Vladimirs Kaijaks. Pirtyje

Vladimirs Kaijaks. Pirtyje

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis
Versta iš: Vladimirs Kaijaks, Dullie stāsti. Zvaigzne ABC: 2020.

Vladimiras Kaijakas (1930–2013) – latvių rašytojas, kino scenaristas. Dvylikos apsakymų rinkinių, vienuolikos romanų ir keturių kino scenarijų autorius. Latvių literatūroje ypač reikšmingi jo apsakymai su fantastikos ir hiperbolizacijos elementais. Kaijako prozai būdinga specifinė siaubo poetika, savita „šiuolaikinė gotika“. Vadinamas „latviškuoju Stephenu Kingu“, nors kartais jo kūrinių nuotaika ir rašymo stilistika primena metaforišką ir bauginantį Franzo Kafkos pasaulį.

Vertėjas

Buvo metas, kai senasis Uzklingis eidavo išpažinties ir po jos pasijusdavo skaistus ir pakylėtas. Jo sūnus Pėteris Uzklingis netikėjo Dievu, todėl jis kartą per savaitę eidavo į pirtį ir, kaip ir jo tėvas, tada pasijusdavo skaistus ir pakylėtas. Po pirties kūnas sustangrėdavo, tapdavo grakštesnis, į raumenis suplūsdavo naujos jėgos, kaulai atgaudavo lankstumą, laisvai kvėpuodavo poros, nusivaliusios prakaitą. Ir jausmas… Tai žino tik tie, kurie eina į pirtį, kvapniomis beržo vantomis periasi ant plautų, prausiasi po karštu ir šaltu dušu. Vonia? Pėteris Uzklingis niekino vonią. Kas sugalvojo šį apgailėtiną pliuškenimąsi, kai žmogus, atsisėdęs iki bambos, mirksta savo paties nešvarumuose! Ne, Pėteris Uzklingis ėjo tik į pirtį. Tiktai joje buvo galima patirti tą pakylėtą gerą jausmą, kuris sustiprina ir pagražina žmogų.

Tą vėlų sausio vakarą Pėteris Uzklingis eilinį kartą ėjo į savo miesto komunalinę pirtį. Įprastu kojos spyriu atstūmė sunkias, išbrinkusias duris ir įėjo vidun. Viršum galvos praplaukė tirštas garų kamuolys, nes lauke buvo geliančiai šalta. Į nosį trenkė muilo, drėgmės, kvepalų ir alaus smarvė. Eidamas pro bufetą, jis matė, kaip išeinantys keturi vyrai siurbė rūgštų gėrimą; jie buvo apsivilkę paltus, šalikais apmuturiavę kaklus, jų aprasojusios galvos po dienos šviesos lempomis mirguliavo kaip rudeninės pievos po pirmųjų šalnų ryto saulės spinduliuose.

Kol nusipirko bilietą, kasininkė vėlyvajam pirties lankytojui vienu atokvėpiu įstengė papasakoti, kad šįvakar esą mažai žmonių, lauke – dvidešimties laipsnių šaltis, savaime suprantama, kas per tokį speigą eis į pirtį, kad po to sukaitęs skubėtų namo, rizikuodamas gerklės užkimimu ar net angina.

Uzklingis praėjo pro moterų skyrių; pro pusiau pravertas duris jis išvydo pirtininkę, kuri samteliu ir šluota valė aslą. Į antrą aukštą lipo neskubėdamas, nes iki pirties uždarymo dar buvo likę pusantros valandos. Jam patiko būti pirtyje, kai nedaug lankytojų, tada prausimasis ir pėrimasis esti tikras malonumas, o ne kažkoks stumdymasis, kai tu, žmogau, nežinai, nei kur prisėsti, nei kur vonelę ar muilą pasidėti, o prie plautų ir dušo privalai stovėti eilutėje. Todėl Uzklingis į pirtį dažniausiai eidavo vėlai, visų geriausia – sekmadienio vakarais, kai lankytojų mažiausia.

Rūbinėje pažįstamas vyras reumato išsukiotomis kojomis movėsi plonas smėlio spalvos apatines kelnes ir gaudydamas orą su įkarščiu porino:

 – O, tai bent šilumėlė šįvakar!.. Pertis, tik pertis, neduok Dieve!.. Man tai visiškai nevalia… Kvapą gniaužia… Bet ką tu padarysi… Matyt, ant plautų teks numirti…. Cha, cha…

Nė vienam miesto pirties lankytojui nebuvo paslaptis, kad senukas fanatiškai lankė pirtį ir šventai tikėjo, kad perdamasis išsigydysiąs visus negalavimus. Jeigu kas stačiokiškai nesutikdavo, tai tam vyrelis nežinia jau kurį kartą perpasakodavo nuostabius atsitikimus, kas su vienu ar kitu nuoširdžiu pirties lankytoju buvo nutikę.

Uzklingis puikiai žinojo visus senuko pasakojimus, ir nėmaž neleido jam pradėti:

 – Pala, senoli, tu juk marškinių ant nugaros neužsitraukei, leisk, padėsiu. – Jis patraukė iš nugaros pusės marškinius, kurie nenorėjo slysti per drėgnus kaulėtus senuko pečius.

 – Dėkui, sūneli, dėkui! Senė nežinia kodėl visad perka tuos plonus marškinius. Šilti daugiau kainuoja, cha-a! O aš negaliu jų nei užsivilkti, nei nusivilkti.

Uzklingis, klausydamasis viena ausimi, nusirengė, spintoje tvarkingai pakabino drabužius, viršutinėje lentynoje padėjo baltinius, apatinėje – batus, pakabino rankšluostį, paruošė laikraštį. Išėjus iš dušo jam patiko, kai nieko nereikia ieškoti, gali laikraštį pakloti ant šlapių grindų grotelių, atsistoti ant jo ir nusišluostyti dideliu frotiniu rankšluosčiu, po to apsimuturiuoti juo kaip marška; kitu, mažesniu, kaip turbanu apsukti galvą ir vieną kitą minutėlę pasėdėti, kol rankšluostis sugeria likusią drėgmę; tada energingai nutrinti nuo odos likusius plonyčius susivėlusius rankšluosčio pūkelius. Tuomet, aišku – jau sausas ir gali rengtis.

