Rūdolfs Blaumanis. Perkūnija
Iš latvių kalbos vertė Gabrielė Aputytė
Versta iš: Latviešu zelta stāsti. Sud. Raimonds Briedis. Lauku avīze: 2007.
Rūdolfas Blaumanis (1863–1908) – autoritetinga ir reikšminga latvių literatūros figūra, psichologinio realizmo krypties pradininkas Latvijoje. Jo draminiai kūriniai darė didelę įtaką latvių dramaturgijos ir tautinio teatro plėtotei. Lietuvoje geriausiai žinoma Blaumanio pjesė, nekart statyta teatruose – „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (Skroderdienas Silmačos 1902). Buvo ir poetas (eilėraščius kritikai vertina kaip vidutiniško lygio), bet svarbiausia jo kūrybinės veiklos sritis ir talento raiška – apsakymai. Blaumanis įvairiapusiškai pavaizdavo XIX a. pab. –XX a. pr. visuomenės socialinį ir psichologinį portretą, bet kartu niuansuotai atskleidė personažų individualumą ir asmenybės bruožus, jų vidinius išgyvenimus ir daromus pasirinkimus. Blaumanis nemoko, nepamokslauja, o tiesiog vaizduoja šekspyriškas aistras. XIX a. pab. šis akcentų perdėliojimas reiškė radikalią permainą, nes padidėjo skaitytojo reikšmė. Blaumanio pasaulinės literatūros mokytojai buvo Dikensas, Mopasanas, Čechovas.
Lietuviškai yra išleistos Blaumanio apsakymų rinktinės „Šalna pavasarį“ (1957, vertė Justas Paleckis, Dominykas Urbas, Kostas Korsakas, Aleksandras Žirgulys) ir „Vyndedzėse greit vestuvės!“ (1969, vertė Aleksandras Žirgulys).
Vertėja
Už visa, kas pagal ketvirtąją maldą kūniškiems poreikiams patenkinti priklauso – už visa tai Ruoplainių šeimininkas Dievui galėjo dėkoti. Bet jis nebuvo turtingas, kaip žmonės apie jį kalbėjo, nebuvo ir šykštus, kokiu jį irgi vadino. Dėl savo gudriai padidintų pajamų ir išsisukinėjimo nuo visų nereikalingų išlaidų jis, nepaisant blogųjų laikų, buvo pratęs įsiskolinimų išvengti ir tokiu būdu įgijo, turčiaus ir šykštuolio šlovę. Kad jį vadino turčiumi, jam, žinoma, patiko ir Ruoplainis, jei tai ir vykdavo jam girdint, nesipriešino; bet tai, kad jį vadino šykščiu, ne kartą užgaudavo širdį, todėl jis gundėsi žmonėms parodyti, kokios neteisingos tos kalbos buvo. Būdamas protingas vyras jis kiekvienąkart vėl apsigalvodavo ir nieko nepadarydavo, kad žmonės apie jį geriau galvoti imtų.
– Tegul sau plepa, – sakydavo, – žinau, kad mano širdis tyra, be šitų nedorybių, geriau būti žinomam dėl turtingumo ir šykštumonei dėl išlaidumo ir skolų. – Skolos! Taip, tai buvo negražus žodis, žodis, kurio Ruoplainis niekaip negalėjo pakęsti. Skolos –vadinamieji nemieli svečiai, kuriuos iš savo namų išguiti Ruoplainis metų metus baisiausiai vargdamas stengėsi.
Nes jis ne visada buvo „turtingasis“ Ruoplainis. Tie laikai ne tokie seni, kai beveik niekas nežinojo, ar toks Andrievas Uošas – kas gi pastebi paprasčiausią samdinį? – valsčiuje buvo ar nebuvo. Tik tada, kai jis vedė Ruoplainių šeimininko dukrą, o dar labiau tada, kai jis po uošvio mirties perėmė jo namus, niekingą į skolas skoleles įklimpusią nuomos vietą, – tik tada jį pradėjo pastebėti.
Žmonės tuomet visaip suko galvas, kodėl Uošas sau tokią sunkią skolų naštą ant pečių krauna. – „Iš durnumo“, – vieni svarstė. – „Todėl, kad jis ir pagaliau nori būti šeimininku“, – kiti samprotavo; bet visi vieningai sutarė, kad ilgiau nei metus Uošas Ruoplainių nevaldys. Bet jis vis dėlto valdė ilgiau. Praėjo metai, antri, o kvailumas Uošo turtų neišvaistė. Praėjo dar keleri metai, ir žiūrėk – Ruoplainis jau nebesmuko žemyn, o pradėjo kilti. Vietoj penkių karvių jo tvarte dabar stovėjo septynios, jam priklausė trys arkliai, o nuomos skola, kurią reikėjo dvarui sumokėti, buvo perpus mažesnė nei anksčiau. Be to, jis su savo samdiniais atsiskaitydavo taip sąžiningai ir tvarkingai, kad galėjo būti pavyzdžiu valsčiaus turtingiausiems šeimininkams. Todėl taip ir nutiko, kad Uošui niekada nereikėjo skųstis bernų ir mergų trūkumu, kaip nuolatos būdavo pas uošvį; jis galėjo pasisamdyti pačius geriausius.
Taip, žiūrėk, Ruoplainiai kilo, kilo ir garsėjo, su jais drauge ir Uošas. Dar jam nesusimokėjus savo skolų, jį jau laikė pasiturinčiu, o kai tik su visais susilygino, jau ir turtingu. Be to, kadangi visuotinai turtingą garbina ir kaip laimingą, tai kitaip ir negalėjo būti, kad Uošą taip pat tokiu laikė bei – pavydėjo. Iš tiesų, po visų tų iškęstų sunkių laikų Uošas ir nesijautė nelaimingas, ir dabar kažkas jo širdį spaudė, kažkas vis akimirkas apkartindavo. Šių bėdų ir rūpesčių priežastis buvo Krustinis, jo vienturtis sūnus. Iš veido panašus į tėvą, bet tėvo būdo neturėjo. Kas buvo kaltas, kad jis tapo lengvabūdis ir pasileidėlis, – ar tėvas, per mažai skyręs dėmesio sūnaus auklėjimui, kovodamas su nepritekliumi ir skolų dengimu; ar motina, vienturtį sūnų lepinusi, per mažai barusi; ar pats Krustinis, kuris tėvo pasitaikančius pamokymus ir motinos meilų mokymą paleido vėjais, – kas galėjo pasakyti! Jei tėvas buvo kaltas, tai jis ir daugiausiai kentė, tokią liūdną tiesą pripažindamas; mažiau ar, derėtų sakyti, visai nesielvartavo motina, kuri, kaip vienturčio vaiko motina, buvo įsitikinusi sūnaus teisumu ir tokio įsitikinimo net dėl jo paklydimų, kuriems lengvai tinkamą pateisinimą surasdavo, nenorėjo atsisakyti. Ir, tiesą sakant, labai jau blogas ar netikęs Krustinis nebuvo. Ne. Mokykloje jis nesusilaukė ypatingo dėmesio, o namuose – namuose jis dirbo, kad miela buvo žiūrėt! Jau šešiolikos metų Krustinis visiškai užėmė suaugusio žmogaus vietą ir arklu, dalgiu bei spragilu iš peties dirbo. Devyniolikos metų sulaukęs, Krustinis nebuvo nei geresnis, nei blogesnis už didelę – galbūt net didžiausią – dalį mūsų jaunuolių. Kai tik galėdavo, jis mielai prisigerdavo, buvo didelis smuklių ir visokių kitų džiaugsmų mėgėjas, lankėsi kiekvienoje „vakaruškoje“, žaidė kortomis, vadinasi, iš pinigų, jei tik kokią kapeiką piniginėj turėdavo, ir mielai susidraugaudavo su tėvo samdinėmis. Ilgą laiką tėvas nematė jokių sūnaus blogųjų ypatybių, nes Krustinis labai gerai mokėjo nuo tėvo slėpti viską, kas, manė, tėvui galėtų nepatikti. Ir, kaip tai dažnai nutinka, kad svetimi mums akis dėl mūsų pačių reikalų atveria, taip nutiko ir Ruoplainiui.
