05 Sau
Tekstai

Dalia Dilytė. Homero atėjimas

Apie pirmąjį Homero „Odisėjos“ vertimą į lietuvių kalbą.

Senovės graikų poetas Homeras apsigyveno Lietuvoje prieš šimtmetį nužydėjus 1921 metų sodams. Tuomet pasirodė Jeronimo Ralio išversta Homero „Odisėja“1. Kukliai išleistas epas gerai atspindi andainykštės Lietuvos padėtį. Siaurutėliais tarpeliais atskirtos, vos viena ant kitos nelipančios, po keturiasdešimt aštuonias į puslapį sugrūstos eilutės, kurios pirmose keturiose giesmėse dar ir nesunumeruotos, daugybė korektūros klaidų rodo menkas pasaulinio karo bei nepriklausomybės kovų nualintos šalies lėšas ir neseniai įkurtos spaustuvės darbuotojų nepatyrimą, bet titulinis puslapis, pranešantis, jog tai yra Švietimo ministerijos suplanuotos Skaitymų bibliotekos pirmoji knyga, skelbia jaunos valstybės siekį lavinti visuomenę, ypač jaunimą, supažindinant su geriausiu visų laikų žmonijos poetu. Epo pabaigoje randame vertėjo įrašą apie darbo pabaigą: „Jonavoje, 1920 m. spalių 5 d.“ (p. 270). Vertimą palydi Juozo Tumo-Vaižganto straipsnis, pavadintas „Vaižganto pastabos“ (p. 271–277). Pirmame straipsnio skyrelyje „Iliados“ ir „Odisėjos“ kiltis“ (p. 271–273) autorius, pradėjęs nuo teiginio, kad „Iliada“ ir „Odisėja“ visiems amžiams buvo epinės poezijos tobuliausias pavyzdys“ (p. 271), trumpai supažindina su vadinamuoju Homero klausimu, primena, kad septyni miestai ginčijosi dėl teisės vadintis poeto tėvyne, pateikia nuomones apie tai, kada Homeras gyveno, primena, kad iš pradžių poemos buvo dainuojamos, pritariant kanklėms (lyrai), o vėliau pradėtos deklamuoti, ir baigia teiginiu, kad jos yra „neišsemiamas poezijos turtas“ (p. 273). Antrame skyrelyje, pavadintame „Homero vertimai“ (p. 273–276), Vaižgantas cituoja „Odisėjos“ vertėjo į rusų kalbą Vasilijaus Žukovskio nuomonę apie Homero kūrybą ir šio epo vertimo principus, pareiškia, jog J. Raliui pavyko išversti geriau nei rusų vertėjui, aptaria lietuviško vertimo teigiamybes ir trūkumus, supažindina su vertėjo biografija ir „Odisėjos“ vertimo istorija. Trečiame skyrelyje „Odisėjos“ turinys“ (p. 276–277) trumpai atpasakojamas epo siužetas. Dar trylika puslapių paskirta skyriui „Autoriaus pataisos“ (p. 278–291). Čia, pasak Vaižganto, Ralys „išlygino tas eilutes, kurios kai ko stigo lygiam meistriškumui, o nebuvo pasergėta rankraštyje“ (p. 275). Tokio redaktoriaus, kokie dabar pataiso tekstus, atrodo, nebuvo. Vaižgantas, lyg ir vaidinęs šį vaidmenį, pastebi kai kuriuos netolygumus („sūnūs“, bet įnagininkas – „sūnais“, „nimfė“, bet – „nimfų“), tačiau laiko juos mažmožiu ir sako, jog dėl kokio nors vieno žodžio būtų tekę keisti visą sakinį, o tai „ne taip jau lengva padaryti metriškai rašytame rašte kitam, ne pačiam eiliuotojui“ (p. 275).

Trumpos žinios apie vertėją būtų tokios. J. Ralys gimė 1876 m. dabartiniame Kelmės rajone, Antkapinio kaime. Ištroškęs mokslo valstiečių sūnus įstojo į Šiaulių gimnaziją ir ten jį ištiko nelaimė: per kūno kultūros pamoką berniukas susilaužė stuburą ir visam gyvenimui liko kuprotas. Fizinis trūkumas neatskyrė jo nuo žmonių: amžininkai prisimena J. Ralį buvus draugišką, smagų ir nepaprastai šviesų žmogų. Studijuodamas Maskvos universiteto Medicinos fakultete dalyvavo lietuvių veikloje prieš carizmą, vaidino lietuviškuose scenos mėgėjų spektakliuose. Baigęs universitetą, dirbo Maskvoje, o sugrįžęs į Lietuvą – Prienuose, Taujėnuose, Ariogaloje, Jonavoje. Be Homero, su Jurgiu Šlapeliu vertė Danielio Defoe „Robinzono Kruzo gyvenimą ir jo nelaimes“ (1907 m.) ir Harriet Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelę“ (1914 m.), sukūrė apsakymą „Rykštės“ (1902 m.). Baigęs „Odisėją“, ėmėsi „Iliados“, bet nespėjo jos baigti, nes važiuodamas pas ligonį peršalo ir 1921 metų pabaigoje mirė. „Iliadą“ baigė versti ir 1930 m. išleido Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Pranciškus Žadeikis ir Jurgis Talmantas. Suklestėjusios Lietuvos laikais, 1937 m., pasirodė antrasis J. Ralio verstos „Odisėjos“ leidimas, redaguotas prof. Vladimiro Šilkarskio. Dabar tai buvo didelė, puošni knyga su plačiu profesoriaus įvadu, kuriame gerai įvertintas J. Ralio darbas ir skaitytojai supažindinti su Homero kūrybos tyrinėjimo klausimais.

Laiko tėkmė nutrynė ir užgožė daugelį biografijos smulkmenų, bet neleido nublankti vertėjo asmenybės spindesiui. J. Ralys, kaip ir jo verstasis Homeras, mums, vėliau į šį pasaulį atėjusiems, pamažu pradeda tapti legenda, kuri labiausiai pabrėžia nepaprastą vertėjo kantrybę ir atkaklumą. „Sakės „Odisėją“ buvęs triskart išvertęs ir tik trečiuoju kartu išmokęs, kaip teksią versti ketvirtą kartą.“2 „Varpas“ nespausdino pirmųjų gimnazistiškų bandymų, bet jaunasis vertėjas nenusiminė ir dirbo toliau. Nelaimingai susiklosčius aplinkybėms, dingo visas išverstos „Odisėjos“ rankraštis, bet jau pusamžis J. Ralys nenuleido rankų, vėl ėmė į rankas plunksną ir vėl pradėjo nuo pirmosios eilutės: „Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio.“ Ši ištvermingąjį Odisėją šlovinanti eilutė tinka apibūdinti ir pačiam vertėjui, kuris, trokšdamas lietuviškai prakalbinti graikų dainių, su didžiausiu vargu atkakliai brovėsi per leksikos ir metrikos brūzgynus, stengėsi suvokti ir perteikti epo dvasią.

Homero poemos plaukia iškilmingai, lyg didelės, galingos upės. Stiprūs jų herojai, didingi dievai, aukštos miestų sienos, tvirti vartai. Antra vertus, Homeras pasaulį laiko harmoningu ir epo monumentalumą derina su priešybe – detalumu ir buitiškumu. Jei poeto dėmesį patraukia koks nors daiktas, dažnai sužinome, kas tą daiktą padarė, jei pasirodo naujas veikėjas, tuojau pranešama, iš kur jis kilęs, kas jo tėvai, jei atvyksta dievas, paaiškinama, iš kur jis atkeliavęs ir ką ten veikęs. Poetas smulkiai vaizduoja rūmus, medžioklę, puotas, piemens trobelę, skalbimą, sporto varžybas, bet šios buities detalės, daiktų bei darbų aprašymai visai nekelia komiško efekto, netrukdo prakilniam epo žodžiui.

Taigi, verčiant Homerą, nevalia nei pažeminti jo, nei paaukštinti. Pažeminus dings epui būdingas didingumas, paaukštinus – nubluks buities detalės. J. Raliui, kaip ir Odisėjui, pavyko praplaukti tarp Skilės ir Charibdės: jis sugebėjo perteikti ir epo paprastumą, ir didingumą.

Abu šie elementai Homero epe yra susiję ir neatskiriami. Štai kaip visiems valstietiškos prigimties lietuviams suprantamai „Odisėjoje“ kalbama apie ketinimą mokyti gyvulius dirbti:

Noriu keliauti Elydon, laukais kuoplačiausiais garsingon.

Mano ten dvylika yra kumelių, tiek pat asilėnų.

Dar jie visi nemėginti kinkyti, tai noriu kurį jų

Šič parsivedęs pradėti į darbą po truputį pratint. (IV. 618–621)3

O štai kiaulidžių vaizdas:

Dvylika dar didelių kiaulininkų pastatė kieme jis,

Vieną prie kito arti; kiekvienam jų po pusšimtį kiaulių

Žemgulių tilpo nakvynėn. Ir visos jos buvo veislinės (XIV. 12–14)

Jaučiame, kad šios kasdienius buities dalykus dėstančios eilutės drauge turi ir tam tikro pakylėtumo, kurį suteikia akies tarsi labai nerėžiantys privalomi epo stilistikos elementai. Jiems J. Ralio vertime aptarti ir skirtas šis straipsnis.


HEGZAMETRAS. Naudodamasi ilgų ir trumpų skiemenų kaita, graikų poezija sukūrė daugybę ritminių variantų – metrų. Metras organizavo eilėraštį, darė jį tvarkingą, o sąvokos „darna“ ir „tvarka“ buvo sąvokos „grožis“ sinonimas. Be to, ilgų ir trumpų skiemenų kaita teikė tekstui papildomą reikšminį krūvį turinčio melodingumo.

Hegzametras – vienas iš daugelio graikų naudotų metrų. Lietuviškas šio žodžio atitikmuo būtų „šešiapėdis“ (ἑξάμετρος, iš ἕξ – šeši, μέτρον – pėda). Antikoje vadinamojo kvantitatyvinio hegzametro (nekreipiančio dėmesio į natūralų žodžio kirtį, bet žiūrinčio skiemens kokybės: jo ilgumo ar trumpumo) kiekvienos pėdos (daktilio arba spondėjo) pirmasis skiemuo buvo visuomet ištariamas ilgai, kiti du daktilinės pėdos skiemenys buvo trumpi, o spondėjinės pėdos ir antrasis skiemuo buvo ilgas. Taigi netrumpa, daug ilgų skiemenų turinti hegzametro eilutė skambėjo neskubiai ir net iškilmingai. Šiais laikais kvantitatyvinį hegzametrą pakeitusio akcentinio (žiūrinčio natūralaus žodžio kirčio ir nekreipiančio dėmesio į skiemens kokybę) hegzametro dėmesys sutelktas į pirmojo pėdos skiemens kirtį. Kitaip tariant, šiuolaikinis hegzametras susideda iš daktilių, sudarytų iš vieno kirčiuoto ir dviejų nekirčiuotų skiemenų, bei spondėjais tebevadinamų chorėjų, sudarytų iš vieno kirčiuoto ir vieno nekirčiuoto skiemens. Priešpaskutinė eilutės pėda būtinai turi būti daktilis, o paskutinė – spondėjas. Šiuolaikinis akcentinis hegzametras yra praradęs dalelę antikinio melodingumo ir pakylėtumo, bet lietuvių kalbai pasisekė labiau nei kitoms: turime daug kirčiuotų dvibalsių ir ilgųjų balsių, kuriuos tardami ilgai suteikiame eilutei didingumo bei iškilmingumo atspalvį.

Į lietuvių literatūrą akcentinis hegzametras atėjo ne iš karto. Kauno universiteto profesorius Francas Brenderis, tyręs Kristijono Donelaičio „Metų“ ir pasakėčių eilėdarą, pirmasis mūsų literatūros istorijoje pastebėjo pirmojo lietuvių poeto hegzametruose esant labai ryškų kvantitatyvinės eilėdaros sluoksnį4. Po šešiasdešimties metų šį teiginį Aleksas Girdenis patvirtino išsamiais tyrimais5.

Prabėgus dviem šimtams metų nuo K. Donelaičio laikų, J. Ralio vertime jau randame tik kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų sekas, sudarančias akcentinio hegzametro eilutes. Pvz.:

Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio,

Ilgąmet jūroje vargusį, šventąją Troją sugriovus. (I. 1–2)

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Žemė Itakės menka, akmeninga, bet vyrai ten drąsūs.