Sudėjęs į vonelę muilą ir kempinę, Uzklingis nuėjo pas pirtininką paimti beržinės vantos. Jis visada imdavo šviežią kvepiančią vantą, nes priklausė tikrųjų pirties lankytojų kastai, mėgstančiai atsakančiai pertis ir kaitintis, o ne prie šiokių tokių, kurie į pirtį ateina tik savo nešvarumų nusiplauti.

Naujasis pirtininkas kažką tvarkė, sukiodamasis savo užtvare, kuris buvo įrengtas priešais įėjimą į dušą, prieškambary. Tą akimirką, kai Pėteris Uzklingis nuogas atsistojo priešais pirtininką, šis jį atpažino. Tai buvo Alfonas Remicanas. Jeigu čia, tarp vantų, kempinių ir alaus butelių, Uzklingis būtų išvydęs savo mirusią močiutę, jis nebūtų taip nustebęs. Uzklingis, nuogas kaip Atėnų skulptūra, sustingo priešais pirtininką ir nenuleisdamas akių žvelgė į jo sužalotą veidą, sustingusią tviskančią stiklinę akį po randu kaktoje, negalėdamas ištarti nė pusės žodžio. Aišku buvo viena: Remicanas neabejotinai atpažino jį, Pėterį Uzklingį. Būtų Uzklingis anksčiau, prieš nusirengdamas, pastebėjęs Remicaną, jis būtinai būtų sprukęs namo ir niekada nekėlęs kojos į šią prakeiktą pirtį. Bet jau vėlu: stovėjo nuogas, ir tiktai Alfonas Remicanas dabar galėjo atrakinti spintelę, kurioje kabojo Pėterio Uzklingio drabužiai.

Uzklingis tebetrypčiojo priešais pirtininką. Pagaliau nesusitvardęs ir neatsikvošėjęs šmurkštelėjo į bendrąją pirties patalpą.

Bėglys atsitokėjo tik tarp nuogų vyrų ir pajuto, kaip išdžiūvo burna, – dabar nebūtų jokia nuodėmė išgerti šalto alaus butelį. Kokia likimo ironija! Už Remicano nugaros jis pastebėjo alaus dėžę. Taip, ir senasis pirtininkas turėdavo viršuje alaus, tad vyrams nėmaž nereikėdavo nulipti žemyn į bufetą; po karšto pėrimosi galėjo čia pat, taip sakant, ant karštų akmenų, supilti į išdžiūvusias burnas šalto alučio.

Uzklingis padėjo ant betoninio suolo vonelę su prausimosi priemonėmis ir pats atsisėdo šalia. Tai, kas nutiko, buvo beveik neįsivaizduojama, staiga ir netikėtai. Uzklingis buvo įsitikinęs, kad Remicano niekada daugiau savo gyvenime nebesutiksiąs. Kokių velnių jis, Remicanas, atsitrenkė būtent čia, kur Uzklingis jau buvo pamiršęs jį?! Nejau nepakako, kad vienąkart jam jau teko mesti gerai pradėtą gyvenimą, išvykti iš tos vietos, kur jo keliai galėjo susikirsti su Remicano keliais… Nejau tada Remicanas nesijautė pakankamai atkeršijęs ir tebetęsia jo persekiojimą?

Aplinkui stenėjo, krenkštė, žvangėjo, pliuškėjo ir žliugsėjo. Įprasti pirties garsai. Bet šįkart jie erzino ir žeidė Uzklingį. Jis jautė, kad vėl priėjo gyvenimo kryžkelę: buvo aišku, kad susitikimas su Remicanu gali viską apversti aukštyn kojom… Nes žmonės tokią akimirką…

Suirzęs pirties lankytojas pakėlė galvą ir per garą įžvelgė kokią dešimtį nuogų vyrų. Tiesiai prieš jį kažkoks žaliūkas buvo atsukęs į jį tą vietą, kur nugara praranda savo garbingą pavadinimą, ore išrietęs pjūklišką nugarkaulį, trinko putotame vandeny iki akių panardintą galvą ir gargaliuodamas stenėjo. Uzklingis nusisuko ir pamatė kitą išmuilintą plaukuotą kūną, taip panašų į seną ir bjaurų fauną; nuo jo gumulais riedančios putos krito ant grindų, slydo asla ir tvenkėsi prie nuotėkų grotelių.

Supykęs Uzklingis pasisuko į lango pusę. Tenai stovėjo lieknas raumeningas jaunuolis, tikras Apolonas, bet ir jis erzino, nes pernelyg vaizdžiai rodė savo gyvenimo džiaugsmą, energingai plekšeno per krūtinę, ir smulkūs vandens lašeliai lėkiojo į visas puses. Uzklingis kartais irgi taip darydavo, tačiau šįkart jam atrodė, kad tai nepagarbu ir negarbinga, kai jį ištiko toks netikėtas išbandymas… Šalia Apolono šnopavo varinės spalvos kūnas su voro kryžiuočio pilvu, po kurio nuožulniomis raukšlėmis nieko nebuvo matyti; jeigu ne plikas pakaušis ir melsva barzda apžėlęs smakras, atrodė, jog ant plonyčių tiesių kojų remiasi glebnos moters papilvė. Uzklingis pasipurtė, atsistojo ir nužingsniavo į plautų kambarį.

Čia tvyrojo kaitra, kuri visuomet džiugindavo jį; buvo tamsoka, nes palubėje blausiai švietė vos viena nedidelė lemputė. O svarbiausia – šiuo momentu ant plautų nebuvo nė vieno žmogaus; jis užlipo ant paties aukščiausio ir atsigulė. Šią akimirką Pėterį Uzklingį užvaldė tokia dvasinė būsena, kai kiekvienas garsas, kiekvienas žmogus, bet koks judesys erzino ir jaudino. Čia jis tikėjosi nusiraminti, atsitokėti po tokio netikėto susitikimo su Remicanu. Jis negalėjo atleisti, kad taip kvailai pateko į pastarojo letenas. Kodėl prieš eidamas čionai nepasidomėjo, kas yra naujasis pirtininkas? Jis puikiai žinojo, kad senasis išėjo į pensiją, pats dovanai paaukojo rublį. Ir praėjusį šeštadienį specialiai atėjo ištuštinti pustuzinį alaus butelių už ilgamečio pirtininko sveikatą. Prakeiktasis! Nejau jis, Pėteris Uzklingis, buvo prasikaltęs, padaręs kokią niekšybę ar kitaip nusidėjęs? Ne! Bet gyvenimas jį pastatė į tokią padėtį, net nesuteikė galimybės pasiteisinti, kai ką pakeisti ar pertvarkyti. Be to, jis pats nedarė nieko tokio, kad tokia padėtis atsirastų. Likimas? Sutapimas? Ir po ilgo laiko jis vėl prisiminė tą dieną, kai prieš penkerius metus drauge su Remicanu vairavo refrižeratorių link Baltarusijos.

