„Vertimas – niekieno žemė, kurią reikia išmokti ginti“

Dalia Staponkutė – rašytoja, vertėja, kultūrologė, už savo veiklą 2019 m. apdovanota Mokslo premija užsienio lietuviams. Viena pirmųjų pradėjusi versti graikų literatūrą iš graikų kalbos. Dalia daug metų gyvendama Kipre aktyviai dalyvauja lietuvių diasporos ir Lietuvos gyvenime, pasisako žiniasklaidoje, dažnai ją galima sutikti ir įvairiuose kultūriniuose renginiuose, knygų pristatymuose ir konferencijose. Graikų kultūrą pažino per Kiprą ir 2021-aisiais, minint Graikų literatūros metus, Dalia dalinasi mintimis apie graikų literatūros vertimus, vertėjos darbą, graikų ir Kipro literatūrą.

Esi išvertusi į lietuvių kalbą tris Niko Kazandzakio kūrinius. Apskritai tavo verstą graikų prozą galima įvardyti kaip šiuolaikinę klasiką. Ar taip susiklostė, nes tokias knygas siūlė leidėjai, matyt, atsižvelgdami į tavo išsilavinimą, ar tai tavo pačios pasirinkimas?

Jei ne leidėjai, pirmieji parodę susidomėjimą, pati anksčiau ar vėliau šias knygas būčiau pasirinkusi ir pasiūliusi. Gal kaltas ir mano filosofinis išsilavinimas. Kad tapau Niko Kazandzakio vertėja, matyt, buvo neišvengiama, gal nulemta istorinių aplinkybių: Lietuvoje vertėjų iš graikų kalbos prieš kelis dešimtmečius buvo vienas du, ir tie patys užsiėmę. Graikų literatūrą versdavome iš kitų kalbų – vokiečių, prancūzų, rusų. Nuo pat persikraustymo į Kiprą su šeima dalinau savo veiklą tarp Lietuvos ir naujos šalies. Mokėjau graikų kalbą, rašiau mokslinį darbą, domėjausi kultūrinių skirtumų drama, aktualia mano mišriai šeimai, ir buvau atvira kūrybiniam netikėtumui. Su Kazandzakio kūryba buvau susipažinusi. Analizuodavome ją per graikų kalbos seminarus Nikosijos lingvistikos centre, kur mokiausi graikų kalbos. Tačiau nesitikėjau, kad greit ateis laikas, kai imsiuosi versti šį ypatingo talento autorių į savo gimtąją kalbą. Išverčiau Kazandzakio „Paskutinį gundymą“ (Tyto alba, 1997), „Asketiką“ (Alma littera, 2001) ir „Dievo neturtėlį“ (Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas, 2006). Kazandzakis – vienas svarbiausių graikų literatūros autorių, įtrauktas į švietimo ir studijų programas. Jis yra tikrasis literatūrinės dimotiki (graikų liaudies) kalbos įsikūnijimas, ištobulinęs naująją graikų kalbą taip, kad jo kūryboje ji atsivėrė visu gyliu ir grožiu, neįtikėtinu plastiškumu, poetika ir melodingumu. Kazandzakis sukūrė net savo žodyną. Daug kas vadina jį literatūrinės dimotiki pirmtaku, praplėtusiu kalbos ribas. Kazandzakio proza skamba kaip daina, ir vertime tai perteikti ne visados pasiseka, nors graikų–lietuvių kalbų pora dėl savo senų šaknų gana harmoninga. Pradėjus versti, atrodė, tarsi kopčiau į Everestą, į aukščiausią viršūnę, po vos kelių apšilimo pratimų. Juk tada dar nebuvau patyrusi vertėja. „Paskutinis gundymas“ buvo pirmasis mano gyvenime didelės apimties literatūros vertimas, kuriam rengiausi savarankiškai studijuodama Bibliją, graikų istoriją, ir kruopščiai kasinėdavau aplink kiekvieną žodį, ieškodama skambiausių atitikmenų. Labiausiai padėjo tai, kad gyvenau graikakalbėje aplinkoje ir Kazandzakio sukurtus vaizdinius galėjau stebėti ir patirti tikrovėje. Originalo kalbos aplinka – dovana kiekvienam vertėjui.

