Stanisław Ignacy Witkiewicz. Besotystė

ATIMTA NEKALTYBĖ

Vos tik Tengieras ir Zypcius išėjo iš trobos (Afanasolas liko pas kniazių nakvoti), lauke ėmė dėtis baisūs dalykai. „Ilgiau taip trukti nebegali“, – tarė sau Tengieras ir ėmė savo globotiniui kalbėti: [O tai buvo neapsakomai bjauru jiems abiem – bet nieko nepadarysi.]

– …Zypekai… – [Per mišką kaip kylančios pavasarinės vėtros gūsiai ritosi atodrėkio banga. Dunksėdami nuo šakų krito šlapio sniego apdarai.] – Zypekai, kalbėsiu su tavim atvirai. Tu dar nežinai, koks baisus dalykas yra gyvenimas. Ne banalia prasme, pavyzdžiui, valdininkui, kuris prarado tarnybą, ar vargonininko sūnui, kuris turėjo vesti kaimietę, kad sukurtų savo pomirtinius kūrinius. – Nusijuokė, ir siaubingas apetitas viskam užliejo jį iki pat kraštų tarsi alkaną kiaulę priešais šiukšlyną, didelį lyg Kilimandžaras. Tyrumo ir kilnumo geidulys, tų vienintelių dalykų, galimų iškrėtus kokią nors [kokių daugiau galimybių turėjo po ranka, jei ne pseudohomoseksualų suvedžiojimą?] aukštos klasės kiaulystę, skausmingai dūrė jam į paširdžius. Oda iš nepasotinamumo tapo skausminga tarsi krečiant karštligei. Šiandien prausdamasis matė save veidrodyje – sausą kojelę, tą kairę, grakščią kaip jaunos ožkelės, ir dešinę, normaliai chamišką, ir išsišovusius raktikaulius, ir įdubus „skruostus“, ir „Kristaus“ (taip sakė vienas sentimentalus niekadirbys) krūtinės ląstą su ilgomis, beždžioniškomis rankomis iš šonų, ir kitas kūno dalis, dideles kaip dramblialige sergančio raganosio. Būnant štai  t o k i a m  atimti berniukui nekaltybę anksčiau, nei jį suvedžios toji sena paleistuvė Irina Vsevolodovna, – juk dvigubas malonumas: kerštas už tai, kad vis dar jos geidė, nors nebuvo jo (tokio amžiaus – ji!), luošio, verta – netgi jo, o dar geidė – baisūs tai buvo žodžiai, bet privalėjo juos virškinti kaip sugedusią dešrą, iš bado sušveistą su žagsuliu, beveik vemiant. O čia šalia ėjo tasai dailus pienburnis – be to, baronas – devyniolikos metų! („Dieve! Koks varganas tuo metu buvo mano gyvenimas!“ Valgyti žalias pupas; slapta fisharmonija groti kompozicijas; vaikščioti basam, nes batams trūko pinigų, ir beprotiškai, iki žeminančio onanizmo imtinai, mylėti mažutę ručkę Ruzę Fajerzaig, kuri paniekino jį dėl subjekto iš Bžozovo šilko krautuvės.) Dabar visa tai jis antrą kartą prarijo kaip siaubingai karčius vaistus. O virš viso to – šios dienos gerovė ir žmona, ir vaikai, sugrūsti į neįsivaizduojamą pasibjaurėjimo, kančios, saugumo masę su tikrų, pačių vertingiausių jausmų padažu. – …Zypekai, gyvenimas yra baisus – ne tomis kasdienėmis baisenybėmis, kurias andai norvegai pateisino savo literatūra: kasdienybės žavesį išdidino iki visiškumo mastų, įteigė, kad pagrindinėmis savo aistromis visi lygūs, konstatavo, jog kunigaikštis ir sugyvulėjęs darbininkas banaliai panašūs – kodėl ne iš karto žmogaus ir moliusko – nėra tiesos kelias. Suaktualinta krikščioniškoji lygybė, tikriau, jos iliuzija, ir visi tie nuosavi patobulinimai à la Bazilis – tai silpnųjų melas. Lygybė kada nors ateis – kai ideali visuomeninė organizacija visas visutėles funkcijas išdalins pagal gebėjimus. Bet hierarchija neišnyks niekada. Aš pats sau esu žiaurus, kartu ir paskutinis – todėl turiu teisę į viską.  

Jo balse pasigirdo kažkoks žiaurumas. Apkabino Zypcių dešine ranka, iš apačios žiūrėdamas į žvilgsnio vengiančias jo akis. Nuo siūbuojančių eglių ir pušų ant jų krito šlapias sniegas. Miškas kvepėjo drėgnai-grybingai-konkrečiai, paslaptingai, beveik bjauriai. Genezypas nedrįso atstumti Tengiero. Be to, nors bjaurėjosi, bet buvo smalsu, kas iš to gali nutikti. Ketino iškentėti iki paskutinės valandėlės, o paskui staiga spirti iš visų jėgų. Gerai neapskaičiavo savo širdies gerumo, tos pačios širdies, kuri vertė jį vaikystėje paleisti tuos šunis. Šlykštu. Tengieras kalbėjo toliau:  

– Neketinu apsimesti kokiu nors bjauriu nusiestetizavusiu graiku, bet pagalvok: gal vis dėlto jie buvo teisūs – (Zypcius nieko nesuprato.) – sukurti kažką uždarą, vienarūšį, į ką jau niekas svetimas įsimaišyti negali. Gryna mintis, suveržta tokia pat gryna ekstaze, nes jos sudėtos iš vienodų elementų – būtent tasai heleniškas nerūpestingumas ir jokio pažeminimo, kurį suteikia santykiai su moterimi – tu šito dar nesupranti – (čia paleido Zypcių ir nurijo baisaus afrodiziako piliulę, kuriomis kadaise vaišindavo jį kunigaikštienė) (nes, tiesą sakant, noro nebuvo jokio – rūpėjo tik padariniai) – argi tai nėra viršūnė to, ką tuose išmatavimuose galima dviem – o ne dviese – pasiekti. Tu šito nesupranti, ir gal kniaziaus Bazilio Dievas apsaugos tave, kad niekuomet nepatirtum tų kančių, jeigu ne grynai negatyvus nuobodulys, tačiau tasai nuobodulys kaip nepakeliamas skausmas, kaip savarankiška būtis įsismelkia į visas iki vienos tavo ląsteles ir išgraužia didžiausią tavo turtą, tavo individualybės vieningumą, ir pakeičia jį beasmenėmis gyvos mėsos atmatomis, džiūstančiomis bevandenėje dykumoje. Ak – nežinau… Ir tada jauti, kad visa tai neturi jokios prasmės – blogiau, kad tai nusikaltimas, kad tarytum tu būtent čia, tą žmogų, tai jam, o ne ką kita ir ne ten – ir todėl, būtent todėl – tik tie žodžiai siaubingi dėl savo išimtinumo, to paties, o ne kito. Ir tau šitai taip skauda, tarsi keptų tave gyvą, kad turi būti tik savimi, o ne viskuo, ir tada pakyli virš savęs net iki begalybės. Ir tas siaubas, kad gal, išskyrus tave, jau nebėra nieko – nes negi gali nutikti tokia keistenybė, jog vienu kartu nežinomoje erdvėje du tokie patys padarai… netiki, kad gali egzistuoti kitas padaras, bet vis dėlto turi būtent per tai… Su moterimi niekada… O Dieve: aš tau šito neapsakysiu, Zypekai mieliausiasis… – (Šią akimirką to dailaus pienburnio baisiausiai nekentė, ir tai kaitino.) [Nuo to paskutiniojo žodžio („mieliausiasis“) Genezypas ėmė riestis į vieną buko skausmo, nuodingo pasišlykštėjimo ir begalinės gėdos mazgą. Tai iš tikro buvo koktu.] – Aš neįstengsiu… – murmėjo tasai, kunkuliuodamas giliausioje iš šlykštysčių – o jau iš naktinės tolumos, tarytum iš už tų biriu sniegapūgiu užpustytų miškų, ritosi banga nepažįstamų garsų, kurie jungėsi į velnišką, raguotą konstrukciją su styrinčiais grėsmingais bokštais. Pamažu Putricidą Tengierą apėmė įkvėpimas. Nebebijojo nei vilkų, nei paties Belzebulo. Jo dvasia, siaučiant metafizinei audrai, sklendė virš pasaulių. O liežuvis toliau malė neįtikėtinas, užmaskuotas kiaulystes: – Nes bėgu nuo tokių valandėlių ir nemoku – supranti – nemoku – ir kartu trokštu jų iki pamišimo, nes tik bjaurumo paribyje rasi tikrąją gelmę. Ir tai nė joks iškrypimas – kiekvienas tai žino, tik kolektyviškai geriau, kai to nematai. Anksčiau buvo kitaip: visi žiaurumai, žmonių aukos, religijos erotinės orgijos – tada keli žmonės visa tai išgyveno gražiai ir galingai. O šiandien štai kaip yra: kažkoks nepripažintas muzikas sniegingame miške… – (Genezypas rietėsi toliau, bet turėjo klausytis, nes tai, ką anas sakė, smirduliuojančiai kvėpuodamas jam į veidą, aiškino jam jo paties painiavą. Kaip tik tai buvo šlykštumo viršūnė. Tengieras varė nesustodamas): – Tada bijau pats savęs: kad nepadaryčiau ko nors tokio siaubingo, nes paskui jau gyvenimas būtų suvis nepakenčiamas! Atskleisiu tau paslaptį: kartais norisi negyvai išpjauti visą šeimą. – („bet juk tai pamišimas, – dingtelėjo išsigandusiam Zypciui. – Jis gali mane čia…“) Tasai jau ramiau tęsė: – Bet nervingi žmonės, regis, niekad neišprotėja. Žinau, kad  t o  nepadarysiu, bet turiu turėti kokį nors ekvivalentą. Bechmetjevas mane tyrė – nerado nieko blogo. Ir staiga per šią pūgą, supranti, – vėl prakalbo įprastu balsu, – užliejo mane tokia ramuma, kad stebintis bet kokio judesio beprasmybe viskas stingsta, ir aš stoviu savyje tarp dviejų keistenybių sąvartų, įprastų kaip mano trobos sienos, ir nesuprantu, kaip prieš valandėlę galėjau staugti iš baimės ir nuostabos. Ir jei žinočiau, kad kaip tik tai yra tiesa, o ne tokia pati apgaulė kaip eteris, kokainas ir hašišas, kurių išsižadėjau, prisiekiu: dėl vienos tokios valandėlės išlaikyčiau tūkstančius, ne dešimtis metų kančių ir bet kam melsčiausi dėl sekundės tokio apreiškimo, kad nors mirčiau ten, o ne šiame baisiame žiauraus atsitiktinumo pasaulyje. Bet  i š  t i k r ų j ų  nežinau.

„O, kad tai būtų tiesa“, – tarė Genezype jam gana svetimas „suaugęs“ žmogus, kuris pirmą kartą jame apsireiškė prieš savaitę, skaitant abitūros egzaminų rezultatus, kai  pirminis, „vargšas vaikelis“, kaip jį vadino tasai naujasis, apie tą tiesą tikrai žinojo. Kokią tiesą? Nagi tai, kad bbb… – kaip sakė Vitgenšteinas: „Wovon man nicht sprechen kann, darüber muss man schweigen.“ Tai viskas, apie ką kokius du tūkstančius metų nesėkmingai buvo rašomi ištisi tomai ir kas galiausiai universitetuose buvo visam laikui uždrausta. Genezypas dar nežinojo, kas yra narkotikai. (Ir niekada nesužinojo.) Tengieras žinojo ir kaip ugnies bijojo klastotės, taip pat žinojo, kokia plonytė pertvarėlė skyrė tuos du pasaulius, panašius tarsi dvyniai (it du velionio Fudžitos natiurmortus, kaip pasakytų kunigaikštienė), besiskiriančius iš pirmo žvilgsnio nepastebimomis detalėmis. Identité des indiscernables – jeigu ne padariniai, turbūt visada blogi, kas gi juos atskirtų vieną nuo kito, kol jie trunka: metafizinio įkvėpimo valandėlę nuo svaigulio dėl kokios nors kiaulystės.

– Vadinasi, iš tikrųjų jūs nežinote – tai baisu. Vadinasi, klaidžiojate tokiose pat tamsybėse kaip ir aš, – akiplėšiškai ir visiškai nenuoširdžiai tarė Genezypas, kišenėje spausdamas iš kniaziaus Bazilio pasiskolintą revolverį. Vienintelis tikras dalykas buvo tas negyvas, šaltas, metalinis daiktas. – Tokie dalykai negali būti laipsniuojami: arba šviesu, arba tamsu – bet kokie pustoniai tolygūs tamsai. Aš noriu būti visiškai apšviestas arba prakiurdysiu sau kaktą, ir baigta, – isteriškai sušuko Genezypas ir teatrališku gestu išsitraukė iš kišenės revolverį. O gal iš tiesų būtų nusišovęs, jei ne anas.

– Atiduok, niekšeli! – suriaumojo Tengieras lekiančio sniego tumuluose. Užlaužė jam ranką ir išlukšteno vadinamąjį „mirtį nešantį įrankį“. Genezypas dirbtinai nusijuokė – tokie juokeliai buvo ne vietoje. – Dėl to nusivedžiau tave pas juos, – toliau ramiai kalbėjo Tengieras. – Prieš tave dvi žinojimo viršūnės – gal ne pačios aukščiausios, bet kaip pavyzdys bus geros. Pasirodo, tiesa tėra patogus tramplinukas šuoliui į patogią lovytę su minkštais patalėliais, o tie patalėliai – seniai prasmės netekusios sąvokos. Tai, kas anksčiau, radimosi metu, buvo kažkas didelio, šiandien susitraukė iki jūros kiaulyčių dresiravimo. Tiesa, tobula ar ne – nesvarbu, – ir tikėjimas anksčiau egzistavo iš būtinybės, – nenoriai kalbėjo Tengieras, aiškiai matydamas, kad vien tik su jausmų maskaradu, nepanaudojęs aukščiausios dialektikos, neįstengs suvedžioti šio unikalaus pienburnio – išskirtinio, žinoma, tik sąlygiškai, palyginus su jam bjauriu per sportinį numechanizavimą sugyvulėjusiu jaunimu – šiandien jie dirbtinai kuriami taikant tam tikrus laipsnius ir dozes, kad iš dalies būtų galima išspręsti problemas: gyvenimo, politines, visuomenines – tos problemos neturi savo šalių, kuriose galiotų – filtravosi, sukasdienėjo, suprastėjo, išplito tarp visų ir nuėjo niekais. Tas procesas negrįš nė už ką pasaulyje.

– O anie du? Jeigu taip jų mintis sujungus į viena… – pradėjo Genezypas, vargais ne galais išsivaduodamas iš šventvagiško glėbio. Negali sakyti, kad jautė savyje kažkokį šventumą, bet kai kurie dalykai suk nesukęs… na, tie vaikiški rateliai… Ak, kodėl prieš valandėlę  pritrūko drąsos prakiurdyti „savo vargšę kaktytę“, – pagalvojo. Svetimas žmogus jame jau gailėjosi nudvėsusio vaikučio. Kaip ant delno matė daugiamatį tos iššleivotos gauruotos mėsos su kaulais krūvos, su trumpa skrandele žengiančios šalia jo per drėkstantį sniegą, didumą. Juk susidūrė su beveik „reprezentaciniu žmogumi“, unikumu – tačiau dėl to nejautė nė menkiausio, kad ir snobiško, pasitenkinimo. Jis jautė to sumaišaliotojo didumą, didumą jau ne tik muzikiškai meninį, ir tai jį slėgė, bet kartu baisingai niekino jį kaip kūnišką padarą; tos kaimietės, kuri jam netgi truputį patiko, vyrą; tą psichikos begėdį, iškraunantį ekskrementiškai nemalonius išvidurius, ir darė tai matant jam, beveik vaikui.

– Tai tarsi norėtum, pavyzdžiui, į vieną emulsiją sumaišyti lydytą geležį su aliejumi. Tai du ašigaliai. Tarp jų, o ne juose driekiasi tas apleistas kraštas, tas išmiręs slėnis, kuriame gyvenu aš. Vienas, prisiskaitęs religijų istorijos, susikuria Dievą pagal visų kitų dievų analogiją. Tokia tolerancija jau slepia visą jo tikėjimo menkumą. Jo Dievo Motina – tai Astartė ir Atėnė Paladė, ir Kibelė, ir velniai žino kas, o jo Dievas, kalbant apie jį, o ne jaučiant, mažai kuo skiriasi nuo braminų pasaulio visumos, o jo šventieji – beveik kinų dievukai, globojantys įvairias veiklas ir daiktus. Kaip šiandien sunku atskirti tikrąją kokios nors koncepcijos vertę nuo apsimestinės – iš kur gali žinoti, ar ji yra grakšti nykstančių kalbų mozaika – kalbų apie tai, kas kadaise buvo gyva, o gal šviesos strėlė, pirmą kartą perskrodžianti amžinos paslapties tamsą? – tuose žodžiuose Genezypas pajuto tam tikrą veidmainiškumą.

– Na gerai, o tas kitas? – paklausė, kad kuo labiau atitolintų artėjantį įvykį.

– Tas pat. Kitas kraštutinumas. Tai baisingas aparatas, gal net ir be kontrastų – nors kai kurie tuo abejoja tvirtindami, kad kažkas kažkur dugne turi būti susijaukę – ir kas toliau? Tai tik pasotina savo kūrėjo intelektualią aistrą, apetitą nesveiko skrandžio, kuris jau nieko nebegali suvirškinti, juolab paversti tai gyvo organizmo penu. Bedvasė mašina, iš kurios aukštumų – taip: iš mašinos aukštumų – kodėl gi ne? – (Genezypui patiko tas prisipažinimas suklydus, ir dėl tokio niekniekio prarado aštuoniasdešimt procentų pasipriešinimo) – matyti tik minties bergždumas ir visų pasaulio koncepcijų kaip nesąmonių lygiavertiškumas – na ir kas, kad įvairių klasių, vis tiek nesąmonių. – („Kalba apie juos taip, kaip jie kalba apie kitus, bet pats pagrindo neturi“, – pamanė Genezypas.) – Ne – visiškai tą dalyką atmeskime, – nepatenkintas kalbėjo Tengieras. – Neleisiu tau – (vėl prikišo gauruotą, smirdintį snukį prie persikinių, šaltų, pūkuota jaunyste kvepiančių jo skruostų) – leistis į bergždžią metafiziką. Turi tai jausti, o ne apie tai galvoti. Visas tas neišnarpliojamas kamuolys – nes mano mintis iš esmės nepažini – yra mano meno variklis – nesvarbu, ar tie kvailiai ją supranta, ar ne. Jei išanalizuočiau iki galo, visa tai kaipmat prarastų bet kokią vertę: tarytum ore išsprogdinčiau šimtą tūkstančių tonų piroksilino. Šitoks būdas teikia man tiesiog velniško vidinio lankstumo. Esu tarsi kulka, kuri valios jėga lekia iš lėto, o yra priversta lėkti greitai – pagalvok, kas tai! Tai galima palyginti su vienu dalyku: su dirbtinai tęsiamu erotiniu pasitenkinimu. Bet tu šito nesupranti. Kiek laiko nesismaginai pats su savimi?

– Kokius pusantrų metų, – tvirtai ištarė Genezypas taip, tarsi anam rykšte kirstų per veidą. Kartu kilo baisi pagunda, prisidengus kažkuo nepaprastu, atpalaiduoti pritvinkusias liaukas. Baisiausiai bijojo kaip nors susikompromituoti prieš kunigaikštienę ir nusprendė nė už jokius pinigus neprisipažinti, kad tai jam pirmas kartas. Nežinojo, kad jis jau seniausiai demaskuotas. Be to, dar malonumas, kurio šitiek laiko sau neleido. Pasibjaurėjimas tirpo, virsdamas teigiamomis vertybėmis. Viskas neišvengiamai skatino jį pasiduoti tai neįmanomai prieštaravimų piramidei, tai šalia einančiai nelaimingajai baidyklei – baidyklei ne tik jam, bet objektyviai. Be to, analogija su šunimi… Jeigu jau kas nors panašaus jam įsimaišydavo į jausmų magmą, atsidurdavo to žmogaus nelaisvėje. Žinoma, iki šiol tik labai mažu laipsniu. Jau kelissyk pastebėjo panašų reiškinį – situacija darėsi grėsminga. Laikas greitai bėgo – rodėsi, pralekia šalia, probėgšmais šnibždėdamas grėsmingus įspėjimus.