Pėteris Uzklingis sėdėjo prie vairo; motoras monotoniškai dūzgė, pro šalį lėkė kilometriniai stulpeliai, kilo ir leidosi telegrafo linijos, ant kurių būriavosi išskristi pasirengusių varnėnų virtinės; laidai tarp stulpų atrodė kaip milžiniški ilgi iešmai, ant kurių tarsi suverti juodi šašlyko gabaliukai. Šermukšnių raudonis priminė granatų sultis. Norėjosi valgyti. Valandėlę jis kentė, bet po to šūktelėjo Remicanui, kad šis pakiltų nuo gulto ir jį pakeistų. Alfonas snausdamas kažką burbtelėjo ir net nepajudėjo. Pėteris sustabdė automašiną ir nutraukė draugą žemyn. Jie išlipo, pasiraižė, pasimankštino ir pavalgė, ką buvo pasiėmę. Tada prie vairo sėdo Alfonas, o Pėteris palindo po lentyna ir atsigulė ant miegmaišio.

Važiuodami jie nesikalbėdavo. Apie ką gali šnekėti du vyrai, jeigu jiems gerai žinomas darbas yra bendras ir vienas kitą jau metų metus pažįsta? Alfonas panosėje niūniavo kažkokią nenusakomą melodiją – jis pats manė, kad tai Raimondo Paulo daina. Pėteris nebuvo muzikalus, todėl jam buvo sunku spręsti, sakė draugas tiesą ar ne.

Pėteris tingiai žvelgė į blykčiojantį asfaltą. Sunkvežimis lengvai ir vienodai sūpavo. Juodieji šašlykai pradingo. Apėmė snaudulys. Kelias vingiavo per kalveles, ant kurių kaip spalvoti gobtuvai mirguliavo raudoni ir geltoni beržynai. Dešinėje pusėje prie pat plento kiurksojo suklypusi, apsamanojusi daržinė. Iš už daržinės galo tiesiog priešais mašiną išbėgo vaikai su kuprinėmis ant pečių, matyt, moksleiviai, jie išdykaudami grįžo namo iš mokyklos. Daržinė paslėpė juos nuo vairuotojo akių, o vaikams ji paslėpė sunkvežimį ant kelio. Išsigandę ir praradę elgsenos nuojautą, vaikai iš baimės kabinosi vienas už kito; vienas norėjo perbėgti kelią, kitas tempė jį atgalios. Nelaimė buvo neišvengiama. Pėteris Uzklingis akimirksniu įvertino situaciją ir tą pačią akimirką suprato, kad ne patarimui laikas, nes ir Remicanas viską puikiai mato ir aiškiai suvokia, kad dabar Alfonas priims tą vienintelį teisingą sprendimą, ką vairuotojas gali nuspręsti šioje situacijoje. Galvoje šmėkštelėjo baimės nuojauta, kad tik Remicanas to nedarytų… ne, protu jis suvokė, kad Alfonas elgiasi teisingai, pasukęs sunkvežimį kairėn. Veržliai artėjo status skardis. Išlyginti arba sustabdyti automobilį nebebuvo galimybės, iškart tapo aišku. Jie skrido. Po to sunkvežimio kabina smigo žemyn vis veržliau, ir Uzklingis už savo nugaros fiziškai pajuto visų tų tonų svorį, kurį jie vežė ir kuris dabar bet kuriuo mirksniu grasino juos suploti. Priekiniams ratams atsitrenkus į žemę, sekė smūgis; Remicanas krūtine užgulė vairą, iš visų jėgų jį suko, stengdamasis išlaikyti sunkvežimio pusiausvyrą. Nepasisekė. Kitas smūgis sviedė sunkvežimį šonan, ir jie vertėsi. Vertėsi ilgai ir skausmingai. Pėteris neišsilaikė ant savo gulto – jis kartu su miegmaišiu nukrito ant Remicano galvos; Remicanas buvo išmuštas iš vietos ir nublokštas ant stabdžių ir sankabos pedalų. Kiekvienas naujas smūgis juos svaidė kaip lengvus žaisliukus – tai į vieną, tai į kitą kabinos šoną, į lubas, į sėdynes. Sunkvežimis apsivertė, kraupų trenksmą palydėjo šaižus metalo žvangesys su džeržgesiu. Kažkas lūžo, ir Uzklingį nusmelkė šiurpi nuojauta, kad tuojau ant jų užvirs milžiniškas svoris. Vėl kažkas lūžo ir sugirgždėjo. Ausyse dundėjo, tarsi kas būtų daužęs tuščius pieno bidonus. Kūną plėšė bukas veriantis skausmas. Ir buvo tik vienintelė nevilties mintis: kad viskas baigtųsi kuo greičiau! Pėteris Uzklingis iš paskutinių jėgų įsikibo į vairą, kuris nežinia kaip pateko į jo rankas; akimirksnį išvydo Remicaną, nenatūraliai sukniubusį priešingame kabinos kampe. Ir tada viskas pradingo juodoje nežinioje.

Ligoninėje pabudęs Uzklingis dar ilgai nesuvokė, kas su juo atsitiko. Ėjo gydytojai ir seselės, liepė gerti ir leido vaistus, matavo temperatūrą. Ir tiktai tada, kai aplink lovą nedrąsai mindžikavo sustoję vaikai, jis atsiminė, kas nutiko. Vaikai dėl savo naivumo ar suaugusiųjų paraginti atėjo atsiprašyti už sukeltą avariją. Tėvai atsidėkodami nešė gėles ir dovanas, kad nesuvažinėjo jų vaikų. Koks jaudinantis momentas! Uzklingis norėjo nuvyti šalin visą šitą būrį, bet niekaip neįstengė.

Atsibastė kažkoks korespondentas ir uždavė kelis klausimus. Pėteris iš pradžių net nenorėjo su juo kalbėti, bet vis dėlto kažką sumurmėjo, kad tik atsikratytų įkyraus lankytojo.