Jeigu turėtum galimybę rinktis šiandien, pirmenybę teiktum klasikai ar jaunesnių autorių kūriniams? Ar šiuolaikinėje graikų literatūroje randi įdomių tendencijų, autorių?

Šiandien esu ir šiuolaikinės klasikos, ir jaunesnės kartos autorių vertėja. Beveik niekad neatsisakydavau versti tos literatūros, kurią man siūlydavo, ir, žinoma, pati rinkdavausi, kas patikdavo: tai būdavo poezija, proza, esė, net pjesės. Esu sudariusi ir išvertusi Kipro poetų rinktinę „Sala: 10 Kipro poetų“ (Baltos lankos, 2006), jau keleri metai iš eilės verčiu pasaulyje gerai žinomo graikų poeto Konstantino Kavafio eilėraščius, nenustodama vilties išleisti jo rinktinę. Tai skrupulingas darbas, kurio negaliu ir nenoriu skubinti. Man buvo artima žymaus dramaturgo Jakovo Kambanelio kūryba; mano versta pjesė „Kelias iš vidaus“ pastatyta Šiaulių dramos teatre. Išverčiau ir jo autobiografinį romaną „Mauthauzenas“ (Tyto alba, 1999), bet šis Lietuvoje, gaila, nugrimzdo į bibliotekas beveik nepastebėtas, o juk sulaukė aukšto įvertinimo Graikijoje ir Izraelyje. Romano herojė – lietuvė, ir graikai iki šiol manęs pasiteirauja, ar tikrai tokia moteris egzistavo… Neretai tekdavo versti vykdant Europos Sąjungos remiamus literatūrinius ir kultūrinius projektus, tarptautiniams festivaliams ir teatrams. Mano, kaip literatūros vertėjos, veikla gana įvairi, nors ne visi vertimai vienodai gerai pasisekė. Tačiau praktika pati rodo kelią. Kas man patinka jaunesnės kartos graikų literatūroje? Joje justi pilietinė rašytojo (-os) pozicija; drąsa, atvirumas ir jokio pataikavimo madingoms politkorektiškumo tendencijoms, kad visos pusės būtinai susitaria arba viskas juokinga ir linksma. Graikų literatūroje ryškus socialinis konfliktas, girdėti jautrus ir kritiškas protas. Sakyčiau, graikiška mintis Europos kontekste gana savita. Būtų gaila, jei ypatumai niveliuotųsi, nes, reikia pripažinti, į Europos šalių literatūros erdvę vis įnirtingiau braunasi nauji rinkos dėsniai ir naujoji ideologija, kuri net ir su kairiosiomis, rinką kritikuojančiomis idėjomis jai tarnauja.

Ar dažnai pati siūlai leidykloms knygas, ar šiandien leidėjai atsižvelgia į vertėjo rekomendacijas?

Mano patirtis kupina visko – priima, atmeta, atsižvelgia ir neatsižvelgia. Taip, leidėjai bent jau kol kas paiso patyrusio, pabrėžiu, patyrusio vertėjo rekomendacijų. Ypač jei vertėjas yra ir rašytojas. Labai nelinkėčiau, kad vienintelė „rekomendacija“, į kurią atsižvelgtų leidėjai šiais monopolijų ir akcijų vertės siautėjimo laikais, būtų pelnas. Bet turiu viltį, kad knygų leidyba, kaip ir visais laikais, ras pusiausvyrą tarp pelno ir meninės vertės. Guodžia ir tai, kad numatyti knygos sėkmę būna sunku. Dažniausiai ją lydi netikėtumas: nesitiki, o žiūrėk, ji skrieja kaip diskas tiesiai ten, kur reikia, arba nuneša viską aplinkui. Knyga – ne prekė, o kompaktiška mintis. O užrašytos mintys turi neįtikėtiną galią.

Kai kurie vertėjai gana skeptiškai vertina vertimo teorijų naudą praktiniam darbui. Kada pradėjai domėtis vertimo teorija ir ar teorinių dalykų išmanymas tau padeda verčiant?