Iš tolimų svečių parkeliaudamas, Uošas kartą užsuko į bažnyčios smuklę pailsėti. Krito į kėdę. Smuklėje valandėlę pasėdėjęs, jis kaip tik norėjo atsistoti ir eiti, kai du jauni vyrukai įėjo, porą butelių alaus nusipirko ir, Uošo nepastebėdami ar nepažindami, netoli jo atsisėdo ir pradėjo smagiai kalbėtis.
Bet sakyk gi, Paulai, – pogarsiu balsu šūktelėjo vienas jų, kai jau šiek tiek apie šį bei tą buvo paplepėję, – papasakok man – kaip yra su Dzeniu? Tu, jo kaimynas, būsi girdėjęs, ar jis jau sveikas. Turbūt dar ne?
Kur tau bus! – tyliai atsakė pakalbintasis ir susijuokė, – toks rantas taip greitai neužgyja, o tuo labiau, jei jis siuvėjo galvoje!
Na ir kito žmogaus galvoje jis taip greitai neužsitrauktų, – kalbėjo pirmasis, – tai bent buvo spyris! Bet ir reikėjo! Dzenis jau pradėjo per daug į viršų nosį kelti, ir ko tad jis visą vakarą suko sparną aplink Liepkajų Ažą, juk gerai žino, kad ji buvo jaunojo Uošo panelė.
Eik tik tai! – sakė Paulas, – tikra kvailystė, tarsi mergų būtų trūkumas buvęs! Bet laimė tik, kad be mūsų niekas kitas nežino, kas Dzeniui skylę galvoj išmušė, kitaip Krustiniui blogai eitųsi, tikiu, kad tėvas jam du tokius rantus galvoj įrėžtų, jei tik sužinotų.
Taip, – tarė pirmasis ir traukė pečiais, – aš per kvailas suprasti! Visi giria senį kaip protingą, griežtą ir tokį taupų, kad kapeiką tris kartus ratu apsuka iš rankos paleisdamas, o sūnus leidžia, kad tik rūksta! Kaip taip gali būti, Paulai?
Paulas skaniai nusijuokė, ištuštino stiklinę ir nusišluostė ūsus.
Kaip taip gali būti, Marci? – pakartojo jis, – čia tai klausimas! Krustinis neturi to kaupiko būdo kaip tėvas. Ką jis uždirba, tą jis išleidžia. Ir, jei to nepakanka, tai tada motinai gi dar atlieka kokia kapeika vienturčiui, o jei ir to dar neužtenka – na, argi Ruoplainių šeimininko sūnui skolintojų trūksta! – Ir pasilenkęs prie draugo ausies, visai tyliai tęsė:
Aš Krustinio reikalus išmanau ir žinau, kad tu neplepėsi: Krustinis čia mūsų smuklininkams skoloj jau kone trisdešimt…
Jis nebaigė, bet greitai trynė dešinės rankos nykštį į didįjį pirštą ir ūsą šiepė.
Tikrai? – stebėjosi Marcis.
Ruoplainis atsistojo ir paliko smuklę.
Kai antrą dieną šeimininkas su šeimininke vienudu buvo kambaryje, pirmasis žodis po žodžio perpasakojo žmonai, ką vakar girdėjęs.
Ką tu į tai? – jis rimtai ir liūdnai klausė.
Šeimininkė pradėjo verkti.
Argi tu tiki visu tuo, ką žmonės plepa – sakė ji, – argi tad mūsų Krustinis jau toks blogas, kad jis tokius burliokų darbus darytų! Ak Dieve, ak Dieve, tavo pikti žmonės, tavo pikti liežuviai! Ką gi Krustinis jiems blogo padarė, kad taip apie jį kalba?!
Apie šitą reikalą paties Krustinio paklausim, – pasakė Ruoplainis, atidarė langą ir pašaukė kieme malkas beskaldantį sūnų.
Jis įėjo. Gražus žaliūkas, kuriuo tėvas, motina tikrai galėjo didžiuotis.
Ar tu praeitą sekmadienį mateisi su Dzeniu vakaronėje? – klausė tėvas.
Krustinis pažvelgė į tėvą, tada į prijuostės kampu akis bešluostančią motiną ir nedrąsiai atsakė:
Mačiausi.
Na, tada tu taip pat žinosi, kas jam galvą praskėlė?
Krustinis beveik nepastebimai krūptelėjo ir atsakė:
Galvą praskėlė? Apie tai aš nieko nežinau.
Ruoplainiui užvirė kraujas.
Taigi, apie tai tu nieko nežinai? Na, tada aš žinau daugiau nei tu, tu pats šį žygdarbį esi atlikęs! – pasakė jis.
Kas tau tai papasakojo, tėve, pamelavo, darkart tau sakau – aš Dzenio nemušiau!
Melagi tu! – ant sūnaus užriko tėvas. – Ar tau ne gėda man į akis meluoti, ar man reiks liudininkų ieškoti, ką?
Gali ieškoti, bet sakau tau, kad tik klastingus surasi, – atsakė Krustinis, savo draugų patikrintą ištikimybę prisiminęs.
Begėdis vaikis! – pykčio apimtas sušuko tėvas ir skėlė Krustiniui antausį. – Ar
Pūlyčių Paulas klastingas liudininkas, atsakyk?!
Krustini, Krustini, nesigink gi daugiau, jei esi kaltas, – dabar meldė motina, stodamasi tarp tėvo ir sūnaus, – nepykdyk tėvo dar labiau. Pasakyk man – ar mušai Dzenį?
Taip, – vos girdimai pabalusiomis lūpomis atsakė Krustinis.
Motina parpuolė ant kėdės ir prijuoste užsidengė veidą.
Su kuria panele tą vakarą daugiausiai šokai? – toliau kvotė tėvas, ypač pabrėždamas žodį „panelė“.
Su Liepkajų Aža.
Uošas skaudžiai nusijuokė.
Ar girdi, Maija, – pasisukęs į žmoną kalbėjo jis, – ar girdi, kokios tavo dorojo sūnaus šokėjos? Du vaikus jau šita p a n e l ė turi, ar tu trečio tėvu nori būti?
Krustinis kentėjo tylėdamas; motina pradėjo garsiai šniurkščioti.
Kai su tokiomis rafinuotomis madmuazelėmis susidedi, tai ir neišsiverti su tiek pinigų, kiek iš mūsų esi gavęs. Kaip yra su tavo skolom? – vėl klausė tėvas.
Krustinis nusisuko ir neatsakė.
Kaip yra su tavo skolom? – pakartojo tėvas.
Gi jau žinai, kam tada dar klausi, – lėtai atsakė sūnus.
Bet aš iš tavo paties lūpų noriu išgirsti – gali būti, kad man ir apie šitą reikalą pateiktos neteisingos žinios.
Valandėlę Krustinis stovėjo nieko nesakydamas; jo skruostai degė kaip ugny,o žvilgsnis baugiai klaidžiojo po žemę.
Tada jis staigiai pajudėjęs priėjo prie tėvo ir akių nepakeldamas pagriebė jo ranką.
Tėti, mielasis tėti, šį kartą dar atleisk…– prašė jis ašarų smaugiamu balsu, – pats gerai nežinau, kaip visa tai atsitiko, prakeiktas mano lengvabūdiškumas mane taip toli nuvedė, bet aš tau prižadu – antrą kartą – ateity daugiau niekada neįsiskolinsiu, visada būsiu doras.
Sūnaus skruostais pradėjo riedėti ašaros, jis parkrito ant lovos ir šniurkščiojo.
Na gi atleisk, atleisk! – meldė šeimininkė.
Bet tokio motinos užtarimo nė kiek nereikėjo. Gailesčio ašaros yra geriausias vanduo pykčio liepsnoms užgesinti. Ir Uošui jos greitai užtroško, į giliuosius sūnaus širdies skausmus bežiūrint. Jis priėjo prie lovos, padėjo ranką Krustiniui ant peties ir tarė:
Gerai, noriu tavimi tikėti, sūnau. Bet ir būk žodžio vyras. Greitai užsimiršta tokiomis akimirkomis duoti pažadai – kad tau taip nenutiktų! Dar pagalvok, kad mes nė nesam tokie turtingi, kiek žmonės mus išaukštino, ir su savo išlaidomis toliau apsieik ne apie mūsų šlovę, o apie mūsų tikrąsias galimybes galvodamas.