– Na, pats matai, kad turi leisti man pabandyti. Aš nieko nenoriu, tik kad tu patirtum malonumą. Kada nors pas mane dar sugrįši – vėliau – kai suprasi, kad ir anas dalykas yra šlykštus. 

Baisus gailestis tam žmogui paralyžiavo visus Genezypo gynybos būdus. Jau nuogas ir beginklis stovėjo kaip grobis žinodamas, kad šią dieną būtent tai yra tiesiog nusikaltimas. Dabar oras buvo dirginantis, karštas, tarsi pritvinkęs milžiniškų lūpų kvėptelėjimų. Viskas jame ir išorėje tirpo malonokame pasibjaurėjime ir nepakeliamai nuostabiame susierzinime – prisiminė senuosius onanizmo laikus. Tengieras krito ant kelių, ir Genezypas atsidavė žeminančiam velniško malonumo triumfui. Šį kartą jis nebuvo vienas – kaip keista. Keista. KEISTA… – „auuu!..“ – staiga sustūgęs bjauriai suvirpo, o tam virpesiui kartu su skausmu ir besiplėšančia palaima užliejus visą kūną pajuto, kad jam nukrito kažkokia vidinė kaukė – ir praregėjo. Jau ne pirmą kartą nubudo šią prakeiktą dieną. Nieko panašaus nėra jautęs. Tik, žinoma, toliau tikrai ne šitokiu būdu – nė slapčiausiose jo esybės kampeliuose neatsišaukė nieko homoseksualaus. Bet gyventi verta. Tai buvo eksperimentas – kaip gimnazijos laboratorijoje išskirti vandenilį ar geležies rodanidu nudažyti tirpalą raudonai. Bet visada tai, kas jo dar laukė, atrodė tik vis labiau kankinantis nesibaigiantis sapnas.

Tengierui irgi kažkas nutiko, ne itin jis džiaugėsi savo triumfu. Ant sniego, nematydamas ano kūno, be kontrasto su savo paties luošumu – tai nebuvo, kaip mėgdavo sakyti, išspausta iki dugno, bet vis dėlto šiek tiek palaužė tą jauniklį, o labiausiai tą megerą. Įkvėpimas stiprėjo: garsai greitai telkėsi ir organizavosi, aiškiai velnėdami, rikiuodamiesi tamsiojoje šviesios sielos pusėje. Jų vis daugėjo – konsolidavosi į tikrą didesnės apimties kūrinį. Tengieras ilsėjosi – kiaulystė buvo pateisinta – paskutiniai atspindžiai senosios etikos, kad dėl meninių tikslų leistina panaudoti blogį.

Genezypas buvo bjauriai patenkintas. Patyrė malonumą kur kas didesnį nei  ankstesnieji, be to, nejautė jokių sąžinės priekaištų. Pasaulis mieguistai vyniojosi į harmoningas ringes kaip šlykštus susiruošęs miegoti žaltys. Labiausiai norėjosi užmigti kartu su pasauliu. Tačiau ši diena, tikriau, para, be galo ilga, negailestingai vilkosi toliau. Dar reikėjo šitiek padaryti! Bet dėl kunigaikštienės jau nebebuvo jokios baimės: dabar jai parodys, kas yra vyriškis. (Vis dėlto vargšelis Zypcius apsiskaičiavo dėl savo pajėgumo.) Dabar kitaip žiūrėjo į savo nubudimo problemą. Anų dviejų minties priešingybių pokalbis atgrasė nuo bet kokios metafizikos. Jei tai turėjo būti galutiniai skirtumai, išties verčiau ton pusėn nė neatsisukti: tegu gyvenimo stebuklai vyksta savaime. Cha – gal tokie, kaip šis stebuklas čia, ant sniego? (Tačiau vis dėlto dugne krebždėjo sąžinės priekaištas – tad neverta apie tai kalbėti.) Tik mintis galėjo užmušti tas pabaisas, smalsiai žvelgiančias iš ateities į kruviną dabartinės valandėlės skylę, valandėlės, kai pasaulis rietėsi į nežinomybę. O tikėti kuo nors apibrėžtu arba užsiimti ženklais Genezypas neturėjo nė menkiausio noro. Taip jis išvengė didžiausio šiuolaikinio žmogaus tykančio pavojaus – metafizikos. (Kažkur pavėjui juokėsi ir žvygavo mechaninio nuobodulio šėtonas, baisingai vartydamasis kūlio: juk jam pačiam mechanizuotis nereikėjo.) O už viską turėjo būti dėkingas tam nesuprantamam, bjauriam, gauruotam, ištižusiam pusniekšiui, kurį šiaip niekino, o kartu žavėjosi kaip paslaptingu instrumentu, perlydančiu bet kokį, net  skausmingai slegiantį keistumą į lengvai iššifruojamą konstruktyvią tonų maišalienę. Zypcius buvo labai muzikalus: lengvai sintetino baisingus Tengiero muzikinius niekus, gal net geriau už žiniomis aptekusius oficialius kritikus profesionalus.

Ėjo nutolę vienas nuo kito, tarsi būtų atsidūrę skirtingose planetose. Kai išėjo iš girios tamsos, tolumoje Ludzimiero bažnyčios bokštas išmušė pirmą. Neištirtos lemtys užšalo. Iš Zypciaus vidurių aukštyn pašoko siaubinga širdgėla. Panoro būti kažkuo! O varge! Kažkuo bent kam nors, ne visiems, netgi ne daugumai. Pavydėjo Tengierui – su kuriuo prieš valandėlę šaltai atsisveikino – kad gal jis, nors dabar jo nė šlubas šuva nepažįsta, kadaise buvo kažkas daugeliui, galbūt labai daugeliui. Kokia palaima sukurti savyje ką nors tobulo, kitokio, gyvenančio savo gyvenimą. Už tą kainą galima be skausmo visko išsižadėti. Kita vertus, jei turėsime galvoje, kad saulė užges ir iš to visko nieko neliks, gal ne taip ir svarbu būti kuo nors „milijonų širdyse“. O ką šią valandėlę galvoja anas? Ak – nors akimirką tai žinoti. Tada taptų toks išmintingas, kad niekas su juo negalėtų susidoroti. Ir iš kur toji kitų žmonių įveikimo problema? Niekada nesuvaldys to chaoso. Jam trūksta kažkokio tvarkdariško aparatėlio. Tengiero išsipasakojimai, nors patys atviriausi ir jam nemalonūs, niekada ano nemenkino, nedarė jo labiau pažinaus. Gal menas prieš jo valią davė jam tuos psichinius šarvus? „Nesąmoningai gyvename taip, tarsi turėtume amžinai egzistuoti šioje žemėje, o jeigu ne mes, tai mūsų kūriniai. Bet įsivaizduokime, kad astronomai apskaičiuoja pasaulio pabaigą – kažkoks tamsus kūnas įskrieja į mūsų sistemą ir su Saule sukasi aplink bendrą svorio centrą, o mūsų žemė pamažu, pavyzdžiui, per dvi savaites atsiduria Neptūno orbitoje. Ir tai turi nutikti po trijų šimtų metų – planetų judėjimą galima apskaičiuoti iš anksto. Na, ir kas tada nutinka  kartai, kuri apie tai sužino, ir kaip kinta vaikų auklėjimas, kaip auginama kita karta ir dar kita – toji, kuri sulauks katastrofos? Ar vaikų gimdymas nebus uždraustas, ir kaip tuomet bus su amžinybe? O, nuostabi idėja Sturfano Abnolo romanui! Turiu jam tai papasakoti. Bet Dieve gink ne rašyti programinį romaną, o įsijausti į tų žmonių psichologiją ir galiausiai pamatyti, kas bus, kas iš to „išeis“. O gal kai kurie, pavyzdžiui, Konradas, taip ir rašė – tik slėpė ką parašę, kad vadinamųjų literatūros kritikų akyse negadintų savo markės.“

Buvo gūdi, bet kupina gyvybės naktis. Šunys kaukė ūžaujant vėjui, vis šiltesniam, gašlesniam. Laukė pasislėpę nepadorumai, viliodami imtis kokių nors baisingai bjaurių terlionių ir teplionių. Baisus (viskas baisu!) lytinis potraukis perbėgo paviršiumi, o paskui sukrėtė devyniolikmečio barono Genezypo Kapeno, gal paskutinio tos giminės, kūną. Kapenų giminė norėjo išlikti. Zypcius susimąstė apie šią lūžio valandėlę. Negalėjo ja pasisotinti. Kažkas – toks instinktyvus keleivis jame – tučtuojau viską išniekino, tarytum Afanasolas Benzas savo ženklais. Bet kaip tas instinktyvus ponas, nepakenčiantis aukštų, praktiškai nepateisintų įtampų, tai darė? Gal iš tikrųjų taip buvo geriau.

Klintinių uolų, už kurių stovėjo kalkių fabrikas, papėdėje apsupti seno, šiek tiek apleisto sodo, stovėjo nauji Tikonderogų rūmai. Dabar Genezypas prisiminė, kad pamiršo vartelių raktą, kurį jam buvo davusi kunigaikštienė. Šiaip taip užsiropštė ant aukštos mūrinės tvoros, kurios viršus buvo nusagstytas stiklo šukėmis. Jau ketino nušokti žemyn, bet smarkiai persipjovė riešą. Šilta srove trykštelėjo kraujas. „Tai pirmoji jai skirta auka“, – pagalvojo beveik su meile. Valandėlei nepadorumas susijungė su simpatija – išėjo tarytum tikra meilė. Užsirišo ranką skepetaite, bet kraujo sustabdyti negalėjo. Spalvindamas sniegą ėjo tiesiai per parką, pro vėjyje šniokščiančius, žinoma, belapius, didžiulius uosius ir liepas. Žemyn einančios versališkai pakirptų eglių alėjos dugne sušmėžavo renesansinis fasadas (ar gali būti kas nors bjauresnio už renesansą? – Genezypui architektūra prasidėjo brahmaniškais gopurais). Šunų nė ženklo. Pirmame dešiniojo sparno aukšte du langai tryško prislopinta kruvina šviesa. Tai buvo miegamasis – tasai du amžius nulemtas kambarys (ir kelias dešimtis metų nulemta moteriškė), kur (ir ant kurios) baronas Kapenas de Vahazas – „paskutinis tos giminės vyriškas palikuonis“, kaip rašo Klodas Fareras, – turėjo prarasti nekaltybę. Genezypas pasijuto bajoru, grafaitės pagimdytu, ir tai jam paglostė širdį. „Tai jau šis tas“, – pagalvojo ir pats susigėdo. Tačiau tas jausmas neišnyko. Tėvo (gyvo ar mirusio) ir toliau nė neprisiminė. Zypcius niekšiškai svarstė – jei tėvas mirs, gal staiga jame nubus kokie nors seniai nuslopinti jausmai, ir tada jis ims kentėti. Bijojo to, bet, kita vertus, toks abejingumas jam buvo nemalonus – dėl to sąžinės graužimas galėjo virsti tikru vis stiprėjančiu skausmu.

Pabeldė į langą. Iš už užuolaidos pasirodė  t a m s i a i  r a u d o n a s  kunigaikštienės siluetas. Ji mostelėjo ranka – lanku iš dešinės į kairę. Suprato, kad turi įeiti pro pagrindinį rūmų priebutį. Tos pasiutusios bobos, laukiančios būtent to ir tik to, vaizdas padarė jam triuškinantį įspūdį: tarsi būtų turėjęs uodegą, kuri dėl keisto geidulio, baimės, drąsos ir pasibjaurėjimo susimaišymo pasibruko net po pilvu. Pasijuto tarsi subjektas krautuvėlėje, prekiaujančioje smulkiais nešvankumais. Žengė tarp rūmų priebučio kolonų kaip žvėris, vedamas į šventovę ritualiniam aukojimui.

INFORMACIJA

Miegamajame kunigaikštienė sėdėjo su vyru, žinomiausiu iš nukaršusių politikų, vienu iš dabartinės krašto vidinės pusiausvyros padėties (nesibaigiančių revoliucijų jūros fone tai buvo senų svajonių apie gražų demokratišką gyvenimėlį sala) ir užsienio politikos – veiklaus nesikišimo į Rusijos kontrrevoliuciją – kūrėjų. Lenkija tik leido kariuomenei, vadinamajam „karo tranzitui“, laisvai važiuoti per valstybę, ir už tą kainą atsikratė aktyvaus dalyvavimo. Dabar kinų komunizmo lavina, nuo Altajaus ir Uralo kalnų riedanti į Maskvos lygumas, sudrumstė tą idealią viena kitą paremiančių priešingybių sistemą. Siaubingo dydžio kapitalai, kurių kilmės niekas nežinojo, mesti darbininkų buičiai pagerinti, nustojo duoti procentus nuolaidumo dėl darbo organizavimo metodų pavidalu. Nepaisant visų pastangų, kažkodėl ėmė byrėti patys pamatai. Buvo neįmanoma išlaikyti absoliučios izoliacijos net su nematytai uoliais pasų tikrinimais ir nuolatiniu naujienų klastojimu visoje spaudoje, kuri buvo tik vienas didelis, beveik lytinis Tautinio gelbėjimo sindikato organas. Atėjo laikas, kai laimės sala ėmė keistai trauktis, mažėti, jei kol kas ne fiziškai, tai morališkai. Nors valstybė nesumažėjo nė per pėdą, bet atrodė esanti vis mažesnis lopinėlis, į kurį iš visų pusių liejosi deganti magma. Sindikato nariams svilo padai, bet jie dar laikėsi. Vardan ko? Niekas nežinojo – nebuvo kur pabėgti, jeigu ką. Niekas netgi nenorėjo naudotis gyvenimu sena apimtimi – juk amžinai tas trukti negalėjo… Karininkai nustojo varyti versliukus (Nevaleikovičius tokius šaudė be jokių pardonų), verslininkai „tam tikrose sferose“ nebedavė kyšių, apskritai nesudarinėjo vadinamųjų „didelių sandorių“, naktiniai restoranai bankrutavo, dansinguose šoko tik paskutinės paleistuvės ir visiški niekšai – nykstanti rūšis. Beatodairišką inteligentijos proto pasimaišymą dėl sporto pakeitė racionali viena sveikatos valanda per dieną – toji pavojinga manija tolygiai apėmė visus visuomenės narius. Netgi kinas, keliantis grėsmę visoms galimoms aukštesniosioms sritims, nyko pamažu, bet nuosekliai. Dar kažkokiose priemiesčio būdose paskutiniai surūgoję kretinai, visiško puvimo būsenos, tamsoje gėrėjosi užtamsintomis kino žvaigždėmis ir mėgavosi 200 % stiprumo vyriško pasišlykštėjimo ir kasdieniškumo piliulėmis. Netgi radijas ėmė žlugti, pirmiau visiškai sukretininęs penkiasdešimt procentų vidurmuzikinės pusiau inteligentijos. Sindikato unifikuota spauda negalėjo „pranokti“ vis gausėjančių nuolatinių dienraščių perdėtai stipriai formuojamos nuomonės pagal tų partijų doktrinas – partijos beveik išnyko – viešpatavo visuotinis sutarimas. Nežinia dėl ko po kampus teliūškavosi kažkokia bespalvė, nuobodi blankstančių šmėklų masė. Tačiau dugnas, visiškai spontaniškai, be paralyžiuotų agitacijos centrų įtakos, ėmė pamažu pūslotis ir kilti. Kai kuriems, pripratusiems prie tiesaus visuomenės pagrindo, kartais atrodė, kad vaikščioja šiek tiek nuožulniu, tarsi pelkėtu, o gal labai plačia amplitude banguojančiu pagrindu. Bet apskritai tai buvo laikoma iliuzija. Buvo kalbama ir netgi visiškai atvirai aptarinėjamas geltonosios masės už Uralo potencialas, neeuklidiniu būdu kaip gravitacinis potencialas keičiantis aplinkinės erdvės struktūrą, psichovisuomeninę aplinką – bet protingi žmonės rimtai į tuos dalykus nežiūrėjo. Izoliacija, tikriau, jos trumpalaikė iliuzija, tęsėsi pirmiausia todėl, kad nė viena iš subolševikintų Vakarų valstybių neturėjo noro galutinai subolševikėti aštriame kinų padaže. Nepaisydami revoliucijos bendrumų dėsnių, visos pasaulio vyriausybės Lenkiją laikė dirbtinai konservatyvią – dėl milžiniškų piniginių sumų, laisvų nuo komunistinės propagandos (paprasčiausiai nebuvo ką įkalbinėti), – už tai ji buvo „gynybinė siena“, kol kas dėl savo neveiklumo beveik laiminga. Įsiviešpatavo tam tikra žmonių rūšis, kurie anksčiau neatrodė esą tokie stiprūs, ir daugiausia iš meno ir literatūros kritikų sferos – vadinamieji „apsekluoliai“ (L, lubinas, Ladoga), kad skirtųsi nuo normalių apsukruolių. Tai buvo individai, galintys nuseklinti bet kokį gilų klausimą, kitaip nei,  pavyzdžiui, Vaithedas ir Raselas, kurie iš bet kokio niekniekio, kaip ir dera filosofams (ir dar matematikos), galėjo padaryti gana sunkią problemą. […„we can define this kind of people as those, who, by means of introducing suitable notions, can give to any problem, as plan as it may be, any degree of difficulty, that may be required“, – citata iš sero Oskaro Vindhemo iš MSGO – Mathematical Central and General Office – prakalbos.] Apskritai visur įsiviešpatavo Dvasia (iš didžiosios D), toji, kuri baisiai „nadojela“ pseudoromantikams, abstinentams ir apskritai gyvenimu nusivylusiems žmonėms. Dabar dvasia staiga pasiekė pergalę ir galutinai įsikūnijo į gyvenimą, tačiau atrodė, tarsi kažkoks neapsakomai bjaurus gyvulys užsidėjo idealiai pritaikytą jo snukiui iškilnaus angelo kaukę. Tie, kurie tą kryptį – ar kaip šitai pavadinti – propagavo, buvo tiesiog nelaimingi – propaguoti neturėjo ką – visi dar neseniai buvę labiausiai užkietėję materialistai be jokių diskusijų su jais sutikdavo, tačiau tai buvo negyvi įsitikinimai, praradę bet kokį uolumą. Kunigaikštis Tikonderoga buvo „apsekluolių“ prototipas ir visiškas, absoliutus kvailys – Mikelandželas ir Leonardas nebūtų galėję pridėti nė vieno potėpio. Būtent todėl buvo vienas iš ramsčių to keisto nupilkimo, kuris vis dėlto neturėjo Tatrų ar spalio ryto ramių „sausos miglos“ bruožų, atvirkščiai, atrodė bloga lemiantis ir keliantis nerimą, kaip varinio, kai kur alavinio atspalvio dangaus pilkuma prieš baisią audrą – ne tą, kuri ateina ir praeina „šonais“, o tą, kuri gimsta mūsų akyse, audros-paršavedės, maitinančios mažiausius debesėliukus-pasiuntinukus kaip patelė savo mažius. Gana – šalin tą literatūrą. Tas visuotinis sutarimas, tas kažkoks begėdiškas „mylėkim vienas kitą“ ir vadinamasis „petys į petį“, kuriame buvo justi pritildytas snaudžiančios neapykantos girgždėjimas; tas vienas kito gyrimas iki sąmonės netekimo, slepiantis iki šiol nematyto nuodingumo pavydą; tas gašlus melas, kuriame žmonės su ašaromis akyse voliojosi kaip šunys ekskrementuose – visa tai buvo tiesiog baisu. Bet mažai kas tą suvokė – šiaip ar taip, tikrai ne Genezypas ir ne kunigaikštis. Išmanantys žmonės slėpėsi keturių sostinių tirštynėje, gal net generalinio intendanto iš pažiūros vienminčių batalionuose, eskadronuose ir baterijose. Kaimuose, žinoma, niekas nieko nesuprato, juk valstietis – beviltiškai žlugęs reikalas, medžiaga šleikščiai idėjiniams demokratams, tiems visuomenės lepūnėliams, kurie net susiriesdami paisto apie „didžias“ bendražmogiškas idėjas ir šitaip nori susikurti mielą  d v a s i n ė m i s  v e r t y b ė m i s ir darbuotojų pseudogeranoriškumo apkvailintų žmonių išnaudojimo ir apiplėšimo pasaulėlį. Prikimšti jo pilvą taip, kad tas darbinis gyvulys pamirštų, jog yra ir  g a l i  b ū t i  žmogumi. Gerove užmigdyti aukštąsias dvasines aspiracijas ir iš viduje surizgusių žaibų susivyti jaukų lizdelį, šiek tiek aukštesnės markės nei tų gyvulių – štai koks dalykas. Taip galvojo vieni, o kiti, baksnodami į nuolatinį produkcijos mažėjimą ir po didžių idėjų (tų iš tikrųjų didžių) apsiaustais darbininkų skurdo bolševikų kraštuose didėjimą, tvirtino, kad kito kelio, išskyrus fašizmą, nėra ir būti negali. Ir kur čia teisybė ir ar apskritai galima kalbėti apie teisybę? Ar problemų klasės atžvilgiu ši sąvoka turi prasmę?