Po poros dienų Uzklingiui padavė laikraštį su jo nuotrauka ir trumpu tekstu, kuriame buvo smulkiai aprašytas žygdarbis gelbėjant vaikus. Pasiaukojantis vairuotojas draugas Pėteris Uzklingis buvo rastas… be sąmonės, tvirtai įsikibęs į vairą, kurį iš jo vyriškų rankų galėtų išplėšti tiktai mirtis… Korespondentas pasistengė iš visos širdies. Tiktai dabar Uzklingis suprato, kad tai, ką padarė Remicanas, prirašyta jam.

Ką daryti? Remicanas, sugipsuotas nuo galvos iki kojų, gulėjo be sąmonės, ir jo gyvybė visą laiką kabojo ant plauko. Tą akimirką šovė į galvą iškviesti tą atskubėjusį korespondentą ir paliepti, kad jis ištaisytų klaidą. Bet keista! Žiūrėdamas į savo portretą laikraštyje ir skaitydamas tokius jį šlovinančius žodžius, Uzklingis save išvydo tarsi kitaip – kilnioje šviesoje, bet kažkur giliai sielos kamputyje knibždėjo gailestis, kad teks bėgti nuo šios taurios šviesos. Ar jis, būdamas Remicano vietoje, būtų pasielgęs kitaip? Kas akimirką vis aiškiau suvokė, kad būtų elgęsis taip pat – kilniai ir didvyriškai – kaip ir jo draugas, suvokė, kad jis savo galimybių ribose taip pat pajėgus didvyriškam darbui kaip bet kuris kitas, žinoma, vyriškas žmogus. Ir todėl to ši neužtarnauta šlovė nėmaž neatrodė neužtarnauta. Ne, jis visiškai nenorėjo savo draugo mirties, bet jeigu dabar tai būtų neišvengiama, tada… nesvarbu, kuris išgelbėjo vaikus?

Uzklingis pamažu sveiko, o tuo metu Remicanas dar dažnai prarasdavo sąmonę, kiekvieną kartą gydytojai dėdavo daug pastangų jį gaivindami. Net būdamas sąmoningas, jis nė vieno nepažino, neištarė nė žodžio, gulėjo suglebęs, sustingusiai žvelgė viena akimi, nes visa galva buvo storai aptvarstyta.

Uzklingis pasveiko ir grįžo namo, o Remicaną perkėlė į chirurgijos skyrių: reikėjo daryti sudėtingą galvos smegenų operaciją. Net jeigu operacija pavyktų, nebuvo jokios garantijos, ar Remicanas išgyvens, o jei liks gyvas, ar po to bus… tikrai normalus.

Darbovietėje Uzklingį pasitiko iškilmingai, visi su didvyriu elgėsi pagarbiai ir užjaučiančiai. Vadovybė jį paaukštino darbe – pakėlė į garažo mechanikus; gydytojai kol kas patarė nesėsti prie vairo.

Gyvenimas įgavo kitą vertybę, ir Uzklingis aiškiai suvokė, kad jis nebėra tas žmogus, koks buvo prieš tą nelaimingą atsitikimą. Nuo tos akimirkos, kai aplinkiniai jį ėmė labiau vertinti, ir jis pats jautėsi kitaip, nebesikarščiavo, tapo išdidesnis. Jis priprato prie minties, kad būtent jis išgelbėjo vaikus, – ir nebegalėjo jos atsisakyti; priprato prie svetimos – nors ir nedidelės – šlovės, ir gyveno taip, tarsi jis iš tikrųjų būtų jos nusipelnęs.

Maždaug po metų Alfonas Remicanas sugrįžo. Jis buvo nedarbingas invalidas sužalotu veidu, stikline akimi, apykurtis ir baisiai nervingas žmogus, kuriam jau niekada nevalia patikėti automobilio vairo.

Patį pirmą kartą garaže kitų žmonių akivaizdoje Remicanas, pasisveikindamas su Uzklingiu, ėmė mikčioti ir pabrėžtinai garsiai rėžė:

– Sveikas, šūdo broli! Na, kaip jautiesi didvyrio kailyje? Gerai įsitaisei? Ką? – pridėjęs plaštaką prie ausies, pats sau atsakė: – Ak, nieko? Man atrodo… Suprask, man apskritai daug kas rodosi, bet tu nekreipk į tai dėmesio, esu truputį trenktas. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad tau tinka svetimos plunksnos… kaip kalakutui povo uodega. Ką?.. Aš kartais neprigirdžiu. Anksčiau, kol nebuvai didvyris, nesilankstei ir nešnibždėjai, aš tave aiškiai girdėdavau. Ą?

Suglumę žmonės susižvalgė. Ką tai reiškia? Ar tai potrauminis nenormalumas, ar čia slypėjo kažkas, ko jie dar nežinojo? Uzklingis nieko nepaaiškino ir apsimetė besidžiaugiąs atėjusiu draugu.

Remicanas gavo invalido pensiją, ją pragėręs dažnai užsukdavo į garažą. Kas kartą išvydęs Uzklingį jis su nedidelėmis variacijomis atkartodavo bemaž tuos pačius žodžius kaip ir pirmą kartą. Tai tapo nepakenčiama. Nors ir kaip stengėsi Uzklingis, Remicanui negalėjo nieko paaiškinti, kodėl tąkart jis, o ne Remicanas, sėdėjęs už vairo. Vos tik šia tema Uzklingis pradėdavo kalbėti su buvusiu draugu, tas iškart užbliaudavo.

– Tu esi didvyris, valio! Tegyvuoja didvyriai ir visokie… broliai!