Tokie žodžiai šia tema buvo pirmieji ir paskutiniai. Skola smuklėje be tolesnių priekaištų buvo sumokėta, ir tėvas su sūnumi vėl kuo puikiausiai sugyveno. Krustinis, tėvo malonės nugalėtas, buvo it permainytas. Jis daugiau nebesilankė vakaronėse, sekmadieniais po pamaldų nepasilikdavo „pakalbėti su draugais“ iki vėlaus vakaro bažnyčios smuklėje, nėjo daugiau pas kaimynus „laikraščių skaityti“, vienu žodžiu tariant, iš tiesų pasitaisė. Taip prabėgo daugiau nei pusmetis. Ruoplainio širdis diena po dienos vis lengvėjo, jo akys švytėjo iš džiaugsmo, bežiūrint į sveikata trykštantį sūnų, kuris dabar visomis prasmėmis į tėvą panašėjo. Džiaugėsi ir motina, bet ne dėl Krustinio taisymosi, pasitaisyti jam gi nereikėjo, bet dėl malonios santaikos, tarp tėvo ir sūnaus įsiviešpatavusios.
Rudenį keletas žymesnių vaikinų surengė nuostabią vakaronę. Kalbėjo, kad du iršeniečių kolonistai iš Mercų muzikaliosios šeimos – klarnetais ir du latviai – vienas smuiku, antras „bosu“ tą vakarą grosiantys. Rengėjai jau prieš kelias savaites svečius sukvietė. Pakvietė ir Krustinį. Kodėl gi jam vėl po ilgo laiko kokį kartą neišėjus kojų pagal tokią šaunią muziką pamankštinti! Jis kalbėjo su motina, tepasakanti tėvui, kad ir jis nori vakaronėje apsilankyti. Pačiam kažin dėl kokios priežasties buvo gėda tai padaryti.
Neturiu nieko prieš, gali eiti, – tarė tėvas Krustiniui. – Kur dar kitur kaip vakaronėse jaunam žmogui smagių valandėlių ieškoti, kai mūsų apkerpėjusiame valsčiuje nėra nei draugijos, nei knygų saugyklos, kur galėtų savo laiką maloniai ir deramai praleisti! Bet nepasilik ten iki ryto, grįžk jau prieš vidurnaktį, aš tavęs lauksiu, – tvirtai pridėjo jis.
Krustinis pasižadėjo.
Vakaronėje jo senieji draugai jį sutiko išties džiaugsmingai. Pūlyčių Paulas, kuris jau seniai buvo Krustiniui paaiškinęs, kaip Uošas prie jo paslapčių buvo prisikasęs, tuoj ėmė priešais jį statyti kokį pustuzinį nepažįstamų panelių, o siuvėjas kaip pridera susitaikė su Krustiniu. Muzika buvo gera ir garsi, uždavė ritmą, o daugiau ypatybių gerai pasaulietiškai muzikai nereikėjo, linksmumas didelis ir visuotinis. Apie vidurnaktį užsikūrė pats smagumas. Krustinis prisiminė savo pažadą, bet namo eiti jam nė kiek nesinorėjo. Lauke nuo šokių sukaitusią kaktą vėsindamas, jis galvojo, ką daryti. Sulaužyti žodį? Ne, taip negalima. Bet pačiame linksmybių viduryje, besiklausant šios smagios muzikos, jam tėvo paliepimas atrodė nemalonus ir betikslis. Kodėl jis negalėjo pasilikti iki vakaro pabaigos?..
Čia priėjo Paulas.
Na, niekše tu, kur tu bastaisi! – sušuko jis. – Tuoj pat prasideda pranksezė1, o man reikia antro šokėjo. Ateik – panelę jau tau esu parūpinęs, šio vakaro karūną, gražiąją Setmalų Madą.
Man reikia eiti namo, – atsakė Krustinis.
Oho! Ir ką gi tai turėtų reikšti? – paklausė nustebęs Paulas. – Juk nebūsi susirgęs, ką?
Susirgęs! Susirgęs tai jau nesu!
Tai ko tada? Susiėdęs irgi nė su vienu nesi?
Jau pavargau! – tarė Krustinis.
Eik tik, nekvailiok! – piktai sušuko Paulas. – Bernas kaip milžinas – ir jau pavargęs? Vieni juokai, dievaži. Geriau pasakok teisybę ir sakyk, kad namuose tavęs senis su rykšte rankoj laukia. Argi ne taip?
Jei nebūtų buvę taip tamsu, tada Paulas būtų pastebėjęs, kad jo draugas rauste nuraudo, bet dabar jis tik girdėjo Krustinį tyliai pasijuokiant ir atsakant:
Senis su rykšte rankoj! Kaip tai suprasti?.. – Ir pagriebęs Paulo alkūnę jis pasuko atgalios šokių kambarin pradėti franksezės su gražiąją Setmalų Mada.
Kai Krustinis parėjo namo, diena jau buvo pradėjusi aušti. Gražiąją Madą jis gerą kelio gabalą palydėjo ir už tokį dėmesingumą tris ar keturis bučinius gavo, o tai jį beprotiškai pradžiugino. Bet kuo labiau prie Ruoplainių artėjo, tuo labiau blėso linksmumas, ir į šeimininkų prieškambarį įeinant, jam tarsi akmuo ant širdies užsirito. Nors duris Krustinis lėtai uždarė, o tėvai atšlainyje miegojo, visgi tėvas išgirdo jį parėjus. Jis iškišo galvą pro duris, pažiūrėjo į Krustinį, uždarė duris, ir Krustinis girdėjo, kaip tėvas krito atgal į lovą taip, kad ji subraškėjo.
Kai Krustinis išmiegojo ir apie pusiaudienį atsikėlė, tėvas atėjo pas jį į kambarį. Valandėlė į sūnų tylomis pažiūrėjęs, griežtu balsu pasakė:
Kodėl vakar neparėjai namo sutartu laiku? Juk tu man pažadėjai! Tebūnie čia paskutinis kartas, kai tu mano liepimui nepaklūsti. Antraip aš būsiu priverstas su tavimi kitaip apsieiti. Turėk tai galvoje! – Tai pasakęs, jis Krustinį paliko vieną, besidžiaugiantį, kad barti gavo taip trumpai; jis tikėjosi daug ilgiau, daug rūsčiau. Ir vis dėlto jis vėl negalėjo numalšinti tėvui atsiradusio savotiško kartėlio. Ir didelio čia daikto, kad ilgiau vakaronėje pabuvo? Tėvas gi žinojo, kad vakaronė ne smuklėje, o doro šeimininko namuose buvo, kur nei galimybės, nei leidimo pasigerti nebuvo. Be to, Krustinis taip ilgai laikėsi šitaip dorai! Tą tėvas tikrai galėjo apgalvoti prieš tokius šaltus žodžius Krustiniui sakydamas! – „Antraip aš būsiu priverstas su tavimi kitaip apsieiti…“ – Ką jis tuo norėjo pasakyti? Jis juk iš tiesų nenori „rykštės“ rankon imti?..
Kitą sekmadienį, norėdamas aplankyti Paulą, Krustinis apsirengė šventadienius rūbus. Nes tai, ką draugas į akis jam tiesiai šviesiai buvo pasakęs, kad po kruvino nutikimo su Dzeniu tėvas jį po savo padu laiko, – tai jis ir iš kitų daugiau ar mažiau pašaipiai buvo girdėjęs, ir dėl to, kad Krustinis tokių šnekų jautėsi užgautas, norėjo parodyti, kad buvo toks pat laisvas kaip ir anksčiau.
Kur eisi? – paklausė tėvas pamatęs klėtyje besirengiantį sūnų.
Pas Paulą, – atsakė Krustinis, – pas juos laikraštis ateina, o aš dabar jau ilgai jokio laikraščio nesu matęs.
Žinai, Krustini, – pirmyn atgal po klėtį žingsniuodamas tarė Uošas, – aš tau jau seniai kai ką norėjau pasakyti: man tavo draugystė su Paulu nė kiek nepatinka. Jis pagarsėjęs kaip lengvabūdis, ir aš žinau, kad tai tiesa. Todėl būtų geriau, jei tu su juo nedraugautum. Jei tu jo kaip seno mokyklos draugo visai nenori atsižadėti, tegul jis lanko tave. Aš tam neprieštarausiu. Ir atrodo geriau, kad jis pas tave ateina, nei kad tu pas jį eini, nes tu esi šeimininko sūnus, o jis savo ruožtu tik paprastas bernas. O dėl laikraščio, sakau tau, kad poryt važiuosiu į Rygą ir užsakysiu tau „Balsą“2 ar kokį laikraštį tu nori. Be laikraščio irgi negalima išsiversti, gyveni žmogus kaip maiše.
