„Versti – kartu, išversti – saldu“
Diskusija apie latvių literatūrą ir jos vertimą, kurioje dalyvauja vertėjai Vladas Braziūnas, Audrius Musteikis, Laimantas Jonušys, Gabrielė Aputytė. Moderuoja dr. Laura Laurušaitė.
Pastebiu, kad leidėjų, skaitytojų domėjimasis latvių literatūra pastaruoju metu didėja. 2022 m. pasirodė net šešios iš latvių kalbos išverstos knygos – tai neregėta statistika. Kaip jums atrodo, kokia tokio proveržio priežastis?
Audrius Musteikis: Sakyčiau, tai platformos Latvian Literature pagreitis. Būtų smagu, jeigu jie jį išlaikytų.
Vladas Braziūnas: Padėtis, atrodo, po truputį gerėja. Ypač žiūrint į prozą. Gal leidėjus šiokia tokia prozos sėkmė paskatins kiek drąsiau atsigręžti ir į poeziją… Šiaip ar taip, išlaikyti tokį pagreitį reiktų stengtis pirmiausia mums, patiems vertėjams, išnaudojant, žinoma, ir įmanomas žiniasklaidos galimybes, palaikant temperatūrą: juk leidėjų atmintis trumpa ir specifinė. Nors be platesnio baltų bendrystės fronto galime ir vėl likti nesuprasti. Toks kuo platesnis frontas būtinas. Esu liudytojas, kaip pirmoji graži latvių vertimų (ir net poezijos) banga artėjant šiam tūkstantmečiui kilo. Drauge su visokios baltų bendrystės iniciatyvomis visokiais lygiais, net iki aukščiausių. Vyresni galėtumėm prisiminti kad ir Lietuvos ir Latvijos forumo steigimosi, pirmųjų jo suvažiavimų metus, pilnus gražiausių vilčių. Daug kas tada atrodė įmanoma. Patys forumo dalyviai verslininkai sakė: mums reikia jūsų, kultūros žmonių, kuriančių bendrą vieni kitų supratimo aplinką, mielai padėsim. Net mano pasiūlymas per bene antrą šio forumo suvažiavimą Rygoj – įkurti forumo fondą, kad nereikėtų dėl kiekvieno daikto (kad ir leistinos vertimų knygos) vaikščiot ranką ištiesus, – net ir ta mintis buvo sutikta kuo gražiausiai. Bet ėmė viskas paskui ir nuslūgo, užgeso. Netesėjom. Net Baltijos Asamblėjos laureatų kūrybą leisti tada nustota. Beje, pačios Asamblėjos šalių delegacijos ta leidyba tiesiogiai ir rūpinosi, leidykloms konkursus skelbė, leidybą be jokių griozdiškų mechanizmų tiesiogiai (ne kaip dabar – aplinkiniais keliais) ir finansavo… Apmaudžiausia, kad Lietuvoje tada latvių (ir estų) laureatų leidyba sustojo ne ties kuo kitu, o ties… Pēteru Brūveriu!
A. M.: Pastarieji metai latvių literatūrai Lietuvoje išskirtiniai, auksiniai metai. Maloniai pribloškęs netikėtumas: „Slinkčių“ leidykla užsakė sudaryti latvių vaikų poezijos antologiją. Pasirodo, ir taip nutinka.
Latvių ir lietuvių kalbos yra aukšto ekvivalentiškumo, mentalinis atstumas tarp originalo ir vertimo nėra didelis, bet ar esate susidūrę su neišverčiamumo atvejais? Man verčiant būna sunkiausia žargonas ir keiksmažodžiai, o kaip jums? Ko imatės, kai versdami nerandate atitikmens?
Laimantas Jonušys: Vertėjams dažnai būna keblu išversti žodžių žaismą. Verčiant iš latvių kalbos gali padėti ekvivalentiškumas, ir tada jokios problemos nėra. Pavyzdžiui, mano verstame Andrio Kalnozolo romane „Mane vadina Kalendorium“ (Kalendārs mani sauc) moters vardas Liepa siejamas su medžiu liepa – mes turime ir tokį lietuvišką vardą, ir taip pat vadiname medį. Bet vardas Jautrīte radosi iš žodžio jautrs, o šis latviškai reiškia „linksmas, smagus“. Tad kai pasakotojas sako „Man šiandien Jautrytė“, teko pasitelkti išnašą.