Šitaip su Uzklingiu nė vienas nedrįso kalbėti. Tapo aišku – taip tęstis ilgiau nebegali. Dar keli Remicano išsišokimai – ir Uzklingis prarastų paskutinę garbę, pavirstų pajuokos objektu. Kaip dabar elgtis? Jis jautėsi bejėgis prieš Remicano išpuolius, nes neišdrįso viešai protestuoti. Remicanas buvo neprognozuojamas, kas žino, ko jis imsis, jeigu Uzklingis jį išves iš kantrybės. Uzklingis tylėjo, tikėjo, kad Remicanas nusiramins. Tačiau taip neatsitiko. Netgi priešingai: Remicano kvailiojimai darėsi vis įžūlesni. Kas kartą atrodė, kad jis atskleis, kaip viskas tąkart iš tiesų įvyko. Nors šiai akimirkai Uzklingis ruošėsi, jis suprato, kad Remicanui negalės meluoti ir teigti, jog prie vairo sėdėjęs jis, Uzklingis. Tada iš tiesų Remicanas iškrėstų kažką… Ne, apie tai nenorėjo nė pagalvoti! Taip pat nenorėjo leisti, kad toks pasiaiškinimas apskritai įvyktų. Jau ir taip per žmones sklido kalbos, kad tarp Uzklingio ir Remicano yra kažkas ne taip, kad tąkart, prieš metus, nutiko kažkas, ko iš tiesų nė vienas nežinojo, ir kad Remicano sapaliojimai nėra vien ligotos keistenybės. Nors Remicanas su visais elgėsi iššaukiančiai grubiai, žmonės pradėjo jo gailėtis. Uzklingis jautė, kad jis draugų aplinkoje liko vienas, jo nebekviesdavo būrin, žmonės šaipėsi, kartais atrodė, kad į jį rodo pirštais.

Ir tada Pėteris Uzklingis, rodos, sugalvojo vienintelę teisingą išeitį: metė gerą darbą ir išėjo dirbti kitur.

Nepraėjo nė mėnuo, kai Uzklingis, kuris tuomet buvo remonto duobėje ir reguliavo vienos mašinos stabdžių sistemą, išgirdo pažįstamą balsą. Atsistojęs dirbtuvių tarpduryje priešais nustebusius žmones Remicanas trūkčiojančiu balsu ėmė šūkalioti:

– E-ei, žmonės! Kas pasakys, kur čia „randasi“ mano draugas, tas didvyris ir šūdo brolis Pėteris Uzklingis? Neišsižiokite, tai retas egzempliorius. Še, paskaitykite! Nuotraukytę apžiūrėkite! Ar ne gražuolis? Ką? O jūs net nežinote, koks fruktas tarp jūsų gyvena. Skaitykite, skaitykite! Aš jums dar galiu papasakoti, kai aš buvau šalia, pats pajutau, koks jis veiklus ir neturintis lygių vaikinas. Bet iš tiesų…

– Alfonai, baik ardytis! – sušuko Uzklingis, norėdamas pertraukti Remicano žodžių plūsmą.

A, drauguži, štai kur tu esi! Tu net negali įsivaizduoti, kaip aš džiaugiuosi tave suradęs! Kodėl tu taip staigiai dingai, net savo seniems draugams nieko nepasakęs? – Remicanas iš tiesų atrodė patenkintas, tarsi būtų suradęs savo geriausią draugą.

Uzklingis tvardydamasis paklausė:

Ko tu nori? Kodėl atėjai?

Remicanas nukreipė į jį sveiką ašarojančią akį ir labai ramiai paaiškino:

 – Kad tu duotum man keturis rublius.

 – Kodėl? – nustebo Uzklingis.

Remicanas šypsojosi.

– Koks tu nenuovokus. Didvyris, o toks nenuovokus. Todėl, kad už tris rublius degtinės niekur daugiau nebegali gauti. O iš mano pensijos, kaip tu manai, kiek pusstuopių aš galiu nusipirkti? Aha, užsičiaupei kaip konservų dėžutė.

Kad greičiau ištrūktų iš Remicano, Uzklingis tuojau padavė jam prašytus keturis rublius.

– Matai, koks tu dosnus! – džiaugėsi Remicanas. – Eime, aš tau įpilsiu! Nenori? Nieko, kitą susirasiu. Apskritai mes sugyvensime. Tau liks šlovė, o man… pats supranti, nieko kito nebelieka.

Prie durų Remicanas pareikalavo grąžinti laikraštį ir pridūrė:

– Jūs galėtumėte rengti susitikimus su įžymiais žmonėmis. Tarp jų galėtų būti nepralenkiamas darbo entuziastas draugas Pėteris Uzklingis. Jeigu jūs pakviestumėte mane, aš papasakočiau, kaip laikraštyje atsirado šis rašinys… ir apskritai, kas jis toks yra. Kiek metų viena mašina važinėjom! Bet galime pasikalbėti ir mažesniame rate, prie šnapso ir alaus. Pagalvokite, aš netrukus vėl užsuksiu.

Iš pradžių Remicanas užeidavo kartą per savaitę, po to ėmė lankytis beveik kasdien, atvirai ir piktai šantažavo Uzklingį, kiekvieną kartą iš jo prašydamas pinigų eiliniam puslitriui. Jei Uzklingis atsisakytų duoti pinigų, tada jis tuojau visiems… Ne, to Uzklingis nenorėjo leisti. Jis neapkentė Remicano ir bijojo, kad šis suluošintas žmogus iš tiesų pajėgus pačiai didžiausiai niekšybei.

Gyvenimas tapo nepakenčiamas. Visur vaidenosi Remicanas. Ne tik vaidenosi, bet ir buvo. Niekada negalėjai numatyti, kur jį sutiksi. Jis tykojo visur. Regis, Uzklingio kankinimas tapo jo gyvenimo kasdienybe, visas pasaulio negeroves stengėsi suversti savo buvusiam draugui. Pagaliau Remicanas pradėjo jį keikti ir žmonos akivaizdoje. Jie neseniai buvo vedę.

Remicanas, nutvėręs moterį už rankos, pasakojo, kad jos vyras, nepaisant to, kad yra didvyris, yra ir … žinomas brolis. Kaip ji jaučiasi gulėdama lovoje su mėšlu? Supykęs vyras nepuolė Remicano su kumščiais; jis bandė išsivesti žmoną, bet Remicanas ėmė šaukti:

– Ak, tu – jėga, prievarta! Nagi, tu juk esi didvyris, tau viskas leista. Na mušk, mušk mane, žmogų, kurį esi sužalojęs! Nori mane visai užmušti?

Sutrikęs Uzklingis davė Remicanui pinigų – iškart dešimt rublių. Remicanas iškart nepaprastai surimtėjo ir ėmė filosofuoti:

 – Nori išsipirkti? Niekas neišeis. Aš iš tavęs imu tik keturis rublius – tiek, kiek kainuoja puslitris. Nei daugiau, nei mažiau. Ne, Remicano nepapirksi. Aš imu tik tiek, kiek man priklauso. Jeigu nori, galiu paimti keturis ir dvidešimt kapeikų, kad nereikėtų ieškoti tuščio butelio, bet ne daugiau.