            Viskas smirdėjo kuo bjauriausiai. Kaip tyčia, ištisi pseudožmonių kolektyvai tvirtino, kad kvepia, ir kvepia labai maloniai. Po kai kuriais mundurais (dažniausiai Sindikato narių) vietoj raumenų tirtėjo kirmėlinės žarnos – niekas to nematė. Bet keisto bejėgiškumo galia visi tie prieštaringumai laikėsi kaip trintų utėlių emulsija vasarošilčiame truputį pasaldintame vandenyje. Tas laikiklis buvo Dvasia iš didžiosios D ir komunistų pinigai. Tasai visų sluoksnių, išskyrus kelis pusgalvius iš aukščiausios aristokratijos, didžiai etiškas nusiteikimas, kurio neįmanoma demaskuoti, buvo išties baisus. Geri žmonės sakė: „Aha, matote, netikėjote, kad viskas bus dar geriau“, – o sakė šitai susijausminusiems pesimistams, kurie su šlykštaus graudulio ašaromis akutėse, įpratusiose prie sardoniško prisimerkimo, patys savęs klausė: „Nejaugi klaidžiojome programiniame savivarge, žudydami visas viltis dėl tų būsimų kentėtojų gerovės (juk kada nors jie turi praregėti), kentėtojų, kurie kol kas nenorėjo matyti juos supančio blogio ir artėjančios visų sferų kūrybinės negalios“, – taip, tarsi iš tikrųjų būtų didelė pramoga pusiau sąmoningai apsigaudinėti menkomis neva idėjukėmis (įvairių tikėjimų atgimimas, deindividualizacijos grįžtamumas, mechanizacijos įveikimas geriant pieną ir skaitant Bibliją, proletariato meninė kūryba, maistą atstojančios piliulės ir pan.).

Kažkaip nedrąsiai, staiga apsunkusia širdimi Zypcius ėjo per apšviestus kambarius. Į jį dėbčiojo kunigaikščių Zavratinskių portretų akys, tų Zavratinskių, kurių vienas, kadaise pasiuntinys prie popiežiaus sosto, kaip žmoną parsivežė italų kunigaikštytę Tikonderogą. Laikui bėgant itališka pavardė visiškai išstūmė rusišką. Jaunesnysis sūnus turėjo markizo de Skampi titulą – vienintelis visoje šalyje. Jis ką tik su svarbiomis žiniomis nuo sienos atvažiavo naktiniu vengrų greituoju traukiniu. Kinų komunistai nuo vakar laikė apsupę baltagvardietišką Maskvą – taip tvirtino lakūnas, ankstų rytą atskridęs į Budą. Bet toji žinia nebuvo paskleista, kad nepadidėtų dugno judėjimas. O, tiesą sakant, niekas tuo dugnu netikėjo. Grynai dvasine prasme situacija atrodė esanti bedugnė. Žmonės nustojo matyti realius savo veiksmų padarinius – rūpėjo tik veiksmus lydinčios psichikos būsenos. Bet ilgai taip gyventi negalima – galiausiai tai turi baigtis bankrotu. „Dvasinės gelmės bedugnė“ – tas garsas kaip siaubingo varpo „gaudesys“ liūliavo visus amžinam miegui, pradedant nuo tikrų analfabetiškų naujagimių net iki alfabetiškų senagimių tvarkingomis, žilomis barzdomis ir baisiai išmintingomis, seniai išžiūrėtomis akimis. Iš pažiūros viskas prieštaravo sau pačiam – neturėjo jokio self-consistance – vis dėlto nieko nepadarysi: faktai, faktai. O keisčiausia, kad naujasis tikėjimas (apie kurį savo pokalbiuose užsiminė anie ponai atsiskyrėlio troboje), vadinamasis „murtibingizmas“, plito ne nuo visuomenės viršūnių, kaip iki šiol teosofija ir kiti pusiau religiniai tikėjimai, o kilo kaip tik iš to banguojančio dugno.

Dvidešimtmečio markizo šalies likimas nedomino. Žinojo, kad su savo grožiu, nors ir viskas nugarmėtų pragaran, jis tikrai neprapuls. Visur paskui jį sekiojo moterų vorelė, deja, jį kamavo „suchostoj“, kaip tą negalavimą vadino rusų gvardiečiai. Visos tos šeimynėlės cinizmas iki begalybės viršijo nepatyrusio Genezypo gyvenimo suvokimą. Skampis, metais už jį vyresnis, buvo gryniausias praktiškai, be jokių iliuzijų žiūrinčio į gyvenimą tipas, ir toks buvo jau nuo dvylikos metų. Netgi buvo kalbama, kad mamunėlė ir jį… bet tas tai jau turbūt netiesa. „Žavus brunetukas, vilkintis erdelio spalvos kostiumą, sukurtą Skvaros palikuonių, pusiaugulom išsidrėbęs fotelyje kramtė sumuštinukus, o virš jo, galingas kaip grynaveislis šernas abejingumo krūmynuose, kylėjo papa kunigaikštis.“

– Ponas Kapenas de Vahazas, – pristatė kunigaikštienė, kartu daug žadamai spustelėdama būsimo meilužio ranką. Tiedu ponai, panirę į politinį diskursą, tik linktelėjo galvas pasisveikindami, jiems nerūpėjo naujas jų naminės matronos – motinos ir žmonos – meilužis. – Prašom sėstis ir vaišintis. Atrodote labai nusikamavęs. Kas su jumis nuo vakar dėjosi? – motiniškai švelniai kalbėjo toji nužydinčiu grožiu spindinti bestija. – Gal jus buvo užpuolusios šių kraštų piktosios dvasios – Putricis ir jo bičiuliai? – Genezypas, apstulbintas tokios aiškiaregystės, išsigandęs situacijos, apdujęs žiūrėjo į savo kankintoją, ir jam atrodė, kad šią valandėlę jis ryja kruvinus, išpjautus iš paslaptimi pulsuojančių vidurių gabalus tolimo, nesugaunamo gyvenimo – to iš didžiosios G. Bet aiškiai buvo matyti, kad kunigaikštienė tuos žodžius pasakė šiaip sau, norėdama užpildyti nejaukią tuštumą. Jos pamažėliais vystančiame kūne rangėsi baisus jausmų kamuolys. (Blogiausios buvo valandėlės, kai ji visa tai pamiršdavo – o paskui aštrus staigaus prisiminimo skausmas – tarsi kas purvinu skuduru užvanojo per veidą…) Virš viso to kylėjo galva, išmintinga kaip pelėda, o mintys, šalti drugeliai automatai, skraidė virš jos iš pažiūros laisvai ir nerūpestingai, bet kiekviena jų varvėjo krauju, greit krešančiu, nekvepiančiu, tarsi sumaišytu su pūliais – krauju, kuris artėjančiai senatvei varva iš skausmo. Kad taip kartą imtum ir peržengtum tą ribą ir iš tikrųjų taptum matrona! Bet, kaip sakydavo optimistai, greičiau Ludzimiere išdygs kinų siena, nei tas keistas, gražus, nelaimingas kūnelis persiris į antrą gyvenimo pusę ir leisis sutrypiamas dvasios, kuri juk buvo ir iki šiol tebėra galinga, tik neturi laiko, privalėdama tarnauti précieuses organizuotam gašlumui, nes tokia jau buvo toji įsišėlusių organų krūva. Jau kuris laikas kunigaikštienė skaitė visų garsių valdovių ir labiausiai pašėlusių kurtizanių biografijas ir iš jų sėmėsi šiek tiek nusiraminimo – kaip Napoleonas I iš Plutarcho darbų. Bet baisus dalykas artėjo nepermaldaujamai, ir reikėjo jau apgaudinėti ne tik kitus, bet ir save. Kažkas buvo atsitikę pačiam malonumui: jau nepavykdavo taip dažnai nuskrieti ten, į žiaurios pergalės prieš niekingai pavargusį patelės kūną šalį, į tą sustingusią tobulo pasisotinimo sferą, kai iš lytinių gelmių ištryškusi sunka visą pasaulį iki pat kraštų užklodavo viena įmanoma prasme: pasiekto paslaptingos, iš esmės gyvuliškos palaimos maksimumo. O, geri buvo laikai, kai nuo jos tiesiog nenulipdavo visokie nenaudėliai, kaskart vis kiti, savo esme nepasiekiami, visatos nesąmonės bedugnėje riaugėdami dvasia, galingi ir išdidūs, bet iškarštu kailiu, nudobti toje sferoje, iš kurios visa tai plaukė. Ir būtent šituo ją, su laukiniu sielvartu, nupuolusią, bet vis dėlto galingai… Krūptelėjo. O dabar turi štai tokį kąsnelį, be to, į pamišimą varantį ta savo prakeikta jaunyste, kuri jai pačiai visam laikui slydo iš rankų. Taip – jeigu pasitaikė tinkamas objektas, o dar mažos dr. Lančionio piliulės – cha, tada vykdavo išties pra-ga-riš-ki dalykėliai… Malonumas, kurį iki negalėjimo sustiprino savižudiškas gyvenimo fono niūrumas, buvo tiesiog baisus: gal tai jau paskutinis kartas, ir reikės iki savo amžiaus galo būti nuklumpėjusia bas-bleu. Toji mintis kūrė, pačioje jaunystėje nė nenujaučiamas, neįmanomos-nepaprastos-palaimingos netekties gelmes – veikiau tai buvo kankinimai – bet ne! – šiais terminais to aprašyti neįmanoma! – tepradeda tai vykti (tai, tai, tai, kas nesuvokiama) iš tikrųjų, o tada liepsnojančiame viduje, tarsi visų pasaulio galių lauže, gal atsiras žodžių, gebančių amžiams sulaikyti prabėgančią įsikūnijusio stebuklo akimirką. Ir dar šitokiu būdu!..

Beviltiškumas. Genezypas, nesąmoningai žiaurus, dailus jaunuolis, baisiausiai sutrikęs savo gražią burną prikimšo sumuštinių, kramtė juos be galo ilgai, paskui ta beskonė košelė niekaip nepraslydo pro išdžiūvusią ir užgniaužtą gerklę. Kunigaikštienė, kuri, regis, gebėjo būti jo kūno viduje, slapčiausiose kertelėse, netgi kai kurių ląstelių viduje, tarė (ne – jos dvasia kilo tarpląstelinėse erdvėse kaip gyva aukštesniosios eilės materija tarp žvaigždžių, kuriai mūsų sistemos žvaigždžių struktūros tėra į elektronus panašūs užsikabinimo punktai mūsų pačių gyvos substancijos atžvilgiu) – žodžiu, toji metafizinė galvijė tarė, o balsas skambėjo tyrai kaip sidabrinis varpelis ir aidėjo iš viršaus, kažkur iš krištolinių tarpplanetinių aukštumų (ar žemumų) šaltumėlių:

– Užsigerkite, kitaip neprarysite. – Ir nusijuokė vaikiškai, sveikai, gražiai, kaip mandagi mergaitė.

Ak – kokia nuodėminga pabaisa! Kvailasis Zypcius nė apytikriai negalėjo to įvertinti. Kodėl apskritai viskas taip kvailai sutvarkyta, kad niekas nieko negali laiku apskaičiuoti = lytinės poros amžiaus suma turi būti lygi maždaug 60: jam 50, jai 10, jai 40, jam 20 ir t. t. (Teorija to paties rusino, kuris išgalvojo erotinių santykių teilorizaciją.) Kad taip koks nors tikras tos sferos žinovas kaip pridera įvertintų būtent tokį vystantį žiedą kaip toji keista, erotiškai nevalyva moteriškė! (Ar būna kas nors bjauresnio nei seksualinis nusimanymas?) Bet ne – toks ponas tada jau būna niekam tikęs arba jį kamuoja askezės manija ar kas nors panašaus, arba jis laksto paskui kvailas paaugles, mokydamas jas kažkokių idiotiškų savo jaunystės triukų. Ak – dabar netgi tai pasikeitė. Visoje toje hierarchijoje įsiviešpatavo kažkokia netvarka ir apskritai visa ko pervertinimas. O ant to ropštėsi triumfuojanti dvasia, turbūt paskutinį kartą prieš galutinį kritimą į nebūtį. Žinoma, toji kova turėjo įvykti Lenkijoje, toje „tvirtovėje“, ginančioje visus ir save nuo esmingiausių lemčių. Tautos, kaip ir kai kurie žmonės, turi savo lemtį (bet ne būtinai ji turi išsipildyti) ir misijų. Jei kam nors leisi gyventi pakankamai ilgai, galiausiai (jei tik nesutrukdys kokie įvykiai ir kliūtys – kalėjimas, pamišimas, amputacija ir pan.) – jis padarys savo – gal su tam tikromis deformacijomis, karikatūriškai, bet padarys. Rytai, kurių ekspansiją sustabdė ta „prakeikta Lenkija“, apimti keistos, jiems nebūdingos ultravakarietiškos visuomeninės transpozicijos, nesuvirškintos, žalios sukramtytos formos, galiausiai ėmė veržtis į Vakarus. Kelią jiems atvėrė komunizmas. Apskritai budistai visada buvo nuoseklesni nei krikščionys, o nuo taoizmo iki socializmo kelias taip pat netolimas. Iš pažiūros aristokratiškas konfucianizmas leidosi transformuojamas į europietiško visuomeninio idealizmo dydžius. O svarbiausia – dėl metafizinio jų sąmoningo egzistavimo fono tiems geltoniesiems velniams ne taip rūpėjo prisikimšti pilvą ir chamiškai naudotis gyvenimu: jiems visi tie pokyčiai buvo susiję su vidinės tobulybės siekiu. Dvasiniai šūkiai nebuvo „apsiaustėliai“ – tie žmonės iš tikrųjų turėjo kito dvasinio pasaulio viziją – gal nepasiekiamą, gal mums nesuprantamą, bet turėjo. Bet ką gi: užsikrėtę Vakarų problematika, nejučiom, patys to nesuvokdami, vis labiau barstė pirminį antžmogišką įsibėgėjimą – bet kurią valandėlę pilvas galėjo nustelbti dvasią. Kol kas retai pasitaikydavo, kad masė būtų persmelkta tos dvasios, kurios iki pat kaklo turėjo jos vadai: rūpėjo ne patenkinti materialius poreikius, o naujos vidinio vystymosi, kuris Europoje jau du šimtus metų buvo gryna fikcija, galimybės – galų gale nustota tikėti pasakomis apie nuolatinę pažangą – baltasis žmogus pamatė užtveriančią sieną savyje, o ne gamtoje. Ar kinų tikėjimas buvo apgaulė, ar rėmėsi kitokiais psichikos duomenimis? Pesimistai, patys atkakliausi, tvirtino, kad tai tik tam tikra laiko ir erdvės apribota, pavėluota visų individualių verčių bendra niveliacija – paskui turėjo užplūsti dar tirštesnė visuomenės nuobodulio ir metafizinės kasdienybės migla. O iš apačios, nuo kaulų, nuo to pirminio sluoksnio, nuo tos „didžiausių bėdulių“ pusės pradėjo kažkas „gesti ir gesti“ – (koks čia būtų tinkamiausias žodis? – „gesti“ nesuteikia to atspalvio, kurio reikia, o tas vyksmas yra tiesiog bjaurus). [Įdomus dalykas, ar kitose kalbose yra žodžių, reiškiančių tokios rūšies „bjaurumą“, kaip kai kurie lenkiški posakiai?] Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad  p a k a n k a m a i  ž e m a m e  i š o r i n ė s  p a v e l d ė t o s  kultūros lygyje nepavyks sunaikinti žmogaus prigimties idėjų kūrimo pagrindo – taikant prikimštus pilvus ir ausis (radijas) bei kai kurias susisiekimo priemones (auto). Taip pat akivaizdus įrodymas buvo ir pats vakarietiškų bolševikinių valstybių egzistavimas. Bet kai kuriems „gelmininkams“ tai buvo „trumpos distancijos“ eksperimentas. Nors giliai „Dvasios“ sunarkotinti, visi kentėjo dėl lėtų visuomeninių pokyčių. Tasai aukštesnės klasės gyvulys (visuomenė) turėjo laiko – žinoma, kaip visuma. Kas jai rūpi, kad kankinami žūsta kažkokios išcentrinės jėgos išmestos atliekos ar net centrinio, esminio minkštimo elementai? Argi kokainistui rūpi, kaip jaučiasi atskiros jo smegenų ląstelės?

Markizas Skampis siurbčiojo pro dantis likerį, klausydamasis tėvo bėdavojimų:

– …nes jeigu tai iš tikrųjų būtų buvusi jėga, bet iš tikrųjų, visiškai iš tikrųjų, tai yra de-zor-ga-ni-za-ci-ja. Lenkija visados buvo ir yra paleistuvė. O kad ten aplinkui masės automagnetizmas auga geometrine progresija mūsų Sindikato intensyvinimosi savyje atžvilgiu, tad turime nusileisti – ne absoliučiai – supranti, Maciejau? – tik laike. Nes reakcija turi ateiti. Tikiu visuomeniniu grįžtamumu kolosaliose distancijose. Dievas yra ir jis yra valdovas – štai tiesa. Ir žemė dar pamatys faraonus, tik geresnio stiliaus nei ankstesnieji, neužterštus toteminiais prietarais, šviesius kaip tikri galutinės žinios Saulės sūnūs. – („O, visiškai nusišneka tas senas asilas“, – nuovargingai pagalvojo Skampis.) – Neapskaičiavome vieno dalyko: nesuderinome laiko su atitinkamais pokyčiais kituose kraštuose. Cha – jeigu bolševizmas, ne mūsų komunizmas, o rusiškasis bolševizmas jau būtų mums už nugaros, cha – tada – tos imunizacijos fone galėtume išlaikyti dešimtį pavėluotos fazės metų ir savo sprandais sulaikyti šimtą Čingischanų iš kurio nors Internacionalo. Visada, dar prieš daugybę metų, kai buvau nepatyręs, politiškai nepilnametis artilerijos pulkininkas, sakiau: laisvai įsileiskite juos į šalies vidurį – tas tikrai apsimokės: ilgai jie neišsilaikys, o dėl to kokiems dviem šimtams metų tapsime atsparūs… 

– O ne, tėtuši, – nutraukė Skampis. – Nematote vieno dalyko: mūsų kompatriotai ir vadinamieji pirmaujantys iš esmės neturi didžio stiliaus. Kalbu ir apie rizikingas politines koncepcijas, ir apie drąsą, ir apie gebėjimą pasiaukoti. Nelaisvė, romantizmas ir politinės tradicijos visus pozityvius individus pastūmėjo į potencialią būseną. Kinetizmo atstovai – tai kimštinė gauja be didelių ambicijų – daugių daugiausia su ambicijukėmis – ir vadinamieji gerieji žmonės, kaip mūsų dėdė Bazilis, pavyzdžiui. Jų laikas praėjo – jie prarado kūrybiškumą – buvo kūrybingi XVIII amžiuje. Šiandieniniu žmonijos geradariu gali būti net ir pirmaklasis demonas – kad tik būtų išmintingas – išmanytų ekonomiką – o šitai kas dieną vis sunkiau. Pas mus nuo Targovicos laikų nepasikeitė niekas. Turime ypatingų žmonių – nesiginčysiu – bet kad jie galėjo tiek nuveikti, tai ne liaudies, o keistai susiklosčiusių laimingų situacijų nuopelnas. Jei anuomet būtume įsileidę maskolius bolševizmo forma, šiandien būtume monarchistinės Rusijos provincija, tos Rusijos, kuri jau trupa nuo kinų lavinos smūgių. Dabar dar turime veikimo laisvę – galime „vykinut‘ takuju štuku, što nie raschlebat‘ jej vsiej Jevropie“. Dabar Nevaleikovičius yra pats paslaptingiausias abiejų pusrutulių žmogus, turint galvoje ir komunistuojančią Afriką, ir linkstančias į tą pusę Šiaurės Amerikos valstybes. Mūsų, URM, politika šiek tiek savarankiškesnė nei jūsų, VRM – ir turime nuosavą slaptąją žvalgybą.