Aš už Itakę ik šiol nemačiau malonesnio dar krašto. (IX. 26–27)

Taigi J. Ralio išverstoji „Odisėja“ yra pirmas didelis akcentiniu hegzametru sueiliuotas kūrinys mūsų kultūroje.


EPINĖS FORMULĖS. Epo žanrui būdinga tai, kad poeto ištarti žodžių junginiai, frazės, eilutės neištirpsta, neišnyksta teksto erdvėje. Jie grįžta ir grįžta, kaip sugrįžta vasara ar žiema. Jie kartojasi taip, kaip kartojasi ornamento detalės ar dainų bei giesmių priedainiai. Kūrėjai mėgsta ir retorinę pakartojimo figūrą, bet dabar turime galvoje ne ją, o epinio kūrinio savastį – žodžių junginių, eilučių, eilučių grupių, eilučių dalių pakartojimus, laikomus būtinu epinio stiliaus bruožu6. Tokie pakartojimai paprastai vadinami epinėmis formulėmis. Kartais formulės susideda iš kelių sakinių, bet dažniau esti gerokai trumpesnės. Jos atlieka svarbų vaidmenį. Pirma, eilučių ir žodžių junginių pakartojimai yra tam tikri signalai, jungiantys tekstą į vienį: girdėta ar skaityta frazė klausytojui ar skaitytojui primeną jau žinomą tekstą7. Antra, labai svarbu yra tai, kad formulės suteikia epo tekstui pastovumo, tradicijos saugojimo, tvirtumo įspūdį8. Teigiama, kad tokie formulėmis tapę pakartojimai yra savaiminiai, padiktuoti kūrybos proceso ir kūrinio specifikos būtinybės, o ne tyčia prikaišioti. Jie išplaukia iš vidinės poetinės logikos kaip poeto kalbėjimo tėkmėje atsirandantis elementas9. Formulės viešpatauja abiejuose Homero epuose, Homeru sekė visi kiti graikų ir romėnų epų kūrėjai, o vėliau formulių vartojimo tradicija perėjo į naujųjų laikų epus.

Kai kurios Homero formulės yra ilgėlesnės, kaip ši, tokią pat svetingumo papročio detalę vaizduojanti ir Itakėje, ir Spartoje, ir fantastinėse fajakų ar burtininkės Kirkės valdose: χέρνιβα δ’ ἀμφίπολος προχόῳ ἐπέχευε φέρουσα / καλῇ χρυσείῃ, ὑπὲρ ἀργυρέοιο λέβητος, / νίψασθαι·παρὰ δὲ ξεστὴν ἐτάνυσσε τράπεζαν. / σῖτον δ’ αἰδοίη ταμίη παρέθηκε φέρουσα, / εἴδατα πόλλ’ ἐπιθεῖσα, χαριζομένη παρεόντων·(Hom. Od. I. 136–140; IV. 52–56; VII. 172–176; X. 368–372; XV. 135–139; XVII. 91–95). J. Ralys pateikė tokį šios formulės atitikmenį: Greitai tarnaitė, vandens atnešusi aukso ąsotį / Rankoms nuplauti prieš valgį, užpylė virš bliūdo sidabro, / Skobnį jiems priešais pastatė ir duonos padėjo šeimʼninkė, / Valgių daugybę prikrovė linksma, jog turėjo ko duoti.

Keliolika kartų pakartota tokia vienos eilutės formulė: Ἦμος δ’ ἠριγένεια φάνη ῥοδοδάκτυλος Ἠώς. Per visą epą nusidriekęs ir J. Ralio pasiūlytas toks jos vertimas: Vos tik užšvito miglose užgimus Aušra raudonpirštė (III. 404, 491; V. 228; VIII. 1; IX. 152, 170, 307, 437; XII. 8; XIII. 18; XVII. 1).

Tačiau didžiąją Homero formulių daugumą sudaro ne kelios eilutės ir ne visa viena eilutė, o eilutės dalis. Pvz., per abu Homero epus keliauja dviejų žodžių junginys ὑπόδρα ἰδὼν („žvairuodamas“) su dažniausiai prijungtu trečiuoju sandu προσέφη – „atsakė“. Pvz.: τὸν δ’ ἄρ’ ὑπόδρα ἰδὼν προσέφη πολύμητις Ὀδυσσεύς (Od. XVIII. 14); καί μιν ὑπόδρα ἰδὼν ἔπεα πτερόεντα προσηύδα (Od. XVIII. 389) etc. Ralys rado puikų šios formulės atitikmenį: Rūsčiai į jį pažiūrėjęs baltom, Odisėjas atsakė (XVIII. 14); Jai, pažiūrėjęs baltom, Odisėjas gudročius atsakė (XVIII. 329); Jai, pažiūrėjęs baltomis piktai, Odisėjas atsakė (XIX. 71); Jam, pažiūrėjęs baltom, Odisėjas didvyris atsakė (XXII. 57); Jam, paniūrai pažiūrėjęs baltom, Odisėjas atsakė (XXII. 305).

Formulę Τὸν (Τὴν) δ᾽ ἀπαμειβόμενος προσέφη – „jam (jai) atsakydamas (-a) tarė“, dažniausiai pranešančią apie Odisėjo atsakymą pokalbininkui, Homeras kartojo visame epe. Vertėjas stropiai stengėsi ją išsaugoti. Eilutės Τὸν δ’ ἀπαμειβόμενος προσέφη πολύμητις Ὀδυσσεύς atitikmenį Jam atsakydamas, tarė gudrus Odisėjas didvyris randame šiose vietose: VII. 208, 302; IX. 1; XI. 355; XIV. 185, 384; XV. 375; XVII. 14, 186; XX. 172, 228; XIX. 40; XXII. 158; XXIII. 130; XXIV. 313, 371. Truputėlį pakeista (čia Homeras tarsi kreipiasi į veikėją, pavartodamas antrąjį veiksmažodžio asmenį) ši formulė tinka ir kiauliaganio žodžių pristatymui: τὸν δ’ ἀπαμειβόμενος προσέφης, Εὔμαιε συβῶτα·– Jam atsakydams, tarei tu, Eumajau, ganytojau kiaulių (XIV. 159; XVI. 58). Pranešimas apie Odisėjo atsakymą mirtingai moteriai ar dievaitei skamba taip: τὴν δ’ ἀπαμειβόμενος προσέφη πολύμητις Ὀδυσσεύς·– Jai atsakydamas, tarė gudrus Odisėjas didvyris (V. 214; VII. 240; VIII. 463; XIX. 108, 167, 224, 267, 344, 393, 506, 563, 591; XX. 35; XXII. 461).

Trumpute formule yra tapęs visame epe kartojamas dejonę ar pasibaisėjimą reiškiantis šūksnis ὢ πόποι. Matyt, siekdamas ištikimai laikytis originalo, J. Ralys pasirinko ne jaustuką, o daiktavardį „deja“, daugybę kartų veikėjų atodūsius ir skundus pradėdamas daugiskaitiniu šūksniu „Dejos!“

Be išvardytųjų, „Odisėjoje“ randame ir kitų formulių vertimus: Tėve visų mūs, Kronide, aukščiausias pasaulio valdove; žodis per tvorą dantų tau išspruko; gražus kaip jaunas dievaitis; dievaitė (Atėnė) jos (jo) maldą išklausė; kardas, sidabrais dabintas; valgio ir gėrio gerai apgesinus jau norą; jis (ji) pasirišo po kojų papėdes, plaukti per plačiąją nugarą jūros etc.

Pateiktieji pavyzdžiai rodo, kad vertėjas puikiai suvokė Homero epinių formulių reikšmę bei vaidmenį ir stropiai stengėsi jas perteikti lietuviškai.


EPITETAI. Kitas ryškus epinio žanro kūrinio bruožas yra epitetai. Epitetai praturtina žodžių, prie kurių jie stovi, turinį, susieja išorę su esme, skverbiasi į gilumą. Homero epams būdinga epitetų gausa, čia beveik kiekvienas daiktavardis turi prie šono bent po vieną epitetą, o dažnai ir kelis. Taip epitetai sutvirtina pasaulio pastovumo įspūdį, suteikia epui galimybę atspindėti visuotinybę10.

Daugelis Homero epitetų yra pastovieji, jie dažniausiai susiję su tuo pačiu asmeniu ar daiktu. J. Ralys, stengdamasis atspindėti graikų poeto stilistiką, sukūrė pastoviųjų epitetų atitikmenų lietuviškąją sistemą.

Jo vertime nuolatos kartojami tokie paprastieji epitetai: protingoji Penelopėja; sparnuotas žodis (ir daugiskaita: sparnuoti žodžiai); dievai amžinieji; dievai laimingieji; garbiniuoti achajai; gražioji dievaitė; šviesus Apolonas; mylėtojai irklo; kratytojas žemės (Poseidonas); gudrus Odisėjas; kantrus Odisėjas; tamsi karalystė (požemio pasaulis); protingas Odisėjo sūnus; beydis (šiuo epitetu apdovanoti trys asmenys: Antilochas, Odisėjas ir Laodamantas); uolota Itakė; Gerenijos raitelis Nestoras; dorasis Eumajas; tvirtoji širdis; drąsioji širdis; saldus miegas; saldus pargrįžimas; greitasis laivas; juodieji laivai; tvirtas laivas; aukštas vežimas; aukšti rūmai; aukšta seklyčia; ūžiančios jūros; sūriosios jūros; vargingi gyventojai žemės; penėtoja žemė; vilnotos avelės; smiltingasis Pilas; geležinė širdis; vyrai galingi; debesų varinėtojas Zeusas; dievai labdaringi; galingasis lankas etc.

Be paprastųjų, Homeras vartojo daugybę sudurtinių epitetų. Dauguma šių epitetų irgi yra pastovūs, kartojami visame epe. Kadangi lietuvių kalba turtinga dūrinių, tai J. Ralys galėjo daugeliu jų pasinaudoti. Tai sudurtiniai epitetai: dievai visagaliai; žmonės trumpaamžiai; geltonplaukis Menelajus; šviesplaukis Menelajus; Odisėjas didvyris; durys dvipusės; žirgai ilgakarčiai; karvės plačkaktės; jaučiai kreivaragiai kumpakojai; jaučiai kreivakojai; jaučiai riestaragiai; jaučiai aštriaragiai; arkliai plonakojai; arkliai greitakojai; sūnus šviesiaveidis; kankliai skardžiabalsiai; briedis plačragis; svetimtaučių laivas; vaikas menkaprotis; šventvagiškas darbas; žemgulės kiaulės; žemknisės kiaulės; baltaveidė duktė; kova brolžudinga etc.

Tačiau daugeliui Homero dūrinių atitikmenų gimtosios kalbos aruoduose nebuvo, ir vertėjui teko juos sukurti. Dideliu J. Ralio nuopelnu laikytini jo sugalvoti epitetai variarūbiai achajai; duonvalgiai žmonės; aigidvaldis Zeusas; perkūnvaldis Zeusas; Zeusas žaibvaldis; perkūndžiaugis Zeusas; didžiamintis Zeusas; mėlynaplaukis Poseidonas; sidabralankis Apolonas; toliašaudys Apolonas; margamintis Odisėjas; tvirtabūdis Odisėjas; skeptrotūriai vadai; ietys variagalvės; gintarplaukis Menelajus; Hermėjas auksalazdis; Hefaistas dailiadirbis; laivai ilgairkliai; vyržudis Achilas; Aušra auksasostė; Aušra raudonsostė; Aušra liepsnaplaukė; tvirtakanopiai asilėnai; plačiagatvė pilis; gražiaauliai achajai; ilgarūbė Lampetija (ir daugiskaita: achajietės ilgarūbės); Nausikaja gražrūbė; skelbikai didbalsiai; baltrankė (šį epitetą gavo Nausikaja, Elena, Areta, tarnaitės); karvės garsiabaubės; baidyklės kraugėringos etc.

Visi J. Ralio pavartoti epitetai – ir paprastieji, ir sudurtiniai, ir pasiskolintieji iš lietuvių kalbos lobyno, ir sukurtieji vertėjo – iš pirmojo vertimo ilgainiui perėjo į kitų antikinių autorių kūrinių vertimus ir tapo tradiciniai.