Regis, lietuvių kalboje nėra žodžio cauraudzis atitikmens – tai kiaulienos dalis, dryžuota riebios ir liesos mėsos sluoksniais. Romano kontekste ši specifika pati savaime nebuvo tiek svarbi, kiek svarbu, kad šiame žodyje neskamba jokia tiesioginė nuoroda į mėsą (todėl neišmanantis personažas nusprendė, kad gal tai prieskoniai). Pasirinkau žodį „sprandinė“, bet tik iš bėdos.
Žargonas gali kelti sunkumų, bet gali būti ir tapatus, nes abiejose mūsų kalbose jo nemažai atėjo iš rusų kalbos. Minėtame romane du kartus pavartotas žodis „karutis“ (ķerra), bet dažniau „tačka“ – taip ir vertime.
A. M.: Keblus atvejis – gausiais žodžių žaismais grįsta vaikų poezija. Kad ir Jānio Baltvilko. Net Sigitui Gedai belikdavo rankom skėstelėti. Galima mėginti pasitelkti kompensacinį interpretacinį metodą, bet jį ne visi redaktoriai ir recenzentai pripažįsta. Ne tik vaikų poezijoje, bet ir prozoje dažni kalbiniai žaidimai, tarkime – su Latvijos vietovardžiais, iš jų iškyla visa kūrinio koncepcija. Šį tą galima paaiškinti išnašose, bet daugeliu atveju tai nebūtų vykusi išeitis. Taigi tokie kūriniai atkrenta.
Iš gramatikos barų: latviai vartoja be galo daug vietininko, net pavydu, kaip daug kur jie išsiverčia su jo konstrukcijomis. Mes priversti ieškoti kitokių sakinio sprendimų.
V. B.: Kai nerandam keiksmažodžio ar dar kokio žodžio atitikmens? Imamės „ežio šmoto“!
Kokia poezijos žanro vertimo specifika? Man pačiai iššūkis pasirodė lietuviškų žodžių ilgis – jie daugeliu atveju turi daugiau skiemenų nei latviški. Kaip sprendžiate? Kokie teksto parametrai jums atrodo svarbiausi – metras, ritmas, rimas (jei jis yra), ar vis dėlto pirmenybę teikiate prasmei?
A. M.: Latviškų žodžių, ypač esamojo laiko vienaskaitos ir daugiskaitos trečio asmens veiksmažodžių, trumpumas (vienskiemeniškumas), manau, viena iš priežasčių, kodėl tiek daug verčiame verlibro, baltųjų eilių, eilėraščių proza, o ne rimuotų posmų. Net jei skiemenų skaičių pavyksta atitaikyti, vertimo eilutė neretai neperteikia originalo grakštumo, lankstumo. Ši pastaba negalioja vertimo didmeistrių – Jono Strielkūno, Vlado Šimkaus – darbams. Labor omnia vincit, kaip užrašyta ant labai gražaus pastato Rygoje, Elizabetės gatvėje. Darbas ir talentas viską nugali. Prisimenu, kaip J. Strielkūnas, kalbėdamas apie Rainio poezijos vertimus, skundėsi, kad didžioji bėda ir buvo susidoroti su skiemenų ilgio skirtumais. Vienas skiemuo lieka kyšoti – nors verk. Rymai prie stalo ir suki galvą, kaip jį pašalinti.
V. B.: Prasmės niuansai? Poezijoje jie pirmiausia ir reiškiami ne kuo kitu, o specifine forma, taigi metras, ritmas ir rimas, jei jis yra, tuos niuansus ir turi įkūnyt. Antraip poezijos kūrinys liks tik prozinis niuansų atpasakojimas – į tokį vis labiau linksta vakarietiška vertimų praktika. Antras kraštutinumas rytų slavų praktika: tobulai išlaikyta forma, laisviausiai kurianti savo niuansus ar vos ne savo turinį. Idealu būtų šias abi praktikas lieti į viena, kad kūrinys liktų poezijos kūrinys – muzikinės prigimties kūrinys (čia ir Knutas [Skujeniekas – L. L.] taip mano), tik kitu instrumentu (kita kalba) sugrotas, bet ir kuo tiksliau reiškiantis originalo prasmės niuansus. Misija beveik neįmanoma. Bet tik beveik. Kaip ir bet koks vertimas apskritai.