– Maciekai, bijok Dievo – negi jis norėtų ir šiandien daryti kokius nors eksperimentus?

– Kodėl gi ne? Jūs, tėtuši, visai praradote fantaziją. Asmeninės fantazijos per akis, o politikoje pilkuma, banalybė ir bailumas. Tokia per visą istoriją buvo mūsų yda – kartu pasiduodame veidmainiškų tradicijų įtaigai. Pas mus po Batoro ir Pilsudskio tėra vienas aukštos klasės žmogus – tai Nevaleikovičius, jis dar ir paslaptingas. Gebėjimą šiais laikais būti paslaptingam laikau aukščiausiuoju menu, neribotų galimybių pagrindu. Žinoma, nė kiek nekeista, jei paslaptingas bus koks nors prieš laiką degeneravęs menininkėlis. Tačiau, stovint sietyno centre, visų jėgų fokuse, faktiškai būnant viso to tamsaus reikalo, kokia yra mūsų pastarųjų metų šalies istorija, slapta tikrąja saule, ir tai užimant iš pažiūros kuklų armijos generalinio intendanto postą, būti peršviečiamam galingiausių šalies ir užsienio prožektorių – ir likti tokiam paslaptingam – tai  a u k š č i a u s i a  klasė. Dėl to kaip didelis disonansas atrodė jo manieros: jos buvo stačiai saldžios.

– Pas jus ten, URM, į viską žiūrima kaip į sportą: nuvertinate visą egzistavimo rimtumą. Mes dar norime patirti gyvenimo pilnatvę, kaip anksčiau.

– Šiandien į viską reikia žiūrėti kaip į sportą, žiūrėti nerimtai. Džiaukis, tėtuši, kad turi tokį sūnų. Su tavo principais šiandien būčiau nelaimingas, nusivylęs nevykėlis. Į pačią valstybės idėją reikia žiūrėti iš sportinio taško. Ją galima ginti kaip futbolo vartus, bet jei galiausiai sindikalistai antifašistai įmuš įvartį, tai nieko baisaus nenutiks. Pagaliau toji valstybininkų partija, kiekvienas jos narys, išskyrus laikinai, pabrėžiu, laikinai, komunistus, yra prakišę iš anksto. Žinau, kad šiandien turime mažai žmonių – žmonėmis vadinu mūsiškius, kurie į viską nori žiūrėti tokiu būdu. Aš siūlau likviduoti Gelbėjimo sindikatą ir programiškai, iš anksto susitaikyti su kokiu nors galimu perversmu. Naujausios žinios iš Rusijos perspėja, kad atėjo mūsų eilė. Už susilaikymą nuo išėjimo pasitikti įvykių, bet išėjimo esminio, o ne kokio nors imunizuojančio skiepijimo, galime apmokėti pjautynėmis, kokių pasaulis dar nematė. Nevaleikovičiui, žinoma, visai nesvarbu, kiek žmonių žus – jam rūpi didybė – tegu ir po mirties. Tai išties cezariška asmenybė. Bet mes?

– Nė jokia cezariška asmenybė, o nusmurgęs kondotjeras. Jeigu kas, pasirodys esąs paprasčiausias pačios radikaliausios grupės liokajus.

– Nepatarčiau, tėtuši, kalbėti taip iš anksto – reikia išlaukti, nes šį gyvenimą reikia pragyventi. Jei Nevaleikovičius norėtų tiesti kelią kinams, seniai būtų tą padaręs. Įtariu, kad tinkamo plano apskritai nėra. Aš dėl jokios idėjos žūti neketinu – gyvenimas pats savaime yra tikslas.

– Jūs, jaunoji karta, išties neturite fantazijos, nes esate šiukšlės. O, kad galėčiau taip viduje keistis! Tačiau tada turėčiau išmokti spjaudyti sau į bambą.

– Jūsų idėjiškumas, tėtuši, visas tas Tautinio gelbėjimo sindikatas – cha cha – tautinio šiais laikais! – tai tik apgaulė. Juk kalbame apie tai, kad tam tikra žmonių klasė vartoja gyvenimą, nors seniai tą teisę yra praradusi. Aš savęs neapgaudinėju. Jūs, tėtuši, to išmoksite tik su nupjautomis ausimis, savo paties genitalijomis dantyse, žibalu pilve ir taip toliau… – Ėmė kalbėtis pašnibždom.

Genezypas klausėsi to pokalbio su vis augančiu siaubu. Dvi skirtingos baimės – kunigaikštienės ir politikos gelmių – jo asmenybę kėlė vis aukštyn, į nepatirtas iki šiol aukštumas. Prieš tą cinišką jaunuolį, vos metais ar dviem už jį vyresnį, jis jautėsi visiškas niekas. Staiga pajuto neapykantą tėvui, kad iš vienintelio savo sūnaus padarė visišką nevykėlį. Kaip JI, turėdama tokį palikuonį, apskritai galėjo jį pastebėti! Nežinojo, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad visą jo vertę sudaro beribis kvailumas ir naivumas kartu su, ką jau čia, gana gerais fiziniais duomenimis.

Kunigaikštienė įdėmiai žiūrėjo į jį. Lytine intuicija nuspėjo sceną miške – žinoma, ne pačią vietą (miškas) ir būdą (Tengieras), bet apskritai. Kažkas tokio „pasikeitė“ tame dailiame vaikine, kurį norėjo turėti šviežią, žalią kaip nepadoriai besiskleidžiantį žiedą, kaip kvailutį, nieko nesuprantantį, įbaugintą šunelį, kaip vargšą naminuką pagaliau, kurį iš pradžių bus galima paglamonėti, o jei susivoks ir ims  rodyti ragus ir nagus, truputį „pakankynti“ (taip ji sakydavo). Tik ar turės jėgų kankinti? Ji neturėjo sadistinių polinkių, be to, tas mažius jai pernelyg patiko – gal tai iš tikrųjų tas siaubą keliantis „paskutinis kartas“. „Senstant mūsų reikalavimai didėja, o galimybės mažėja“, – taip kadaise pasakė jai vyras, subtiliai norėdamas nepasotinamai megerai pirmą kartą paaiškinti, kad fiziškai jos jam jau gana. Po to pokalbio ir pasipylė oficialių meilužių serija.

– …blogiausias dalykas yra psichologizmo įsiviešpatavimas ir jo skverbimasis į visas sferas, ten, kur jis visiškai netinka: psichologistinė sociologija yra nesąmonė, – kalbėjo senasis kunigaikštis. – Jei taip visi nuosekliai pakeistų savo pažiūras, žmonija tiesiog nustotų egzistavusi: neliktų nieko švento ir nieko konkretaus.

– Netgi Tautinio gelbėjimo sindikatas taptų tam tikros grupės visuomeninių apkakėlių fiktyvi kolektyvinės būsenos projekcija, – piktai nusijuokė Skampis. – Bet jeigu kas nors vienas turi drąsos būti nuosekliu psichologistu kaip Nevaleikovičius – o būti nuosekliu psichologistu, vadinasi, būti solipsistu, tėtušiuk, – ir tada, užimant generalinio intendanto postą, galima, netgi būnant pabaisa, padaryti stebuklingų dalykų.

– Nusišneki, Maciejau, nebegaliu klausytis.

– Ak, jūs, tėtuši, esate beviltiškas mamutas! Nesuprantate, kad galiausiai atėjo laikas trumpam politikos fantastiškumo laikotarpiui, ir atėjo būtent pas mus. Žinoma, tai paskutinis pasispardymas prieš visišką nusiraminimą – ir nusiraminimą geltoną, kinišką. Tie nenaudėliai leidžia sau fantazijas tik atitrūkusias nuo gyvenimo, kuriame jie tėra mašinos be trūkumų ir nerimo. Mes, bjaurūs, apsimelavę niekšai, atvirkščiai: viduje sukasdieniškėjome taip, kad kaip kontrastas mūsų nupilkusiems žarnokams tai, kas švenčiausia – politika – turėjo tapti tokia tariamai deformuota, kaip daiktai lenkų kubistų, hiperrealistų ir betkaipistų paveiksluose. Pasėdėsiu čia tris dienas, ir jeigu per tą laiką nepadarysiu iš jūsų naujo tipo valstybės vyro, spėju, kad pražūsite kančiose – netgi, kas žino, gal aš pats dėl savo principų turėsiu tai padaryti. Bet jau pusė trijų – laikas miegoti.

Atsistojo ir pabučiavo motiną su kažkokiu katinišku švelnumu, kuris Genezypui labai nepatiko. Tik dabar iš tikrųjų suvokė, kad kunigaikštienė – sena boba: juk būtent iš jos prieš daugelį metų išlindo tas dailus jaunuolis, ne ką vyresnis už jį. Bet jau kitą sekundę kaip tik šitai sužadino jo smalsumą ir sumalonino ankstesnę baimę: rado viršenybės tašką virš jam skirtos meilužės. Skampis, iš palengvo rąžydamasis (ar būna prasčiau išauklėtų žmonių nei lenkų pusiau aristokratai?), kalbėjo toliau:

– Bet aš visiškai pamiršau šį jaunuolį. Ką jis tokiu vėlyvu metu daro mūsų šeimos ratelyje? Bet gal ir nereikėjo varžytis… Mama, ar tai naujas jūsų meilužis?

Genezypas pašoko be žado iš staiga užplūdusio įsiūčio: „Su manim čia drįstama elgtis kaip su vaiku?!“ Kažkokie kabliai susmigo jam į smilkinius, iš karštos nosies, regis, tryško violetinė liepsna – ir kartu užliejo baisus, beviltiškas gailesys, kad tai būtent dabar, šią valandėlę… Iš šono pamatė viską, tarsi būtų pažvelgęs į egzistavimą iš už būtinų formų: laiko ir erdvės, tikriau, iš už dviejų pusių vienos vienintelės dvilypės formos. Visas nepasiekiamas gyvenimas, svetimas net iki pavyduoliško staugimo ir nepakeliamai gražus, sukosi tolimame neištirtų nuosprendžių žiede. Garbė kaip „deimantinis paukštelis guodėjas“ iš vaikiškų sapnų tą valandėlę išsikalė iš kiaušinio, iš to žmogiško, vyriško, tiesiog. Žengė žingsnį, pasirengęs rimtoms muštynėms. Kunigaikštienė čiupo jį už rankos ir pasodino atgal į fotelį. Jam per kūną perėjo keista srovė: pasijuto taip, tarsi būtų suaugęs su ja į vieną kūną. Ir tas jausmas buvo kažkoks palaimingai begėdiškas… jis visiškai prarado jėgas. Jau negalėjo matyti tarsi iš šono, kaip ten tame gyvenime yra iš tikrųjų. Markizas de Skampis žiūrėjo į jį su atlaidžia visažinio šypsenėle: jis žinojo tokių apsireiškimų valandėles esant, bet neturėjo joms laiko; šitai jo katiniškose, beveik vaikiškose intrigose ir diplomatinėse,  b e t i k s l ė s e  subtilybėse per mažai davė naudos, be to, per smarkiai kartino gyvenimą. Kur kas geriau nuosaikus galvijiškumas. Senis  mintimis jau buvo per šimtus mylių nuo čia, sostinėje. Matė Nevaleikovičių – solipsistą (eliptinį soliterį, pilnuose suodžių sofučių tumuluose šnypščiantį kaip žaltys) jo juodai žaliame kabinete, kurį taip gerai pažinojo… Baisus tai buvo vaizdelis – tarsi sapne vaikščiotum po pilnus piroksilino požemius. Koks jis nenuspėjamas, koks nenuspėjamas! „Jei reikės, ir aš tapsiu solipsistu“, – pamanė, ir toji mintis teikė palengvėjimą.

– Jūs dar nepažįstate mūsų šeimynėlės, – Zypekui aiškino „marchese“. – Prisidengę ar apsisiautę cinizmu esame tobuliausia šeima pasaulyje. Vienas kitą mylime ir branginame, ir nėra mumyse to smulkiaburžuazinio purvo, papudruoto išoriniais prietarais. Esame išties švarūs, nors naivūs žmonės laiko mus bjauriais. Išduodame vienas kitą atvirai, neapgaudinėjame – esame savimi, nes esame pakankamai stiprūs, kad neišsisukinėtume ir šlykščiai neapsimetinėtume. Jūs ne vienintelis, kuris taip galvoja.

– Vis dėlto, – lengvai ir laisvai įsiterpė kunigaikštienė, – žmonės turi mus gerbti dėl kitų priežasčių: (atrodė, kad jai žiaurų, sadistinį malonumą teiktų toji apsimestinė jos nekenčiančių žmonių pagarba) pinigų, vyro pozicijos Sindikate ir to žavesio, kurio kupinas Maciejus. Jis  t i k r a i  pavojingas žmogus, pavojingas kaip prijaukinta lūšis. Adomas, kitas mano sūnus, šiam neprilygsta, nors yra ambasadorius Kinijoje – nežinia, kaip dabar jam iš tikrųjų sekasi – kvailutis iš URM – dabar turėtų keliauti namo. Maciekas – kaip tos kinų dėžutės, kurios atsidaro viena po kitos ir pamatai vis kitą – o ta paskutinioji tuščia. Jis pavojingas dėl tos tuštumos – psichinis sportsman. Bet jūs Maciejaus nebijokite. Jis labai mane myli, dėl to nepadarys jums nieko blogo. Jei norite, galime įkišti jus į URM.

– Man nereikia jokio įkišimo! Man nerūpi jūsų kvaili UReMai! Aš einu į literatūrą – vienintelį šiais laikais įdomų dalyką – žinoma, jei manęs nepašauks į armiją. – Vėl atsistojo, vėl kunigaikštienė jėga jį pasodino, šįkart kiek nekantriai. „Tačiau kokia ji stipri. Esu niekas. Kodėl tas apžėlęs pabaisa atėmė man jėgą ir pasitikėjimą savimi? Mano paakiai turėtų būti pajuodę, tarsi būčiau nusionanizavęs.“ Iš bejėgiško pykčio ir beveik savižudiško sielvarto vos nepravirko kaip vaikas.

– Labai simpatiškas jaunuolis, – be šešėlio dirbtinumo tarė Skampis. – Jūs, pone, nespręskite iš anksto. Gal vėliau tapsime dideliais draugais. – Padavė ranką Genezypui ir pažvelgė jam giliai į akis. Išvaizdą turėjo kunigaikštienės, o juodai rudas spalvas gavo iš tėvo.