ILGIEJI ŽODŽIAI. Cituotieji ir necituotieji „Odisėjos“ sudurtiniai epitetai reikšmingi ne tik tuo, kad jie teikia epui pastovumo ir tradicijos branginimo bruožų, bet ir tuo, kad jie semantiškai yra turtingesni, nes turi ne vieną, o du prasminius elementus. Todėl jie gerokai sustiprina vaizdą. Be sudurtinių epitetų, tokį pat semantinį krūvį turi kiti Homero vartoti sudurtiniai žodžiai. J. Ralio vertime šie dūriniai, kaip ir epitetai, irgi yra dviejų rūšių. Įprasti ir žinomi iš dviejų žodžių sudėti vertimo dūriniai būtų tokie: galvažudžiai; ugniavietė; juokdarys; karžygiai; labdarys; pusiaukelė; kraugerys; žmogėdra; pilkalnis; šventvagystė; kiauliaganis; žemgulė; širdgėla; avikailis etc. Kadangi mūsų kultūra neturėjo ar buvo praradusi kai kuriuos epe minimus reiškinius, tai kalba jų neįvardijo. Todėl vertėjui teko sukurti dievo Hermio sinonimą Argžudis, laivo kapitoną reiškiantį žodį laivavedys, vyno pilstytoją pristatyti vienu žodžiu vynadavys. Vaišintojui teko sudurtinis atitikmuo vaišiadavys, rankų praustuvui – rankplovė, raiteliui – arkliajodis, pabuvojusiems požemio dievo Hado valdose ir grįžusiems į šį pasaulį vyrams – dvimirčiai, gražioji Helena save pavadina niekinamu žodžiu šunakė. Ilgą laiką vertime nusako sudurtinis ilgąmet, sandalams rastas labai tinkamas lietuviškas atitikmuo papėdės, o žmogus, kurį šiandien vadiname auksakaliu, apibūdinamas žodžiu auksakalvis.

Homeras savo epuose vartojo ne tik dūrinius, bet ir daugybę kitokių ilgų žodžių. Tokie žodžiai turi daugiau svorio ir platumos, jie tarsi skirti pabrėžti išsakomai minčiai. Kvintilijanas sako, jog jie suteikia tekstui lėtumo (Quint. Inst. or. IX. 4. 42). Tokie reikšmingesni, svaresni žodžiai turi tam tikro didingumo ir todėl labai tinka epui11. Mūsų minėto kiaulidės aprašymo viena eilutė graikiškai atrodo taip: πεντήκοντα σύες χαμαιευνάδες ἐρχατόωντο (Hom. Od. XIV. 15). Matome, kad ją sudaro keturi žodžiai: du iš jų penkiaskiemeniai, vienas keturskiemenis ir vienas dviskiemenis. Taigi J. Ralys neklydo, šiam vaizdui nupiešti vartodamas ilgus žodžius kiaulininkai, kiekvienas, pusšimtis, žemgulės etc.

Epo vaizdus labai sustiprina ilgesni ir daugiau daikto ar reiškinio ypatybių reiškiantieji aukštesnio bei aukščiausio laipsnio būdvardžiai ir prieveiksmiai: Ūgis jo tapo stambesnis, o veidas jaunesnis; vaisingiausiai penėtojai žemei; bet už visus laiminguosius tasai laimingiausias man rodos; baisiausia audra; nuolankiausiai turi pakentėti; namus gražiausius; miglą tirščiausią; audimai brangiausi; vargo didžiausio; miego saldžiausio; brangiausiai papuoštas patalas; rūbą minkščiausį; skausmas didžiausias; bus smagiausia; tamsiausia naktis; ramstis didžiausias; žemė trąšiausia; vandenėlio šviesiausio šaltinis; kiemas plačiausias; baidyklė bjauriausia; ratų drūčiausių; krūvos dideliausios; kerčias tolimiausias; vilnom ilgiausiom; verkti graudžiausiai; bliauja linksmiausiai; šviesiausiuose rūmuose; vyną gardžiausią; motina brangiausia; vargingiausias tarp vyrų; tvirčiausias apgynėjau; užsigeidęs širdingiausiai; įkibęs drūčiausiai; greičiausiai nutvėrė; mėsą gardžiausią; kojų ilgiausių; pražūties tikriausios; saldžiausiu balsu; Zeusas aukščiausiasis; baisiausiai sudrumsdama jūrą; baisenybė didžiausia; maloniausiai sutiko; didžiausią priesieką; karvės gražiausios; debesį juodą tamsiausį; džiaugtis ilgiausiai su savo žmonomis / Ir su brangiausiais vaikais; drobe švariausia; miegas tykiausias; rūbų ploniausių; tunka ten kiaulės puikiausiai; Spartą, gražiausių merginų tėvynę; riebiausias kiaules; laivą tvirčiausį; graudžiausiai beverkiant; dovanas gausiausias; turtingiausią salą; nuplovė jiems kūną švariausiai; širdis jų piktumo pilniausia; (durys) plačiausios; derlius puikiausias; turto brangiausio; širdingiausiai sutiko; meiliausiais jį sveikino žodžiais; ietį ilgiausią; tankumynus tamsiausius; ugnį sukūrė didžiausią; baisiausiai man gėda; žodžiai […] pataikė į širdį giliausiai; virvę tvirčiausią; durys tvirčiausios; stipriausias galinčius; plačiausia viršūne; tarnaitė geriausia; žemę tėvynės brangiausią; rūbų puikiausių; karščiausiai geidžiau; kapą aukščiausią; garbė pasklido plačiausiai etc. Itin ilgi šie žodžiai tampa tada, kai prie aukščiausiojo laipsnio būdvardžių ar prieveiksmių prijungiamas priešdėliu padarytas būdvardžio savybių turinčio įvardžio „kas“ įnagininko linksnis. Dabar tokių žodžių rašybos taisyklė yra pasikeitusi, o anuomet toji samplaika sudarė vieną žodį. Pvz.: kuosmarkiausiai; kuogreičiausiai; draugų kuogeriausių; kuolabiausiai; kuotyliausiai; kuoaiškiausiai; kuoplačiausiais; kuoįvairiausiųjų; kuotamsiausią; paguoda kuobrangiausia; javai kuopuikiausi; kuolengviausiai; amžius kuomaloniausias; širdis kuotvirčiausia; balsu kuolinksmiausiu; kuotikriausiai; kuodrūčiausiai; galvas kuolaisviausias; kuobaisiausiai banguoja; kuostropiausiai; kuodidžiausią malonę; kuokantriausiai kentėjo; kuodidžiausiąjį stiebą; daiktai kuobrangiausi; kuolabiausiai; kuopirmiausiai; kalnų kuoaukščiausių; ožkas kuoriebiausias; dovanų kuodaugiausiai; kuoanksčiausiai; kuotalpiausiai; kuolinksmiausius šokius; ginklais kuogražiausiais etc.

Ilgųjų žodžių grupei dar priskirtini įvardžiuotiniai būdvardžiai ir skaitvardžiai, kurių vertėjas atseikėjo gausiai. Pvz.: aukštieji sostai; vilnotoji banda; gražioji dievaitė; puikioji dievaitė; salos tolimosios; raudonojo vyno; tamsiojo vyno; platųjį dangų; Odisėjas gudrusis; platųjį diržą; penktoji diena; trečioji diena; plačioji Troja; lygiojo lauko; dieviškasis Odisėjas; sunkioji liga; iš jūros pilkosios; Poseidono rūstingojo; stebuklingąjį raištį; tankųjį mišką, plėšriesiems žvėrims; aukštųjų šventyklų; rūbai šviesieji; asilėnai tvirtieji; garbieji seniūnai; tyrosios upės; greituosius elnius; galingojo manojo tėvo; jūra plačioji; gražųjį sūnų; gardžiąją mėsą, didžioji žvaigždė; brangioji tėvynė; baltąją burę; šviesusis rūmas; didžiąją salę; galingąją ietį; padoriajai žmonai; linksmojo skobnio; šešėliams negyvųjų etc. Labai ilgi ir svarūs yra aukščiausiojo laipsnio įvardžiuotiniai būdvardžiai: sidabro gryniausiojo; plačiausiąjį kiemą; mieliausiąją žmoną; ploniausiąjį tinklą; saldžiausiojo vaisiaus; naštą baisiausiąją; baisiausiąją kančią; ilgiausiąją kartį; geriausiąjį audeklą; šviesiausiojo dievo; aukščiausiojo dievo; puikiausioje skrynioj; šviesiausiąją mielą Itakę; galingiausiųjų vyrų; brangiausiąjį sūnų; geriausiąją ožką; vyrų geriausiųjų; skaisčiausioji moteriškė; gražiausiąjį šalmą; galingiausieji sūnūs achajų; protingiausieji vyrai etc.

Lietuvių kalba, kaip ir graikų, turi daug daugiaskiemenių veiksmažodinių formų. J. Ralys jomis negalėjo nepasinaudoti. Vandeniu nusimazgojau rankas ir pradėjau maldauti (XII. 338); Puolę ant žemės visi jie raudodami draskėsi plaukus (X. 560); Odisėją prarijusios bangos ilgokai / Laikė užvėrusios: jis negalėjo išnirti į viršų (V. 309–310); Banga, atsimušus nuo kranto, / Griūdama jūron atgal, nuo uolos jį nuplėšė ir sviedė (V. 418–419); Žemę bučiuodams pargriuvo ir ėmė dūsaudams galvoti (V. 454); Tuoj užsimerkė ilgai nemiegojusios akys jo mielos (V. 484); nepaliaudamas spaudė, kuo tik Odisėją galėdams (VI. 331); Šič atvykau paieškoti prapuolusio savojo tėvo (XV. 268); Tenekalbina niekas iš jūsų (XV. 435); keliaukit / Miestan abu, o ir aš paskubėsiu, kovos išsiilgus (XVI. 168–169); Mums nebegalima bus jau daugiau jo turtus benaikinti (XVI. 379); Tiek dar praplaukęs, kiek galima šaukiančio balsą išgirsti (V. 388); Svaidinį […] / Stverdavo, kojomis žemės nesiekdamas (VIII. 381–382); Taip suspausta širdis tebebuvo matytos nelaimės (X. 244); Šičia tikėjaus pirmiausiai sutiksiąs užpuolančią Skilę (XII. 230); Siūlu pririšęs kabliuką iš rago sumitusio jaučio (XII. 254); kol ji dar gyveno, dejuodama nuolat / Tankiai lankydavau ją (XV. 357–358); Pats aš tave palydėčiau visur, tiktai leisk pakinkyti (XV. 80); Taip ir tos neteptos durys girgždėjo, darydamos sunkiai (XXI. 52) etc.

Sutelkusios visus išvardytuosius dėmenis, J. Ralio hegzametro eilutės tampa ganėtinai turtingos svarių, ilgų, epinio didingumo kupinų žodžių: Penelopėja jaunikiams didžiūnams prabilusi tarė (XXI. 67); Taip pakalbėjusi, dingo šviesakė dievaitė Atėnė (VI. 40); Sunkiai vaitodamas tarė jisai savo tvirtajai širdžiai (V. 290); Kilo baisiausia audra, ir laivą prilaikančios virvės / Trūko (XII. 409–410); Čionai viešpatauja gražkasė Kalipsė (XII. 450); Zeuso aigidvaldžio dukrai galingai dievaitei Atėnei (III. 41).