Na, ši diskusija amžina kaip klausimas „kas pirma – višta ar kiaušinis?“. Amatas ar profesija? Originalas ar kopija? Štai todėl ne visi vertėjai gali versti literatūrą. Ją verčia išrinktieji – turintys viziją, nuojautą, turtingą žodyną, pasižymintys plačiu pasaulio pažinimu, erudicija. Tokie vertėjai niekad neneigs teorijos vaidmens, nes vertimo teorija, pirmiausia kalbos filosofija, yra vertimo pagrindas ir pamatas. Kaip geras rašytojas palieka vietos geram vertimui tarp eilučių, taip ir gerą vertėją galima perskaityti tarp eilučių – tai nenusakomi, tačiau gerai jaučiami vertimo skambesio niuansai. Būna gausiai ir nuolat verčiančių vertėjų-mašinų, bet tokie vertėjai anksčiau ar vėliau kur nors užstringa kaip konvejerio linijos. Pažįstu vertėjų, kurie didžiuojasi išverčiantys po dvidešimt puslapių per dieną. Aš daugiausia galiu išversti penkis. Man atrodo, neigti teoriją gana primityvu, juk ji neabejotinai padeda suprasti vertimo vertę ir pagerinti vertimo kokybę, ji suteikia viziją, ji moko elgtis, taip, elgtis prieš skaitytojų auditoriją. Ji moko pamatyti vertimo darbe ne amatą, o meną. Pagaliau ji išmoko kalbėti apie vertimą ir perduoti žinias tiems, kam jų reikia. Mane vertimo teorija padrąsino rašyti, surasti savo stilių. Vertimas – niekieno žemė, kurią reikia išmokti ginti, nesvarbu, kad atrodo, kam ginti tai, kas niekieno, tai, kas kuria trečią erdvę tarp originalo ir vertimo? Tik vieno negalėčiau teigti tvirtai – kad išstudijavęs vertimo teoriją jau esi vertėjas. Šito nepakanka. Lygiai kaip išstudijavęs kūrybinį rašymą automatiškai netampi rašytoju. Reikia plačių žinių ir gero kalbos jausmo, o tai nenutinka pernakt. Pagaliau reikia pakantumo tam, ko nemėgsti, ir auksinės kantrybės. Vertimas ir rašymas – ne tik malonumas ar misionieriška meilė literatūrai. Esama ir nevilties, ir pykčio, ir net, deja, neapykantos verčiamam autoriui ar herojui. Taigi, nuvertinti teorijos nieku gyvu nereikia, nes ji padeda suprasti emocijas. Nuvertinę teoriją, imame ieškoti paprastų techninių sprendimų, pasisodiname šalia kompiuterį ir imame jam melstis. Išties, šiandien pradėjome rengti humanitarus, kurie atsidėję kerta šaką, ant kurios sėdi: nori būti perdėm modernūs, kur šito nereikia, prakalbo apie taikomąją humanitariką, kitaip tariant, ieško lengvesnio kelio ir jį randa. Ypač vertime. Kiek gūglinių vertimų! Net literatūroje atsiranda naujų žanrų, kurie gyvena porą metų ar porą dienų, pavyzdžiui, slam poezija, atsiranda naujų vertimo būdų. Vyksta drastiški eksperimentai, kaip PAGREITINTI kūrybos procesą. Jei tai ir vyksta, vis viena atsigręžiama atgal – į logiškas žmogiškų galimybių ribas.

Kokia tavo nuomonė apie jaunų vertėjų ugdymą? Kuris kelias geresnis: universitetas, seminarai ar praktika?

Beveik ir atsakiau, koks kelias geriausias, – klasikinis. Pirmiausia reikia perskaityti daug tokios literatūros, kurią nori versti. Tai padeda įsisavinti žodyną. Esu pastebėjusi, kad literatūros vertėjams, kurie daugiau skaito, lengviau versti ir kitokius tekstus. Universiteto suolas, biblioteka, seminarai su patyrusiais vertėjais ir vertimo teorijos specialistais, išmanančiais teoriją nuo Biblijos vertimo laikų. Kompiuteriai su duomenų baze padeda, bet be archyvų ir patirties pasidalinimo literatūros vertėjas – tik pusė vertėjo.

Verti ne tik prozą, bet ir poeziją. Papasakok šiek tiek apie tai.