Prie pelyno lašo, jau buvusio Krustinio širdyje, dabar prisijungė antras, kurio pasaldinti negalėjo nė džiaugsmas dėl pažadėto laikraščio. Tėvas jau jam ir draugus uždraudė lankyti! Kas dar nutiks?.. Bet jis paklausė ir nusirengė šventadienius rūbus.
Bet ko tada namuose imtis? – pusgarsiai tarsi sau pasakė ir pakabino juos į spintą.
Mano mielasis, ką gi tu darydavai kitais sekmadieniais! – kalbėjo tėvas. – Galėtum kada ir giesmyną ar Bibliją į rankas paimti, gėdos nedarytų.
Sūnus nusigręžė, kad tėvas nepastebėtų jo šypsenos. Nejaugi senis jį išties norėjo paversti sena boba!.. Nuėjęs į kambarį su bernu Adamu pradėjo žaisti iš „sierčikų“.
Praėjo savaitė. Sekmadienį tėvas dar nebuvo grįžęs iš miesto. Krustinis vienas pats nuėjo į bažnyčią. Po pamaldų smuklėje susitiko su Paulu.
Na, kodėl praeitą sekmadienį mane privertei veltui laukti? – paklausė jis.
Ką darysi, – atsakė Krustinis, – juk surištomis kojomis nepašoksi!
Taigi! Tada iš tikrųjų esi policijos stebimas, na, linkiu laimės! – sušuko Paulas. –
Bet tikrai, kas tavo seniui galvon šovė?
Kas jį žino! Bet dievaži, jis pradėjo elgtis su manimi kaip su mažu vaiku. Nenorėjau niekam apie tai pasakoti, bet tu jau nuo pat pradžios žinai visas mano paslaptis, ką ten nuo tavęs slėpti!
Ir Krustinis draugui skundėsi savo vargu, jam viską išpasakodamas, kas tarp jo ir tėvo buvo nutikę.
Dievaži, visai paikas vyrpalaikis tavo senis, – stebėjosi Paulas, – ar jis tave vienuoliu nori paversti? Ir mūsų draugystė jam irgi nepatinka? Na! Bet tave lankyti jis man tai leidžia! Bet tai ko mums jūsų namuose imtis? Šalia tavo senių du tokie jauni žmonės kaip mes negali apie nieką kaip reikiant pasikalbėti! Seniems sava šneka, jauniems sava!.. Bet nesėdėkim čia sausai kaip silkės be sūrymo! Kažin kada mums vėl pasitaikys tokia puiki proga kaip dabar – išgerti kartu bokalą alaus. O be tavęs, tiki ar ne, viskas man ne taip gardu, kaip su tavim skanaujant! Turi pinigų?
Krustinis paraudo ir atsakė:
Ne.
Taip ir galvojau! – juokėsi Paulas. – Senis visgi nėra mulkis, kad tau tik vieną sparną pakirptų, o antrą tokį patį paliktų! Bet nieko nesakyk! Kol turiu kapeiką kišenėj, tol ir tau netrūks! Mano senė pardavė ėriukus ir kaip ir krikščionė motina manęs irgi nepamiršo! Žiūrėk čion! – Ir iš kelnių kišenės ištraukė tris vienarublius banknotus, kurie ten pat be kapšelio voliojosi. – Bet čia šią akimirką ir yra visas mano turtas, – tęsė jis, – jei nori, padaryk jam kiaulystę, ir tada nė pliko grašio iš šeimininko neišpeši, kuris rudens nuomai pinigus kaupia… Bet manau, kad ir šitų popierinių skudurų šiam vakarui užteks.
Užteko… Ne, dar ir liko… Kai vėlai apie vidurnaktį draugai ranka rankon paliko smuklę, tai Paulo kišenėje dar penkiolika ar dvidešimt kapeikų žvangėjo.
Dievaži, tu mano geriausiais draugas! – pakeliui vos judančiu liežuviu kalbėjo
Krustinis. – Dievaži, pats ištikimiausias, nors tu ir kaltas, kad į šitą prakeiktą mėšlą papuoliau, – taip, dievaži!
Patikėk, – tokiu pačiu liežuviu dievagojosi Paulas, – patikėk, kad per mane gyvenime daugiau jokiam mėšle neįklimpsi – niekuomet daugiau! Ir aš pasirūpinsiu, kad mes dar ne kartą susitiktume ir ne Ruoplainiuose… Ruoplainiuose – ne! Kas būtų pagalvojęs, kad sienos ausis turi!
Kai draugams reikėjo išsiskirti, tada darkart buvo apsikeista draugystės žodžiais.
Lik sveikas, brolau! – sušuko Krustinis ir stipriai purtė Paulo ranką.
Lik sveikas! – kalbėjo šis ir apsikabino Krustinį už kaklo.
Nei ugnis, vanduo negali mūsų išskirti…
Nei pikti žmonės!.. – pabaigė Paulas.
Porą kartų girdimai pasibučiavę jie išsiskyrė ir kiekvienas nuėjo savo keliu.
Kada vakar parėjai namo? – pirmadienio rytą Krustinio klausė motina, prieš jį šeimininkų kambaryje dėdama dubenį košės, – aš tavęs negirdėjau įeinant.
Nežinau, – šiurkščiai atsakė sūnus, šaukštu maišydamas košę, kuri jam atrodė visiškai bjauri. – O kas buvo?
Nieko, aš tik galvoju, kad tėvas, jei sužinotų, kad tu vakar taip ilgai smuklėje užsibuvai, vėl labai supyktų. Taip tau, sūnau, nereikėjo daryti.
Nereikėjo daryti! – Krustinis, kurio jausmai nuo vakarykščio gėrimo dar nebuvo aprimę, piktai sušuko ir nusviedė šaukštą ant stalo. – Nereikėjo daryti! Ką gi tokio esu padaręs, kuo nusikaltęs! Ar ir tu kartu su tėvu pradėsi ant manęs pulti! V i e n ą kartą per pusmetį ilgiau išėjęs pabūnu, ir tuojau mane priekaištais berte apiberia! Argi jūs iš tiesų norit, kad aš vien namuose pūčiau, kad senas bobas iš užkrosnio varyčiau ir pats jų vieton sėsčiaus?
Nesibark jau, nesibark! – stengėsi nuraminti Krustinį motina, pakėlė ant žemės nukritusį šaukštą, nušluostė ir įdėjo atgal į košę. – Aš jau iš savo pusės nieko nesakau, kad tik tėvas…
Tėvas, – pertraukė motiną Krustinis, bet kalbėjo ramesniu balsu nei prieš tai, – ko iš tiesų tėvas iš manęs nori? Visas pasaulis juokiasi, kad mane vienuoliu nori paversti, kad mane bačkoj augina ir pro volę peni!.. Dievaži, jei jaunystėje smagia akimirka negalima pasimėgauti, kada gi tam laikas? Su lazda jau niekada į smuklę nešokuosiu, su trim kojom nešoksiu! Vakar su Paulu išgėrėm kelis butelius alaus ir šiek tiek degtinės – kam nuo to skauda? Ar dėl to blogesnis pasidariau? Ar tai mano sveikatai pakenkė? Šįryt taip pat su visais kitais prie darbo stojau ir daugiau nudirbau nei kiekvienas jų… Pažiūrėk į Adamą, tėvo numylėtą berną, kuris nė vienos nakties be miego nepraleidęs, pažiūrėk į mane: koks jis, koks aš? Palyginti ašaka su žuvim. Ir kad tik aš vienas taip gyvenčiau! Bet iš mano pažįstamų nė vienas už mane nėra geresnis, išskyrus Adamą, kurį vyru kurdamas Dievas apsižioplino. Ir nei vienas tėvas, nei viena motina dėl savo vaiko taip neverkšlena, kaip jūs dėl manęs!