SENI BEI RETI ŽODŽIAI. Šiame „Odisėjos“ vertime randame retai vartojamų ar net nebevartojamų žodžių. Su vienu tokiu žodžiu susiduriame jau pirmoje eilutėje: Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio (I. 1). Žodis pritirti, reiškiantis „daug ką išgyventi“, yra geras ir garbingas žodis. LKŽ duomenimis, jį vartojo Simonas Daukantas, Žemaitė, Vaižgantas, o vėliau – Vincas Mykolaitis-Putinas. Vietoj dabar įprasto „jėga“ J. Ralys visame vertime kartoja seniau daugelyje Lietuvos vietovių paplitusį spėka, pvz.: atgavo / spėką (VI. 248–249); vėjo spėka (XIX. 189). Vertėjas visiškai nevartoja žodžio „stalas“. Vietoj jo visame epe regime seną indoeuropietišką žodį skobnys, padarytą iš veiksmažodžio „skobti“ ir menantį tuos laikus, kai baldai buvo skobiami. Dievaitė Kirkė (XI. 7) ir Nausikajos tarnaitės (VI. 220) pavadintos kasotomis. Taip lietuviai vadino ne tik ilgakases merginas, bet ir derlingas, su nukarusiomis grūdų eilėmis avižas, ir svyruoklius beržus. „Odisėjoje“ nerasime junginio „upės žiotis“, žiotys čia vadinamos įtekmėmis: įtekmė upės (VII. 281; XVII. 424). Visame epe šmėkščioja vyrų sueigą reiškiantis žodis vyrija, sėdimas baldas vadinamas sėstu, priesaika – priesieka, drąsa – Vinco Kudirkos, Motiejaus Valančiaus ir tautosakos vartota drąsybe, šauklys (žinianešys) – skelbiku, stipruolis – galinčiumi. Disko metimo sektoriaus linija pavadinta gražiu lietuvišku žodžiu užbraiža: Akmuo tas nukrito toliausiai visokių / Užbraižų (VIII. 193–194). Lietuvišką žodį stulpas vertėjas renkasi vietoj skolinio „kolona“: jo vertime ir Nausikaja, ir ketinanti jaunikiams pasiūlyti įtempti Odisėjo lanką Penelopė atsistoja prie menės stulpo (VIII. 462; XXI. 64). Penelopė, pažadėjusi jaunikiams tekėti už kurio nors, kai pabaigs austi įkapes Laertui, audimą slapta vėl išnarpliodavo: Būdavo, naktį atgal vėl išleisdavo (II. 100); Ištisą dieną, būdavo, audžiu, o nakčiai užėjus, / Šviesą uždegus, išleisdavau viską atgal (XIX. 152–153). Taigi J. Ralys vartoja ne visų nuzulintą veiksmažodį „išardyti“, o retesnį „išleisti“. Žodžiu „dvikartis“ lietuviai vadino ir plačias, dvigubas paklodes, ir aukštesnę žolę, po kuria prižėlę žemesnės, ir plyšiais užšalusį ledą, ir dviejų veislių linus, o J. Ralys šį apibūdinimą suteikė dvigubam apsiaustui, sakydamas, kad Odisėjas buvo užsivilkęs apsiautą dvikartį puikų vilnonį (XIX. 230). Alkinojo surengtose varžybose žiūrovai palinksmino širdis regesiu vyrų galybės (VIII. 134), o Odisėjas skuba į tarpą draugų sankeleivių (XI. 332). Bendrakeleivį reiškiantis žodis „sankeleivis“, matyt, atrodė poetiškas, nes tiko ir Salomėjai Nėriai („Man sankeleiviu bus naktis“). Daugelį kartų vertėjo ištartą daiktavardį dejos (IV. 323; IX 483; X. 39; XI 436; XVII. 119 etc.), žodžio „vargai“ sinonimą, pakartojo V. Mykolaitis-Putinas: „Aš laukiau čia tavęs, kilnioji valanda, palikęs kelyje gyvenimo dejas“, o žodžiui „sugaląsti“ perkeltinę reikšmę, matyt, bus suteikęs J. Ralys, Odisėjo balsu sakydamas: vargas ir kančios mane sugalando (VIII. 183). Vaizdingai nusakyti ir audėjų veiksmai: kitos plazdėjo prie staklių (VII. 105).

J. Ralio laikais dar nebuvo išnaikinta dviskaita, todėl jo vertime randame kalbą praturtinančius junginius: juokdariu du (IV. 18); du asilėnu (VI. 72); du keleivingu heroju (IV. 19); jiedvi vienmeti (V. 22); du jaučiu pajungtu (XVIII. 361); du trumpaamžiu (XI. 307). Šioje „Odisėjoje“ nosinio priebalsio dar nėra pakeitęs nosinis balsis žodyje sklanstį (XXI. 50), o vietoj modernių „namo“ ir „į namus“ skaitome senovinius namon (I. 21; XVI. 321) ir namuosna (XVIII. 415; XX. 234). Ir antikinei, ir vėlesnei visų tautų poezijai ilgai buvo būdinga elizija. J. Ralio vertime elizijos atvejų gausu ir turbūt net šiek tiek per daug: protingʼs Odisėjas didvyris (VIII. 152); duonos padėjo šeimʼninkė (I. 139); prižūrėtojʼs Melantis (XXII. 123); nʼapsakomą smagumą (VIII. 455); pusryčius pasʼgaminę (XVI. 3); keliai senutės pasʼdarė tvirtesni (XXIII. 3) etc.

Šen bei ten įdėdamas senovinį žodį J. Ralys neklydo, nes senovinio kūrinio vertimui tokie žodžiai tinka: jie archaizuoja tekstą, siunčia skaitytojams signalus, padedančius geriau įsijausti į jį. Be to, jie skamba tarsi poetiškiau, nes nėra įprasti ir nuvalkioti. Tą pačią semantinę funkciją atlieka ir išvardytieji reti žodžiai. Tad Vaižgantas neklydo, kadaise sakydamas: „Dr. Jeronimo Ralio būta poeto visoje to žodžio prasmėje.“12


IŠVADOS. Išnagrinėjus svarbiausius pirmojo „Odisėjos“ vertimo į lietuvių kalbą dėmenis, tampa aišku, kad J. Ralys suformavo esminius šio graikų epo vertimo poetikos principus, pagrįstus Homero idėjos ir jo stiliaus priemonių išmanymu. Ateities vertėjams jis paliko dvi galimybes: arba skintis naują taką, arba eiti jo pramintuoju. Pirmasis yra nežmoniškai sunkus, antrasis teikia mažiau garbės: galima sukirčiuoti žodžius pagal dabartinės kalbos taisykles, pašalinti svetimžodžius, nevartoti tarmybių (J. Ralio laikais literatūrinė kalba dar nebuvo išsikristalizavusi), pateikti sklandesnę metriką, bet jei bus kartojami tie patys dūriniai, žodžių junginiai ir epitetai, jei nebus sukurta sava poetinė sistema, vertėjo visą laiką tykos pavojus versti į naujesnių laikų lietuvių kalbą ne Homerą, o J. Ralį, ir jo darbas galės būti vadinamas veikiau redagavimu. Taip kalbėdama visai nenorėčiau teigti, kad niekas nebegali imtis naujo „Odisėjos“ vertimo. Manyčiau priešingai: tokio žmogaus labai reikėtų. Tačiau jis turėtų būti naują taką minantis karžygys, pateikęs originalų, kitais esminiais dėsniais pagrįstą vertimą. Pavyzdžiui, tai galėtų būti ryžtas išversti epą ne akcentiniu, o kvantitatyviniu hegzametru (žinoma, apsibrėžus, ar lietuvių kalbai taikytina antikinių kalbų taisyklė, kad du priebalsiai pailgina prieš juos einantį trumpą balsį, ir aptarus kitus dalykus), kuriam, pasak minėtojo Brenderio, lietuvių kalba labai tinka. Tada neskubiai skaitant ir taisyklingai ištariant ilguosius skiemenis tekstas taptų dainingesnis, taigi, ir epiškesnis, nes jame vyrautų ilgi spondėjiniai skiemenys, o pirmoji šio epo eilutė galėtų skambėti maždaug taip: „Vyrą, Mūza, pagarbink, negandų nukamuotą“. Žinoma, tokio vertimo darbas būtų neregėtai sunkus ir turbūt truktų visą gyvenimą, tačiau juk J. Ralys yra parodęs puikų atkaklumo pavyzdį.

Dalia Dilytė

1 Homėro Odisėja, vertė d-ras J. Ralys, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, Skaitymų biblioteka, Nr. 1, 1921.
2 Vaižganto raštai, Kaunas; Vilnius: Švyturys, t. 19, 1938, p. 195.
3 J. Ralys nepateikė žinių, kokiu originalo leidimu naudojosi. Jo vertimo eilučių numeracija nesutampa su dabartinių „Odisėjos“ leidimų numeracija, todėl šiame straipsnyje cituojant vertimą nurodomi vertėjo pateikti eilučių numeriai.
4 Franz Brender, „Der litauische Hexameter“, in: Archivum Philologicum, T. II, 1931, p. 194–197. Pranas Brenderis, „Hegzametras lietuvių literatūroje“, in: Vairas, 1932, Nr. 3, p. 347–349.
5 Aleksas Girdenis, „Metų hegzametras“, in: Darbai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Vaga, 1993, p. 60–96.
6 Hermann Fränkel, Dichtung und Philosophie des fruehen Griechentums, New York: Published by the Philological Association, 1951, p. 37.
7 Herbert Bannert, Formen des Wiederholens bei Homer, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 1988, p. 25.
8 Erich Bethe, Die Griechische Dichtung, Wildpark-Potsdam: Akademische Verlagsgesellschaft Athenaion, 1929, p. 51.
9 Egbert J. Bakker, Poetry in Speech. Orality and Homeric Discourse, Ithaca and London: Conell University Press, 1997, p. 207.
10 Albin Lesky, Geschichte der Griechischen Literatur, Bern und München: Francke Verlag, 1971, p. 84; Theo Reucher, Die Situative Weltsicht Homers, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1983, p. 462–468.
11 Jule Marouzeau, Traité de stylistique latine, Paris: Les Belles Lettres, 1946, p. 96–137.
12 Op. cit., p. 194.
25 Kov
Uncategorized

VšĮ „Leidykla Hieronymus” įstatai

LEIDYKLA HIERONYMUS, VŠĮ

ĮSTATAI

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Leidykla Hieronymus, VšĮ, (toliau – Įstaiga) yra ribotos civilinės atsakomybės

viešasis juridinis asmuo, kuris savo veikloje vadovaujasi šiais įstatais, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymu (toliau – Viešųjų įstaigų įstatymas), kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais.

2. Įstaigos teisinė forma – viešoji įstaiga.

3. Įstaigos veiklos laikotarpis – neribotas.                                                                                              

4. Įstaigos finansiniai metai – sausio 1 d. – gruodžio 31 d.

 

II. ĮSTAIGOS VEIKLOS TIKSLAI

 

5. Įstaigos veiklos tikslai:       

tenkinti viešuosius interesus vykdant kultūrinę, meninę ir švietėjišką ir kitokią visuomenei naudingą veiklą.

6. Viešoji įstaiga siekdama šių tikslų:

6.1. sudaro sąlygas vertimo meno plėtrai bei su tuo susijusių projektų įgyvendinimui: leidžia verstines knygas ir periodinį literatūros almanachą „Hieronymus”;

6.2. sudaro galimybes literatūros vertėjams ir redaktoriams tobulėti: organizuoja vertimo meistriškumo ir vertimo redagavimo kursus ir seminarus;

6.3. sudaro galimybes vertėjų kūrybos sklaidai: organizuoja vertėjų kūrybos sklaidos renginius.

7. Įstaigos veiklos sritys ir rūšys:

7.1. knygų mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse 47.61;

7.2. knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybinė veikla 58.1;

7.3. vertimo raštu ir žodžiu veikla 74.3;

7.4. kitas, niekur kitur nepriskirtas, švietimas 85.59;

7.5. kūrybinė, meninė ir pramogų organizavimo veikla 90.0.

 

III. NAUJŲ DALININKŲ PRIĖMIMO TVARKA

 

8. Nauji dalininkai priimami visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimu. Visuotinio dalininkų susirinkimo sprendime taip pat nurodomas asmens, pageidaujančio tapti dalininku, įnašo į Įstaigos dalininkų kapitalą minimalus dydis – suma (jeigu įnašu būtų pinigai) ar vertė (jeigu įnašu būtų materialusis, nematerialusis turtas, taip pat – materialusis, nematerialusis turtas ir pinigai).

9. Asmuo, pageidaujantis tapti nauju Įstaigos dalininku, pateikia Įstaigos vadovui prašymą juo tapti.

10. Asmens prašyme turi būti nurodyti duomenys apie jį (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta arba adresas korespondencijai; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė, atstovo vardas, pavardė), išreikštas pritarimas Įstaigos veiklos tikslams ir nurodytas asmens numatomo įnašo į Įstaigos dalininkų kapitalą dydis, kuris negali būti mažesnis už visuotinio dalininkų susirinkimo nustatytąjį.

11. Jei asmens įnašą į dalininkų kapitalą numatoma daryti materialiuoju ar nematerialiuoju turtu, kartu su prašymu pateikiama šio turto vertinimo ataskaita.

12. Visuotiniam dalininkų susirinkimui priėmus sprendimą priimti naują dalininką, pageidavęs dalininku tapti asmuo juo tampa, perdavęs Įstaigai savo prašyme nurodytą įnašą.

 

IV. DALININKO TEISIŲ PERLEIDIMO KITIEMS ASMENIMS TVARKA

 

13. Apie ketinimą parduoti dalininko teises dalininkas turi raštu pranešti Įstaigos vadovui (kartu nurodyti dalininko teisių pardavimo kainą).