Kaip vertėjai dauguma turbūt esame savamoksliai, neragavę vertimo studijų ir neišmanantys teorinių prieigų, išmokę versti per praktiką. Turbūt amžinasis klausimas: kiek esat ištikimi originalui ir kiek leidžiat sau improvizuoti?
L. J.: Taip, tai amžinas klausimas. Laikausi principo be būtino reikalo neimprovizuoti. Atsainiai pasirinkdamas kitokius žodžius, vertėjas gali pagrįstai manyti, kad prasmė juk nesikeičia, bet šitaip galima pražiopsoti kokį nors niuansą (tokių atvejų esu pastebėjęs), tad verčiau nerizikuoti.
V. B.: Improvizacijai čia telieka vietos tiek, kiek jos leidžia pats tekstas, pats kūrinys arba kartais ir jo autorius. Arba kiek priverčia kalba, kad ir tas pats neišvengiamas dažno latviško žodžio trumpumas. Dėl kokio trumpučių eilučių ketureilio – o jeigu jų keturi, o jeigu šešiolikos eilučių dar rimas tas pats! – tenka ir sienom palaipiot, kol galiausiai topteli išeitis, tarkim, lietuvišką sintaksę vos pakeisti ar dar ką vos. Man, savamoksliui vertėjui, įsikalbėtų kanonų nesuvaržytam, o ir žmogui tarmės, galūnes ir taip nukapojančios, – žodžių formom pamanipuliuot gal išeina natūraliau, nė drąsos neprireikia.
A. M.: Improvizacija improvizacijai nelygu, o jos laipsnis – ginčų objektas. Kūrybingas vertimas, už kurį paprastai teikiami apdovanojimai, apima ir improvizacinį vertėjo arsenalą. Nors didžioji trejybė nekinta: saikas, skonis, adekvatumas. Sunki trejybė.
Gabrielė Aputytė: Kaip pradedančiajai vertėjai, atrodo itin baisu nutolti nuo originalo, sunku išdrįsti, pavadinkim, savaip interpretuoti autoriaus tekstą. Visgi versdama suprantu, kad ne visada pavyksta išversti vien pakoreguojant žodžių tvarką. Todėl visada svarbu išties įsigilinti į mintį ir kreipti dėmesį ne tik į gražiai skambančias formas.
Kalbų panašumas palengvina tiek originalo suvokimą, tiek atitikmenų lietuvių kalboje paieškas. Tenka versti daug negrožinių tekstų, bet visada lengviau atsikvepiu gavusi latvišką, o ne anglišką originalą. Vis dėlto, nepaisant bet kokiam vertimui būdingų problemų (kad ir baimės „sugadinti“ autoriaus tekstą ar sunkumų, kylančių susidūrus su nežinoma realija), verčiant iš latvių kalbos reikia būti ypač budriai, kad, pavyzdžiui, šautuvas atsidurtų „kampe“, o ne įremtas „į kaktą“ (latv. kaktā – „kampe“). Taip pat, kadangi esu šiek tiek domėjusis lietuvių ir latvių kalbų gramatine atpasakojimo raiška, kyla logiškas klausimas – kaip versti latvių kalboje dažniau sutinkamą atpasakojamąją nuosaką? Rinktis dalyvį ar ne? „Visi vieningai sutarė, kad ilgiau nei metus Uošas Ruoplainių nevaldys“ ar visgi „… nevaldysiantis“? Ir, žinoma, svarbu sąmoningai ieškoti subtilybių ir lietuviško skambėjimo. Juk neretai net išvertus sakinį pažodžiui, gautume daugmaž padorų, suprantamą sakinį. O kartais tenka sau priminti, kad lietuvių kalba labiau linkusi į veiksmažodžius arba paklausti savęs: ar čia tikrai reikia to įvardžio?
Lietuvių literatūros vertėja Dacė Meierė yra sakiusi, kad tapo vertėja versdama Umberto Eco „Rožės vardą“, nes ši knyga nepaprastai daugiasluoksnė ir sudėtinga. Kaip geriau įgyti patirties – verčiant paprastą ar sunkų tekstą?
V. B.: Kartą pasijutau vidurinės nebaigęs, o griebęsis disertacijos. Kęstutis Nastopka, nebūtų pedagogas, pasiūlė man prisidėti prie savo paties ir Sigito Gedos kadaise jau skelbtų vertimų, išversti pluoštus naujų, būtiniausių pristatant poetą… na, Uldį Bērzinį! Mokė Uldis mane ir gerokai pamokė: ir mano paties pasiutišku mokinio darbu, o ir dosniom autoriaus interpretacijom, drąsinimais ir patarimais. Gal tada būsiu kaip Dacė, išvertusi „Rožės vardą“, ir aš pasijutęs šiokiu tokiu vertėju. Bet tas pojūtis tai pasirodo, tai vėl pradingsta. Jei jo kitu rimtu vertimu neatnaujini.