Genezypas suvirpo. Jam atrodė, kad ten, tų melagingų obuolių, kurie nežinia kodėl laikomi „sielos veidrodžiu“, gelmėse pamatė savo slapčiausią lemtį: ne įvykius, o jų stipriausią esenciją, neatšaukiamą esmę. Jis suvirpėjo iš siaubingos baimės. Nežinia ką dabar atiduotų, kad nors kiek atidėtų nekaltybės praradimo valandėlę, jeigu jau negalėjo nė svajoti, kad to išvengtų. Būtent tokiomis valandėlėmis kartais jaunuoliai tampa kunigais arba nueina į vienuolynus, o paskui kenčia visą gyvenimą. Tik dabar kaip „gelbėjimosi ratą“ prisiminė sergantį tėvą (kaip Dievą), gal šią valandėlę mirštantį, o gal jau mirusį. Net jam pasidarė nemalonu, kad tik dabar… O ką padarysi? Nors savo nekontroliuojamose mintyse gali būti toks, koks esi iš tikrųjų, ir nereikia gailėtis to trupinėlio laisvės, kurį turime tame siaubingame kalėjime, koks yra pasaulis ir žmogus pačiam sau. Lauke šėlo kalnų pūga, tęsiamai vaitodama židinyje ir aplink rūmų kampus. Atrodė, kad visas pasaulis ręžiasi ir pučiasi, apimtas baisingos įtampos, kad baldai tinsta ir langai bet kurią valandėlę išlėks išstumti nežinomos jėgos. Su baime sumišęs laukimas išsileido Genezypo viduriuose kaip taukais ištrintas vatos gumulėlis žiurkės žarnose (yra toks laukinis būdas žudyti tuos nelaimingus padarus, kurių niekas nesigaili). Nebegalėjo ilgiau tverti tokios būsenos, ir kartu padaryti nors menkiausią judesį atrodė absoliučiai neįmanoma – o ką kalbėti apie tą mouvement ridicule (apie kurį buvo girdėjęs), ir dar  t o k i o m i s  sąlygomis! Tą valandėlę jam turbūt nebuvo nieko baisiau už lytinius santykius. Ir jis  p r i v a l ė s  tai padaryti – tas į tą ir taip toliau. Tiesiog ne-į-ti-kėtina! Su ja!! Ak – non, pas si bête que ça! Pats moters lytinių organų egzistavimas darėsi kažkoks netikras, netgi neįmanomas. Jis pamažu vis labiau stingo į beformę, neturinčią valios masę, sielvartingai galvodamas, kad jeigu ji pirmoji neištars kokio nors žodžio arba nepalies jo dabar, dabar pat, tai jis, Genezypas Kapenas, sprogs čia, ant šitos žydros kanapos, išsitaškydamas į visas šalis. Visa tai buvo smarkiai perdėta, tačiau… Jis be galo (labiau teoriškai) troško to, kas turėjo ir privalėjo nutikti, ir kartu jam net rankos virpėjo iš neapsakomos baimės: kaipgi tai turėtų iš tiesų atrodyti ir ką jis su tuo (su t  u o – o tamsiosios jėgos, o Izide, o Astarte!) turi ir privalo padaryti – štai kas blogiausia. Kas palyginus su tuo buvo visi egzaminai, netgi abitūros! Tai buvo sunku kaip geometrijos brėžinys: kažkoks rotacinio elipsoido šešėlis, krentantis ant prizmės ir kertantis ją įžambia piramide. Sudejavo, tarsi karvė būtų sumūkusi, iš neapsakomos kančios, ir tai jį išgelbėjo nuo susprogimo. Jam pavyko vogčiomis žvilgtelėti į kunigaikštienę. Ji sėdėjo pasisukusi į jį savo grifo profiliu, paslaptinga, tarsi koks šventas nežinomos religijos paukštis. Paskendusi savo mintyse, ji atrodė tokia atitrūkusi nuo tikrovės, kad Genezypas vėl suvirpėjo ir iš nuostabos išvertė akis. Manėsi nejučiom ir tolydžio perėjęs į visiškai kitokį pasaulį, ir tasai pasaulis, regis, buvo nutolęs nuo senojo (tebesančio čia pat, šalia) per neišmatuojamą „psichiškumo“ bedugnę. Kokios buvo transformacinės to perėjimo lygtys, Zypciui niekada nebuvo lemta sužinoti. Apskritai visa ši diena (para), o ypač vakaras visam laikui jam liko paslaptis. Gaila, kad tokių dalykų vėliau negalima apibendrinti. Momentai aiškūs, bet giliausių permainų visuma, požeminis dvasinių virsmų srautas lieka nesuvoktas kaip keistas neprisimenamas sapnas. Nuo čia viskas „sutarakonėjo“ – dėl to buvo tikras: andai matė du keistai susikibusius tarakonus… Vidurių centre kartu su geismu plykstelėjo paprasčiausia baimė (iš to kūniško asmenybės centro) ir užliejo jį visą net iki tolimiausių prisiminimų ribų. Dvilypumo pojūtis buvo toks stiprus, kad kartais iš tiesų laukė valandėlės, kai dvasia apleis kūną, kaip plebsui pasakojo Murti Bingo išpažinėjai. Toji dvasia visam laikui pabėgs nuo baisių lytinių reikalų ir gyvens kažkur absoliučios harmonijos, tyrų sąvokų ir tikro, nelengvabūdiško giedrumo pasaulyje – o čia liks tik bjauri gaišena iš pragaro kilusiems demonams ir pabaisoms suėsti. Bet tokios išlaisvinimo šalies nebuvo. Šitai reikia padaryti čia, tempiant paskui save nuolat geidžiantį šėlsmo, nepasotinamą organų maišelį, pragarišką žalios mėsos futliarą, kuriame slypi retai aptinkami, vaivorykštės spalvomis spindintys brangieji akmenys. Ne, baimė nebuvo kasdieniška – tai buvo paskutinis vyriško orumo (to nebjauriojo) gynimasis nuo didžiausio pažeminimo: pasidavimo nešvarių patelės sapnų valdžion. Tai gali pateisinti tik meilė, ir tai nelabai. Kažkas ten ruseno, bet tai nebuvo  t a i. Kaip gyventi, kaip gyventi? Ar visą laiką eis tarsi per lyną virš bedugnės, kad neišvengiamai nugarmėtų jon po baisių, iš principo bevaisių pastangų? Šią valandėlę Zypcius buvo užkietėjęs katalikas, vadinamasis negatyvus katalikas! Jo delnai suprakaitavo, o perdžiūvusi burna negalėjo ištarti nė vieno iš tų žodžių, kuriuos votuliavo sustiręs liežuvis. Anoji pusė irgi sustingo užplūsta slogių svajonių, visiškai pamiršusi apie jo egzistavimą. Genezypas su skausminga pastanga atsistojo nuo kanapos. Buvo mažas, vargšas vaikas – vyro jame nebuvo nė kruopelės, o jeigu ir būtų buvusi, tai bjauri kruopelė, nes jis atrodė tiesiog baisiai. Kunigaikštienė krūptelėjo tarsi pažadinta, ir dar nutolusį žvilgsnį nukreipė į tą, tiesą sakant, keliančio simpatiją sutrikimo dėl lemiamos lytinio persilaužimo valandėlės nelaimingą karikatūrą. Per vieną akimirką jai prieš akis prašvilpė visas jos gyvenimas. Pajuto, kad čia jai priartėjo riba – pabaiga – tasai vyrukas ir toliau arba visiškas atsižadėjimas, ir gyventi teks su tuo nuolatiniu, siaubingu odos neva skausmu, su tuo nuobodžiu nepasisotinimu, strėnų sustingimu ir duslia kančia atsiliepiančia kažkur toli pilve – tas viskas – arba dar keli kompromisų metai – bet tada reikės mokėti – jeigu ne tiesiogiai, tai per aplinkui, aplinkiniais keliais, ir niekinti save, o visų pirma tuos „nenaudėlius“. Jau nieko nebepadės précieuses ir neva intelektualo gyvenimas. Tas buvo gerai kaip būdas apgauti tuos kvailelius, kad nematytų jų taip aiškiai iš geidulių styrinčių organų. O patys savaime? – „Taigi, ponia, tai nesvietiškas nykulys“, kaip sakydavo tas prakeiktas rusinas Parbličenko, norėjęs viską suteilorizuoti, ir baigta. O, koks bjaurus šią valandėlę jai buvo vyriškis! Ne tas vargšas vaikas, kuris sėdėjo šalia jos nustėręs iš baimės (žinojo tai), tik  t a s a i, vienas iš daugybės kaip sąvoka, tie bjaurybės, tie šlykštūs plaukuoti patinai, amžinai tolimi, nesugaunami, baisūs melagiai. „O, šimtą kartų didesni melagiai už mus, – pamanė. – Nes aišku, kad viską darome  d ė l  t o, o jie apsimeta, kad vienintelis jų malonumas – pasisotinti mumis.“ Pažvelgė į jį, tikriau, į tą „kažką“, iš kurio po valandėlės turėjo padaryti (pasinaudodama savo pragariška erotine technika) vyrą, tokį pat kaip tie, apie kuriuos vien pagalvojusi dabar sukrūpsėjo iš pasibjaurėjimo ir pažeminimo. Genezypas vėl atsisėdo, paralyžiuotas prieštaravimų, viršijančių jo galimybes net iki neišmatuojamos sferos, kur įsivaizdavimas jungiasi su realybe. „Cha, tebūnie mūsų valia“, – pagalvojo kunigaikštienė. Atsistojo lengvai ir grakščiai. Seseriškai mergaitišku judesiu paėmė Genezypą už rankos. Tasai atsistojo ir nesipriešindamas nuslinko paskui ją. Buvo beveik įsitikinęs, kad visą valandą išsėdėjo dantisto laukiamajame ir dabar eina ištraukti dantį, ir jau tikrai nesileidžia į pirmą malonumų naktį pas vieną pirmųjų šalies demonių. Bet anas dalykas tik menkniekis, palyginus su tuo, kas jo laukia dabar. „Štai to laukimo, to susilaikymo padariniai, – piktai mąstė jis. – Tėvas, visur tėvas. Visiškai kitaip elgčiausi šią valandėlę, jei ne toji prakeikta nekaltybė.“ Pajuto tėvui tikrą neapykantą, ir tai įliejo jėgų. Nežinojo, kad visą padėties žavesį ir sudaro kaip tik tas susilaikymas, kuriuo jis skundėsi. Kad taip galėtum  b ū t i  dviem priešingumais sykiu, užuot apie juos tik galvojus! Koks tai būtų malonumas! Neva valandų valandas dėl to stengiamės, bet išeina pusiniai, nebaigti dalykai. Gal beprotybė… Bet tai pernelyg pavojinga. Be to, tuomet esi ne visai sąmoningas…

Atsidūrė čiobreliais ir dar kažkuo nepažįstamu kvepiančiame kunigaikštienės miegamajame. Visas kambarys darė vieno didžiulio lyties organo įspūdį. Kažkoks neaiškiai nepadorus buvo baldų išdėstymas, jau nekalbant apie spalvas (raudonas, rožines, mėlynas, rudai violetines) ir smulkesnius aksesuarus: graviūras, porcelianinius ir stiklinius niekniekius ir pilnus bjauriausios pornografijos albumus, nuo įprastų nuotraukų iki subtilių kinų ir japonų piešinių – nenormalus požymis netgi pas tokią bas-bleu kaip Irina Vsevolodovna – juk toks bjaurysčių rinkimas yra išskirtinai vyrų privilegija. Šilta prieblanda liejosi kartu su nepadoroku kvapu, persmelkė iki kaulų, atpalaidavo, minkštino, o sykiu siutino ir puikino. Genezypas kūno viduje vėl pajuto kažin kokius vyriškus kaulijimus ir nurodymus. Nepaisydamos dvasinės būsenos, liaukos pradėjo dirbti. Joms vaikinas apskritai nerūpėjo – dabar mūsų eilė, o visa kita tegu griebia velniai.

Kunigaikštienė greitai rengėsi prieš veidrodį. Slegianti tyla tęsėsi. Suknelė sušlamėjo kaip baisus triukšmas, nuo jo ant kojų pašokti turėjo visi namai. Zypcius pirmą kartą matė tokį nuostabų dalyką. Kas, palyginti su šituo, buvo puikiausi kalnų peizažai! Prieblandoje dingo to gražiausio gyvuliško snukio (šypsančio jam veidrodyje vidurius išverčiančia šypsenėle) trūkumėliai (mažutėlaičiai), snukio, kurį gaubė galinga dvasia tarsi uraganas kokią nors nepasiekiamą kalno viršūnę. Sklandė joje, įgaudama neįveikiamos galios ir kažkokio nežemiškai šėtoniško žavesio, draskančio berniokišką Zypciaus sielą plėšančiu niekada nevykdyto gyvenimo skausmu. Ką, gretinant su šiais burtais, reiškė anksčiau pastebėtos smulkios raukšlelės ar nuostabios nosytės poros? Svajonės, statulos ir Mahometo rojus, ir laimė būti vabzdžiu (apie ką kadaise svajojo Zypcius), kas buvo visa tai, palyginus su tuo kūnišku žavingumu, užspaudusiu gerklę esama milžiniškumo begalybe kažko, kas laikui bėgant susitraukia į kažkokį plyšelį, varganą „grumstelį“, palyginus su aukščiausiais sąvokų pasaulio miražais. Tik šiame pasaulyje tai neadekvati atsitiktinių gabalėlių, viso žmonių bandos praktiškumo likučių mozaika – tai „stovėk štai čia, pone, kaip bulius prieš poną“ tokia neįveikiama tariamos nesąmonės piramidė, kurios dirbtinumas nėra taisyklė, plaukiojanti kažkur „idealioje būtyje“, o kažkas tikroviško (o, kaip tasai žodis per gėdingą piktnaudžiavimą prarado savo vertę), vientiso, be ydos, be skylutės, kažkas lygaus tarsi stiklas, kurio negalima niekuo sudaužyti ir ištyrinėti – nebent tiesiog stiletu arba šešis tūkstančius metų niekinta menine kvailyste. (Niekinta todėl, kad kadaise tam būta kitų būdų: žiaurios, erotizmu persmelktos religijos, didis menas, didūs išsižadėjimai, baisūs pranašų narkotikai ir baisiausios už viską paslapties jausmas – mums liko tik kvailystė kaip paskutinė priemonė – paskui galas – taip sakė Sturfanas Abnolas.) Tai buvo taip paprasta, kaip kiekviena kokybė (spalva, garsas, kvapas ir pan.) visiems arba sąvoka – (chi chi) – Huserliui. „Ir tąją žmoniją, kuri daugybę amžių [kas be ko, racionalizmo požiūriu (kuris, kaip žinome, anaiptol ne visada visiems [y compris tvirčiausias kaktas] pritinka)] brido į gražiausią religinę nesąmonę ir stačiai paleistuvingai plaukiojo joje, dabar piktina paskutiniai meno pasispardymai, meno, be lengvo „šventos tikrovės“ iškreipimo, negalinčio sukurti savo nykstančio formų pasaulio, tai yra pasaulio ir jausmų vizijos banaliausio šių laikų standard-common-man galvoje“, – taip prieš pusę valandos kalbėjo velniai žino à propos dėl ko, taip en passant, tasai bjaurusis Maciejus Skampis. Tas kūnas, tas kūnas – dabar, kai išvydo ją, apgaubtą nepasiekiamo grožio ir materialaus pasipriešinimo (nebent sutrinti arba suplėšyti į skudurus, apskritai sunaikinti), kai pamatė geidžiamą kūną, prieš jo nustebusias drąsuolio (tikriau, nedrąsuolio) akis atsivėrė baisi kitos asmenybės pusės  paslaptis. Visa tai buvo ji, toji pragarinė. Ji stovėjo tarsi vyriausiasis žynys priešais Izidės statulą. Visi baisingi Rytų mitai ir šlykščios seksualinės misterijos, įsikūnijusios į tą prakeiktą savo tobulumu būtį, slinko per sugedusią jauno buvusio onanisto vaizduotę kaip geidulinga migla, kurią skleidė tas neaprašomas kažkas, besiskleidžiantis priešais jį su tokiu liūdnu begėdiškumu. Nes kunigaikštienė buvo liūdna ir su liūdnu žavesiu nuogino savo pritrenkiančius apvalumus – des rondeurs assommantes, kaip kažkada sakė kažkuris iš jos garbintojų prancūzų. O apspangęs vaikinuko žvilgsnis (ji irgi matė jį veidrodyje) degino jai odą kaip įkaitusios diaterminio aparato ašmenys. „Dėl tokios laimės galima truputį ir pakentėti“, – galvojo vargšelė.

Genezypui pasaulis nepakeliamai didėjo. Ir jame, kaip karštligiškame košmare, ji darėsi mažutė kaip milžiniško vaisiaus kauliukas – tolo, nyko kažkur kylinčiose virš jo likimų bedugnėse. Vėl baimė. „Negi būčiau bailys“, – pagalvojo nukryžiuotas ant savo nešiojamo kryželio Zypcius. Tas kryželis paskui turėjo išaugti iki didžio kryžiaus ir jau niekada jo nepalikti – turėjo įaugti jam į kūną, netgi į sielos dugną. Ne, vargšas Zypekas Kapenas nebuvo bailys, truputėlį per vėlai prarandantis abituriento nekaltybę. Dabar jo baimės esmė buvo metafizinė – nekompromitavo iš berniuko gimstančio vyro. Genezypas pirmą kartą pajuto, kad iš tikrųjų turi kūną. Kas palyginus su tuo buvo sportai ir gimnastika! Tos „sistemos“ (kaip sako anglai) raumenys krustelėjo, ir jis žengė du žingsnius arčiau stovinčios piktavalės dievybės, nuo kurios kaip tik ant raštuoto kilimo nusmuko kelnaitės, beje, labai gražios. Bet ką jis ten galėjo tokius dalykus suprasti! Kūnas ir ruda liepsna ten… To vaizdo neatlaikė. Nuleido akis ir įdėmiai žiūrinėjo daugiaspalvį kilimo raštą taip, tarsi pats svarbiausias dalykas šią valandėlę buvo įsiminti tuos persiškus zigzagus. Tik periferiniu žvilgsniu matė apatinę to pragariško paveikslo dalį. Ji atsisuko, lengvu judesiu iššoko iš ant žemės gulinčių kelnaičių ir, nežiūrėdama į jį, dailiu mažos mergaitės judesiu nusimovė blizgančias kojines. Tas blizgesys priminė kažkokios galingos mašinos poliruoto plieno žiaurumą. Dydžiai keitėsi kas sekundę – viskas nuolat svyravo tarp gigantiškumo ir liliputizmo, kaip pejotlio sukeltose vizijose. (Irina Vsevolodovna visada mėgo apvalius keliaraiščius.) Ir Genezypas pamatė jos kojas tokias gražias, kokių neturi jokia graikų statula – bet ką čia kalbėti: kojas tarsi atskiras dievybes, gyvenančias savo nepriklausomą gyvenimą, basas, nuogas, nekuklias… Juk koja kaip tokia, tiesą sakant, nėra labai graži – bet kažkaip velniškai – veikiausiai  nekukli. O čia – po galais! – tai turbūt stebuklas. Ir kad būtent tokios, o ne kitokios, tame beviltiškai bėgančio laiko pjūvyje, laiko, kuris verčiasi į gyvenimo praeities bedugnę, – tai tęsiasi, tai  d a r  tebėra – skilinėjančios nuo pasisotinimo pačiu savimi valandėlės kankynė. Genezypas pažvelgė jai į veidą ir suakmenėjo. Tai buvo „paleistuvystės angelas“ – taip: kito žodžio jai pavadinti nėra, PALEISTUVYSTĖS ANGELAS. AAA, aaa… Tasai grožis, pasileidęs iki pašėlimo ribų, paskendęs anapusinio šventumo nepasiekiamybėje, buvo kažkoks nepakeliamas. Ir dar susijungęs su tomis kojomis ir tuo rudu garbanotu kuokštu, slepiančiu pasibjaurėtiną pradžios paslaptį. Ar iš ten galėjo išlįsti į pasaulį tas nemalonus ir gražus drimba, su kuriuo prieš valandėlę susipažino? Zypcius įsmuko į pragarmę – siaubingos baimės, susijungusios su tokiu choleriškai  n e m a l o n i u  lytiškai-apskritai-gyvenimišku kentėjimu, kad tiesiog drebėjo iš vidaus kaip pumpotaukšlis, kaip kraujo prisigėrusi blakė. Niekad neišdrįs prie jos prieiti, jau niekad tarp jų nieko nebus ir niekad, iki savo amžiaus galo, jis neatsikratys tos nepakenčiamos vidinio sustingimo būsenos. Vietoj genitalijų jautė kažkokią bejėgę, lipnią ir skausmingai nejautrią žaizdą. Buvo kastratas, vaikelis ir kvaiša.

– Bijai? – paklausė kunigaikštienė su žavinga tarsi lankas išlenktų lūpų šypsena, grakščiai purtydama varinius plaukus. Dabar jau negalvojo, kad šiandien jame buvo kažkas įtartino – pamiršo savo nuojautas. Baisinga meilė apėmė jos nepailstančias šlaunis ir neramiu nuojautų virpuliu suėmė vidurius ir sviedė į kažkokią traukiančią įdubą be dugno. Tirštas saldumas, maloniai skausmingas, pasiekė jos kruviną, skaudamą, kažko nuostabaus besiilginčią širdį: šią valandėlę galėjo įkvėpti visą pasaulį, ne tik tą vaiką, vaikutį, vaikuliuką, tą berniuką, berniukėlį, bernaitį, tą dailų angelėlį, jau pasišiaušusį nuo vyriškumo, turintį jai kažką kelnaitėse – kažką minkštą, nedrąsų, vargšą, kas po valandėlės grėsmingai pakils kaip lemties pirštas audringame vasaros danguje, persunktas juo pačiu (netgi jo siela), ir sutraiškys ją (ir jis pats kartu – o, nesuprantamas to malonumo keistumas), užmuš, sunaikins ir mis kruvinu kaip jos širdis nepasisotinimu, kol suplėšys ją ir save gėdingu, žeminančiu ir pergalingu (jam – to velniško malonumo kaltininkui) orgazmo spazmu. Ką vyrai išmano apie malonumą! Jie, kurie daro, ką nori, tik netiesiogiai susivokdami, kad būtent toji, kažkokia ji, pasyviai tą malonumą stiprina iki pamišimo tuo, kad yra tokia, o ne kitokia – išskyrus kokius nors smulkius jausmelius. Bet vargšai nežino, ką reiškia jausti savyje, savo viduriuose nukankintą, pažemintą, bet vis dėlto didelį ir galingą tikrąjį jo  k a l t i n i n k ą. Tai jis man tai padarys, bus ten – ta pasidavimo svetimai jėgai bejėgystė yra tikra viršūnė. Ir dar to gyvulio nuopuolio jausmas. „Ak, ne, aš to neišgyvensiu, aš išprotėsiu“, – sušnibždėjo, degte degdama iš aistros, užliejusios visą kūną, į kurį tas vėpla nedrįso pažvelgti kaip nugalėtojas. Taip visa tai įsivaizdavo vargšė Irina Vsevolodovna. O kaip nutiko iš tikrųjų? Apie tai verčiau apskritai patylėti. Ir būtų galima patylėti, jei ne tam tikri dalykai, kurie vis dėlto rodo, kad bus geriau papasakoti.