14. Įstaigos vadovas per 5 dienas nuo dalininko pranešimo gavimo dienos apie tai įstatų 28 punkte nurodytu būdu informuoja kitus dalininkus (kartu nurodo dalininką, kuris parduoda dalininko teises, ir dalininko teisių pardavimo kainą) ir įstatų nustatyta tvarka šaukia visuotinį dalininkų susirinkimą sprendimui dėl dalininko, kuris pirktų parduodamas dalininko teises, priimti.

15. Visuotiniame dalininkų susirinkime paaiškėjus, kad už nustatytą kainą dalininko teisių neperka nė vienas dalininkas, dalininko teises ketinantis parduoti dalininkas gali jas parduoti kitam asmeniui.

16. Jeigu dalininkas yra vienas asmuo, dalininko teisės parduodamos šio dalininko pasirinktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, netaliekant įstatų 13-15 punktuose nurodytų veiksmų.

 

V. DALININKŲ ĮNAŠŲ PERDAVIMO ĮSTAIGAI TVARKA

 

17. Dalininkų įnašai Įstaigai perduodami tokia tvarka:

17.1. pinigai įnešami į Įstaigos sąskaitą;

17.2. materialusis ir nematerialusis turtas Įstaigai perduodamas surašant turto perdavimo aktą. Aktą pasirašo turtą perduodantis asmuo (steigėjas, dalininkas, dalininku tapti pageidaujantis asmuo) ir Įstaigos vadovas. Kartu su perduodamu turtu Įstaigai pateikiama ir šio turto vertinimo ataskaita. Turto vertinimas atliekamas dalininko lėšomis.

 

VI. ĮSTAIGOS ORGANAI

 

18. Įstaigos organai – visuotinis dalininkų susirinkimas ir vienasmenis valdymo organas – Įstaigos vadovas.

19. Visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencija, taip pat Įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo tvarka ir jo kompetencija nesiskiria nuo nurodytųjų Viešųjų įstaigų įstatyme.

20. Visuotinis dalininkų susirinkimas šaukiamas ne rečiau kaip kartą per metus. Už visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą atsako Įstaigos vadovas. Apie šaukiamą visuotinį dalininkų susirinkimą Įstaigos vadovas ne vėliau kaip prieš 20 dienų iki susirinkimo dienos praneša kiekvienam dalininkui, išsiųsdamas registruotą laišką adresu, kurį dalininkas nurodęs Įstaigai, įteikdamas pranešimą pasirašytinai ar elektroninių ryšių priemonėmis. Visuotinis dalininkų susirinkimas gali būti šaukiamas nesilaikant šio termino, jei su tuo raštiškai sutinka visi dalininkai.

21. Visuotiniame dalininkų susirinkime kiekvienas dalininkas turi vieną balsą.

22. Visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimai priimami paprasta dalyvaujančių susirinkime dalininkų balsų dauguma, išskyrus šiuos sprendimus, kurie priimami ne mažiau kaip 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių dalininkų balsų:

22.1. sprendimą dėl Įstaigos reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygų tvirtinimo;

22.2. sprendimą pertvarkyti Įstaigą,

22.3. sprendimą likviduoti Įstaigą ar atšaukti jos likvidavimą;

22.4. sprendimą dėl Įstaigai nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio turto perleidimo, nuomos, perdavimo pagal panaudos sutartį ar įkeitimo.

23. Jeigu Įstaigos dalininkas yra vienas asmuo, jis vadinamas Įstaigos savininku ir jo raštiški sprendimai prilyginami visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimams.

 

VII. FILIALŲ IR ATSTOVYBIŲ STEIGIMO BEI JŲ VEIKLOS NUTRAUKIMO TVARKA

 

24. Sprendimus steigti Įstaigos filialus ir atstovybes, nutraukti jų veiklą priima, taip pat filialų ir atstovybių nuostatus tvirtina Įstaigos vadovas.

 

VIII. DOKUMENTŲ IR KITOS INFORMACIJOS APIE ĮSTAIGOS VEIKLĄ PATEIKIMO DALININKAMS TVARKA

 

25. Dalininko raštišku reikalavimu ne vėliau kaip per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos Įstaigos dokumentai dalininkui pateikiami susipažinti Įstaigos darbo valandomis jos buveinėje ar kitoje Įstaigos vadovo nurodytoje vietoje, kurioje dokumentai yra saugomi. Šių dokumentų kopijos dalininkui gali būti siunčiamos registruotu laišku adresu, kurį dalininkas nurodęs Įstaigai, arba įteikiamos pasirašytinai ar elektroninių ryšių priemonėmis.

26. Įstaigos dokumentai, jų kopijos ar kita informacija dalininkams pateikiama neatlygintinai.

 

IX. PRANEŠIMŲ IR SKELBIMŲ PASKELBIMO TVARKA

 

27. Kai Įstaigos pranešimai turi būti paskelbti viešai, jie skelbiami VĮ Registrų centro leidžiamame elektroniniame leidinyje „Juridinių asmenų vieši pranešimai”

28. Kiti Įstaigos pranešimai dalininkams ir kitiems asmenims siunčiami registruotu laišku arba įteikiami pasirašytinai ar elektroninių ryšių priemonėmis. Kai pranešimai dalininkui siunčiami registruotu laišku, jie siunčiami adresu, kurį dalininkas nurodęs Įstaigai. Skubūs pranešimai gali būti perduoti elektroninių ryšių priemonėmis, originalai tą pačią dieną išsiunčiami adresatui registruotu laišku ar įteikiami pasirašytinai.

29. Už pranešimų išsiuntimą laiku ar jų įteikimą pasirašytinai atsako Įstaigos vadovas.

 

X. INFORMACIJOS APIE ĮSTAIGOS VEIKLĄ PATEIKIMO VISUOMENEI TVARKA

 

30. Įstaigos veiklos ataskaita, taip pat kita informacija, kuri pateikiama visuomenei ir kurią nustato visuotinis dalininkų susirinkimas, skelbiama Įstaigos interneto svetainėje. Jeigu Įstaiga interneto svetainės neturi, Įstaigos veiklos ataskaita ir informacija pateikiama Įstaigos buveinėje Įstaigos darbo valandomis.

 

XI. ĮSTATŲ KEITIMO TVARKA

31. Įstatų keitimo tvarka nesiskiria nuo nurodytosios Viešųjų įstaigų įstatyme.

32. Paaiškėjus, kad įstatuose yra nuostatų, prieštaraujančių Viešųjų įstaigų įstatymui ir kitiems įstatymams, įstatai turi būti pakeisti.

 

Šie įstatai pasirašyti 2020 m. vasario 24 d. 3 (trimis) vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais.

Šie įstatai įregistruoti Juridinių asmenų registre 2020 m. vasario 28 d.

 

18 Kov
Tekstai

Pokalbis su kroatų poete Marija Dejanović. Eilėraščiai iš rinkinio „Duonos ir arklio etika“

Iš rinkinio:

Marija Dejanović, Etika kruha i konja, Zagreb: Goranovo proljeće, 2018.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė.

Marija Dejanović (g. 1992) – kroatų poetė. Gimė Prijedore, Bosnijoje ir Hercegovinoje, užaugo Sisake, Kroatijoje, studijavo Zagrebe.

Skelbiamas ciklas „Burtininkės pamokos“ yra iš pirmojo jos eilėraščių rinkinio Duonos ir arklio etika (Etika kruha i konja, 2018).

Esu įsitikinusi, kad lengviau perprasti autoriaus, kurį pažįsti, tekstus, todėl skaitau verčiamo poeto knygas, straipsnius, pokalbius su juo, o jei įmanoma, susidraugaujame socialiniuose tinkluose. Norėdama skaitytojams pristatyti Mariją, iš pradžių ketinau išversti kurį nors iš gausybės paskelbtų jos interviu, bet ji pageidavo atskiro, specialiai šiai publikacijai skirto pokalbio. Todėl praėjusį rudenį, peržiūrėjusios vertimus, pasikalbėjome.

Kada pradėjai rašyti? Ar pameni, kaip reagavai į pirmąją savo publikaciją?

Rašau, kiek save pamenu, tokiu neapibrėžtu būdu. Kai buvau maža, nuobodžiaudama mintyse dėliodavau eilėraščius ir trumpas pasakas, bet neskyriau tam daug dėmesio ir nieko neužrašinėjau. Maniau, kad tekstus mintyse dėlioja visi. Vėliau, kiek paaugusi, tuos galvoje besiklostančius tekstus užsimaniau parodyti kitiems. Ėmiau juos užrašinėti, taisyti, stengiausi jiems suteikti baigtinį pavidalą. Kai pirmą kartą pamačiau savo eilėraštį publikuotą, mane nudžiugino teksto materialumas. „Nebereikės taisyti, šis tekstas jau baigtas“, – pagalvojau tada, ir tas užbaigto teksto jausmas man suteikė laimės. Ir dabar tikiu, kad eilėraščio užrašymas tik pradžia – kūrinys užbaigiamas, ir kaskart iš naujo, tik akistatoje su skaitytoju.

Tavo poezijoje, ypač rinkinyje Duonos ir arklio etika, skaitytojas susiduria su raktažodžiais „miškas“, „dantis“, „arklys“, „burtininkė“. Ką tau reiškia šios sąvokos?

Duonos ir arklio etika yra konceptuali knyga. Joje į prasminę sistemą sutelkti skirtingi motyvai –danties, arklio, metalo, medžio; be burtininkės ir malūnininko, yra dar lyrinis subjektas ir veikėjų. Norėjau išburti pasaulį, kuriame slavų mitologijos elementai dera su mano vaikystės prisiminimais, vyresnių šeimos narių pasakotomis legendomis ir kasdienio gyvenimo smulkmenomis. Norėjau sukurti savotišką žaidimą skaitytojui, atmosferą, kurioje kiekvienas skaitytojas apie tekstus gali susidaryti savo nuomonę, dialoge su tekstu atskleisti prasmę.

Ar turi kokį nors rašymo ritualą? Galvoji apie skaitytoją?

Man patinka rašyti naktį, kai visi miega. Kai užgęsta šviesos ir įsivyrauja tyla, išsiverdu arbatos ar kavos, sėdu prie lango ir rašau laukdama ryto. Tada eilės randasi nevaržomai. Vėliau, redaguodama eilėraščius, galvoju apie skaitytoją. Tai, ką šiuo metu rašau, bus sudėta į rinkinį Matomas kaulas (Vidljiva kost). Neseniai mano eilių tomelis tokiu pavadinimu išleistas Graikijoje, o kitais [t. y. šiais] metais, tik storesnis, pasirodys Kroatijoje. Jame atsigręžiau į skaitytojo jausmus. Be to, siekiau būti nuoširdi, atsiverti labiau nei ankstesnėse knygose. Noriu, kad skaitydami mano eilėraščius žmonės justų empatiją ir galią, kad susimąstytų, kad eilėraštis pažadintų gilių minčių – o tokią galią turi tik poezija. Metafora yra vien žmogaus savastis, jokia kita gyva būtybė ar juolab objektas nekuria ir nesupranta šių stiliaus puošmenų. Metafora mums leidžia sudėjus du vienetus gauti trejetą – nenuostabu, kad ji padeda perprasti ir šių laikų paradoksus: pandemiją, gamtinės aplinkos užterštumo didėjimą, žmogaus, darbuotojų ir moterų teisių pažeidimus, gyvūnų išnaudojimą, būsimą ekonomikos krizę. Poezija – tai intensyvus prieštaringų, baimę keliančių reiškinių jaukinimasis.

Atrodo, kad gamta tau labai artima – eilėse atskleidi savo santykį su gyvūnais, mišku.

Taip, gamta man labai svarbi. Juk mes visi esame jos dalis. Mėgstu būti gamtoje, kai tik turiu tokią galimybę – vienišame namelyje pajūryje tarp dviejų graikiškų kaimų, ten šiuo metu praleidžiu daugiausia laiko; arba miške, primenančiame tą, kuris driekiasi už močiutės namų (ji gyvena kalvose). Savo eilėmis noriu atiduoti pagarbą didingai gyvūnų ir augalų vienovei.

Neseniai tavo eilėraščių rinkinys Matomas kaulas pasirodė kroatų, anglų ir graikų kalbomis. Gera matyti savo eilėraščius kitomis kalbomis?