A. M.: Prisimenu Dacę, sėdinčią Vilniaus universiteto bibliotekos bendrojoje skaitykloje ir besigilinančią kaip tik į „Rožės vardą“ – tam darbui ji rengėsi kruopščiai. Išskirtiniai gabumai, atkaklumas, užmojis ir valia jį įgyvendinti – viskas buvo išryškėję jau tada. Dacė Meierė vertėja tapo Vilniuje.
Kažkuri vertėja yra sakiusi, kad verčiami kūriniai patys ateina ir netgi rezonuoja su vertėjo gyvenimu, jį pratęsia ar papildo. Kokie kriterijai lemia, kokį kūrinį pasirenkate versti?
A. M.: Alvio Hermanio „Dienoraštis“ – negrožinė literatūra, bet koks pagavus, kokybiškas tekstas. Meistriški režisieriaus spektakliai, kurių ne taip mažai teko matyti, buvo papildomas veiksnys. Šios knygos vertimą prisimenu kaip įkvepiantį darbą. Ypatingi atvejai – Sanitos Reinsonės „Miško dukros“ (Meža meitas), Leldės Stumbrės Maija, Cher Ami apie latvių vertėją iš prancūzų kalbos Maiją Silmalę – perskaitęs jaučiau kone prievolę parinkti ir išversti šių knygų fragmentų; publikavo „Šiaurės Atėnai“. Kalbant apie rezonansą, pirmiausia į galvą ateina Kārlio Vērdinio poezijos knyga „Suaugusieji“ (Pieaugušie). Taip, rezonavo.
V. B.: Iš prieraišumo man vis tie latvių autoriai atėjo, tebeateina… Žinot, kolegą, kartais kolegę poetę kaip lapę netyčia prisijaukini, tai jau ir jautiesi už jį ar ją lyg atsakingas. Nors nieko dažniausiai nė nežadėjai, vis tiek nori parodyt saviems, supažindint. Ir niekur nedingsi, reikia juos parašyti lietuviškai.
Taip atsirado būrelis iš tų, kurie 1986-aisiais Lietuvoje mokėsi mūsų kalbos ar ją, jau kiek pramoktą, tobulino, o po metų Rygoj jau sutikinėjo atvirkščią mūsų komandą, jos trenerį Pēterį Vanagą paminiu ligi šiol. Nežinau, katrą pirmą tada Rygoj ir pradėjau verst – ar Egīlą Zirnį iš latvių, ar Anną Rancānę iš latgalių, ne taip ir svarbu, čia skirtumas tik valandų. Paskiau ir visa daugmaž mano ar kiek jaunesnių karta: Amanda Aizpurietė, Pēteras Brūveris, Guntaras Godinis, Inesė Zanderė…
Tiesa, kliuvo ir prozos: latvių spaudoj pastebėjau Ojāro Mednio tremties dienoraštį, vaiko rašytą; teisingiau, to dienoraščio ištraukas. Rygoje susiradau autorių, rankraštį gavau visą – išverčiau (negirdėjau, kad patys latviai visą būtų paskelbę).
Čia dar tik šiaip, lengvoki pasivaikščiojimai. Buvo dar daug kas, kiekvienas su savo kalba ir poetika, vis iš naujo mokytis vertė Juris Kronbergas, Jānis Rokpelnis, Knutas Skujeniekas, Hermanis Marģeris Majevskis, tebemoko ir Pēteras Brūveris…
Vertimas yra dialoginė, komunikacinė, (tarp)kultūrinė veikla – ar (ir kaip) latvių grožinės literatūros vertimai padeda perteikti latvišką kultūrą lietuvių skaitytojui? Ar svarbiau tiesiog geras kūrinys?