Nesakyk „jūs“, – besimeilindama kalbėjo motina, – niekada nesu sakiusi, kad nesu tavimi patenkinta… Tikra tiesa, jei jaunystė praeina be džiaugsmų, senatvė daugiau ničnieko nesuteikia, tą ir pati matau. Bet man tik baisu, kad tu vėl su tėvu nesusipyktum, ir todėl aš šneku…
Ši baimė ir buvo priežastis, kodėl namo grįžęs tėvas nieko nesužinojo apie Krustinio susitikimą su Paulu. Motina tai nutylėjo, o kas kitas Ruoplainiui apie tai pasakotų? Šeimyna, įskaitant gerąjį Adamą, tikrai ne. Ko jai veltis į šeimos reikalus? Kas gero iš to galėjo būti? Šeimininko pyktis ant savų, šeimininkės ir Krustinio neapykanta šeimynai būtų tokio plepėjimo laimėjimai. Reikia mokėti gi gyventi!
Ir taip vykdavo vis dažniau ir dažniau, kad Krustinis, tėvui šiokiais tokiais reikalais išvykus, kartu su Paulu lankė ir smuklę, ir savo mergužėles, ir vakarones. Bet pradėjo tai vykti ir tėvui namie esant. Jis sūnui jau leido vakaronėse lankytis, o pastarasis dabar buvo pakankamai gudrus sutartu laiku namuose būti. Bet ar į vakaronę einant negali paklysti ir kur kitur patekti? Ar kartais neužtekdavo, kad garbės dėlei vakaronėje tik pasirodydavo ir vėl prapuldavo?.. Be to, Krustinis vienas pats savo kambaryje miegojo ir kartą matė, kaip katinas pro atvirą langą įšoko ir atgal iššoko…
Taip, taip gi nutiko, kad tėvui vis džiugiau ir džiugiau į ateitį žiūrint, Krustinis vis tvirčiau į lengvabūdiškumo ir pasileidimo pinkles vijosi.
Kartkartėmis įspėjantis balsas jo krūtinėje kildavo ir kalbėdavo: „Nesielgi gerai, tėvą taip apgaudinėdamas“, – tiek kartais jo širdis keistai plakdavo, tėvui šaltai į akis bemeluojant; bet tada jis vėl greitai apsiramindavo sau sakydamas, kad senis pats dėl viso to kaltas, todėl kad jam malonumus uždraudė, kuriems jam jaunystė teisę davė.
Bet visiškai nutildyti savo sąmonės kaip anksčiau jis visgi negalėjo. Kai anksčiau ką slėpdavo nuo tėvo, galėdavo ramintis mintimi, kad tėvas, jei tai ir sužinotų, galbūt nė nepyktų. Dabar Krustinis aiškiai žinojo, kad elgiasi priešingai tėvo įsakymui.
Vėl buvo vasara ir didelio turgaus išvakarės. Aplinkinės smuklės buvo pilnos čigonų, gyvulių pirklių ir įvairiausių žmonių, kurie visi nuo rytojaus garbingai ar kaip kitaip norėjo ko pasipelnyti. Ir prie Ruoplainių esanti bažnyčios smuklė buvo žmonių grūste prisigrūdus.
Ruoplainio namie nebuvo, buvo išvažiavęs į miestą.
Išvažiuodamas jis sūnui keletą kartų buvo prisakęs, kad naktimis prieš ir po turgaus, jei paties dar nebūtų namie, sūnus rimtai sergėtų arklius, nes žinomas daiktas, kad šiomis naktimis arkliavagiai labiausiai puoselėja savo amatą. Todėl ir ant Krustinio pečių šautuvas kabojo, jiems su Adamu į naktigonę prieblandoj bejojant.
– Kas ten kaip sidabras spindi? – paklausė Adamas, jodamas palei šulinį, iš kurio – dėl to, kad jis toli nuo namų buvo – tik gerti ir valgiui virti vandenį nešė. – Ar ten ne pinigai?
– Čia raktas, – atsakė Krustinis nušokdamas nuo žirgo ir daiktą pakeldamas, – mūsų spintos raktas – bus motina pametusi.
Jis įsidėjo raktą į kišenę.
– Pareikalausiu gerų radybų, jei tai raktas nuo spintos, kur jūs pinigus laikot, – juokavo Adamas.
– Nežinau, ar galėsi, jei radybų reikia duoti atsižvelgiant į paslėptą už šito rakto pinigų kiekį.
– Na, koks tūkstantis juk drąsiai ten guli!
– Negaliu pasakyti, tu juk žinai, tėvas mane blogu pinigų skaičiuotoju laiko ir todėl visada pats tai daro! – juokėsi Krustinis.
Po valandėlės, arklius geležiniais pančiais sukausčius ir ugnį užkūrus, Krustinis tarė Adamui:
– Žinai ką, Adamai, būk toks geras ir pasilik trumpam pats vienas prie arklių. Man norisi iki smuklės nubėgti, pažiūrėti, ar stipriai ten lubos kilnojasi, gi nėra toli, nenuneš jų velnias per tą laiką! Apsnūdęs tu irgi nesi, aš tau kokį kitą kartą mielai pagelbėsiu.
– Šįvakar tau tikrai nereikėtų eiti! – atšovė Adamas.
– Kodėl ne? Ar vagių bijai?
– Jų tai ne, kam tada mes tą šautuvą pasiėmėm, bet man regis, bus perkūnija. Pažiūrėk ten.
Jis rodė į pietvakarius, kur horizonte karojo tamsūs debesys.
– A, kol šitie kamuoliai atplauks, jau būsiu sugrįžęs, jie gi beveik nė nejuda!
– Šitokių perkūndebesių judėjimo neapskaičiuosi, – į ugnį mesdamas sausas šakas atsakė Adamas. – Jie greitai gali priartėti. Geriau pasilik – ateik, lįsk po mano storu paltu ir paplepėsim. Ir ką ten tu tokio pamatysi!
– Geriau sakyk teisybę ir prisipažink – vagių bijai! – tarė Krustinis.
– Na, eik dėl manęs, jei taip galvoji! – sušuko bernas, šiek tiek suirzęs, kad Krustinis abejoja jo narsa.
– Taigi gerai, tada iki pasimatymo! – pasakė Krustinis ir išskubėjo tolyn.
Naktis buvo tokia tyli, kad Adamas dar ilgai galėjo girdėti jo žingsnius.
– Perkūnija jį užklups, – jis pats sau kalbėjo, – šįvakar toks, ryt ar poryt kitoks, ilgai taip tęstis nebegali. Vargšas berniokas, vargšai tėvai! – atsiduso jis ir žiūrėdamas į ugnį paskendo mintyse…
Taip nuėjęs apie pusvarstį, Krustinis staiga sustojo prie didelės eglės, kurios apatinės šakos beveik siekė žemę. Jis atidžiai žvalgėsi pro jas, bet jau buvo taip tamsu, kad daugiau beveik nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti.
– Labas vakaras! – pasigirdo balsas, ir Paulas atšlijo nuo medžio kamieno. – Bet ir ilgai tu verti laukti! Jau galvojau, kad visai neateisi!
– Kvailys, kaip apie mane galėjai taip galvoti, kada nesu laikęsis žodžio, ką? – atsakė Krustinis ir purtė draugo ranką. – Jei Adamas manęs nebūtų paleidęs, ko jis beveik ir nenorėjo padaryti, tai bent būčiau atėjęs tau pasakyti!
– O vienas pats gi vėl į smuklę neičiau, – kalbėjo Paulas, – nes, visų pirma, turiu velniškai per mažai pinigų, o, visų antra, be tavęs – na gi žinai! – Ir meiliai Krustinio alkūnės įsitvėręs pradėjo eiti.
– Bet kaip yra su t a v o pinigų skrynia? – po akimirkos paklausė jis. – Aptuštinta ar ištuštinta?
– Ištuštinta iki dugno, – juokėsi Krustinis, – siaubingas, nematytas skurdas! Vargais negalais vos kelias kapeikas sugraibiau, kurios, tikiuosi, mūsų galvas šįvakar užkaitins!
– Ne, apie tai nė negalvoju, – draugo žingsnį lėtindamas kalbėjo Paulas, – kaip blogai! Klausyk, ką jau tau anąkart pamiršau pasakyti: Liepkajų Aža turbūt visai išprotėjo! Įsivaizduok, ji man prisakė, kad aš tau praneščiau, jog ji ilgiau nei iki Martyninių nelauksianti tų antrųjų penkiasdešimties rublių, kuriuos jai pažadėjai. Tegul atseit traukia pinigus, iš kur nori, ir jei nemokės, tai ši eisianti pas tėvą!
– Ar ji kvaiša! – išsigandęs sušuko Krustinis ir sustojo. – Dievaži, ta mergiščia pamišusi! Iš kur tiek pinigų tokiais varganais laikais paimti?