Šis rinkinys išleistas Atėnų pasaulinio poezijos festivalio proga, prisidėjus poezijos platformai „Versopolis“. Leidėjai buvo Graikijos „Poets’ Circle“ – šį festivalį organizuojanti poetų bendruomenė. Nuostabu matyti savo eilėraštį, išverstą į kelias kalbas. Kiekviena kalba skamba savitai. Pakitus eilėraščio skambesiui, šiek tiek keičiasi ir jo tonas, taigi ir skaitytojui keliamas jausmas. Šiek tiek kinta netgi teksto prasmė – ypač dėl atodairos į ta kalba kalbančios publikos kultūrinį pagrindą. Mane tai labai džiugina; stebiu, kaip eilėraščiai auga, kinta, su vertėjo pagalba atsiranda kitų variantų.

O kaip vyksta bendradarbiavimas su vertėju?

Jei vertėju pasitikiu, sakau, kad gali laisvai parinkti tokius žodžius, kurie, jo nuomone, geriau atitinka kalbos dvasią ir eilėraščio ritmą jo kalba; neprieštarauju, kad prireikus būtų keičiama netgi posmų struktūra ir pan. Vertėjai yra savo kalbos specialistai – juk nemokau kirpėjo jo amato, taigi ir vertėjui neaiškinu, kaip reikia versti. Mėgstu sulaukti klausimų, labai juos vertinu – matau, kad vertėjas įsigilino ir savo kalba nori sukurti geriausią įmanomą mano eilėraščio variantą. Jei domisi, nurodau, kas eilėraščio prasmei svarbiausia, koks ritmas reikšmingas. Darbas su vertėju teikia džiaugsmo – paprastai ne tik verčiame tekstą, bet susipažįstame ir patys. Sužinau daugiau apie šalies kultūrą, randu bendrų taškų su anksčiau nepažinotu asmeniu – tai vienas iš nuostabių būdų, kuriais poezija sujungia žmones.

Abi tavo eilėraščių knygos savitos. O katra brangesnė?

Matomas kaulas. Ir tai nenuostabu, nes kuriu šią knygą dabar ir rašau ją tokia, kokia esu šiuo metu. Teksto netapatinu su autoriumi, bet man vis tiek atrodo, kad rašomose knygose paliekame savo asmenybės ženklų.

Tavo eilės ne kartą apdovanotos. Ką tau reiškia apdovanojimai?

Apdovanojimai yra geras kūrybinis impulsas, pirmasis savos poetų bendruomenės paskatinimas. Mane jie pastūmėjo dar labiau stengtis, kad pasijausčiau jos priimta. Kita vertus, dėl apdovanojimų mano eilės ir man svarbios temos sulaukė daugiau dėmesio. Netgi tam tikru mastu buvau išlaisvinta nuo pareigos reklamuoti savo knygas, todėl tą laiką galiu skirti kūrybai. Tačiau esu įsitikinusi, kad apdovanojimams didelės svarbos teikti neverta – rašyti reikia dėl pačios poezijos, o geras eilėraštis kelią pas skaitytojus randa ir be oficialių įvertinimų.

Savo eiles esi skaičiusi ne viename festivalyje užsienyje. Ar tau įdomi kolegų, užsienio poetų, kūryba? Ar ieškai joje kitos šalies, kito kultūrinio paveldo žymių?

Noras susipažinti su kolegų iš kitų šalių poezija, siekis sužinoti, kas poezija yra ir kas gali būti – tai svarbiausios priežastys, dėl kurių mielai vykstu į festivalius užsienyje. Nors poeziją, kaip ir save, laikau kosmopolitiniu reiškiniu, neįmanoma paneigti, kad eilėraščiai kuriami tam tikrų tradicijų ir kultūrų kontekste. Nuostabu susipažinti su poetais iš viso pasaulio, rasti panašumų ir skirtumų, plėsti poetinį žemėlapį. Kalbant apie kultūros paveldą, mano poezijoje ryškų pėdsaką paliko slavų mitai.

Kadangi šiuo metu gyvenu Graikijoje, domiuosi šios šalies poetine scena, o joje yra tikrai išskirtinių poetų. Graikų ir kroatų poezija turi daug panašumų, bet kai kas, žinoma, skiriasi. Pavyzdžiui, yra daug dalykų, kurie kroatų poezijoje laikomi tabu, – tarkime, gilūs pokalbiai apie asmeninius jausmus; o Graikijoje tai visiškai įprasta. Tačiau kroatų poetai laisvai, nesibaimindami suklysti jungia frazes ir motyvus. Rašome storesnes knygas, mūsų eilėraščiai ilgesni, per kelis puslapius. Graikijoje didesnių poezijos rinkinių pamatysi mažai. Tačiau kroatų ir graikų kultūra turi bendrų bruožų, nes priklauso ne tik Europos, bet ir Balkanų bei Viduržemio regiono tradicijai.

Domiesi feministiniu aktyvizmu. Ar tai daro įtaką tavo poezijai? Manai, kad poezija gali prisidėti prie žmogaus teisių įtvirtinimo?

Feminizmas, kaip egalitarinė ideologija, man labai svarbus – manau, kad visi žmonės yra gimę lygūs, todėl ir gyvenime jie turėtų būti lygūs, nepriklausomai nuo lyties, gimimo vietos ar šeimos, iš kurios kilę, socialinio ir ekonominio statuso. Manau, kad mano poezijoje feminizmo yra – ir stiprių moterų paveiksluose, ir subtilios priespaudos tematikoje, o su priespauda daugelis susiduria netgi šiais laikais. Drąsą, nuoširdumą ir galimybę kalbėti nebijant kitų reakcijos man davė feminizmas, tai padeda ir kūryboje. Sąžiningumas ir autentiškumas man yra gero teksto prielaidos. Jei esame nuoširdūs sau ir pasauliui, tada poezija gali tapti tuo, kas jai skirta – nuostabiu, tvirtu, tikru melu.

Poezija mus moko radikalios empatijos, gebėjimo susitapatinti su nepažįstamo žmogaus tekstu, plečia žvilgsnį, siūlo kitą perspektyvą, atskleidžia neregimus mus supančius dalykus – ir dėl šių aspektų prisideda prie žmogaus teisių įtvirtinimo.

 

Ciklas „Burtininkės pamokos“

GESINTI ĄŽUOLĄ

Ne tokios mes esam ir neleisim
pamiršti šaknų: mergaitė viską,
išskyrus pelenus, tarp šiukšlių sumeta. Nežinom,
ką su tais roletais

iš pabėgusių lapių daryti,
jie nutįsę tarp dviejų stiklų.
Įsileisti saulės, ar ne?
O jei įsilis,

pavėluosim į laidotuves,
kaip tą dieną, kai pavėlavo
užgesinti seną ąžuolą,
esą gamta pati savimi pasirūpins.
Užduosiu per daug klausimų.

Su gimtadieniu manęs nesveikink,
net ir motina tau dantų neskaičiavo,
ir taip visai gera užaugai, ar ne,

argi nėra visai gerai
ankštyje žirnius skaičiuoti –
vietoj visų eilinių saulėlydžių?

 

IŠGYDYTI ARKLĮ

Visada gudresnė buvo, nei metų turėjo:
apgaudinėjo juos, šokinėjo, lenkė.
Septynerių mokėjo dauginti gluosnius.
Septyniolikos galėjo išgydyti arklį.

Metai ėjo kaip sfinksai,
klausinėjo gudriai sudėję lūpas.
O ji tik juokėsi, žinojo:
kalbėti gali, bet jiems nepadės.

Kartą sumaišė nakvišos šešėlį
su pjuvenom po stalo pjovimo.
Duris ir langus jomis apibėrė:
tai mus nuo metų apsaugos.

Vis tiek dveji metai atėjo,
apsimetę klajokliais su vaiku.
Maldavo jos šiek tiek gerumo.

Pirmus supančiojo, antriems balną uždėjo
ir pasakė – viens kitą neškitės,
jei jums gyvenimas brangus.

 

DUONOS IR ARKLIO ETIKA

Burtininkę vadino sekmadiene,
nes visada ji dirbo,
kad nors vardu ilsėtųsi.
Jei būtų anglė, šauktų ją saule,
kurios nusipelnė. Dabar visi tyli.
Tylėjo ir kai sūnų prarado,
kai išsikraustė ir burtus nusprendė
išnešti iš kaimo, kuriame ir gimė.
Dienom ji renka dantų vainikėlius
ir dalija per pusę peiliu.
Kas lieka, lai dega. Naktimis kuria
sūnus dvynius ir jiems dainuoja

mano baltas arklys,
mano juodas arklys.
mano raudonas arklys
pražuvo ugnies šuliny.

Rytais perka kalbančias vištas.
Paleidžia jas, gaudo ir snapus nurauna.
Jos prijuostė nesiglamžo,
nuoširdi atgaila – didžiausia sėkmė
duonos ir arklio etikoje.
Nereikia niekam žinoti, ką galvoji,
pasakė man vieną sekmadienio rytą.

Po jos rankomis,
sakytum, klaustukas be taško,
išsirietė begalvis vištos sprandas.

 

DU KŪNAI

Jos vardas gyvena dvejuose kūnuose.
Vienas kūnas – paukščio, kuris skrisdamas mėto saldainius
aptriušusiems kiemo vaikams.
Kitas kūnas – kalno, ir kviečiai jo neužmušė,
kai dviem maišais jam krito ant pečių.

Jos veidą sudėlioja siuvėjo rankomis.

Kartą iš tų dviejų kūnų
sulipdžiau popierinę paukštę, ji šoko ir sakė
pažvelk į tas dvi vėduokles
   nelaimingoms dienoms nubaidyti.

 

TRYS BEDANTĖS RAGANOS

Jos žvilgsnis – į duoną įsmeigtas peilis.
Užsimerkė, kad iš vyzdžių
neišbėgtų visi
papilkėję prisiminimai.
Ant jos vokų du auksinius uždėjau
tariau: miegoki, tikrai juk pavargai.

Vakar išaušus jai nuskilo dantis.
Įdėjo dėžutėn ir jis nudžiūvo.
Ištisus metus tikėjau, kad ji iš miško,
kad jos tarpdančiuos tarpsta lazdyno ir žemės riešutai,

gal taip ir buvo.
Nuo tada, kai dingo, matau
duoną ant kiekvieno stalo,
joje styro peilis.

Mūsų kambary per daug namų.
Kiekvienam name po stalą.
Prie kiekvieno stalo trys bedantės raganos
Graužia siaurąjį galą.

 

NEMATOMA JUOSTA

Jos kaukolė – ovali tvirta karieta.
O galva – moliūgas, kurį laumės kaspinu aprišo.
Man sako, kai ateina, užsiveria kaip kumštis.
Atsiveria many tuštuma.

Pro vyzdžius žengia žmogaus kojos,
Nutrintais batais apautos iš senos skrybėlės.
Iš burnos lekia pasagos,
jas verta stebėti.

Mūsų kaukolės yra sėkmė nepastebimai
mąstyti, jog niekas nežino,
koks gyvūnas esi.

Jos rainelė yra tylaus laukimo karalienė.
Mūsų galvos mūšio lauke prie amžinybės trombono.

 

PADVIGUBINTI PELNĄ

Jos jėga slypi žirklėse.
Išmintis dantyse jos kaupiasi.
Arkliška tuštumos magija
tarp dviejų perkirsto danties žirnio
pusių.

Žmonėms buriama iš pelenų. Juos domina
būsimi laikai – kas atneš jiems medaus
stiklainį, o gal vaikas į šulinį įkris.
Tokie papročiai tikrai ramių arklių neprimena.

Tie įsisupę į raugintą šuns odą
prieš pažinimą užmerkia akis.
Į mūsų gluosnių namus ateina,
jei tik reikia padvigubinti pelną.

Žmogui apsilankius, žolių einam rinkti.
Spygliuota viela prie ryšulio pririšam.

Metalo spyglius paslepiam
savo kanopų pakraščiuos,
kad neužsigautume, kai nešame žmogui
ateitį sau ant pečių.

 

KRAITIS

Kai burtininkė nukramtė dantį,
Neteko dalies nugaros. Nebegliaudė pati riešutų,
liovėsi vaikščioti sniegu
ir tarė su metais supratau,
kad reikia ieškoti žmonių.

Rytais juokiasi kaip gėlė
iš mano žodžių apie pievą, samanotą namą,
didybę gyvenimo be stogo.
Stebiu vieną nukramtytą dantį
ir keturias juodas plombas.

Toje burnoje kupa kraitis:
didus man skirtas stuburas.