Trumpai galiu pasakyti tik tiek: poezija yra toks ypatingas žanras, kad jį gali versti tik poetai. Aš galiu parengti puikų pažodinį vertimą. Jis, beje, yra labai vertingas ir nėra vien žodžių kratinys. Geras pažodinis vertimas įstabiai ir net geriau nei poetiškai perkurtas eilėraštis atskleidžia poeto intenciją. Štai puikūs rusų vertėjai ėmė ir surimavo baltąsias Konstantino Kavafio eiles. Skaityti puiku, bet tai – ne Kavafis. Kas tik nori, bet ne jis. Yra ir kitoks pavyzdys: graikų poetas Janis Ricas, nemokėdamas rusų kalbos, su žodynu išvertė Vladimirą Majakovskį, vadovaudamasis akustiniu efektu ir, žinoma, savo poetine nuojauta. Vertimas išėjo tobulas. Būna tokių išimčių ir stebuklų. Bet retai. Dianos Bučiūtės verstas Jorgas Seferis – irgi tobulas vertimas iš graikų į lietuvių, kuriame sutelkta ir didžiulė vertėjos praktika, ir erudicija, ir kitos kultūros pažinimas, nuojauta ir patirtis. Nuosekli patirtis irgi daro stebuklus. Tiesa, verčiant poeziją yra viena taisyklė: ją reiktų versti tik iš originalo kalbos, kitaip poezija dažniausiai susvetimėja – kažko nepasako arba kalba per daug.

Ką iš savo vertimų išskirtum, vieną ar kelis, kuris darbas labiausiai įstrigo, yra brangiausias ir pan.? Ir kodėl?

Visos mano verstos knygos yra tarsi mano pačios parašytos – šitoks jausmas. Nenustebčiau, jog tai visų vertėjų jausmas.

Tavo pačios antra knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ pelnė 2015-ųjų metų knygos ir kūrybiškiausios knygos apdovanojimus. Ji verčiama į įvairias kalbas, yra sulaukusi apdovanojimų užsienyje. Turi galimybę stebėti ir vertinti vertėjo darbą iš autoriaus pozicijos. Ar tenka bendrauti su tavo knygą verčiančiais vertėjais? Ar vertėjai linkę pasitarti, ar pamatai galutinį rezultatą knygai išėjus? Ar norisi bendrauti su vertėju, kol vertimas dar nebaigtas?

Taip, ši mano knyga yra išversta į vokiečių, graikų, rusų ir ukrainiečių kalbas. Daug tekstų išversta ir į anglų kalbą, tačiau gana griežtai rinkos dėsnių paisanti anglakalbė erdvė sunkokai įsileidžia šiuolaikinius užsienio autorius. Nors mano tekstų vertėjas Romas Kinka yra vienas iš geriausių lietuvių–anglų vertėjų. Vokiškai mano knygą prakalbino gerai Lietuvoje žinomas vertėjas Markus Roduneris. Graikiškai – salonikietis Sotirijas Suliotis, mokantis septynias Europos kalbas ir mėgstantis darbuotis nedidelių kultūrų lauke: jis verčia iš danų, norvegų (yra išvertęs K. O. Knausgårdą), lietuvių, taip pat ir vokiečių. Į rusų ir ukrainiečių kalbas mane vertė patyrusi dvikalbė vertėja, kolegė, filosofė Larisa Poliakova, gyvenanti Kijeve. Lietuvių kalbą ji išmoko vaikystėje, kai jos tėvai gyveno ir dirbo Lietuvoje. Jei atvirai, su kiekvienu vertėju būta savito kelio, džiaugsmo ir problemų. Bet manau, geriau, kai autorius į vertimą nesikiša. Ypač jei nemoka vertimo kalbos. Tada ir padėti nelabai gali. Labai vertinau M. Rodunerio patirtį tikrinant visus mano vartotus vardus, datas, istorinius įvykius taip, kad kai kurie niuansai vertime išryškėjo, ak, tiksliau nei originale. Vertėjas naudojo nemažai nuorodų – teorijoje tai turbūt būtų vadinama aprašomuoju vertimu. S. Suliotis didesnį dėmesį kreipė į stiliaus niuansus, į kalbos skambesį ir ne tiek rūpinosi, kaip transkribuos vieną ar kitą vardą, – teorijoje tai būtų vadinama kultūriniu vertimu, suartinančiu originalą su vertimo kultūra. Keista, tačiau visai kitaip dirbau su vertėja, kuri yra moteris. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad tai – kitokia patirtis. L. Poliakova jautė mano tekstą kiek kitaip – kaip motina, kolegė, moteris, emigrantė. Su ja tikriausiai ištobulinome tekstą iki begalybės, nes nuolat bendravome. Būta ir vertėjos intervencijų, kai ji tiesiog perrašydavo tekstą savaip, nes jautėsi jį per gerai gyvenimiškai suprantanti; tada dirbdavome išvien, kad sugrąžintume vertimą arčiau originalo. Žinoma, padėjo tai, kad pati moku rusų kalbą. Dėl skaitytojų auditorijos imlumo galiu pasakyti, kad geriausiai mano knygą priėmė Ukraina (nors daugiausia tikėjausi iš Graikijos, kurią gerai pažįstu ir myliu). Taip turbūt nutiko dėl knygos turinio ir dabartinės Ukrainos situacijos – reikia daryti pasirinkimą iš dviejų, ir šalies žmonės nuolat klausinėja, ar įmanomas trečiasis variantas.