Tik dabar Genezypas iš tikrųjų pajuto savo popietinio nubudimo iš vaikiškų sapnų prasmę. (Kelintą jau kartą?) Nesuskaičiuojami žmogaus sielos aukštai – tik reikia mokėti be baimės brautis gilyn – arba įveiksi savo paties viršūnę, arba žūsi – šiaip ar taip, tai nebus šuniškas menkystų, žinančių tik tai, kad jie yra, ir tai nelabai, gyvenimas. Cha – pabandykime. Visas kniaziaus Bazilio pokalbis su Benzu staiga jam paskutinį kartą nušvito tarsi rytuose susigrūdę debesys, kai leisdamasi saulė jau iš už horizonto  praplėšia juos savo nykstančiais, avietiškai kruvinais spinduliais. Nežinojo, kur jis buvo šią valandėlę. Peržengė savo ligšiolinio „aš“ ribas ir visam laikui išsižadėjo intelekto. Tai buvo pirmas nusikaltimas, kurį jis padarė savo atžvilgiu. Du pasauliai, įsikūniję tuose ponuose, susidūrė, bet rezultatas išėjo nulinis. „Gyvenimas pats savyje“ (iliuziškiausia prasčiokiškiausių žmonių masės sąvoka) atvėrė jam kelią į nuopuolį. Išsižadėdamas iliuzinio nuobodulio, įprasto pradedančiųjų sąvokų sferai, kartu išsižadėjo gyvenimo, kuriam tą sferą paaukojo. (Ne visiems toji teisė svarbi, bet daugybė žmonių  n e t e i s ė t a i  taip elgiasi.) Grėsminga dievybė be kelnaičių ir kojinių su vos vos nukarusiomis, bet dar (grėsmingai pakeltas pirštas – pats styrantis ore) gražiomis krūtimis (Genezypui pasirodė, kad tai nematyti svetimos planetos vaisiai) stovėjo tylėdama, mylinti, nuolanki. Kaip tik čia ir slypėjo grėsmė. Bet vargšas kūdikis to nežinojo. Ir dar Zypcius nežinojo, kokio baisingo žavesio kupinas jis, bejėgis ir sutrikęs, atrodė kunigaikštienei, kokią karštą meilę, į krištolinius žiedus sustingusiomis ašaromis draskančią vidurius, jau nekalbant apie geidulį, žadino joje, kažkur giliai esančioje motina, tuo, kad buvo būtent toks vaikiškas erotinis neišmanėlis, tais sunkiais laikais tiesiog neįkainojamas atvejis. O čia kaip tyčia pasibjaurėjimas… Kaip, viena vertus, galima taip bjaurėtis savimi ir, kita vertus, būti tokių pakylėtų jausmų to pasibjaurėjimo objektui ekvivalentu? Paslaptis. Neįspėjami nuosprendžiai, slypintys liaukų išskyrų kombinacijose. Tasai kokteilis visada savo skoniu gali būti netikėtas. Bet galiausiai visa tai vieną kartą turi baigtis, po galais, ir prasidėti kas nors kita – antraip valandėlė praeis, ta vienintelė valandėlė, kuria reikia pasinaudoti,  p a s i n a u d o t i  – ak…

– Eikš, – sušnibždėjo paslaptingoji dievybė iš geidulio suspausta gerkle. (Kur, dievuliau, kur?) Nieko neatsakė: sustingęs liežuvis tarsi buvo kito žmogaus. Ji priėjo, ir jis pajuto jos rankų kvapą: subtilų ir netvarų, bet šimtą kartų nuodingesnį už visus pasaulio alkaloidus – kas buvo mandžunas, davameskas, pejotlis ir „lukutate“, palyginti su tais nuodais. Tai jį pakirto galutinai. Vos neapsivėmė. Viskas vyko atbulai, tarytum koks pikčiurna visą mašineriją sureguliavo atvirkščiai. – Nebijok, – Irina Vsevolodovna kalbėjo gosliu, kiek virpančiu balsu, nedrįsdama jo paliesti. – Čia nieko blogo, tai neskauda. Bus labai saldu drauge padaryti kažką tokio nepadoraus, tokio malonaus, ko niekas niekada nemato ir gėdijasi. Ar gali būti kas nors gražesnio nei du vienas kitą karštai traukiantys kūnai… (Vėl ne tai, po galais!), tirpstantys iš malonumo, kurį vienas kitam teikia… – (tas niūraus dekadanso demonas nežinojo, kaip prisijaukinti, išglamonėti ir suvilioti tą vargšą, persigandusį gyvulėlį. Dvasia pabėgo, kvatodama iš vargšo, suteršto, virpančio iš „gelminių“ geidulių senstančio kūno, kuris dabar prieblandoje, nekalto atstumiančio berniuko akyse pražydo niekada nematytu spindesiu, gal jau paskutinį kartą. Kančia neįmanomai stiprino valandėlės žavesį. Viskas buvo užpilta drumstu kančios padažu, kuriame plaukiojo beveik senatviškos gėdos mažos razinos, apsimetančios mergiškomis, tikrosiomis. Bet nugalėjo veiksmo paties savyje didybė, ir tik paskui atėjo pavėluotas jausmas: paslaptinga motiniško meilumo ir žvėriško žudančio geismo amalgama, būtent tokia yra moters laimė, jei tik atsiras objektas, ant kurio tas melanžas gali „kristi“. Taip manė Sturfanas Abnolas – bet iš tikrųjų to nežino niekas.) Paėmė jį už rankos. – Nesigėdink, nusirenk. Taip tau bus geriau. Nesipriešink, pasiduok man. Tu toks gražus – nė nežinai, koks tu – negali žinoti. Aš tau suteiksiu tų jėgų. Per mane pažinsi pats save – įsitempsi kaip lanko templė, kad nuskrietum į tolį, kuris yra gyvenimas – iš kurio aš grįžtu, kad tave ten nuvesčiau. Ir myliu gal paskutinį kartą… myliu… – sušnibždėjo beveik su ašaromis.

(Matė liepsnojantį jos veidą prie savojo, ir pasaulis priešais jį pamažu, bet tolygiai stojosi piestu. T e n, genitalijose, tebetvyrojo pikta lemianti tyla.) O ji? Vargšė, įsisupusi į šilkines puikybės skraistes, apkaustyta ciniška metaline kauke, užuita išmintingos (kaip bobos) sielos ir per savo trūkumus (beje, menkus) slepiantį kūną jos širdis, tas nepriaugusių ir peraugusių, neproporcingų ir neįmanomai susipainiojusių (juk kadaise buvo motina) jausmų kamuolys, toji širdis plačiai su nežabota begėdyste atsivėrė prieš  jauną žiauruolį, iš nepatyrimo nesuvokiantį, kad kankina, net beveik pasibjaurėtiną vaikinuką. Vaikiniškumas – gana nemalonus dalykas, tiesą sakant, ir neįdomus, jeigu tik jo nenušviečia gana aukštos markės intelektas. Genezypo ta šviesa dar nenušvietė, bet, šiaip ar taip, kažkas ten jame bilsnojo. Šiandien su intelektu jau baigta. Jau niekada savyje jo neatras. Jau ritasi per jį piktas, žiaurus gyvenimas kaip koks žvėris iš pabaisų atlaso – gal Katoblepas, o gal dar kas nors baisiau – (o juk galėtų būti paklusnus avinėlis), jau geiduliai kaip ilgi, smaugiantys elasmozauro slanksteliai (platiurai) apraizgė jį ir vilks tolyn į tą ateities tamsą, kur kai kurie neranda nusiraminimo, nebent jį suteiks narkotikai, mirtis arba pamišimas. T a i  prasidėjo. Vėl jos žodžiai:

 – …nusirenk. Tavo kūnelis toks gražus. (Iš lėto jį nurenginėjo.) Ir toks stiprus. Kokie raumenys – išprotėti galima. Čia segtukas – dedu jį štai čia. Tu mano vargšas, mylimas impotente. Žinau – tai todėl, kad pernelyg ilgai laukei. O kokia čia dėmė? (Jos balsas suvirpo.) A – mano berniukas onanizavosi. Tai negražu. Reikėjo palikti tai man. O dabar suglebęs. Bet juk apie mane galvojai, ar ne? Aš tave nuo to atpratinsiu. Nesigėdink. Esi nuostabus. Nebijok manęs. Negalvok, kad esu labai patyrusi – esu tokia pati maža mergaitė kaip tu – tai yra – ne mergaitė: tu didelis berniukas, stiprus vyras. Žaisime santuoką kaip septynmečiai papuasai džiunglių trobelėje. – Tai sakydama ji išties buvo panaši į mažą mergaitę, tokią, kokias anksčiau niekino. – Nesu tokia baisi – apie mane taip tik kalba. Bet tu jų neklausyk, netikėk tomis kalbomis. Pats mane pažinsi ir pamilsi.  Neįmanomas dalykas, kad nepamiltum, nes aš tave taip… – ir pirmas visažinės patelės bučinys užgriuvo nekaltas jo lūpas, ir pamišėliškai gašlios akys įsigraužė į jo akis kaip sieros rūgštis į geležį. Galiausiai jis sužinojo, koks baisus dalykas yra lūpos – tokios lūpos ir priklausančios tokioms akims. Visas šaltai užsiliepsnojo ir iškart ją pamilo – bet trumpam ir staiga. Iškart liovėsi. Ir vis tiek jam buvo bjauru, kad jo veidą tučkuoja šlapi moliuskai, buvo bjaurūs pašėlę pamišusio liežuvio laižymai. Jis visiškai perskilo, beveik iki dugno. Bet jai tas nė kiek nerūpėjo. Bučiuodama nusitempė jį ant kanapos ir nepaisydama jo priešinimosi išrengė nuogai. Nuavė batus bučiuodama lygias puikias blauzdas. O ten nieko. Tad ėmėsi kito būdo: rankomis suėmė jo galvą ir privertė atsiklaupti, o pati velniškai išsipleikė kaip kokia bjauri šmėkla. Ir tada tą galvą ir tą taip geidžiamą veidą ėmė be gailesčio kišti ten. O jis, vyriškis ant pralaimėjimo ribos, besiginantis nuo viso gyvenimo prakeiksmo (laimė ar nelaimė – tai beveik tas pats, išskyrus neapsakomai trumpas apsigavimo valandėles), nors jau potencialiai pralaimėjęs ir jau riedantis nuožulnuma, savo asmenybės instinktais grūmėsi prieš daugybę egzistavimų ir buvimą vienu iš daugelio, kurį ji kuria iš metafizinės būtinybės. Jį plėšte plėšė į visas puses. Duso, vėmė į vidų ir prunkštė, šnypštė, pamatęs prieš save tai, ko labiausiai bijojo. Neturėjo nė mažiausio noro suteikti jai malonumo, jau nekalbant apie tai, kad nevertino to, kas jam buvo duota matyti. Kažkokia pabaisa, pridengta rudais plaukais (kunigaikštienė niekino bet kokį nenatūralumą), keista, šlykšti, rožinė, kvepianti pragaru (turbūt) ir jūros gaiva, ir geriausiu Rotmano tabaku, ir amžiams prarastu gyvenimu – būtent tai; ir tas pilvas, tarsi paprastas, o toks šventvagiškai ir kapituliuojančiai iškilęs kaip kokios nors uždraustos Rytų šventyklos kupolas; ir krūtys kaip baltos dagobos, kurių viršūnes apšviečia tekanti saulė; ir tos šlaunys, iš kažkur pažįstamos, gal iš pasąmoninių svajonių, svetimos ir artimos, ir tokios, kad nieko negali padaryti dėl jų gražumo ir su jomis nieko negalima padaryti, po galais, ir būna jos tokios visų kančiai ir gėdai. Ir dar tas veidas, tas velniškas snukis!.. Ir meilė. (Žinia, ko reikia, kad visa tai kartu pribaigtum vienu didvyrišku stūmiu ir atliktum tai kažkuo už savęs: praeitimi, kažkuo nors valandėlę tolimu, kažkuo, kam esi abejingas. Bet ten ir toliau tvyrojo pikta lemianti tyla tarsi jūroje valandą prieš cikloną.) Ir vėl prieštaraujančių „anksčiau aprašytai būsenai“ nepažįstamų jausmų sangrūdos ir deginanti gėda dėl savo neįgalumo (to fizinio) ir kvailumo. Bevaisių, žiaurių išgyvenimų dykuma, išgyvenimų, į šipulius sudaužančių sunkiai sukurtus aštuonerius gyvenimo metus. Tai šitaip tą keistą kančios ir sarmatos valandėlę kūrėsi neatšaukiama ateitis… (Ką? Bjaurus žodis, bet negi kas yra aukštesnio už gėdą, išskyrus tą bjaurumą?) Ir čia dar ji, tokia gera savo pasileidimu, kaip pieniškas šokoladas, kaip kokia nors begėdė karvė, o ne žmogelionė, elnio, krokodilo ar kapibaros patelė… Pasidarė tokia didelė ir sunki, ir nepatogi – apskritai nereikalinga – o čia nieko, kaip tyčia, nė vieno virptelėjimo. Ir užuot padaręs tai, ko geidė ji, glaudėsi prie jos krūtinės, mažumą, truputėliuką nukarusios, bet tokios nuostabios kaip Grynoji forma, kad galėjo užtemdyti ne vienus ne vienos šešiolikmetės apvalumus. Galiausiai ta visa sukonstruota machina, vadinamoji kunigaikštienė Tikonderoga, prarado kantrybę. Atmetusi plaukus atgal, vėl atkišo jam lūpas kaip kažką tokio neapsakomai nepadoraus ir bjauraus, taip sraigiškai gašliai, kad krūptelėjo visas, užlietas nežmoniškos pasibjaurėjimo kančios, pasibjaurėjimo tuo, ko labiausiai troško, bet vis dėlto pasibjaurėjimo, susijungusio su didžiausio malonumo ir gilaus išdidumo jausmu: juk ir jis iš tikrųjų bučiuoja. Tačiau tas idiotas nepaėmė puikiųjų lūpų. Tada darbo ėmėsi ji pati, ir vėl prasidėjo priverstinių bučinių kančia, nuo kurių jau nebebuvo kaip pabėgti – nebent tam baisiam besiglaustančiam žvėreliui padaryti ką nors nemalonaus. Bet to Zypcius nė už ką nenorėjo, nors bijojo ir bjaurėjosi. Žiūrėti į ją – tokią nuogą – galėjo susižavėjęs dešimt valandų ir net be pertraukos. Jau mylėjo, ir beveik tikrai, bet kažin kaip keistai, ne taip kaip motiną, bet panašiai (tai baisu), tą padarą, iš esmės gerą, kuris po juo darė neįtikėtinus judesius, kartu begėdiškai žavėdamasis visu tuo, į ką jis savyje kreipė visai menką dėmesį. Ir nieko. Glebnas ir glebnas. O jam kažko norėjosi taip smarkiai, kad vos nesprogo iš to norėjimo, tačiau ko – nežinojo. Tai yra nuvokė – tik jam viduje trūko kažkokių jungčių.

Galiausiai susiraukusi, nusivylusi, supykusi, apmauduodama kunigaikštienė (žinojo, kad po pusvalandžio viską jam atleis ir duos jam – gal kada nors – kitą pamoką kitais metodais) su pasibjaurėjimu jį atstūmė kaip tik tada, kai jis švelniai prie jos glaudėsi su tikrų tikriausiu prieraišumu, ir piktai sušuko:

– Tučtuojau apsirenk. Jau vėlu. Esu pavargusi. – Žinojo, ką daro: jį tarsi kas botagu perliejo dėl nekalto bučkio.

– Noriu nusiprausti, – išgargė jis, įžeistas iki širdies gelmių. Jautėsi esąs mirtinai juokingas, o viduje tiesiog pažemintas ir nuplėšta garbe.

– Įdomu po ko. O pagaliau eik į vonią. Jau aš tavęs tikrai neprausiu. – Atsargiai, su panieka išstūmė jį pro duris į koridorių, basą, nuogą, varvantį vienišumu ir nevykėliškumu. Net jei būtų valios titanas, nebūtų galėjęs to įveikti. „Įdomu, kaip tokioje situacijoje elgtųsi Napoleonas, Leninas arba Pilsudskis“, – pagalvojo bandydamas nusišypsoti. O – jei būtų galėjęs žinoti, kaip pasibaigs ši naktis, labiau būtų linkęs atsiduoti Tengierui vilkų pilnoje Ludzimiero girioje. Bet pamažu jame ėmė kilti kažkoks neapsakomas pyktis.

Jau brėško. Vis dar pūtė stiprus vėjas, bet, matyt, jau šiltas, nes medžiai stovėjo juodi ir šlapi, o nuo stogų varvėjo vanduo, jį pagaudavo vėjo gūsiai, tarsi nepadoriai kaišytų sijoną. Tas paprastas rytas, kuris prasidėjo nei šiaip, nei taip, po to, kas nutiko, buvo siaubingas savo kasdieniškumu, kažkokiu hipernormalumu. Išsikrenkštęs Zypcius pajuto grįžtant vyrišką garbę. Tik toji negailestingai auštanti diena – o, kaip sunku bus ją pakelti. Ką apskritai dabar daryti? Ar viskas jau baigėsi, ir jis iki pat mirties liks kaip atverta kraujuojanti žaizda? Kaip išgyventi iki vakaro? Kaip išgyventi gyvenimą? Ak, jau būti ten, kitoje pusėje, kur tolumoje tykojo persisotinę, rasiniai senyvų ponų veidai, kurie žino viską. Arba ne: atverti kažkokius iki šiol užslėptus vartus į purviną dabarties kiemą, kad per juos plūstelėtų tikroji žinių apie gyvenimą saulė, ir iš jo išeiti ten, ten – kur vis dėlto buvo tas  t e n? Kažkokie tolimi, vaikystės laikų beprasmiško veržimosi į kažką didelio prisiminimai – jie užliejo pačiu laiku. Karčiai nusijuokė, suvokęs savo padėtį. Tačiau tai jam suteikė naują „šturch“. Nebelaukti tų valandėlių, kaip anksčiau, bet pačiam sąmoningai jas sukurti. Kaip? Nuo ko pradėti? Kuo? Sugniaužė kumščius su tokia jėga, kuri, regis, visą pasaulį galėtų iš naujo perdaryti į nuosavą kūrinį, į jam paklusnų gyvulį, tokį, kaip jo kalė Nirvana. Tikrovė nė nekrustelėjo. Vienų raumenų čia per maža – dar reikia kažkokios mažos, mažulytės spyruoklės. Jos neturėjo. Nė nepagalvojo apie savo intelektą, kurio juk išsižadėjo visiems laikams. Kaip pakeisti nors šiuos rūmus, kuriuose buvo negarbingas įsibrovėlis, ir tą svetimą bobą (šią valandėlę visiškai jos nemylėjo), kad taptų jo nuosavybe ir jo moterimi (ne kokia nors amžina meile, ne santuoka, apie tai iki šiol nebuvo pagalvojęs, kaip ir apie galimus vaikus), kad taptų tik tais vidaus naudojimo daiktais, priklausančiais senųjų simbolinių vaikiškos metafizikos ritualų rateliams, kuriuos iki šiol valdė. Pasaulis jį prislėgė kaip nepakeliama našta – tik tas paskutinis ratelis dar vos dvėsavo. (Genezypas Kapenas – je ne „zipe“ qu’à peine – dvėsazypas – kaip buvo vadinamas mokykloje.) Tas ratelis buvo jis pats, tikriau, jo bematė asmenybė, bet jau tarsi ne kūne. Netgi jo kūnas, nepaisant stiprių raumenų, dabar jam nebepriklausė. Subyrėjo į atskirus, svetimus vieni kitiems, jokių cheminių giminiškumų neturinčius elementus. Čia buvo nuogas, truputį sušalęs, priešiškoje vietoje, tos irgi nuogos bobos kambarių labirinte, bobos, kuri laukė jo jėgos įrodymų, o jos motiniški jausmai, skirti jam, pamažu tekėjo kaip vanduo iš kiauro puodo (kaip pienas iš vėžio sugraužtos krūties). Tai gera ir smagu, porą valandų gyvenimo pabaigoje – kodėl gi ne. (Tik kartą jai yra pasitaikęs panašus dalykas, tik ne su nekaltu berniuku, o su kažkokiu šventeiva, ilgamečiu lytiniu abstinentu.) Bet jeigu taip bus visą laiką (gal jis nenormalus, o Dieve?!), tai tiesiog neįmanoma, ir baigta. Jei tas mažius su tokiomis savo  g a l i m y b ė m i s  nepatenkins jos lytiškai, vienaip ar kitaip, tai tiesiog bus tragedija kvadratu, reikės vėl nežinia kelintą kartą (tik dėl kitų priežasčių) panaudoti demoniškus metodus, visą tą melagingą žaidimą, kurio jai jau buvo iki kaklo… Dabar norėjosi truputį pailsėti, mylėti tiesiog šiaip, paskutinį kartą ramiai ir mėgaujantis išsitiesti ir pasirąžyti ant to dailaus „berniukėlio“ nekaltos širdies ir tvirto kūnelio, sur ce paquet de muscles. Be to, norėjosi, kad tas „berniukėlis“ pašėltų visiškai savo noru, be jokių dirbtinių dopingų, ir dar kad viskas vyktų maloniai ir tyliai, bet vis dėlto įdomiai. Taip galvojo kunigaikštienė (bergždžios svajonės!) snūduriuodama, sudraskytais viduriais, susisupusi į salotinės spalvos su aukso gėlėmis (kokia prabanga!) chalatą, kitaip: naktisiaustį, rytšvarkį, siaustingį, palaidrūbį. Buvo tikra, kad tas keistas padarėlis nepabėgs tiesiai iš vonios. Nors po viso to visko galima tikėtis: gali čiupti „hole“ pirmus pasitaikiusius kailinius ir išlėkti, įsispyręs į jos vyro kaliošus. Nebežinojo, kaip šis romanas klostysis toliau. O didžiausią nerimą kėlė abejonės dėl jo normalumo apskritai. Jau nebegalėjo leisti sau ištvirkauti laisvai, nors pastaruoju metu labai to troško. Joje vėl nubudo budrus žvėris (toks mielas žvėrelis kaip švilpikas, bandos sargas) ir įsitempęs klausėsi, ką ten daro tasai „nuogalius“ (brrrr…), toks „nuostabus, švelnutėlis, jaunutėlis, o kartu gana raumeningas ir stambus, o toks svetimokas, netyčiom kandus ir nepatenkintas (iš tokių prašmatnybių – tikras skandalas!), be to, dar įsižeidęs!“ Staiga ji krūptelėjo. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą ėmė svarstyti, kas dedasi JAME,  t o  vyro viduje (nors, tiesą sakant, to „vaikelio“ negalėjo taip pavadinti), kaip tik šituo esančio jai (nors šiuo atveju neįvykusiu) patinu. Pavojinga naujiena. Taip dar nėra galvojusi – nebent prieš santuoką, maža mergaitė, apie kažkokius priešistorinius pasipūtėlius, kurių paskui keliolika turėjo kaip tikrus meilužius. Ar tikrus? Tiek laiko, visą gyvenimą, gyveno be meilės – dabar tą tiesą pamatė aiškiai. Ir dabar reikės tą meilę (nes šią valandėlę jau žinojo, kad tai yra meilė, tikroji pirma ir paskutinė) užnuodyti, suteršti ankstesniais daugiau ar mažiau  demoniškais „nuodais“, visa ta, tiesą sakant, baisia ir niekaip neužmirštama praeitimi, kurios taip staiga, nei iš šio, nei iš to, iš savęs juk išrauti negalėjo. Baisus sielvartas suspaudė jai širdį ir ten, žemiau.