Už kiekvieną jai iškritusį dantį
turiu atverti žmogui žaizdą.
Mokinės ateities dienos
pasėtos dviem didelių kandžių eilėm,
josios sudaro nugarą,
susisukusią į tylą.

 

ŽENKLAS

Apie kalvą kai pagalvoju,
prisimenu riešutus, jie vis krinta,
bet jų niekas nevalgo.

Anksčiau jausdavau šaltą baimę:
burtininkės rankos nesusiliečia,
nugara nesusilenkia,
burna nevalgo.
Vėliau supratau, kad tai manęs riešutai laukia,
o ne jos.

Žaluma apima yrančią mėsą
ir pajuodusi leidžiasi žemėn.
Oda raukšlėta, kaulai vis labiau džiūsta,
gimda primena mažytes
kiaulės smegenėles.

Tyko burtininkės lapė, ir ne tik jos:
kartą, kai lankėsi mieste,
griebė jos vištą už sprando
ir aplaižė krūtinę.

 

PATARIMAS

Lapės meilės ženklas – skylėta pasaga
ant jos numylėtinės sprando.
Gyvenimas eina tarpeliuose
tarp dar likusių dantų.

Kai ji sugrįžo,
ugninį sostą vištoms pastatė,
patarimą ištraukė iš pelenų.

Nieko spręsti negalima
be burtų traukimo. Vienas juodas,
kitas baltas. Trečiojo nėra.

Likusius pelenus sumaišė dubeny
iš molio, sklidinam vandens.
Giedram paviršiuj subolavo ženklas
artėjančio išvykimo.

Viena žengia į kitą pasaulį, kita ateina.
Perlaužk savo žirnį, ir dar du turėsi,
be to, kurio nėra.

 

NE TA  AUSIS

Paklausiau, kodėl jos rankos
tokiom plačiom venom išvagotos.

Kalvos viršūnėj mano galva praskėlė svogūną
po dviem grūdų maišais. Manęs metai apie jį
klausė, į burną man lindo
šieno fleitos,
mano žodžius norėjo nuvesti
iki jų šaltinio.
Užkimšau burną kanopomis
ir šitaip nuo metų
pabėgau.

Na – paklausiau jos – kodėl tavo rankos
tokiom plačiom venom išvagotos?

Vieną rytą žmonėms
būriau, bet veidų nemačiau po tankiais
šydais ir netyčia ne ton ausin patarimą
sukuždėjau.

Dangui kaktos vidury iššoko
vena. Žemė suraukė savo
veidą. Arkliai nuo metalo turėjo
bėgti, o mūsų kaimą prarijo
liepsna.

18 Gru
Tekstai

Kristina Gudelytė. Literatūrinė šlovė, aptemdyta politinių šešėlių

 

 

 

 

Apie Izraelio literatūrines premijas

Nuotrauka Rasos Matulevičienės

 

Izraelio literatūros atstovai (rašytojai, poetai, literatūros kritikai, pjesių autoriai) buvo ir yra pagerbiami bei skatinami toli gražu ne viena literatūros premija, tad ir laureatų kiekis atrodo įspūdingai. Ne veltui žydai vadinami knygos tauta, nes norinčių rašyti ir rašančių (pakanka vien laureatų) yra tikrai nemažai. Tiesa, kartais kyla pagrįstų klausimų, kuo remiantis vienam ar kitam literatūrinė premija buvo suteikta, be to, ir pačių premijų svoris nėra vienodas. Dažna jų aiškiai apsibrėžusi vienokius ar kitokius ideologinius rėmus (tarkim, 2012-tais buvo įsteigta Sionizmo premija už kūrybinę  (taip pat ir literatūrinę) veiklą. Ne vienas jos laureatas, tarp jų ir rašytojas A. B. Yehoshua, prisipažino nustebęs ją gavęs. Arba Icchako Sade premija už kūrinį karine tematika), kitos, nors jų ideologija ir ne tokia akivaizdi, yra ne mažiau politiškai ir kultūriškai angažuotos. Izraelio kontekste pernelyg daug premijų sąlygiškai mažame ir užsisklendusiame literatų pasaulyje, regis, apsunkina laureatų atrankos procesą. Visas apdovanojimų mechanizmas sukasi uždarame rate: sudėtinga rasti nešališkus atrankos komisijos narius, o nugalėtojai kartojasi ir dažnu atveju būna lengvai nuspėjami. Kaip yra taikliai pažymėjusi profesorė Nancy E. Berg, premijos daugina premijas. Tikimybė tapti literatūros premijos laureatu tiesiogiai priklauso nuo jau sukauptų premijų bagažo. Literatūros premijų rekordininkais yra tapę vadinamos „Naujosios bangos“ rašytojai Amos Ozas ir A. B. Yehoshua bei vėlesnės kartos kūrėjas D. Grossmanas (Altermano, Agnono, Shlonskio, Brenerio, Niumano, Bernšteino, Sapiro, Bialiko, Izraelio valstybės ir Ministro pirmininko Eškolio Levio literatūros premijos). Šių kūrėjų, atsiribojusių nuo realistinio pirmtakų stiliaus bei ideologinio  kolektyvizmo, platus akiratis ir atvirumas leido ištrūkti į platesnius literatūrinius vandenis ir liautis virus nacionaliniame katile. Jie buvo įvertinti ir užsienio literatūros premijomis, jų kūriniai gausiai verčiami į užsienio kalbas. Nesiimsiu plačiau jų aptarinėti, juolab kad lietuvių skaitytojai turi galimybę ir patys susipažinti su jų kūryba. Svarbiausias šio straipsnio tikslas – plačiau aptarti penkias literatūros premijas: Bernšteino, Sapiro, Bialiko, Izraelio valstybės ir Ministro pirmininko Levio Eškolio ir paminėti kelis jų laureatus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį ne tik dėl įsimintinų jų kūrinių, bet ir juos gaubiančių politinių prieštarų bei dviprasmybių.

Bernšteino premija – kasmetinis literatūros apdovanojimas, įsteigtas 1978 m. ir skiriamas jaunesniems nei penkiasdešimtmečiams hebrajų kalba rašantiems kūrėjams. Žymiausi jos laureatai prozos kategorijoje: Chaimas Beeras (1980) už romaną Nocot (Plunksnos) (Naconalinis jidiš knygos centras šį romaną išrinko iš šimto geriausių žydų literatūros kūrinių); Amos Oz (1983) už knygą Menucha nechona (Tobulas poilsis), Davidas Grossmanas (1985, 1993); Meir Shalevas (1989) už kūrinį Roman Rusi (Rusiškas romanas); Elona Kimchi (1999) už autobiografinį romaną Suzana bechija (Verkianti Suzana); Ronit Matalon (2009) už knygą Kol caadeinu (Mūsų žingsnių balsas); Saidas Kashua (2011) už romaną Guf sheni jechid (Vienaskaitos antras asmuo); Dror Mishani (2004) už romaną Efsharut shel alimut (Smurto galimybė); Dorit Rabinyan (2015) už romaną Gader chaya (Gyvatvorė).

Norėtųsi išskirti ir vieną šios premijos laureatą poezijos kategorijoje – Rojų Hasaną. Premija jam buvo suteikta 2015 m. už poezijos rinkinį Ha klevim she navchu be jeldutenu haju chasumei pe (Šunys, skaliję mūsų vaikystėje, buvo užčiauptais nasrais). Jo kūryba yra laikoma svarbia mizrachim (Vidurio Rytų ir Š. Afrikos šalių kilmės žydų) pasipriešinimo prieš aškenazių politinį ir kultūrinį (ir literatūrinį) įsitvirtinimą dalimi. Nuslopus aktyviam politiniam Juodųjų panterų pasipriešinimui, ilgainiui jis persikėlė į kultūrinę plotmę. R. Hasanas – vieno tokio poetinio (politinio ir socialinio?) judėjimo Ars poetica lyderis. Judėjimo pavadinimas buvo pasirinktas ne atsitiktinai: hebrajų kalbos žargono žodžiu „ars“ yra paniekinamai vadinamas skonio stokojantis žmogus, paprastai Rytų kilmės žydas (mizrachim). R. Hasano eilėraščio „Aškenazių valstybė“ pradžia yra aiški aliuzija į Lėjos Goldberg eilėraštį „Iš mylimo krašto eilių“: Aškenazių valstybėj pražydo migdolmedis, / Aškenazių valstybėj laukiama svečio, / kuris ilgai neužsibus. (…) Aš tinginys, / Aš – visa tai, ko kadaise nebuvo, / Kai čia dar viskas balta buvo. / Aš destrukcija, / Griuvėsiai. / Baisus niekšas, / Į teismą atėjęs / Įstatymų laužytojas su kipa ant galvos. Pabaigoje poetas atsiriboja nuo tokios valstybės ir jos aukštinamų rašytojų bei poetų, kitaip tariant, aškenazių literatūrinio establišmento: Negedėjau Kaniuko, / Suplėšiau Natano Zacho knygas. / Nešvęsiu nepriklausomybės, / Kol neturėsiu savo valstybės.

Nežinia, kodėl poetui užkliuvo būtent šie aškenazių kilmės literatūros atstovai, gali būti, kad pasirinkti atsitiktinai dėl poetinio rimo ir ritmo. Natanas Zachas (miręs šių metų lapkritį) – Bialiko ir Izraelio valstybės literatūros premijų laureatas, vienas garsiausių moderniosios Izraelio poezijos balsų. Paralelių toli ieškoti nereikia. Kitados ir pats N. Zachas garsėjo prieštaringomis kalbomis bei maištinga dvasia. Jaunystėje (6-ame dešimtmetyje) jis buvo sukilęs prieš anuomet įsitvirtinusią lyrikos tradiciją ir net parašęs manifestą Mintys apie Altermano poeziją, kuriame aršiai kritikavo perdėtą sionizmo poetų jausmingumą ir suformavo naujas poezijos rašymo taisykles. Regis, čia ne prošal būtų padaryti nedidelį viražą į moderniosios žydų poezijos ištakas. Jos pradininkais yra laikomi Chaimas Bialikas ir Shaulis Tchernikovskis, abu gana skirtingi poetai, kūrę ir gyvenę dar iki valstybės susikūrimo. Natanas Altermanas, Avrahamas Shlonskis, Lea Goldberg (Izraelio literatūros premijos laureatai) – sionizmo dvasia alsuojantys dainiai, valstybės kūrimosi liudytojai, priklausę poetų grupei „Jachdav“, kuri priešinosi savo pirmtakų, ypač Bialiko, rašymo stiliui, nors, tikra ironija, pirmieji du tapo Bialiko literatūros premijos laureatais. Nors dažnai priešiškai žvilgčiodami į savo pirmtakus, visi žydų moderniosios poezijos pradininkai yra kilę iš tos pačios rusiškos arba lenkiškos, kitaip tariant, aškenaziškos, kultūros, todėl ne veltui R. Hasanas Izraelį vadina „aškenazių valstybe“. Maža to, jau brandaus amžiaus N. Zachas pakurstė ne tik ideologinę, bet ir etninę ir rasinę ugnį pareiškęs, kad iš Rytų šalių kilę žydai yra kur kas žemesnės kultūros už Europos žydus. Jo žodžiais kalbant, „vieni atėję iš aukštos Vakarų Europos kultūros, kiti išlindę iš urvų.“ Tai sukėlė nemenką atgarsį visuomenėje, buvo rašomos peticijos, kad N. Zacho kūryba būtų pašalinta iš pagrindinių ir aukštųjų mokyklų programos. Galbūt kaip tik dėl šitokių išsišokimų jaunajam mizrachim kilmės poezijos maištininkui R. Hasanui ir knieti „suplėšyti“ garbaus poeto knygas. Kitas jo taikinys – Joramas Kaniukas – ryški asmenybė, tikras plunksnos meistras (amžinybėn iškeliavęs 2014), 29 knygų autorius, Bialiko ir Sapiro literatūros premijų laureatas (pastaroji už autobiografinį romaną 1948-ieji). Prie šio rašytojo dar grįšiu aptardama Sapiro premiją.  

Ne visai suprantama, kodėl R. Hasanas J. Kaniuką pasirinko kaip „stagnacinį“ aškenazių literatūros simbolį, nes nuolat maištaujanti rašytojo asmenybė, kovojanti su įsitvirtinusia politine, kultūrine ir literatūrine tradicija, regis, turėtų būti artima socialiai jautriam jaunajam poetui, nesvarbu, kad jų etninė kilmė ir skiriasi.