Tavo veikla labai įvairi. Kokią vietą pastaraisiais metais užima literatūros vertimas, kaip pavyksta viską suderinti? Esi pratusi užsiimti keliomis veiklomis tuo pat metu ar baigusi vieną darbą imiesi kito?

Gal dėl gyvenimo tarp užsienio ir tėvynės veikla savaime įvairi, bet yra viena jungiamoji – tai nuolatinis bandymas susieti dvi skirtingas, tolimas kultūras. Tai mane lydi asmeniniame gyvenime, universitete, vertime ir literatūroje. Ne kartą įsitikinau, kad visa prasideda nuo skirtumų, ne nuo panašumų. Skirtumas – varomoji jėga. Mes skirtingi, mūsų kalba skirtinga, tad labai svarbu skirtumą nuolat išlaikyti dėmesio centre ir mokėti jį suprasti, priimti, aiškinti. Tai menas. Bandymas suvienodinti, kaip jau esame ne kartą regėję istorijoje, nužmogina. Štai kad ir pandemijos laikais labai svarbu atkreipti dėmesį į kultūrinius skirtumus, nes neatkreipę rizikuojame prarasti socialinę ramybę ir taiką, pamatą, ant kurio laikosi iš skirtingų žmonių sudaryta visuomenė. Vertimas slypi kiekviename stabilios visuomenės žingsnyje. Nuo šios krypties nenutolstu ir esu ištikima humanitarė. Kitaip tariant, mano veikla įvairi, bet vienakryptė. Taip, baigti vieną darbą ir imtis kito – svarbiausia. Apskritai svarbiausia gyvenime pabaigti, ką pradėjai, jei neturi svarios priežasties nebaigti. Padėjus tašką, ypač vertime, sielai ramiau. Juolab kad vertimas – tai atsakomybė kitam. Netgi diplomatinė atsakomybė, todėl vertėjams neretai taikoma diplomatų metafora. Vertėjai sieja ir jungia. Po savo paskutinių vertimų – kipriečių autorių Mirto Azinos „Išbandymo“ ir Pano Joanidžio „Suvestų sąskaitų“ (Alma littera, 2017) – nesu apsiėmusi versti naujų romanų. Kaip ir minėjau, rengiu Konstantino Kavafio eilėraščių rinktinę ir medžiagą išsamesnei jo kūrybos apžvalgai. Kadangi tai ilgalaikis projektas, jis kertasi su kasdieniais darbais – dėstymu Kipro universitete ir rašymu. Redaguoju savo paralelinių istorijų romaną darbiniu pavadinimu „Karūnuotoji“, kartais rašau Lietuvos ir pasaulio lietuvių spaudai. Žinoma, kuo daugiau darbų, tuo lėtesnis rezultatas. Todėl stengiuosi neapsikrauti, tačiau, kaip sakė vienas mėgstamiausių mano filosofų ir teoretikų Walteris Benjaminas, mišri veikla, mažieji žanrai reikalingi protui kaip alyva subtiliausioms variklio detalėms.

Susidariau nuomonę, galbūt klaidingą, kad kipriečiai daug skaito, mėgsta poeziją, saloje yra nemažai rašančių. O ką papasakotum apie grožinės literatūros vertimą Kipre? Ar saloje verčiama užsienio literatūra, ar platinama išversta ir išleista Graikijoje? Gal teko susidurti su Kipro literatūros vertėjais?