O tasai pusgalviškas berniukas nė nenujautė nuosprendžių, kuriuos dėl jo priėmė tamsios, slaptos jos kūno jėgos, ir ręžė savo tvirtus raumenis, norėdamas pažadinti savyje galingą jėgą. Veltui. Tikrovė buvo nepalaužiama: tai yra rūmai, vonios sienos, auštanti diena ir aplinkui miškai, linguojami oraviško, vasario, atodrėkio vėjų. Baisingas, priešpavasarinis ilgesys sklandė ore, įsigaudamas net čia, į to praeitimi apsunkinto namo užkampius. Atrodė, kad viskas galėjo būti kitaip, „o ne būtent taip pasibaisėtinai ir beprasmiškai“, kad kažkur yra geri pasauliai, kuriuose kiekvienas dalykas turi savo įgimtą vietą ir telpa į savo lemtį kaip į futliarą, ir kad viskas dar gali būti „taip gerai, taip gerai“! Bet ko reikia, kad taip nutiktų? Pasiutiškai tobulinti save, visam laikui išsižadėti daugybės dalykų (tai pirmoji sąlyga), reikia beribio pasiaukojimo, gerumo, tačiau tikro, plūstančio tiesiai iš širdies, be jokių pragmatiškų ar teosofinių nesąmonių (taigi, gerumo, šiandien be suidiotėjimo jau veik nepasiekiamo, be to, pasibjaurėtino, primenančio įsikinkymą ir „vidurių užkietėjimą“, savo paties užkietėjimą), galiausiai reikia nužudyti savo asmenybę, su visomis šaknimis išrauti ją iš pasaulio. Žemėje liks tik gumbas, maistas žmonėms ir gyvuliams, o lapai ir žiedai skirti tik tam, kad tą gumbą augintų ir gausintų – nieko daugiau. Kad tave kur!.. Žinoma, Genezypas  t a i p  negalvojo, nes jam (nepaisant tų minčių paprastumo) dar trūko gebėjimų. Tokia buvo neartikuliuota košė, iš kurios tam tikromis sąlygomis šie žodžiai galėtų „išaugti“. Ir blykstelėjo stačiai geniali mintis: juk ji, toji boba, yra vienintelis  m i n k š t a s  daiktas (be to, gyvas) čia priešais jį, per jo rankos ilgį (toli fone, tarsi net ne už miškų horizonto, šmėkštelėjo vaizdas namo su mirštančiu tėvu ir šią valandėlę keistai svetima motina – visa tai jau beveik priklausė praeičiai), ir iškart pajuto, kad tokia pati minkšta ji ir dvasiškai, o jo dvasia tarsi kietas kūjis iš kitos materijos, galintis tą jos materiją sudaužyti į šipulius ir galiausiai iš jos padaryti kažką, kad ir pamatą vėlesnėms gyvenimo plotmėms. Jame sučirškė nesąmoningas jaunystės žiaurumas, ir kaip stovi (o kas jam beliko daryti?), nuogas ir basas, „patraukė“ į miegamąjį naujiems žygiams. Kunigaikštienė nebuvo užgesinusi šviesos ir atidariusi langinių. Buvo linkusi nesirodyti tarnams tokios pralaimėjimo būsenos, o pavargusi buvo mirtinai. Pagaliau neturėjo jokio noro sulaukti naujos dienos, kuri turėjo tapti naujos laimės rūšies diena.  Miegamajame tebeviešpatavo ankstesnė naktis. Zypcius įėjo tvirtu žingsniu, nekreipdamas dėmesio į tokią pat nejudrumo būseną. (Keista salotinė figūra, susirangiusi ant kanapos, pažvelgė į jį išsigandusiu žvilgsniu ir iškart susirietė į kamuolėlį, slėpdama veidą pagalvėse.) Vonioje tarp šešių ir septynių valandų vasario ryto buvo šaltoka (tad tie nevykę išsidirbinėjimai truko ištisas keturias valandas!), ir ta kvapinio-spalvinio pasileidimo atmosfera, tiesiog apčiuopiama, bjaurų jauniklį paveikė kaip paimtas miestas kovos įkaitintus kareivius. Visų pirma kokiu nors piktu ir „nenatūraliu“ veiksmu užtrinti kompromisinį miško scenos su Tengieru ir vaikiško negalėjimo prie pat rojaus vartų bjaurumą. Galiausiai nustojo suvokti reliatyvų tos bobelkos senumą – ji buvo tik patelė, prapatelė à la Pszybyszewski[1], „dvokė gašlumu“ (siaubingai bjaurūs žodžiai) tokiu atstumu kaip iki saulės. Stichiškas malonumo troškimas, pirmykštis, nesąmoningas, tas dviasmenis, teisingas, galiausiai iš smegenų centrų prasibrovė iki liaukų ir krito į visus raumenis, taip pat ir į fatališką sfinkterį. Kunigaikštienė neatsisuko, bet jautė, kad kažkas jai už nugaros kyla. Laukė nepakenčiamai sustingusiu sprandu, ir tas sąstingis leidosi žemyn, prie klubų ir šlaunų, pasiliedamas kutenančia kaitra net ten, prie amžinai alkano gyvuliškumo žaizdro, prie nepaprasto, nesuvokiamo, negalimo atkartoti, amžinai naujo, niūraus, mirtino malonumo šaltinio. Žinojo, kad  t a i  nutiks po valandėlės. Kaip? Ar jam padėti, ar palikti vieną? Geidulys pakilo iki gerklės kaip kruvinas mėsos gumulas su ugniniais liežuviais, iš vidaus apimančiais burną, nosį, akis ir smegenis. Dabar jautė tai, kas kartais jos kūną užliedavo kaip nekenčiamai maloni banga, kai skaitydavo tragiškų įvykių, kankinimų ir beviltiškų savižudybių, tokių, kad nei bėgt, nei rėkt, aprašymus… ir virš viso to į svaiginantį aukštį kylanti malonumo banga… egoistinio malonumo, bjauraus, kiauliško, standaus, išgaubto, lygaus, slidaus, lipnaus ir truputį smirdinčio, ir dėl to malonesnio, kaip tik tuo malonesnio, kad panyri į begalybę skausmingai atsiduodama gniuždančioms svetimoms jėgoms. O visu tuo buvo jie, tie prakeiktieji… Ak, rėžti jiems diržus iš nugaros!.. Bet šitą vieną, nors ir visi kiti jausmai neprapuolė, mylėjo kaip savo vaiką, beveik kaip tuos padarus, kurie iš jos iššliaužė į pasaulį, plėšdami jai klubus nepakeliamu, bet ir nuostabiai kūrybišku skausmu. Nes kunigaikštienė buvo gera motina: mylėjo savo sūnus ir kadaise gimdė juos su pašėlusiu malonumu. [Vyriausiasis, melancholikas, neseniai užsimušė, antrasis, sulaukęs dvidešimt vienerių, tapo Gelbėjimo sindikato Kinijoje ambasadoriumi (nežinia, kas visus metus jam dėjosi), trečiasis tai Skampis – tas jau aišku.] Dabar jai visi trys susijungė į vieną dvasią, joje pradėtą – toji dvasia įsikūnijo į Genezypą. Tasai dailutis Zypcius buvo paskutinis jos lepūnėlis, mylimas „lipšnukėlis“, vienintelė smagiausia mažutė kiaulystėlė, o jis dar ir nekaltas, dar ir žiaurus, ir jau plaukuotas, svetimas, bjaurus patinas. Kuo ji užmuš savyje meilę, jei čia niekas nepavyks. Tačiau ją apgaubęs nujaučiamas malonumas tebesitęsiančiai kančiai tik pridėjo velniško žavesio, kaip aštrus angliškas padažas rostbifui. „Keistas mintis“ – taip tokias būsenas vadino senas žydas, pristatantis į rūmus įvairių daiktų, vienintelis „žemesnysis padaras“, su kuriuo kartais malonėjo atviriau šnektelėti – nutraukė  t a s a i  jos išsvajotasis.

Piktai čiupo ją už peties ir brutaliai nuogu, begėdišku snukiu pažvelgė į jos gražų nuo tų minčių veidą. Geismai sukibo dar prieš kūnus. Ji pažvelgė žemyn ir  pamatė viską taip, kaip buvo svajojusi, ir jau nebepaleido jo iš ištroškusių, pamišusių rankų, be jokių perdėtų įžangų kreipdama visą sprogimo jėgą į slapčiausius savo persotinto žinojimu kūno pasitenkinimo centrus. Viskas sukibo ir įsisiurbė vienas į kitą, ir Genezypas pajuto, kad vis dėlto gyvenimas  š i o  t o  v e r t a s. Ji jautė tą patį, bet ant mirties krašto: mirties gyvenant. O tasai buliukas įsišėlo kaip reikiant ir tenkino mirtiną troškimą: savo ir jos, susilydžiusių į vieną bedugnę pašėlimo jūrą. (Jos, „einančios graban senos plerzos“, kaip paskui sakydavo sau, kovodamas su jausmais jai.) Dabar ji buvo jam gyvenimo – įžūlaus, nuogo, beveik nuplėšta oda – esmės įsikūnijimas. Neišreiškiami dalykai reiškėsi tame beveik metafiziškai gyvuliškų malonumų baseine. Paskui jie perėjo į lovą, ir ji ėmė jį mokyti. O nuo to mokslo jis pakilo savyje ir paskui daužė žemyn, ir jau nebežinojo, ar iš tiesų gyvena tame nuspėjamų, labiausiai paslėptų troškimų pragare, troškimų, kuriuos ji traukė iš jo kaip žarnas iš gyvulio, tame velniškai gėdingiausių sumanymų, minčių-vorų ar polipų, negalimų išreikšti garsiai, horizonto erdvėjime. Kol galiausiai paskutinį kartą metėsi į tą bedugnę, ir dabar jau stačia galva. O ji, toji „demoniškoji“ Irina Vsevolodovna, paskalos apie kurią pranoko viską, kas iki šiol apskritai buvo (o gal galėjo būti?) priliežuvauta, bučiavo purviną, žinoma, tam tikra prasme, jaunuolio, kuris, paniręs į nebylius išgyvento geidulingumo prisiminimus, nė nežinojo, ar jau išprotėjo, ar dar ne, ranką. Jis buvo beveik sunaikintas, bet tas nuovargis buvo malonus kaip nežinomas narkotikas. Išdidžiai ir švelniai kunigaikštienė glostė jo švelnius, šilkinius plaukus ir kvėpė jų medaus kvapą, markstydamasi kaip mingantis katinas.

Buvo aštuonios ryto. Kai dar gulėjo lovoje, neturėdami jėgų išsiskirti, kambarinė, daili rudaplaukė, atnešė pusryčius – avienos kotletų, kiaušinienės su kumpiu, rūkytos žuvies, porridge, baltos kavos ir puikaus konjako. (Kunigaikštienė didžiavosi savo dailiomis tarnaitėmis, drąsiai atremdama palyginimų pavojus. Todėl priimant „paneles“ egzistavo griežti apribojimai.) Zypcius pasislėpė po antklode. Moterys juokėsi, šnibždėjosi tiesiai jam virš galvos. Bet, nepaisant šio smulkaus pažeminimo, jam atrodė, kad gyvenimą jis dantimis sugavo už ragų. Triumfas jį užliejo iki širdies gelmių – kvailas jaunatviškas triumfas: pagaliau jis buvo vyras ir žinojo, ką daryti toliau. O, kaip jis klydo!

Paskui atėjo senasis kunigaikštis su žaliu „kamštiniu“ (?) naktisiausčiu, o po valandėlės nė nepasibeldęs įgriuvo Skampis, vilkėdamas kremine su auksu (koks stebuklas!) pižama. Genezypas ko nenumirė iš gėdos, kai kunigaikštis ėmėsi tokiais atvejais įprastų dalykų. Jie visi manėsi esą tokioj aukštumoj, kad iš tiesų, tikra to žodžio prasme, nieko sau iš nieko nedarė. Iš po antklodės Zypcius girdėjo prislopintą kunigaikštienės balsą:

– …iš pradžių elgėsi keistai, bet paskui buvo nepaprastai mielas – išskirtinai. Jis beveik dar vaikas. Parodyk veidelį, bernužėli, – saldžiai tarė ji atmesdama antklodę ir už smakro staiga kilstelėdama jo veidą. – Žinai, Diapanazi, – kreipėsi ji į vyrą apimta  vadinamojo gaivališko nuoširdumo, – daugybę metų, beveik nuo tada, kai pirmą kartą tapau tau neištikima, nesijaučiau taip metafiziškai laiminga kaip dabar. Žinau, kad to nemėgsti; tu ir tavieji sako, kad piktnaudžiauju šiuo žodžiu – tačiau ką daryti? Kaip kitaip trumpu žodžiu išreikšti tokius keistus dalykus? Tu – ne tik tu – jūs visi, veiklos žmonės, kurie nusprendėte dar gyvi būdami išsibraukti iš gyvųjų tarpo, nesuprasite, kad viskas gali turėti dar vieną išmatavimą, mums nežinomą. Vienintelis Chvistekas[2] tai kadaise išreiškė, rašydamas apie „tikrovės daugumą“, bet savo minties galutinai neišrutuliojo ir apskritai nusprendė, kad tai nesąmonė. Netgi Afanasolas Benzas, kuris, regis – bet nežinau, ar tai tiesa, – pirmą aksiomą išvedęs tiesiog iš nieko, šios teorijos nepripažįsta. O aš tikiu, kad ten, dugne, turi kažkas būti, pagaliau tai įpėdinių kaltė, kurie nemokėjo to iškapstyti…

– Iš Maskvos vis prastesnės naujienos… Tie geltonieji velniai turi kažkokį generolą, kuris atrado naują puolimo būdą. Galiausiai tai ištirta. Man skambino Nevaleikovičiaus – atseit mūsiškio, žinai? – adjutantas. Bet to neišmoksime, kaip koalicija iš Napoleono išmoko jo strategijos. Tą, atrodo, gali daryti tik kinai .

– O kas man rūpi – aš turiu jį. (Zypciaus galvą ji laikė po pažastimi. Kaip tik tada įėjo Skampis.)

– Netrukus, mama, galite nebeturėti. Jau rytoj turėtų būti paskelbta visuotinė mobilizacija. Generolo Kukshafeno kariuomenė paniškai traukiasi mūsų linijų link. Maskva formaliai išpjauta. Kinai organizuoja juos visiškai kitokiu būdu. Jiems rūpi iščiulpti baltąją rasę. Visiškai nepaiso jėgų, laikydami mus išspaudomis. Ir viskas dėl aukščiausiųjų idėjų: nori pakelti mus iki savo lygio. O su jų supratimu apie darbą ir jo standartus, be to, su požiūrio į mus šiuo klausimu disproporcija – labai nemalonus dalykas. Jei nežūsime, galime būti pasmerkti nusidirbti mirtinai. Įdomu, kaip tada bus galima patikrinti, ar esi abejingas ideologijai, dėl kurios žūsti pamažu, ne staiga. Bolševikai priešingai – šitiek metų laikė Rusiją tvirtose rankose. Tačiau tai tinka darbininkams, kurie neturi ateities. Tokiu atveju kuo mes galime pateisinti savo egzistavimą – štai koks klausimas.

– Ar nesakiau! Ir kur dabar tas jūsų sindikalizmas, išsirutuliojęs iš buržujiško susigrupavimo norint slopinti klasių kovą? Kur jūsų darbo pseudoorganizavimas? Visa tai nesąmonės. Reikėjo sukurti izoliuotą monarchiją, absoliučiai izoliuotą monarchiją ir garbingai, be jokių kompromisų žūti, kaip mano gerbiamas caras Kirilas…

Skampis nutraukė:

– Dar nežinia, ar jis žus. Sutinku jį mūsų štabe prie Nevaleikovičiaus šono…

– …arba iškart pasiduoti srovei. Tokiu atveju mes, saujelė tikrų žmonių, vertų gyventi, tikrai laimėtume, o après nous pust‘ vsio propadajet. Taip, paprasčiausiai mus apgavo pseudobolševikiški, au fond beveik fašistiški – o iš tikrųjų – Vakarai. Pas mus viskas grynas melas…

– Tylėt! Tokių dalykų garsiai sakyti nevalia. Štai mama su savo talentais tikrai laimėtų, kad ir kaip kinų vyriausiojo štabo šefo ar kieno ten dar meilužė – bet ne mes, vyrai. Štai šiandienės aristokratijos klaida, netgi tam tikros sukaustytos buržuazijos frakcijos – tasai aprenuledelužizmas. Keturis tūkstančius metų viskas laikėsi todėl, kad senieji dideli ponai mokėjo matyti perspektyvą ir bent teoriškai jiems prieš akis buvo amžinybė. Nuo tada, kai tas tikėjimas sunyko, ir prasidėjo visos blogybės, ir mobas, tai yra minia, iš karto pakėlė galvą. G a l v ą  – būtent galvą, o ne užpakalį, nes junge anksčiau spardėsi užpakalinėmis kojomis. O kai kartą pakėlė – visa prapuolė – su tuo sutinku. Jūs, mama, teisi: reikėjo eiti priešais, tačiau tam reikia turėti… garbės – che che… Už mus tai padarys Nevaleikovičius, o mes liksime ant ledo.