– Aš jai tą patį išklojau, – atitarė Paulas, – bet ji atsakė, kad čia esanti ne jos bėda, pakankamai ilgai laukusi ir pinigų jai dabar bereikią.
– Dievaži, tai man nesiseka! Ar jos kas nebus ant manęs užsiundęs? Tiek pinigų!… Kaip gauti penkiasdešimt rublių, kai nežinau, iš kur penkiasdešimt kapeikų paimti! Tavo pagalbos jau irgi daugiau negaliu tikėtis?
– Deja, ne, – niūriai atsakė Paulas. – Tu žinai, kaip sunkiai man ėjosi pirmuosius penkiasdešimt tau sugraibyti, o tada laikai buvo geresni! Dar šen bei ten pas senuosius šeimininkus turiu keletą rublių, bet jų dabar gauti visai neįmanoma. Bet to, ir man nelaimė po kaklu – arba reiks rimtai Setmalų Madą vesti, arba…
– Eik tik!
– Ką daryti, blogi laikai!
– Mėšlas, siaubingas mėšlas!
Kurį laiką abu toliau žingsniavo tylėdami, kiekvienas su savo mintimis kovodamas.
– Ė, Dievas pasirūpins, ko čia tiek daug sielvartauti! – Paulas vėl prabilo.
Krustinis atsiduso.
– Reiktų pamėginti užmušti storąją riestainbobę! – staiga pasakė Paulas, kaip lengvabūdžiams atsitinka, juokdario balsą nutaisęs. – Kalba, kad ji esanti turtinga, ir mes tada išsikapstytume.
– Kaip tu tokias kvailystes gali kalbėti! – atšovė nepatenkintas Krustinis.
– Ak, tik negalvok, kad leisiu tau ilgai tokiomis nesąmonėmis galvą laužyti! – juokėsi Paulas. – Tokios mintys išblaškytų visą šio vakaro linksmybę. Ar jau girdi, kad smuklėje dūzgia ir ūžia kaip bičių avily?
Bet ar dūzgimas ir ūžimas išties iš smuklės sklido, ar iš dangaus, iš debesų, kurie vis tamsėjo ir tamsėjo?..
Klėtį ir pieninę užrakinusi, Ruoplainių motina kieme trumpam stovėti paliko ir žiūrėjo į juoduosius, lėtai didėjančius debesis.
– Pas mus šiąnakt bus perkūnija, sumurmėjo ji, – aš taip galvoju, kregždės visą vakarą pažeme skraidžiojo ir jaunuolyne volungė klykavo. Koks sunkus, nepakeliamas oras… Kaip slogutis guli ant krūtinės… A! Kaip keista darosi ant širdies, visai keista… A, kur šaltas vėjelis, kas man užplaukė?.. Ir vėl – kas per nepakeliama tvanka!
Šeimininkei per kaulus perėjo drebulys, ji įėjo į kambarį, padėjo raktus ir tada atsisėdo šeimynos kambary prie stalo, norėdama pavalgyti vakarienę.
Bet ničnieko neparagavusi vėl padėjo šaukštą.
– Šeimininke, ar košei kas blogai, kad nevalgot? – klausė vakarienę virusi merga. – Man regis, valgis geras.
– Man šįvakar nesinori valgyti, – atsakė šeimininkė ir įėjo į priekinį šeimininkų kambarį. Jame stovėjo spinta, už jos Krustinio lova. Šeimininkė priėjo prie jos, paklojo ir tada prisiminė, kad Krustinis naktigonėje. Įėjo į antrą kambarį. Šis jai staiga pasirodė visiškai svetimas ir tuščias. Bet juk viskas buvo taip pat, kaip visada! Jos ir vyro lovos, stalas, kėdės – kiekvienas daiktas stovėjo savo vietoj. Bet kodėl čia viešpatavo tokia tyla? Ar nestovi laikrodis? Išties, turbūt kažkas jį bus sustabdęs. Ji pajudino švytuoklę, kuri, porą kartų patiksėjusi, vėl sustojo. Vėl ta neįprasta tyla. Nepaaiškinama baimė perėmė šeimininkę, ji greitai vėl išėjo į šeimynos kambarį.
– Neaišku, kas bus, – ji pakalbino šeimyną, – bet man visai negera ant širdies. Arba mums perkūnas šiąnakt įtrenks, arba mūsų arklius pavogs… Tu, Pėteryti, sūneli, galėtum nubėgti iki Krustinio su Adamu ir darkart prisakyti, kad jie su arkliais atidūs būtų! Tokiomis naktimis žmogus niekada negali būti pakankamai budrus!
– Nelįsk, na, šeimininke, nuvargusiam piemenukui tik veltui kojas alinti! – kalbėjo Adamo tėvas, sėdomis lovoje pasikeldamas. – Kad Adamas ir vienas pats prie arklių būtų, ir tai nė vieno nepavogtų, galvą guldau!
– Na tai tegu ir lieka, Pėteryti. Bet galvijus reikia iš tvarto laukan išvyti, galvijus ir avis. Eik, Pėteryti, eikit, mergos, padėkit! Kas gãli žinoti, kas nutiks.
Šeimininkė atsisėdo ant kėdės laukti pareinančių mergų.
– Kad bent šeimininkas jau būtų namie! – kampe sušuko kažkokia senutė.
– Taip, kad jis jau būtų name! – atsiduso šeimininkė. – Toks ir mano noras. Iškart daug ramesnė būčiau. Kelyje visaip gali eitis. Galbūt jam nelaimė nutiko, o mano širdis tai nujaučia ir todėl tokia nerami yra.
– Tesaugo jį Dievas! – pasakė Adamo tėvas. – Šeimininke, nekalbėk taip!
Čia siauras baltas žaibas iššovė iš tamsiųjų debesų ir pradingo.
Senis persižegnojo.
– Viešpatie, pasigailėk mūsų visų, – šnibždėjo jis.
– Ak, Viešpatie Jėzau Kristau! – senė garsiai meldėsi.
– Ar tvarto durys irgi tvirtai uždarytos? – pastebimai virpančiu balsu paklausė įeinančių mergų šeimininkė.
– Taip, – atsakė viena. – Bet, šeimininke, jums jau turbūt galva plyšta, ar neišgersit kokios stiklinės šalto vandens – aš atnešiu.
– Atnešk, dukrele, galbūt kiek padės.
Ji išgėrė, įėjo į šeimininkų galą ir bandė miegoti. Veltui… Tik užsimerkė, iškart mato ugningas liepsnas, kylančias ir dingstančias, kylančias ir dingstančias… Atsistojo, atidarė langą, kad į kambarį įeitų gaivaus oro; bet lauke tebebuvo ta pati tvanka, kaip ir viduje, ji vėl uždarė langą.
Ant priekrosnio sėsdamasi ji susidėjo rankas ir pradėjo kažkokią giesmę sakyti. Tai šiek tiek apramino, jos akių vokai po akimirkos užsimerkė – ji lengvai užsnūdo.
Staiga šeimininkė šaukdama pakilo – kambarys buvo šviesus, namas degė. Ji norėjo bėgti laukan, kelti šeimyną – čia ant slenksčio su degančia žvake rankose stovėjo jos vyras.
– Kas yra? Ko tu šauki? Ar negaluoji? – klausė šeimininkas, išsigandęs į baltą persikreipusį žmonos veidą bežiūrėdamas. – Kalbėk gi, Maija!
– Ačiū Dievui, kad esi namie! – rankas pakėlusi sušuko šeimininkė. – Ačiū Dievui! Man kaip akmuo nuo širdies nusirito, taip, viskas vėl gerai. Kad tu žinotum, kaip aš dėl tavęs nerimastavau, o!
Ji pradėjo gailiai verkti.
– Tu negaluoji, – nerimaudamas pasakė šeimininkas.
– Ne ne, – nusiramindama atsakė šeimininkė, – mane tik rūpestis dėl tavęs sujaudino.
Ji nusišluostė ašaras ir atsisėdo atgal ant priekrosnio.
Vyras nusivilko švarką, iš kišenės išėmė kažką spindinčio ir padėjo ant stalo.
– Tai tu nesergi? – švarką kabindamas ant sienos kalbėjo jis. – Bet toks jausmas, lyg tu kažką blogo norėtum papasakoti. Sakyk, ar namie viskas tvarkoje, kur Krustinis?