Nuomonė, kad kipriečiai daug skaito, tiksli. Esu pastebėjusi, kad žmonės daugiausia skaito didmiesčiuose, nes reikia ilgai keliauti viešuoju transportu, ir salose, nes, atvirkščiai, nereikia daug laiko praleisti transporte, viskas lengvai pasiekiama, gyvenimo būdas lėtas ir diena ilgesnė. Skaitymas ir knygų aptarinėjimas – vienas iš kiprietiško gyvenimo būdo ypatumų. Įdomu, kad daugiausia skaito vyrai. Jie sudaro atskirą skaitytojų grupę, kuri susirinkusi kafeneio ilgai aptarinėja, ką perskaitė. Tokių kavinių analogo Lietuvoje neturime – tai lyg vyrų klubas. Šis fenomenas užkliūva feministėms ir jos tai viešai kritikuoja. Akivaizdu, kad vietiniai vyrai būreliais sėdi kavinėse ir jų karštose diskusijose nėra moterų! Bet šiuo požiūriu feministės gal ir neteisios, nes tai kultūriniai ypatumai, neturintys nieko bendra su moterų nuomonės nuvertinimu. Antroji grupė – moteriški skaitytojų klubai, kurie susiburia bibliotekų kavinėse arba kavinėse-knygynuose. Štai ten retai pamatysi vyrą. Regis, vyrai ir moterys skaito ir aptarinėja skirtingą literatūrą. Žinoma, kalbu apie mėgėjus skaitytojus. Kipre itin populiarūs istoriniai, politiniai romanai, biografijomis ir autobiografijomis paremti kūriniai. Kipre yra ne viena leidykla, ir išleistos knygos pristatomos ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kad pritrauktų platesnę auditoriją. Į tarptautines knygų muges – Salonikų, Frankfurto, Londono ir kitas – Kipro leidėjai vyksta kaip grupė, rengia grupinius pristatymus. Šiemet Kipre pirmą kartą organizuojamas tarptautinis knygų festivalis „Nicosia Book Fest 2021“ po atviru dangumi. Tai įdomi pradžia, galbūt rasis tradicija. Festivalyje dalyvaus ir keli turkiškai rašantys Kipro autoriai iš okupuotos Kipro šiaurės. Kipro Konstitucija dar 1960 m. įteisino dvikalbystę – graikų ir turkų kalbas, tačiau kol šiaurinė Kipro dalis okupuota Turkijos kariuomenės, ten gyvenantys ir turkiškai rašantys autoriai teisiškai negali dalyvauti Kipro Respublikos projektuose. Kipre nemaža knygynų ir modernių bibliotekų, užsakančių naujausias knygas. Visame regione garsėja Kipro universiteto biblioteka. Kipre dėl kolonijinės praeities ir tarptautinio verslo salos gyventojai skaito ir rašo angliškai, tad bibliotekose – naujausios knygos anglų kalba. Nemažai jaunų kipriečių kuria angliškai. Populiarėja tarmiškai rašoma literatūra. Kipras – tikras literatūrinių sluoksnių margumynas, stebinantis gyvybingumu. Pagrindinė kūrybos kalba lieka graikų. Būtent graikiškai, arba tarmiškai kiprietiškai, kuriantys autoriai atstovauja Kiprui tarptautinėje arenoje. Kipro literatūros vertėjai turi galimybę susitikti vertimo forumuose, kurie vyksta kas penkeri metai. Graikų literatūros vertėjai dažniausiai verčia ir kipriečius autorius, ir Kipre literatūros vertimai nuosekliau finansuojami nei Graikijoje. Gausiausiai Kipro literatūrą verčia rumunai. Toliau paeiliui paminėčiau prancūzus, rusus, bulgarus ir anglus. Pastarieji tai daro ir dėl istorinių sąsajų, padėjusių pagrindą Tautų Sandraugos (arba Britų Tautų Sandraugos) apdovanojimui „Commonwealth Literature Prize“, kuris skiriamas geriausiems Kipro autoriams. Neapsiriksiu sakydama, jog Kipro literatūros situacija daugeliu atžvilgių net įdomesnė nei Graikijos, tačiau turtinga helenizmo istorija ir jos įtaka visų graikiškai kalbančių žmonių kūrybai lieka pagrindinė kūrybos ašis. Kipras – neatsiejama senosios ir naujosios graikų kultūros dalis, ir tuo kiprietiška erdvė nepaprastai įkvepia, taip pat ir mane.