A. M.: Skaitydamas brolių Kaudzīčių „Matininkų laikus“, Jānio Jaunsudrabiņio „Aiją“, net ir tautos išdaviko Vilio Lācio „Žvejo sūnų“, Regīnos Ezeros „Neregimą ugnį“ ar į lietuvių kalbą neverstą Gundegos Repšės trilogiją „Sunkusis metalas“ (Smagais metāls) jautiesi lyg skaitytum Latviją, jos „didįjį pasakojimą“. Subtili latviška ornamentika – Sudrabų Edžaus „Kvaišas Dauka“, Jānio Akuraterio „Samdinio bernioko vasara“ ir daugybė kitų autorių kūrinių.
L. J.: Svarbiausia yra geras kūrinys. Antra vertus, geras kūrinys gali perteikti ir kultūrines, istorines ypatybes. Kai kurie geriausi latvių prozininkai parašė romanų projektui „Mes. Latvija, XX amžius“ – turime ir vertimų į lietuvių kalbą. XX a. Latvijos ir Lietuvos istorija yra analogiška, bet kai kurios detalės reikšmingai skiriasi. Pirmasis pasaulinis karas latviams buvo reikšmingesnis (ir gal tragiškesnis) negu mums; kovos su bermontininkais Lietuvoje tebuvo šalutinis epizodas, o Latvijoje – lemiamas karas. Tai atsispindi ir grožinėje literatūroje, pavyzdžiui, jau klasikiniame Aleksandro Grīno romane „Sielų pūga“ – į lietuvių kalbą jis neišverstas, bet galėjome matyti neseniai pasirodžiusią ekranizaciją.
V. B.: Suprantu, prozai tematika gali būti svarbu, pats dar ir dėl jos kadaise rinkausi minėtą Mednio dienoraštį. O poezijai… Man atrodo, kad poezija patikimesnė be taikomojo pamušalo, ne kokius reikiamus klodus paviršiun verčianti, su jais pažindinanti. Tiesiog pati poezija, jei ji tikra, visa ko yra pilna ir dosni.
Kokių autorių ir kūrinių vertimų iš latvių kalbos Lietuvoje trūksta? Gal klasikos?
V. B.: Latvių klasikų reikia mums verkiant. Ir neverstų, ir verstų, bet seniai ar senokai. Tik va bėda. Kalbėjom prieš keletą metų apie vertėjų seminarus, apie jauną poezijos vertėjų pamainą, aš pabėdojau, kad Latvijoj jų – ai, kaip trūksta, tada man Vytas Dekšnys (regis, jis) ir sako: „O Lietuvoj!“. Žiūriu, kad Erika Drungytė ar tik nebus jauniausia. Na, taip, Dominykas Norkūnas. Gal kol kas nelabai tik matyt, gal dar kalasi vienas kitas daigelis. Bet ypač poezijos klasiką versti – kieno čia jėgom? Kur mūsų treneriai, kur jų „salės“, kur treniruočių prakaitas?.. Kiekvienas priešokis, kiekviena kruopelė prasminga, o vis dėlto lauktina būtų nuolatinė ugdymo sistema. Specialios poezijos, ypač poezijos klasikos, vertimų programos, nepertraukiamos.
Kai ką gal dar spėsiu išversti, tikiuosi. Norėčiau Inesę Zanderę, dar Anną Rancānę, gal Eduardą Aivarą, gal… Bet turiu prisiminti Knuto sakymą: „Širdis plati, tik rankos, va, jau per trumpos“. Tad kalbėti neatsargu. Šiaip ar taip, pirmiausia teks pagaliau atiduoti didžiąją skolą karščiausiam mūsų bičiuliui „panbaltistui“ Pēterui Brūveriui, jo „Kalbos peizažą“ išversti taip, kad išeitų jau kitais metais. Istorija čia tokia. Kolegų knygas sudarydamas ir siekdamas autorių atskleisti kuo išsamiau (laikausi, beje, ir kolegiško principo parodyt ir ankstesnių to autoriaus vertimų į lietuvių kalbą „istoriją“, taigi pateikti ir ankstesnių kitų vertėjų vertimų), sudariau, parengiau ir Pētero rinktinę, visapusiškiau autoriaus kūrybą atspindinčią. Bet institucijų, iki tol rinktinei pritarusių, paskutinę akimirką buvo susigriebta, jog Baltijos asamblėjos nuostatai pirmenybę teikia ne tokiam požiūriui, o tų nuostatų raidei, numatančiai, kad šalys įsipareigoja išleisti kaip tik tą kūrinį, kuris paminėtas kaip premiją pelnęs – net ir Pētero atveju, o paminėta jo 2004-ųjų Valodas ainava; jei tiesiogiai rinkinys ten paminėtas nebūtų, tada – prašom, tada tiktų ir tas geresnis variantas – rinktinė… Na, tiek to, turėsim ir ją, tik teks palaukti palankių aplinkybių.