– Namie viskas tvarkoje! Krustinis su Adamu naktigonėje, – pasakojo šeimininkė.
– Tai gerai, ačiū Dievui! – kalbėjo Ruoplainis. – Aš visąlaik bijojau dėl arklių. Bet dabar reikia saugiai pirkinius susidėti; tuoj prisiartins perkūnas. Aš dar ir nebūčiau namie, bet perkūnijos bijodamas paskubėjau važiuoti.
Po valandėlės šeimininkas įnešė keletą ryšulių, kuriuos dėjo ir ant stalo, ir ant kėdžių, tada vėl išėjo laukan.
Šeimininkė atsistojo ir priėjo prie stalo. Pirmas į akis jai kritęs dalykas buvo mažas naujas ten gulintis pistoletas. Šeimininkė pagriebė ir apžiūrėjo jį iš visų pusių. Koks milžiniškas šis mažas ginklas atrodė, ar toks išties galėjo atnešti mirtį? Kaip mirtis galėjo išlįsti iš šių mažų, apvalių skylučių – didelė, siaubinga, negailestinga mirtis?.. Ar tuo stebėjosi ir tie, kurie šį patrauklų įrankį kreipė į savo pačių krūtines ir žinojo, kad ateinančią akimirką mirtis juos bus prarijusi?.. Bet iš kur jai kilo visos šios keistos mintys, anksčiau ji taip niekad nebuvo galvojusi. Ar ji išties negalavo, kaip vyras sakė? Ar ji per šį ginklą savo gyvybę praras? Šeimininkė pasipurtė, atsargiai padėjo pistoletą atgal ant stalo ir atrišo apvalų paketą. Kepurė Krustiniui, šilkinė skarelė – jai. Pirmoji šilkinė skarelė! Iki šiol tik kartūnu, kaip vargšė samdinė, rišdavosi galvą. Dabar ji buvo lygi su kitom šeimininkėm – ne, dabar ji už visas geresnė buvo! Nes kuri gi galėjo lygintis su Ruoplainiete, kai ji sekmadieniais į bažnyčią ėjo sūnaus, tvirto kaip ąžuolo, gražaus kaip Dievo vaiko pašonėje…
Duslus, silpnas dudenimas sudrebino orą. Šeimininkas įėjo į kambarį.
– Vežimas pastatytas, arklys saugiai užrakintas, – pasakė jis, – o dabar ramiai. A, tu jau pirkinius apžiūrėjai!
– Taip, kam tą dailų pistoletą nupirkai?
– Pačiam sau. Žinai, dvigubai saugiau važiuoti su tokiu ginklu. Šįkart vienas pats per Kangarų kalnus važiavau, bet nė kiek nebijojau. Pravažiavęs vieną šovinį iššoviau, razbaininkus begąsdindamas. Bet duok man mano spintos raktą, norėčiau jį dar šiandien pasidėti.
– Esu kažkur jį nukišusi, gal tik ryt tepavyks, – atsakė šeimininkė, dviejų sijonų kišenes veltui išieškojusi.
– Tiek to.
– O tu nieko neužvalgytum? – paklausė žmona.
– Ne, miegoti, miegoti, tai geriausia po tokios kelionės! – pasakė Ruoplainis ir užpūtė žvakę.
Nors jis ir buvo labai pavargęs, vis dėlto žmonos keisto neramumo sujaudintas, giliu miegu neužmigo.
Perkūnija slinko vis arčiau ir arčiau.
Kol Ruoplainiuose viskas nutilo, tol bažnyčios smuklėje ėmė eitis vis gyviau, vis smagiau. Kai kurie net šoko, kai kurie vėl žaidė kortomis. Viena partija – didžiajame smuklės kambaryje, viena kita – smuklininkų mėgstamas būrelis – kokiame šoniniame kambaryje, kur ne kiekvienas laisvai galėjo ateiti. Su tais, kurie galėjo perlipti per šios Mamonos šventyklos slenkstį, žinoma, buvo ir Krustinis su Paulu. Užkaitusiomis galvomis ir spindinčiomis akimis stovėjo jie, prisispaudę prie sienos, ir stebėjo žaidimą. Prieš kažkokį imbierinių meduolių pardavėją gulėjo stora kišeninė knygutė, iš kurios jis, tarsi ji niekada neištuštėtų, ėmė vieną dešimtrublinę po kitos ir pralošinėjo – nes buvo gerokai nusigėręs. Pasakojo, kad neseniai kažkokiame kitame turguje laimėjęs jis daugiau nei tris šimtus rublių, kuriuos iš jo atimti kiekvienas dabar laikė savo šventa pareiga. Vienas apkūnus mėsininkas nebuvo tiek prigėręs, tačiau žaidė neapgalvotai ir greitai karščiavosi. Vienąkart jis pralošė šešiasdešimt rublių, kitąkart vėl vienu kartu septyniasdešimt penkis laimėjo.
Kai draugai kurį laiką buvo pažiūrėję į laiminguosius, pinigų kaip šieno turinčius žmones, Krustinis galų gale kumštelėjo Paului į šoną ir abu patraukė tolyn.
– Kad ir mes turėtume pinigų! – pasakė Krustinis.
Paulas traukė pečiais.
– Kad turėtume! Bet iš kur paimti? Kad bent dvidešimt penki rubliai būtų, dėl manęs kad bent dešimt būtų pradžiai, dedu galvą, kad mudu abu, jei ne daugiau, tai bent reikalingus penkiasdešimt rublių išloštume. Bet ką daryti? Smuklininkas daugiau nebeduos. Ar negalėtų tavo senė?
– Ne, ji negali, ji neduos. Bet man kai kas ką tik šovė į galvą, – šnibždėjo Krustinis. – Pas mane – spintos raktas, kurioje tėvo pinigai guli. Tėvo nėra namie. Mano kambaryje stovi spinta. Kas nutiktų, jei reikalingus pinigus paimčiau iš spintos? Jau ryt viską – galbūt dar daugiau – padėsiu atgal. Ką sakai?
– Sakau, kad mums šiąnakt nusišypsos neregėta laimė! – greitai atsakė Paulas. – Žmogaus vaike, kodėl tau anksčiau tai nešovė į galvą? Bet nieko, jų galvos jau daugiau užkaitusios nei mūsų. Aha, pamatysi, kaip mes juos sudorosim. Imbierinių meduolių berną, storąjį mėsininką ir visus kitus! Tik stebėk mūsų ženklus!
– Tai aš eisiu!
– Eik, nedelsk ir greitai sugrįžk.
Jis palydėjo Krustinį iki smuklės laiptų.
– Po perkūnais, kaip stipriai tie švininiai velniai jau dangų užtraukę – cha, kas per žaibai! Krustini, Krustini! – Paulas nubėgo nuo laiptų ir dar kartą pašaukė draugo vardą. Eiti nedrįso, turėjo apsisukti atgal.
O Krustinis jo daugiau negirdėjo.
Jis greitai tamsoje žingsniavo į priekį, nes nebuvo pirmas kartas, kai jis naktį ėjo keliu iš smuklės namo. Bet namams artėjant, jo žingsniai neapsimestinai sulėtėjo. Lengvas girtumas, jo galvoje buvęs, dabar buvo pusiau praėjęs, jis pradėjo persvarstyti… Kodėl jis prie namų artėjo taip apdairiai, ką jis norėjo daryti? Ką? Jis norėjo pasigvelbti tėvo turtą, jam nieko nežinant, – kas taip daro?.. „Nevok, nevok, neapvok savo paties tėvo!“ – gąsdino vienas balsas. Kvailystės, negi jis norėjo vogti, išties vogti? Ne, vagis negalvoja paimto vėl atgal padėti, Krustinis taip buvo sumanęs. „Bet, jei tu nieko daugiau nebegalėsi padėti atgal, jei tu viską praloši, kas tada!..“ Taip negalėjo įvykti, kai jis su Paulu ėjo ranka rankon, tai jie privalėjo laimėti. Žinoma, jie privalėjo! O tada, jei jis pinigus iš tiesų vogė, dar geriau! Jis juk juos tik vienai nakčiai vogė, o vogti pinigai laimę neša!.. Krustinis prisiminė, kad neseniai laikraštyje skaitęs, jog kažkoks berniukas iš tėvo rublį pavogė, su juo laimėjo Peterburgo loterijoje aštuonis tūkstančius, tada nupirko premijos bilietą, už kurį vėl įkrito keturiasdešimt tūkstančių. Ar jam negalėjo taip pat sektis? Kaipgi tėvas nesistebėtų spintoje staiga porą tūkstančių rublių suradęs!