Uzklingis paaiškino, kad smulkesnių pinigų neturi, tačiau tai Remicano nėmaž nesutrikdė.

– Aš galiu palaukti, kol tu pakeisi, – tarė jis.

Laimė, žmonos rankinuke buvo keturi rubliai ir dvidešimt kapeikų. Paėmęs pinigus, Remicanas iškart tapo nuolankus ir pažadėjo vėl užeiti rytoj.

Žmonai Uzklingis melavo, kad ta nesužinotų tiesos, kas iš tikrųjų slepiasi už Remicano begėdiškumo ir šių keistų santykių su šiuo paklydusiu žmogumi.

Buvo aišku, Remicanas nuo jo neatsitrauks. Reikėjo kažką sugalvoti.

Uzklingis pakeitė butą ir apsigyveno toli nuo Rygos, ir atrodė, jog ištrūko iš savo kankintojo. Nuo to laiko praėjo treji metai, jis beveik pamiršo Remicaną ir viską, kas su juo susiję. Prasidėjo normalus gyvenimas.

Bet ir vėl tas Remicanas! Kaip slogutis! Kaip baisus kliedas! Ir jis, Pėteris Uzklingis, bejėgis gulėjo pirtyje ant viršutinio plauto ir suko galvą, kaip jis, visiškai nuogas, atsistos priešais savo kankintoją.

Uzklingis aiškiai įsivaizdavo, kad Remicanas, pakreipęs galvą, viena sveika akimi apžiūrinės jį nuo galvos iki kojų, pridės delną prie apykurtės ausies ir ištars: „Ak, tu tas esi…“ Ne, tai būtų pernelyg bjauru. Aplinkui susirinktų vyrai, klausytųsi, o Remicanas imtų dėstyti, koks didvyris Uzklingis ir… brolis. Čia, mažame miestely! Rytojaus dieną visi tai sužinotų. Ir vėl reikėtų bėgti, jeigu jis nenorėtų paaiškinti. O ką aiškinti? Ir kam? Dabar, kai praėjo tiek metų. Ne, jis visiškai nesijaučia kaltas dėl Remicano nelaimės. O vis dėlto, jeigu Remicanas vėl pradėtų…

Uzklingį nervino pliuškenimasis ir šnopavimas. Vienu plautu žemiau galingu vaisingumu apdovanotas plikagalvis milžinas savo išpurtusį kūną vanojo beržo šluota. Jo įraudęs kūnas virpėjo nuo kiekvieno judesio.

Oi, tai bent šilumėlė, kaip gera, – dudeno milžinas.

Kai kaimynas viršuje visiškai nesureagavo, jis paklausė:

– Drauguži, ar tau nebloga?

Uzklingis papurtė galvą.

A-a… Na, atleiskite! Aš tik taip… žiūriu, kad tu pernelyg ilgai guli nejudėdamas. Juk dažnai nutinka… su širdimi. Praėjusį šeštadienį ant vieno reikėjo šliūkštelti kibirą šalto vandens… Ar jūs negalėtumėte man truputį nugarą… Atleiskite, tai taip malonu.

Uzklingis nušliaužė nuo plauto ir ėmė vanoti paraudusį plaukuotąjį. Jo gaurai po kiekvieno vantos smūgio priglusdavo prie odos, bet tuojau vėl pakildavo aukštyn, pasišiaušdavo, mirguliuodavo kaip miežių laikas per gūsingą vėją. Plaukų savininkas sukiojosi ant plauto ir palaimingai alsavo. Pagaliau jam pakako.

– Ačiū! Dabar gulkis tu!

Uzklingis atsisakė, nes savijauta buvo itin bjauri ir jis nieko nenorėjo.

Plaukuotąjį ant plauto pakeitė išblyškęs senukas, kuris pėrėsi ilgai ir nuobodžiai. Kaskart vantai palietus blyškią odą, jam keistai imdavo trūkčioti kojų pėdos, tarsi kažkas jas kutentų.

– Och, cak cak! Och, cak cak… – senukas atkartojo vantos ritmą, ir priklausomai nuo to, ar vantos prisilietimas buvo stipresnis ar silpnesnis, jo „och, cak cak“ irgi skambėdavo arba garsiau, arba tyliau.

Pagaliau Uzklingis liko vienas plautų patalpoje. Jis visiškai pamiršo, kad į pirtį atėjo pertis ir nusiprausti. Pėteris vėl atsigulė ant plauto ir galvojo, kas dabar bus, kas nutiks ir kaip jam reikės elgtis, kad Remicanas jo nebepersekiotų. Ar iš tikrųjų Remicanas nepasikeitė? Per laiką visas skausmas, skriaudos, sielvartas, nelaimės praranda skvarbumą; žmogus prie visko pripranta, prisitaiko, ir gyvenimas bėga toliau. Gal ir Remicanas susitaikė su savo luošybe? Jeigu jau pradėjo dirbti, vadinasi, jau surado kelią į gyvenimą. Tad jo pyktis, Uzklingio nekentimas turėtų būti sumažėjęs. Remicanas pagaliau bus supratęs, kad ne Uzklingis kaltas dėl jo luošybės, kad tąkart Remicano nuopelnai buvo prirašyti Uzklingiui… Ką tai reiškia šiandien? Ar kas nors prisimena tai? Nejaugi Remicano nelaimė būtų mažesnė, jeigu laikrašty būtų buvę parašyta, kad už vairo sėdėjo Remicanas? Ir Uzklingis pradėjo manyti, kad su Remicanu surasiąs bendrą kalbą.

Jis jau norėjo atsikelti, eiti pas senąjį draugą ir paduoti ranką, kad būtų pamirštos visos nuoskaudos, bet pabudo žinomos baimės. O jeigu Remicanas vėl ims bliauti, jeigu kaip anksčiau neleis Uzklingiui net prasižioti? Ne, geriau palauks, kol visi vėlyvieji pirties lankytojai išeis. Tada niekas negalės pasiklausyti jų pokalbio ir po to platinti gandų. Kad ir kas, žūtbūt reikia rasti bendrą kalbą su Remicanu, nes antraip … antraip vienam iš jų čia gyvenimo nebus. Šįkart Uzklingis supyko ir ėmė ožiuotis. Šįkart jis nebėgs ir neleis iš savęs tyčiotis. Gana!