A. M.: Negali būti visos knygos išleistos ir visos paremtos, nors siūlytojams jos ir atrodo pačios geriausios, svarbiausios, būtiniausios. Praėjusio amžiaus 10 dešimtmetyje būta bandymų versti Edvarto Virzos Straumenus, daryti žygiai sugundyti leidėjus Vizmos Belševicos trilogija „Bilė“. Bet kažkas kažkur užkliuvo. Taigi habent sua fata libelli. Dar anksčiau nebuvo įgyvendinti sumanymai išleisti Aspazijos prozą – vaikystės atsiminimus, Elīnos Zālītės romaną „Ankstyvosios rūdys“, pagal kurį Rygos kino studijoje sukurtame filme pagrindinį vaidmenį atliko šiaulietė aktorė Rimanta Krilavičiūtė, Jānio Petero knygą apie Raimondą Paulą (versti pastaruosius veikalus turėjo Renata Zajančkauskaitė)…
Šiuolaikinės poezijos publikacijų tikrai nemažai, stygiaus nėra. Galbūt atradimų būtų šiuolaikinėje dramaturgijoje? Aišku, čia sava specifika: turėtų išryškėti režisieriaus ar bent teatro interesas statyti vieną ar kitą pjesę. Tad kad toks interesas atsirastų, jie turėtų būti su jomis susipažinę. Tačiau kas vers kūrinį vien tam, kad režisierius perskaitytų ir galbūt atmestų? Dar spėlioju: kažin, kaip mūsų skaitytojai įvertintų šiuolaikinį latviškąjį (moteriškąjį) detektyvą – Dacės Judinos, Leldės Kovaļovos ir kitų opusus.
Visi vienaip ar kitaip esame rašto žmonės, greta vertimų dėstom, rašom, tyrinėjam, bandom aprėpti daug kitų darbų ir įsipareigojimų. Lyginant su kitais užsiėmimais – ar vertimas sunkus darbas? Kuo patrauklus vertimas kaip profesija?
A. M.: Vertimas iš kitų kalbų man yra darbas, sunkesnis ar lengvesnis. O versti iš latvių kalbos – nelyginant aistringas pomėgis. Sykiu malonumas. Skolinuosi Ojāro Vāciečio žmonos vertėjos Ludmilos Azarovos nusakymą: verčiant iš latvių kalbos apima pojūtis, tarsi būtum įbridęs į šiltą vandenį, jame maudytumeis. Šis fizinis pojūtis, manau, visų pirma yra mūsų tautų bendrystės archetipinė apraiška. Įvairūs asmeniniai dalykai – jau po to.
V. B.: Poeziją versti dar ir pasiutiška atsakomybė. Užtat išversti saldu. Lygmalai dūšią pripildo. Gaila, ne kiaurą kišenę. Nėra tekę sutikti žmogaus, kuris būtų galėjęs pasisakyti gyvenime nieko kita nedirbantis, vien tik poeziją verčiantis.
Ar manot, kad kompiuterinės programos, dirbtinis intelektas yra reali grėsmė latvių– lietuvių grožinės literatūros vertimams?
L. J.: Grėsmės čia esama dėl vertimų ne tik iš latvių kalbos, nes kompiuterinis vertimas sparčiai tobulėja. Kol kas neatrodo, kad kompiuteris artimiausioje ateityje galėtų įveikti bent kiek sudėtingesnę grožinę literatūrą, bet dalykinius tekstus – taip.
G. A.: Kiek yra tekę susidurti su mašininiu vertimu, net negrožiniams tekstams prireikia vertėjo ar redaktoriaus prisilietimo. Sklandžiai, skoningai išversti prozą, o tuo labiau poeziją, bent kol kas tikrai neatrodo įveikiama užduotis kompiuterinei programai.
Ar pakankama latviškų verstinių kūrinių sklaida Lietuvos kultūrinėje periodikoje, palyginus su kitų (didžiųjų) literatūrų?
A. M.: Regis, ten dabar dominuoja vertimai iš ispanų kalbos ir Robertas Bolaño (šypsosi). Recepcija irgi atitinkama. Su recepcija taip jau yra: patiems reikia būti aktyviems ir visu tuo rūpintis. Jei vien tik apgailestausi.