant jos numylėtinės sprando.
Gyvenimas eina tarpeliuose
tarp dar likusių dantų.

Kai ji sugrįžo,
ugninį sostą vištoms pastatė,
patarimą ištraukė iš pelenų.

Nieko spręsti negalima
be burtų traukimo. Vienas juodas,
kitas baltas. Trečiojo nėra.

Likusius pelenus sumaišė dubeny
iš molio, sklidinam vandens.
Giedram paviršiuj subolavo ženklas
artėjančio išvykimo.

Viena žengia į kitą pasaulį, kita ateina.
Perlaužk savo žirnį, ir dar du turėsi,
be to, kurio nėra.

NE TA  AUSIS

Paklausiau, kodėl jos rankos
tokiom plačiom venom išvagotos.

Kalvos viršūnėj mano galva praskėlė svogūną
po dviem grūdų maišais. Manęs metai apie jį
klausė, į burną man lindo
šieno fleitos,
mano žodžius norėjo nuvesti
iki jų šaltinio.
Užkimšau burną kanopomis
ir šitaip nuo metų
pabėgau.

Na – paklausiau jos – kodėl tavo rankos
tokiom plačiom venom išvagotos?

Vieną rytą žmonėms
būriau, bet veidų nemačiau po tankiais
šydais ir netyčia ne ton ausin patarimą
sukuždėjau.

Dangui kaktos vidury iššoko
vena. Žemė suraukė savo
veidą. Arkliai nuo metalo turėjo
bėgti, o mūsų kaimą prarijo
liepsna.