„Neik! Neik!“ – perspėjo jį sąmonė.
Bet Krustinis ėjo. Patyliukais artėjo prie lango, patyliukais jį atidarė ir įlipo į kambarį. Jis apčiuopomis ieškojo spintos, rakto skylutės, iš kišenės ištraukė raktą ir atrakino spintą. Atidarant ją durys šiek tiek girgžtelėjo… Krustinis išsigandęs krūptelėjo, abi rankas prispaudė prie krūtinės, kurią širdies galingi dūžiai norėjo plėšte perplėšti. Sulaikęs kvapą klausėsi… Jei motina jį dabar čia užtiktų!.. Pro pusiau atviras kambario duris jis girdėjo tolygų kvėpavimą… Ačiū Dievui, motina nepabudo. Drebančiomis rankomis jis ieškojo pinigų skrynelės, atvožė ją ir išėmė tėvo didįjį odinį kapšą. Įsikišo jį į užantį, negirdimai uždarė spintą ir šoko atgal pro langą į lauką.
Viskas praėjo laimingai – Krustinis palengvėjusia širdimi atsikvėpė.
Bet per trumpą laiką, kurį jis užtruko kambaryje, lauke buvo įvykę greiti pokyčiai. Garsiai ir garsiau, ir vis dažniau dabar griaudėjo perkūnija, bevilnydami juodieji debesys grėsmingu greičiu judėjo tolyn, aplink namus augančių medžių lapai pradėjo keistai šlamėti, ir iš tolumos artinosi šniokštimas, sklindantis tarsi iš milžiniškos gyvatės gerklės. Kartais pasigirsdavo kokio pažadinto iš miego paukščio klyksmas ir stiprėjančios vėtros staugimas. Kartkartėmis dangumi praskriedavo melsvai baltos liepsnos, akimirką paskleisdamos dienos šviesą ir tada vėl tamsesnei nakčiai vietą užleisdamos.
Krustinį apėmė neapsakoma, dar niekada nepatirta baimė. Nuėjęs gal dvidešimt žingsnių jis sustojo – kojos jo toliau nebenešė. O jei žaibas, jam virš galvos šaudydamas, jį nutrenktų?.. Ar jis nebūtų to nusipelnęs? Jis neklausė tėvo, visaip jį apgaudinėjo… apkalbėjo… apvogė… Ko dar trūko?.. „Užmušti, užmušti tau dar jį reikėjo, užmušti…“ – atrodė, kad kažkoks balsas šaukia. Krustinis drebėjo kaip epušės lapas. Ne… vagimi jis nenorėjo būti… Kas bebūtų, privalėjo padėti pinigus atgal į spintą… Jis apsisuko ir sugrįžo prie lango. Vienoje rankoje laikydamas raktą ir pinigų kapšą, antrąja ranka atidarė langą ir lengvai įkėlė koją į kambarį. Čia jo drebantys pirštai prisilietė prie šalto daikto, jis nukrito nuo palangės žemėn ir skambėdamas sudužo. Tai buvo stiklinė, iš kurios motina vakare gėrė vandenį.
– Kas ten? – jos balsas baugiai paklausė. – Tėve, tėve, ar girdi? – Krustiniui gyslose sustingo kraujas. Jis stovėjo kaip užburtas, negalėdamas nė sąnario pajudinti.
– Kas ten? – plačiai atverdamas duris iškart paklausė ir tėvas. – Ė, ar čia kas yra?
Tėvas, išties tėvas! Grėsmingiau nei perkūnijos balsas šis klausimas pasigirdo Krustinio ausyse… Lauk, lauk! Ir Krustinis dėjo į kojas.
– Stok, nejudėk, jei esi žmogus, kuriam tavo gyvybė miela, – aš šausiu! Kalbėk!
„Jis neturi ginklo“ – Krustinis pagalvojo ir bėgo. Pokštelėjo šūvis, o su juo ir grėsmingas perkūnijos trenksmas, namus iki pačių pamatų sudrebindamas.
– Pone karaliau! – sušuko šeimininkė. – Pražuvom! Vai! Vai!
– Įtrenkė!.. Šovė!.. Kas šovė? Dega, dega!.. Ne, šovė!.. Ugnis, ugnis!.. – šeimynos kambaryje vienas per kitą šaukė balsai. Tada girdėjosi galvotrūkčiais atveriamos ir vėl užtrenkiamos durys.
– Mane apleido visos jėgos… Dieve, neapleisk manęs! – mesdamasi lovos užtiesalą sau ant pečių aimanavo šeimininkė. – Ko ten šaukia, ar įtrenkė žaibas, ar ne?
Čia skvarbus balsas lauke šaukė:
Pagalbos, pagalbos, vienas žmogus kieme guli nutrenktas!
Kas?! – dejavo šeimininkė. – Vai, vai!
– Vagis… lipo per langą… į kambarį… šoviau… turbūt ir pataikiau! – siaubingai susijaudinęs pro dantis prakošė šeimininkas ir ieškojo degtuko.
Jis uždegė žvakę ir norėjo ją tuoj pat įdėti į žibintą, kai prie laukinio lango pribėgo merga ir užkimusiu balsu sušuko:
– Šeimininke, šeimininke, ateik gelbėti – Krustinis nušautas!
– Krustinis! – suriko tėvas, ir jo balse nebebuvo žmogiško garso. – Krustinis… Krustinis!.. – Ir jis išskubėjo laukan.
– Baigta, viskas baigta… Viskas… viskas… – vyrui lėtai iš paskos vilkdamasi inkštė motina. – Padėkit… gelbėkit… padėkit… gelbėkit…
Perkūno balsas, kuris dabar be paliovos griaudė, užgožė jos tolesnes aimanas, dangus švietė liepsnomis, kad ir be žibinto šviesos, kurį kažkokia senė laikė rankoje, būtų buvę matyti, kas vyko kieme.
Adamo tėvas buvo parpuolęs ant kelių ir glėbyje laikė nelaimėlio galvą, kol viena merga stengėsi sulaikyti iš jo burnos plūstantį kraują. Visi kiti stovėjo, rankas laužydami, aplink Krustinį.
– Ak, neapsižiūrėjimas, neapsižiūrėjimas… – dejavo tėvas.
– Mano sūneli, mano mielas sūneli, tik nemirk, nemirk… – aimanavo motina, ir abu puolė prie sūnaus žemėn.
Tarsi norėdamas dar ką pasakyti, Krustinis bandė pakelti galvą, iškošė kelis nesuprantamus skiemenis ir susmuko atgal.
Šalti sunkūs lietaus lašai vilgė mirštančiojo skruostus…
– Nebegyvas! – tylomis tarė Adamo tėvas ir šluostėsi akis.
Girgždanti aimana išsprūdo iš motinos lūpų, ji pargriuvo: lavonas prie lavono.
Ruoplainis atsistojo.
– Neškite juos į pastogę, lietus ima per stipriai lyti, – pasakė jis keistai ramiu balsu, sustingusiu žvilgsniu žvalgydamasis aplink. – Į pastogę!
Tada jis įėjo į kambarį apsivilkti švarką.
Žvakė, kurią pirma buvo palikęs ant stalo, stovėjo nuožulniai, liepsna neramiai lakstė šen ir ten, ir lėtai lajaus lašas po lašo krito ant naujos šilkinės skarelės. Ruoplainis į tai nekreipė dėmesio. Mirtinai pavargęs, jis krito į kėdę ir užsidengė veidą rankomis. Kodėl jis dar gyvas? Kodėl ir jo širdis neplyšo iš sielvarto?..
Čia įėjo Adamo tėvas.
– Šiuos daiktus radau Krustinio rankoje, – ant stalo dėdamas pinigų kapšą ir raktą patylomis pasakė. Tada jis vėl išėjo.
Ruoplainis abejingai pažiūrėjo į stalą – tada jo veidas bjauriai išsikreipė, jis pagriebė pistoletą. Kodėl šitas prakeiktas ginklas turėjo tik du šovinius? Jis nusviedė ginklą į kampą, abiem rankomis sugriebė galvą ir, sau neaprašomą skausmą sukeldamas, trenkė ją kaip beprotis į sieną…