Uzklingis ryžtingai paėmė šalia numestą vantą, pamirkė ją po šalto vandens čiaupu ir pradėjo pertis. Pėrėsi nuoširdžiai, tarsi būtų nusprendęs išperti iš savęs visus negerumus, slogučius, pyktį ir menkniekius – viską, kas trukdė jam gyventi. Save pėrė taip, tarsi pats sau būtų priešas, kurį nusprendė pamokyti. Jeigu į jį būtų pažvelgęs kažkas iš šalies, tas pagalvotų, kad žmogų ant plautų tirštame garo debesy apėmė tikras pirties kvaitulys, azartas, įkvėpimas. Iš tiesų jis šią akimirką atrodė kilnus ir tyras, ryžtingas ir gražus, kaip žmogus, nusprendęs nusimesti nuo savęs visą smulkmę, ištižimą, nusprendęs pakilti visa savo žmogiškąja esybe. Ir jis nulipo nuo plauto pasižiūrėti, ar pirties lankytojai jau išėję, ar jau atėjęs laikas jam, nuogam, švariam ir nušvitusiam, atsistoti priešais Remicaną…

Tą akimirką ėmė ir užgeso šviesa. Ką tai galėjo reikšti? Gal lemputė perdegė? Uzklingis apgraibomis pasiekė duris ir atidarė jas. Bendrojoje pirtyje irgi buvo tamsu.

Ei, ar kas čia yra?

Tyla.

Slydinėdamas ant gličių grindų, užkliūdamas už betoninių suolų, jis išlaikė pusiausvyrą iki išėjimo. Durys buvo užrakintos. Nejau piktai pajuokavo? Sugurguliavo vamzdžiai. Iš jų buvo išleidžiamas vanduo. Kad neužšaltų… nes pirtį kūrens tiktai… trečiadienį. Vadinasi, jis čia uždarytas iki trečiadienio? Vargu, kas anksčiau ateis. Nuogas pirtyje dvi… daugiau nei dvi dienas ir naktis! Uzklingis kumščiais ėmė daužyti duris ir šaukti… Kumščiai skaudėjo, balsas užlūžo, ir jis nutilo. Klausėsi. Apačioje kažkas kaukšėjo… skimbčiojo… sunkiai bumbtelėjo… Ko gero, užrakino laukujas duris. Viskas nutilo. Kalinys dar kartą paleido į darbą kumščius, suriko taip, kiek leido balso stygos, o tada suprato – veltui. Įpykęs ir sutrikęs puolė prie lango.

Langas buvo į upės pusę; tenai nė vienas žmogus negalėjo būti, vis dėlto Uzklingis pabandė atidaryti langą. Vidinis rėmas vėrėsi lengvai, o lauko, matyt, buvo užšalęs, vargais negalais pasisekė jį išlaužti. Tvokstelėjo stingdantis šaltis, pustė. Uzklingis sulaikė kvapą, įsiklausė… Tyla. Nejau niekas neatsilieps? Ar nesugurgždės sniegas po žmogaus kojomis? Nei cikt, nei grikšt… Jau vidurnaktis, visi išsivaikščiojo. Šaukti beprasmiška, tačiau Uzklingis tikėjo – galbūt kažkas vis dėlto išgirs – ir šaukė į naktį:

– E-ei, gelbėkit! Esu uždarytas pirty…

Niekas neatsiliepė. Tiktai anapus upės vieno namo lange spindėjo vieniša švieselė. Gūsingas vėjas sviedė į krūtinę mažytes aštrias sniego kruopeles. Uzklingis šaukė ir šaukė. Iki geležinkeliečio namelio buvo maždaug trys šimtai metrų. Jeigu vėjas pūstų iš kitos pusės, tikėtina, kad tenai jį išgirstų, bet dabar… Ėmė kalenti dantys. Kelius pririetė prie radiatoriaus palangėje – jis buvo vos drungnas. Tapo velniškai šalta. Jis greitai uždarė langą ir sugrįžo sušilti į plautų kambarį.

Išeidamas duris paliko praviras, tai ir čia atvėso. Kiek ilgai užteks šilumos, kad nuogas nesušaltų? Iki ryto? Galbūt. Bet jokiu būdu ne iki trečiadienio. Tapo vis nemaloniau. Reikėjo ieškoti kokios nors išeities. Per kelias artimiausias valandas dar nesibaimino sušalti, bet iki tol reikėjo kažką sugalvoti.

Pirties kalinys užlipo ant aukščiausio plauto – ten buvo šilčiausia – ir perstojo drebėjęs.

Kaip tai nutiko, jog jis pirtyje liko vienas ir čia jį užrakino? Gal buvo užmigęs? Ne! Bet?.. Ko gero, tada, kai išėjo paskutiniai žmonės, jis pradėjo pertis ir nieko negirdėjo. Po to užgeso šviesa ir… Remicanas! Ne, tai ne atsitiktinumas! Jį čia užrakino Remicanas! Tyčia! Su piktu kėslu – atkeršyti! O jis, naivuolis, buvo sumanęs su Remicanu susitaikyti, paduoti jam ranką! Remicanas to išvis nenorėjo. O jeigu jis čia sušals, tada Remicaną teis. Ar Remicanas to norėtų? Žinoma, ne. Galbūt jo persekiotojas čia pat kažkur pasislėpęs stebi ir piktdžiugauja, kad jis šaukiasi pagalbos. Kai atsibos Uzklingį kankinti, jis paleis jį. Aišku, kad paleis. Ir staiga Uzklingis suriko:

– Alfonai, atidaryk! Aš žinau. Tu čia pat esi. Girdi? Išleisk!

Ne. Remicanas tikriausiai jau išėjo namo. Gerai būtų, jeigu rytoj apie pietus čionai atsivilktų. O jeigu jis iki to laiko čia sušals, susirgs ir numirs? O jeigu Remicanas išvis neateis? Ką tada? Remicanas gali iš rūbinės spintos iškraustyti jo rūbus ir manyti, kad visi išėję namo, kad jis apie tokį Uzklingį nieko nežinąs. O jo lavoną… pakišti upėje po ledu. Kalinio savijauta prastėjo. Bent sulauktų ryto, gal dieną kažkas eis pro pirtį, ir tada jis pašauks pagalbos.