„Štai kaip daroma politika – ją fabrikuoja  t o k i e  žmonės! O kurgi tikrovė?“ – galvojo staiga po antklode subrendęs Zypcius. (Tos prastos reputacijos ir suterštos Irinos Vsevolodovnos įsčios tokiems kaukučiams buvo geras inkubatorius.) Ir keistas dalykas:  k a r t u  – žinoma, „s u s i d r o v ė j i m o  f o n e“ (kas be ko, tą viską suvokė paeiliui) jautėsi prislėgtas, sugniuždytas, mažas – net jam širdy lytiškai buvo nejauku nuo to savo mažumo, nepaisant ką tik nutikusio esmingo pasisotinimo už visas vaikiškas atgailas be kaltės – toks skausmingas buvo tas mažumas palyginus su neišmatuojamomis nepasiekiamų dalykų bedugnėmis: žinių, padėties, įtakų, valdžios, apetitų sotinimo savo paties ir kitų atžvilgiu. Dar keisčiau, kad nepagalvojo apie tėvą, kuris juk irgi buvo kažkas, irgi kada ne kada pasimurkdydavo politikos kloakoje. Tai nebuvo  t a i, tos „namų vertybės“ – čia gali būti svarbios tik svetimos reikšmės. Ir kartu žinojo, kad tasai metais už jį vyresnis Maciekas Skampis – paprastas žuiseris ir šūdžius, bjaurus soliteriukas pūvančiame senosios Lenkijos (kuri dabar po mirties iš naujo gyveno savo gyvenimą) (o kiek tokių yra?!) kūne, un simple „gouveniage polonais“, kaip sakydavo prancūzų karinės misijos šefas, generolas Lebakas, kuris įsiliepsnojus bolševizmui liko tarnauti pas mus, pasiūlęs save „tikrosios demokratijos“ paslaugoms, kaip demonstratyviai sakydavo. „Ak, tu mielas naivuoli, tu, pats nuo savęs po pseudosolidarumo apsiaustėliu ir moksline organizacija užsimaskavęs patarnautojau kažkokiam mūsų nutukusiam buržujiškam pilvui“ – („oh, vous autres, Polonais, n’est-ce pas – mais tout de même la démocratie, la vraie démocratie, est une et indivisible et elle vaincra“) – taip nejučiomis visiškai nuoširdžiai jau galvojo Erazmas Nevaleikovičius, su kuriuo Lebakas „bendradarbiavo“ (?) [kur ten jam iki genialaus Nevaleikos!], „žmonijos gelbėjimo“ nuo „kultūrinės“ kinų užpuolimo katastrofos klausimais. Nevaleikovičių tos sąvokos jau vimdė. Jis norėjo tiesos, bet kruvinos, rūkstančios, krūpčiojančios – ne tos, kuria viešai jį šėrė Gelbėjimo sindikatas ir neseniai, privačiai, ėmė šerti jo žmona, liesa, tačiau tokiam juodam, gyslotam intendantbuliui velniškai viliojanti blondinukė, mergautine pavarde Dziedzierska, atrodo, net Galicijos grafaitė. Ak, ta jos tiesa! Tai buvo irealizmo prarajos: „pantosofija“, visų mokslų (atitinkamai deformuotų – gryno proto atskirų sričių konstrukcijos, sukurtos dėl patogumo, šiuo požiūriu buvo siaubinga ontologija: taip  y r a, ir baigta) ir sistemų sintezė: nuo totemizmo iki Raselo ir Vaithedo logikos (tais laikais apie Benzą nė šlubas šuva nežinojo). Ir galiausiai žemėje nutiko stebuklas: apsireiškė Dževanis, didysis Murti Bingo pasiuntinys… Intendantas turėjo ir kitą priešnuodį – bet apie tai vėliau. Apie visai tai marchese Skampis paviršutiniškai žinojo, bet nuo jo poliruotos galvelės nuslysdavo bet kokie aukštesnio lygio keistumai – typical Polish and polished excremental-fellow – kaip jį vadino Lebako kolega anglas, lordas Erelvanagis. Toji tarptautinė gauja jau seniai „matavosi“ Nevaleikovskį. Bet tasai laukė tinkamos valandėlės su išties stipraus žmogaus kantrybe, pats, tiesą sakant, neturėdamas supratimo, kas gali nutikti. Tais laikais mokėjimas laukti buvo didžiausias menas. Tik tos mintys, tos keistos mintys… Intendantas negalėjo jų nuvyti ir kartais jautė, kad kažkas jame mąsto už jį (ne sąvokomis, bet veikiau vaizdais) ir prieina prie neatremiamai primetamų išvadų. Kartais netgi labai aiškiai suvokdavo, kad kambaryje yra dar kažkas, nors visiškai aišku, kad buvo vienas. Imdavo kažką kalbėti, kad aną įtikintų, ir įsitikindavo, kad nieko nėra ir nebuvo ir kad jis pats nelabai supranta, ką sakė. Vaizdai skleidėsi ir nyko, nepalikdami jokio substrato, kvapo ar nuosėdų, iš kurių būtų galima suvokti tų paslaptingų posąvokinės sąmonės sferos kompleksų turinį. Bechmetjevas patarė nors trumpų atostogų nuvažiuoti į Žegestovą, į garsiojo daktaro Liudviko Kotulskio įpėdinių sanatoriją, bet laiko nebuvo nė sekundės. Cha! – jei apie tai būtų žinoję skeptikai ir priešai! Jau – vėl kunigaikštienės Tikonderogos lova. Genezypas ir toliau, pasislėpęs po antklode, svarstė ir mąstė. (Tvoskė žvėriškas karštis, erzinantys kvapai, bet dabar  t a i  jo visiškai nebejaudino – jis tik jautėsi esąs vyras, toks tikras bulius, „viešpats“ ir džentelmenas, ir nė nenujautė, kad toks jis nemalonus ir neskanus.) Be to, labai gėdijosi, kad tasai Skampis, tas intelektinis nulis ir ciniškas karjeristas, „tas šaltas kirminas nuo Sasų pūvančiame atitirpusiame lenkų pilve“, vis dėlto jam imponuoja. Kaip daroma toji paslaptinga, nepasiekiama politika? Ar kartais tai nėra tik vienas milžiniškas kvailas au fond „bajc“, kažkoks trečiarūšis apsukrumėlis, niekšiškas žmonių pažinimas, vikriai krečiamos mažos kiaulystėlės ant nusikaltimų ribos. Nepaisant to „montažo“, Zypciui sumažėjo visa tai, ką dar taip neseniai laikė dideliu, tiesiog šventu dalyku. O dėl to sumažėjimo visą pasaulį padengė paprastas chamiško, proletarinio nuobodulio ir kančios pokostas. Žinoma, Zypcius buvo neteisus, bet kas teisus, nuspręs tik tobulos, įsitvirtinusios savo idealioje, eliminacijos būdu pasiektoje santvarkoje kartos po tūkstančio ar daugiau metų – nuspręs, jei tarp jų atsiras kas nors, kas dar galvos apie tokią tolimą praeitį. Ne – tais laikais pas mus politika nebuvo laikoma vienu  garbingiausių užsiėmimų. Nebent ten, Tolimuosiuose Rytuose, kur tryško naujos idėjos (kai kurie „sekluoliai“ sakė, kad visa tai jau buvo, netgi toje pačioje Kinijoje – o kaipgi pažanga? negi šioje žemėje nėra nieko iš esmės naujo – atsigulti ir nudvėsti), gal ten, tame kūrybos katile, politika buvo kažkas, žinantis būties tiesą, nors ir kaip būtinas blogis, pašalinis gigantiškos sukaustytų geltonų makaulių transformacijos produktas – vidaus politika – nes užsienio politikoje buvo vien pozityvūs veiksmai, ir vykdomi būdais, visiškai nepažįstamais Vakarų žmonėms: Murti Bingo (ir jo keistas narkotikas – davameskas B₂) išpažinėjai darė savo, pamažu, bet garantuotai. Bet apie tai vėliau. Nes visas tas, žinote, europietiškas „bolševizmas“ (jį pamatęs Leninas numirtų antrą kartą) –  tik baigiami deginti griuvėsiai ir degėsiai. O apie naujus žmones senąja prasme kažkaip nieko nebuvo girdėti. Atgimimas galėjo ateiti tik iš palyginti naujai atsiradusių visuomenių – Australijos ir Naujosios Zelandijos. Bet jos pavėlavo, ir už mus tai padarys prakeikti mongoloidai (visiškai kitaip – o, visiškai kitaip  m u m s), kurie niekada neskuba ir visada turi laiko per akis. Šiandien didžiausia išmintis – neskubėti. Ką gi, juk Europos proletariatas  n e t u r i  l a i k o. Bet prašom pabandyti (nebūnant kinu) gyventi smarvėje, purve, su utėlėmis, blakėmis ir tarakonais, alkti, šalti ir mažiausiai per vienos kartos trukmę neturėti nė mažiausios vilties, ir guostis mintimi, jog kada nors, gal po trijų kartų, tam tikra gerai įmitusių ir švarių (tiesa, taip pat išsispecializavusių ir persidirbusių) grupė mokslininkų ir kapitalistų ras bendrą sutarimą, ko ir kaip reikia, ir pastatys namukus su sodeliais, radijo aparatais ir bibliotekėlėmis – bet kas  m u m s  iš to, mums, kurie esame ir iki gyvenimo pabaigos būsime tik mėšlas? Tai gal verčiau kova nei toks šuniškas gyvenimas – idėjinė kova, gal neprotinga, bet tai geriau, nei pūti iš sielvarto be šešėlio vilties. Prašom tą suvokti, po šimts kalakutų. Argi nebūtų geriau  i š  k a r t o  gyventi gal net taip pat kaip anksčiau, bet pagal kažkokią idėją ir su kūrybos, kad ir pašėlusios ir absurdiškos, bet  k ū r y b o s  jausmu, o ne sunkiai dirbant dėl velniškos šiandienos produkcijos. Na ir kas, kad toji idėja atves į tą patį: prie  t a m  t i k r o s  r i b o t o s  g e r o v ė s,  k u r i o s  r i b ų  n e p e r ž e n g s, nuobodulio ir pilkumos („musė nenutūps“, –  kaip sakydavo zoologas Janušas Domanievskis[3]), bet tai nutiks  i š  k a r t o, nebus to velniško laukimo. O – bepigu jums apie tai kalbėti, ponai „elitiečiai“, bet mes dabar norime to, ką jūs seniai turite. „Vartotojiška vidaus politika“? – pabandykite vartoti tiek, kiek mes. O pagaliau niekuo nepadėjo nei Amerika, nei visas Senasis pasaulis, iš pažiūros „sufašistėjęs“, nes perėjo prie bolševizmo, mažai kuo besiskiriančio nuo fašizmo, bet perėjo. Vadinasi, idėjos… Tokios buvo keistos kavaleristo Nevaleikovičiaus ir dar poros aukščiausios kategorijos pienburnių mintys. Bet jie patys to nežinojo – tai buvo duota neartikuliuotos sąvokų tankmės forma. „Kaip gi iš šūdo padarysi krištolą“, – kartais sakydavo sau generalinis intendantas ir giliai susimąstydavo apie nieką. Kadaise individuali politika buvo vertingas dalykas, o žmonių pažinimas nebuvo kiaulystė. Šiandien partinis politikavimas, išskyrus grynai idėjinę maksimalistinę beprotystę dėl tariamo dvasios vystymosi pilvinio pagrindo, yra grynas savo ir kitų akių muilinimas demokratijos ir tautų nepriklausomybės sąvokomis. Tai buvo gerai, kol visa kūrėsi: tada visi tikėjo, jog tai galutinė tiesa – šiandien liko tik melas. Todėl ta pasiutiška kova ant paskutinio visuomenėjančios minios pinaklio, kova dėl pinigų viešpatavimo yra kažkas realaus, o visa kita – tik abipusis pinigo ir demokratijos laviravimas, triukai ir pokštai, klastos ir manevrai, pokeris su blefavimu ir didžiuliu banku – šiaip dalykas neįdomus, nebent istoriniu požiūriu. Tačiau kokiu stebuklu toji lenkų koloidinė sala laikėsi tarp kristališkų procesų, vykstančių aplink masę – nežinojo niekas – buvo sakoma – „lenkų inercija“, „lenkų abejingumas“, „lenkų visų įmanomų dorybių trūkumas“ – bet visi tie paaiškinimai buvo nepakankami, nors juose ir slypėjo tam tikra teisybės dozė. Tai buvo istorinis stebuklas – bet argi istorijoje tokių stebuklų nebuvo nutikę? Pavyzdžiui: greitas krikščionybės paplitimas, Rusijos bolševizmo pastovumas, pats dar taip neseniai nepriklausomos ir nerevoliucingos Prancūzijos egzistavimo faktas arba kad ir ilgai besilaikantis tikėjimas Lenkijos mesianizmo misija. Ne – ne viską galima paaiškinti istoriniu materializmu – fizikos dėsniai yra tik daugybės atsitiktinių faktų sumavimo rezultatas, apytikrę pseudobūtinybę išverčiantis į kitą pusę, jos absoliučias teises pritaikydamas prie didžių visuomenės kompleksų par excellence, laisvai sudėjęs visus mūsų didumus. Laisvumas tiesiogiai duodamas kiekvienam judančiam padarui – tai pirminis faktas – pasipriešinimą sukelia ribojimo ir reliatyvios būtinybės jausmas, tam tikromis sąlygomis – absoliuti būtinybė yra  b ū t i n a  fikcija, abstrakčiai eliminuojant Atskirą Egzistavimą ar gyvus padarus apskritai. Gana. Priklausomybė apskritai – tai ne absoliutus, ribotas tikrovėje, fizinis priežastingumas. Kur atsitiktinai susisumuoja daugybė vienodų, vienakrypčių siekių (o tai prie labai didelių elementų kiekių ir mažumo, mums astronominiais ir cheminiais matais yra neįmanoma), ten įvyksta istorinis [net ir individualus] stebuklas, toks pat, kaip pavienio žmogaus veiksmo, susijusio su velniška valios pastanga, stebuklas.

Šeimos diskusija pamažu geso:

– Pasirodyk, sūneli, – pro auksinius atlasus tarė Genezypui senasis kunigaikštis. – Tik pagalvok, kokia išgyvenimų skalė: štai paskutinis, priešmirtinis senojo pasaulio spazmas, ir mes čia visi taip ir apskritai, žinai? – to išreikšti neįmanoma – ji teisi – metafiziškai – ji visada teisi: atsimink – klausyk jos daugiau nei tikros motinos ir išsikapanosi iš tų šėtoniškų žabangų, iš gyvenimo. Žinau, kuo būsi, mano vaike, ir prisipažįstu: nepavydžiu. Mes toje savo izoliacijoje, šiaip ar taip, pasinaudojome paskutiniu, išslystančiu tikrovės kąsniu. Viskas, kas nutiks, – tai haliucinacija.

Genezypas, moraliai sušildytas malonaus senuko tono, iškišo iš po antklodės savo susigėdusią galvelę. Kunigaikštienė begėdiška ranka glostė jam plaukus kalbėdama:

– Ką nors iš jo dar padarysime. Namuose neturėjo nieko, kas būtų galėjęs jį preparuoti. Tai bus paskutinis mano gyvenimo veiksmas – politikoje jau esu niekam tikusi. – Zypcius pasiutiškai panoro stoti prieš tą šešėlių, „ant užmigdytos Lenkijos šokančių savo makabrišką šokį“, bandą. Dar nežinojo, kuo bus, nors toji naktis jam padėjo kelis žingsnius žengti savęs supratimo keliu. Bet gražus peizažiukas ir menki jausmeliai, ir vaikiška gėda, ir besiręžiantis prasivėręs vyriškumas, o pirmiausia jausmas, kad jis yra  n u o  č i a  –  i k i  č i a, ir kad ir sprogtų, tam tikrų ribų neperžengs, dar nebuvo pagrindas imtis ryžtingesnių veiksmų. Jautė sieloje sąmyšį (kitos rūšies nei ankstesnysis) (kažkas be jo valios galvoje pakeitė visus baldus), ir tarsi viskas buvo  n e  t a i (bet kitaip, nei anksčiau: čia slypėjo paslėpta grėsmė – tarytum visas pasaulis atsikūnydamas galėjo tapti sapno pabaisa, kurios šiurpulingumo neįmanoma išgyventi – tik ten galima nubusti, o čia  v i s a s  pasaulis ir – galbūt lieka mirtis arba dar „galbūčiau“ tas kažkas, apie ką Zypcius girdėjo ir ko nesuprato, bet vis dėlto  b i j o j o  t o  n e ž i n o d a m a s,  k a s  t a i: pamišimas. Kadaise gatvėje yra matęs epileptiką ir negalėjo pamiršti savo baimės, kuri siejosi su zoologijos sodu ir vaikišku onanizmu, baimės, susijungusios su beveik lytiniu pasitenkinimu: tarsi kiaušeliai, glamonėjami  i š  v i d a u s,  nešė pusiausvyrą praradusį kūną į viršų – toks jausmas apimdavo užlipus į aukštus bokštus ir balkonus, nors kalnuose nė truputėlio nebijojo.). Nuo pasaulio jį skyrė kažkokia skaidri, bet neįveikiama to grėsmingo keistumo užtvara – pro ją viską matė truputi deformuotai, bet kokia ir kur toji deformacija, įžiūrėti nebuvo įmanoma. Kuo pramušti tą tirštą kaip degutas, bet nepastebimą kliūčių sangrūdą; kaip pamatyti tą kažką tikra (kažkur turi būti kažkas tokio, antraip pasaulis – tikra kiaulystė ir Dievas turėtų jį išmesti kaip purviną skudurą, prie kurio nesinori nė prisiliesti – tačiau už tai laukia mirties bausmė), o ne tik šią vaiduoklių trijulę – ne: ketverulę – juk jis pats buvo vienas jų. Gyvenimas padvelkė mirtina baime: jis nebijo, tik visa ateitis greitai nėrė šalin nuo jo. Vėl panoro veikti. O visų pirma pavyti tas išsprūstančias velnių uodegas, vadžias arba tiesiog paprastus raištelius ir sučiupti viską iš naujo. Ir nuogas, kaip buvo, šoko į kambario vidurį, griebė nuo fotelio savo bet kaip sumestus drabužius ir puolė į vonią. Senis iš nuostabos tik sumirksėjo ir bejėgiškai sučepsėjo bedante burna. O marchese plačiai išsišiepė ir gyvuliškai, bet subtiliai sukikeno.

– Na, – tarė stodamasis. – Kietas riešutėlis jums pasitaikė, mama. Bet perkrimsite jį, perkrimsite. – (Tėvui) – Na, prie darbo, seni. Mes, – jis vėl pasisuko į kunigaikštienę, kuri nė nekrustelėjusi melancholiškai žvelgė į begalybę, – su tėtuku įkūrėme „Kružok samoopredelenija“ – kaip ir tie idiotai Rusijoje, kurie nežinojo kas esantys. Tokie laikai, kad turime apsispręsti netgi mes, tokie visažiniai šliužai, tokie hiperinteligentiški lavonvabaliai. Tai toks intelektualus masturbavimasis. Jei kas nors labai protingas neteks trupučio proto, kurį jam davė Dievas, tai nesvarbu, kad likusia dalimi galėtų apdovanoti dešimt veiklių žmonių, pats savo mašinos nepaleis: variklis turi būti proporcingas mechanizmo visumai. Negeras ir atvirkštinis variantas: tada variklis, neatlaikius silpnam karkasui, iškratys visas dalis. Atrodo, kad tai tavo naujojo berniuko cas, mama. Bet verčiau jis negu jo pusbrolis Toldzius. Tie aukšti Galicijos šlėktos – labai nemalonus sluoksnis – mes, Kresų gyventojai, tai puikiai suprantame. Bet kaip jūs per šią naktį pajaunėjote! Tai geriau nei masažas, ką? – Išties Irina Vsevolodovna atrodė nuostabiai. Žydros emalės akys kibirkščiavo. Šią valandėlę ji, jei tik panorėtų, paskui save nusivestų  ištisas minias, – buvo moteris „vėliava“ par excellence. O gal ir svajojo daryti ką nors panašaus, kai jau visko pritrūks…

– Eik lauk, tu, visažini šunyti, – cyptelėjo ji ir paleido pagalvę tiesiai sūnui į išsišiepusį veidą. Pralinksmėjęs markizas paskui išsigandusį tėtušį greitai išėjo iš miegamojo. Nedera per ilgai jausti nelaimingosios megeros pyktį. „Grįš – negrįš – aišku, dabar, iš vonios, apskritai neprivalo grįžti, – galvojo supdamasi į antklodę. – Ne – dabar negrįš – vakare…“ Ir ėmėsi svarstyti demoniškų triukų seriją (senosios patirties patobulintų variantų), kuria, jei būtų stiprus pasipriešinimas, turėjo jį apraizgyti galutinai. Toks visada buvo jos metodas. Motiniškų snarglių neliko nė padujų. Jei koks nors visiems žinomas impotentas galėtų šią valandėlę ją matyti ir tiesiogiai skaityti jos mintis, kaipmat išsigydytų nuo savo negalios – tokie velniški tai buvo dalykėliai. Kaip gaila, kad tokios istorijos dingsta be pėdsako, kaip dingo visos girtos Tengiero, Smorskio, Šymanovskio ir daugelio kitų improvizacijos. Duslus sunkių laukujų durų trenksmas abejones dėl pirmojo pralaimėjimo pavertė tikrove. Dar prieš dešimt metų – niekas nebūtų išdrįsęs – o dabar?.. Senatvė. Ji ėmė tyliai, sielvartingai verkti – kaip dar niekada nebuvo verkusi.

[1] Stanisław Feliks Pszybyszewski (1868–1927) – Jaunosios Lenkijos periodo lenkų rašytojas, poetas, dramaturgas, skandalistas, Krokuvos bohemos ir lenkų dekadentizmo srovės atstovas..

[2] Leon Chwistek (1884–1944) – lenkų filosofas, logikas ir tapytojas, vertino Witkacio pjeses, bet nepripažino jo kaip filosofo.

[3] Janusz Domaniewski (1891–1954) – lenkų ornitologas.