Laikas slinko neapsakomai lėtai. Vėso vis labiau. Uzklingis dar nešalo, bet jis puikiai suprato, kad po valandos, dviejų, daugiausia trijų pradės drebėti, tada sušilti nebus galimybės; jis buvo nuogas ir drabužių negalėjo pasiimti. Vienintelė galimybė – išlaužti duris. Uzklingis nusprendė dar kartą pabandyti.

Dabar jis, išeidamas iš plautų patalpos, gerai uždarė duris. Prausimosi patalpoje jau buvo jaučiama vėsa, asla šaldė kojas, ir nuogu kūnu perbėgo drebulys. Uzklingis grabaliodamasis apieškojo visus kampus, bet nei laužtuvo, nei sunkesnio daikto nesurado. Pakelti betoninio suolo neužteko jėgų. Kalinys priėjo prie durų ir pradėjo jas iš visų jėgų trankyti. Tada pačiupo savo skardinę vonelę ir ja ėmė daužyti užrakintas duris. Triukšmas buvo labai didelis, o kokia iš jo nauda? Jo niekas negirdėjo.

Uzklingis apieškojo ir dušo patalpas. Ir ten durų atidarymui nieko nesurado.

Pagaliau jis grįžo į plautų patalpą sušilti. Valandėlę šokinėjo klebendamas dantimis. Užlipo ant plauto, bet pirmykštės šilumos tenai jau nebebuvo. Mintys sukosi apie Remicaną. Ar Alfonas norėjo jo mirties, ar nenorėjo? Ar yra vilties, kad jį išlaisvins, ar nėra? Ir staiga… Pala pala, kaip tada iš tikrųjų buvo, kai jis išėjo iš rūbinės ir pastebėjo Remicaną? Kur buvo elektros lemputė? Jam už nugaros? Taip, blankios šviesos spinduliai krito ant Remicano veido. O jo paties veidas buvo šešėly. Vargu, ar Remicanas prieblandoje skendinčioje patalpoje galėjo jį pažinti, ir dar viena akimi. Na, žinoma, nepažino! Jeigu būtų pažinęs, Remicanas nelaukdamas būtų paleidęs savo repertuarą. Jis juk negalėjo žinoti, kad Uzklingis liks paskutinis pirtyje. Jeigu taip, tada Remicanas nėmaž nežinojo, kad jis yra čia, pirtyje, tokioje nepavydėtinoje padėtyje. Jam tik pirmą nuostabos akimirką pasirodė, kad Remicanas jį pažino, o iš tiesų… Tad veltui laukti, kad Remicanas ateitų iš ryto ir jį išleistų. Tad aišku, kad čia reikės sušalti. Uzklingiui išdžiūvo burna, krūtinėje skausmingai daužėsi širdis. Mirti! Sušalti! Kokia nesąmonė! Taip staigiai, pačiame jėgų žydėjime? Kam tai reikalinga? Koks jis buvo kvailys, įsivaizdavęs, kad Remicanas jį pažino! O kaip tada Remicanas čia taip staigiai atsidangino? Netikėtai? Ne, tikriausiai žinojo, kad čia gyvena Uzklingis. Ir atvažiavo, kad vėl kankintų jį. O vis dėlto, ar Remicanas žinojo, kad jis, Pėteris Uzklingis, yra pirtyje, ar nežinojo? Galima galvoti įvairiai. Uzklingis svarstė ir pačią optimistiškiausią viltį, kad jį tuojau išleis, ir pačią pesimistiškiausią, kad jis čia turės mirti, sušalti. Ech, kaip reikėjo pamatyti Remicaną, nueiti pas jį, vienąkart išsikalbėti apie viską. Nejaugi jie nesuprastų vienas kito? Bent senos draugystės labui. Tąkart, prieš avariją, jie buvo kaip dvyniai – kur vienas, ten ir kitas – ir nebuvo nieko tokio, dėl ko jie būtų plėšęsi ar ginčijęsi. Bet dabar jau vėlu. Jau vėlu? Taip negalėjo būti! Kažkoks balsas jame šnabždėjo abejingai ir nepermaldaujamai: jau vėlu, jau vėlu… Pradėjo klebenti dantys.

Jis nusileido nuo plauto. Bėgiojo… Mankštinosi… Bet sušilti nepasisekė.

Paryčiais Uzklingis priėjo prie lango ir dėmesingai pažvelgė laukan. Išvydo po langu sukrautas malkas. Kelios ilgos rietuvės iš viršaus buvo apklotos storu sniego sluoksniu. Nuo malkų rietuvės iki žemės apie pustrečio metro. Jeigu atidarytų langą, vikriai nušoktų ant malkų rietuvių, o po to ant žemės. Oras šaltėjo, ir langas užsitraukė ledo raštais. O likęs čia jis taip pat sušals. Iki geležinkeliečio namelio – trys šimtai metrų. Įstengtų nubėgti. Juk nesušaltų visai. Na, susirgtų… plaučių uždegimu. Bet išsigydytų. Nuo plaučių uždegimo retas dabar miršta. Ir jo sveikata palyginti gera.

Uzklingis nusprendė, pirmą kartą gyvenime nusprendė ir ryžosi ryžtingam veiksmui. Atidarė langą. Pilna burna įkvėpė šalto oro. Užlipo ant palangės. Rankomis įsikabino į ją, atsispyrė keliais į sieną ir šoko žemyn. Nuogas pilvas slystelėjo apledėjusia mūro siena ir mėšlungiškai susitraukė. Jis liko kaboti ant ištiestų rankų. Atleidęs jas, Uzklingis kojų pirštais šiek tiek atsispyrė nuo sienos ir žvilgtelėjo žemyn, kad teisingai apskaičiuotų, kiek aukštai jis yra, kur, jam nušokus, atsidurs kojos. Tik dabar jis pastebėjo, kad malkos sukrautos ne pagal sieną, o per atstumą – plyšį tarp sienos ir malkų rietuvės slėpė sunešta sniego pusnis. Aukštyn prisitraukti nebegalėjo, ir jis šoko, beviltiškai stengdamasis atsistumti kuo toliau nuo sienos.

Kai prasidėjo atlydys, žaidžiantys vaikai tarp pirties sienos ir malkų rietuvių surado baltą apšarmojusį sniego vyrą.