Ne ką mažiau politinių debesų temdo ir dar vieno Bernšteino premijos laureato (už romaną Guf šeni jechid (Vienaskaitos antrasis asmuo) arabų kilmės hebrajų kalba rašančio Saido Kashua kūrybinę padangę. S. Kashua plunksnos ėmėsi dar mokydamasis prestižinėje Menų ir mokslų akademijoje Jeruzalėje. Remdamasis asmenine patirtimi, ką reiškia Izraelyje būti arabui ir kaip apibrėžti savo tapatybę, bei supratęs, kiek abi tautos – žydai ir arabai – menkai pažįsta viena kitą, todėl dažnai vadovaujasi stereotipais, jis pasišovė izraeliečiams papasakoti Palestinos ir palestiniečių istoriją, o kad būtų suprantamiau, į pagalbą pasitelkė humorą ir absurdą kaip meninės raiškos priemones. Ilgainiui S. Kashua kūryboje iškilo spalvingas asimiliuoto arabo šiuolaikinėje Izraelio visuomenėje portretas. Minėtame romane susipina du siužetai: vienas, susijęs su sėkmingai karjeros laiptais kopiančiu arabų kilmės advokatu, kitas – su socialiniu darbuotoju Amiru. Be to, juodu sieja viena moteris, advokato žmona. Dėl savo panašumo su globojamu sunkiu žydų kilmės ligoniu Jonatanu, vegetuojančiu po vienos karinės operacijos, Amiras tiesiogine šio žodžio prasme perima jo tapatybę. Kaip pažymi literatūros kritikas Arikas Glasneris, romane ironiškai pažvelgiama į arabų pastangas įsilieti į „sėkmingos“ žydų visuomenės dalį. Tokius arabų kilmės „naujuosius izraeliečius“ galima vadinti „naujaisiais žydais“, arba, jei žvelgtume plačiau, novorišais, nebeturinčiais aiškių tautinių ribų. Šią tapatybės temą S. Kashua plėtojo rašydamas savaitines satyrines publikacijas laikraštyje Ha-aretz bei kurdamas scenarijų humoristiniam TV serialui Avoda aravit (Arabų darbas), kurio pagrindinis veikėjas arabų kilmės žurnalistas, mėginantis pritapti prie visuomenės elito. Laviruodamas ant plonytės užsitęsusio politinio konflikto linijos S. Kashua neišvengiamai sulaukė kritikos ir iš žydų, ir iš arabų stovyklų. Pirmieji žėrė priekaištų, esą rašytojas pernelyg aršus kairiųjų pažiūrų radikalas, besišvaistantis antisionistiniais pareiškimais. Arabai savo ruožtu priekaištavo, kad Kashua rašo hebrajų, o ne gimtąja arabų kalba, kuri yra viena svarbiausių arabiškosios tapatybės sudėtinių dalių. Galiausiai, kaip pats sakė, pralaimėjęs kovą, kuria siekė sukurti nors mažumėlę lygesnę visuomenę, kurioje nebūtų neigiamai pabrėžiama tautinė individo kilmė, ir prisidėti prie sėkmingesnio žydų bei arabų sugyvenimo, 2014 m. S. Kashua su šeima išvyko į JAV. Kai 2018 m. buvo patvirtintas Izraelio Nacionalinis įstatymas, skelbiantis, kad Izraelis yra žydų valstybė, o tai netiesiogiai reiškia, kad žydų kilmės piliečiai iškeliami virš arabų kilmės Izraelio piliečių ir arabų kalba netenka nacionalinio statuso, S. Kashua The NY Times rašė, kad Izraelis pasiuntęs aiškią žinutę savo arabų kilmės piliečiams, kad jis nenori jų matyti ir mieliau renkasi žmones, gimusius svetur, kalbančius svetima kalba, niekada nemokėjusius jam jokių mokesčių ir pan. Žmonės, kuriems pasisekė vien todėl, kad juos pagimdė žydų kilmės motina, kone per naktį gali įgyti Izraelio pilietybę, įsilieti į valdančiųjų rasę ir įgyti viršenybę prieš ten gimusius ir ištisas kartas gyvenančius autochtonus. Regis, vienintelė viltis milijonams palestiniečių – tai susirasti žydų kilmės motiną, kuri juos įvaikintų. Beje, maždaug 180 Izraelio rašytojų (tarp jų Amos Ozas, A. B. Yehoshua, Zerua Shalev, Orly Castel-Bloom, Etgar Keretas) kreipėsi į ministrą pirmininką prašydami atmesti šį prieštaringai vertinamą įstatymą, kuriam įsigaliojus nebelieka vietos demokratijai.

2015 m. Bernšteino premiją gavo dar viena politinio skandalo neišvengusi rašytoja Dorit Rabinyan už romaną Gader chaja (Gyvatvorė). Šiame kūrinyje aprašoma palestiniečio ir žydės meilės istorija, užsimezgusi Niujorke ir nutrūkusi jai sugrįžus į Tel Avivą, o jam – į Vakarų Krantą, kur juodu išskyrė politiniu atžvilgiu neįveikiama siena, nesvarbu, kad geografiškai – vos valanda kelio. Didžiausia intriga yra tai, kad pasakojimas remiasi tikra knygos autorės ir palestiniečių menininko Hasano Hourani, nuskendusio netoli Jafos uosto, meilės istorija. Galima sakyti, šis romanas – žydų ir palestiniečių santykių tragedijos išraiška. Knygą perskaitė ir radikalios dešiniosios valdžios atstovų. Praėjus metams po jos pasirodymo, Švietimo ministerijos nutarimu romanas buvo pašalintas iš mokyklinės programos, kaip sakoma, dėl to, kad Izraelio kariai jame vaizduojami kaip „sadistai“ ir „karo nusikaltėliai“ ir dėl kilusios grėsmės, kad „išsitrins palestiniečių ir žydų tapatybių ribos“. Rašytojai buvo visokeriopai grasinama. Tiesa, ir šis valdžios akibrokštas visuomenėje neliko be atgarsio. A. B. Yehoshua, kurio romano Meahev (Meilužis) viena siužetinė linija taip pat sukasi aplink tokią „uždraustą“ meilę, piktinosi, kad žengusieji tokį žingsnį ne tik neišmano, kas yra tikroji literatūra, bet šitokiu savo elgesiu „diskvalifikuoja ir daugelį kitų knygų, pjesių bei kino filmų, kurių kiekvienas savaip bando nagrinėti sudėtingus mūsų ir tarp mūsų gyvenančių bei mūsų okupuotų mažumų santykius“. Lazda išties turi du galus. Nežinia, koks būtų buvęs knygos likimas, jei ji nebūtų patekusi į politinio ginčo sūkurį, bet, kaip taikliai yra pasakęs kino režisierius Federicas Felinis, cenzūra – tai valdžios apmokėta reklama, todėl kilęs skandalas dvigubai ar trigubai padidino romano pardavimų apimtis. Kaip teigia pati rašytoja, nepaisant viduramžius primenančių valdžios veiksmų, vilties teikia tai, kad tie žmonės vis dar tiki, jog „knyga pajėgi daryti pokyčius žmonių sielose“.     

Sapiro premija

Ši kasmetinė premija teikiama už literatūros kūrinį hebrajų kalba. Pavadinta Pinhaso Sapiro, buvusio Izraelio finansų ministro, vardu, premija įsteigta 2000 m. Ji atspindi Man Booker premijos laureatų atrankos procesą, kai didžiųjų šalies leidyklų pateiktų kandidatų galiausiai sudaromas trumpasis galimų laureatų sąrašas. Prizą skiria valstybinė loterija Mifal HaPais. Atrinkti kandidatai dalyvauja literatūriniuose renginiuose visos šalies mastu, o žmonės raginami statyti už savo favoritą. Pergalės atveju valstybinė loterija jiems išmoka piniginius prizus.

Ši premija, piniginiu požiūriu skalsiausia, sulaukė nemažai kritikos ir prieštaringo vertinimo dėl to, kad pernelyg dažnai į prizininkų sąrašus patenka bestseleriai ar, kaip vėliau paaiškėja, laiko egzamino neišlaikantys literatūros kūriniai. Poetas ir leidėjas Ronas Dahanas ragino apskritai panaikinti šią premiją, nes esą ji nėmaž nepaiso savo išsikeltų tikslų – skatinti kokybiškos literatūros kūrimą ir „vartojimą“. Dėl panašių priežasčių boikotuodami šią premiją savo kandidatūras atsisakė pateikti tokie literatūros grandai kaip A. Ozas, Aharonas Appelfeldas, A. B. Yehoshua ir D. Grossmanas. 2003 m., regis, dėl absurdiškos priežasties – neatitiko reikalaujamų žodžių kiekio standarto – nugalėtojo vainiko neteko Etgaro Kereto apsakymų knyga Anihu (Aš Esu). Vėliau toks reikalavimas buvo atšauktas. 2006 m. buvo pakeistos taisyklės ir dėl kūrinio kalbos – kandidatūras galima teikti ir kitomis (ne hebrajų) kalbomis rašantys Izraelio piliečiai. Tų metų Sapiro premijos laureatas Ronas Leshemas už savo debiutinį romaną Im jesh Gan Eden (Jei yra Rojus) gavo ir Icchako Sade premiją, skiriamą už kūrinį karine tematika.

2009 m. Sapiro premija apskritai niekam nebuvo įteikta. Nugalėtoju buvo išrinktas Alono Chilo romanas Achuzat Dadžani (Dadžani nausėdija), pasak atrankos komisijos išvadų, „už subtilų epochos perteikimą, komiškų ir dramatiškų scenų sampyną, tinkamai atmieštą romantikos ir sarkazmo doze.“ Knygoje vaizduojama XIX a. pabaigos Palestina pirmosios žydų imigrantų bangos laikotarpiu. Romaną sudaro du dienoraščiai – talentingo arabų berniuko Salo ir istorinės asmenybės, garsaus agronomo Chaimo Margalijoto Kalvariečio, iš turtingų arabų supirkinėjusio žemes ir dalijusio jas atvykusiems žydams. Tai lyg du skirtingi žvilgsniai į tuos pačius įvykius. Kaip ir abiejų veikėjų tarpusavio santykiai yra tarsi žydų ir arabų santykių atspindys. Romanui pasirodžius pasipylė kritika dėl žydų ir palestiniečių įvaizdžių bei jų tarpusavio santykių vaizdavimo. Rašytojas ir literatūros kritikas (Bernšteino premijos laureatas) Arikas Glasneris tvirtino, kad romane justi „flirtavimas ir dorovinio dėsnio iškraipymai“, nes žydai be išimties vaizduojami kaip morališkai blogi, o palestiniečiai – silpni ir teisingi. Sionizmą bandoma pateikti kaip kolonializmo atmainą. A. Glasneriui antrindamas garsus rašytojas A. Megedas (Bialiko, Brenerio, Agnono, Izraelio valstybės literatūros premijų laureatas) pavadino romaną „antisionistinio kūrinio pavyzdžiu“. Praėjus kelioms dienoms po laureato paskelbimo Haaretz pasirodė straipsnis, kuriame buvo atskleisti A. Chilo asmeniniai ryšiai su vienu iš komisijos narių. Lyg šito dar būtų maža, buvo pareikšti kaltinimai ir dėl skaitytojų klaidinimo bei istorinių faktų iškraipymo. Ch. Margalijoto Kalvariečio giminaičiai ėmė reikšti pretenzijas, kad rašytojas romane panaudojo tikrus šio istorinio veikėjo gyvenimo faktus, ir padavė jį į teismą. Šis leido pagrindinio veikėjo vardą ir pavardę pakeisti į Izaoko Lomanskio, nesinaudoti Kalvariečio rankraščiu ir įžangoje paminėti, kad istorija yra išgalvota. Anuomet pagrindinei A. Chilo varžovei R. Matalon, pasak daugelio literatūros kritikų, turėjusiai gauti Sapiro premiją, tais pačiais metais kaip savotiška kompensacija buvo suteikta Bernšteino premija.

Darsyk grįšiu prie Sapiro premijos laureato Joramo Kaniuko, kuris jau minėtas kaip patekęs į poeto R. Hasano „nemalonę“. J. Kaniukas – Palmacho kovotojas, stovėjęs priešakinėse linijose valstybės priešaušryje ir sužeistas per Nepriklausomybės karą. Tiesa, susikūrus valstybei, rašytojas kaip įmanydamas stengėsi nuo viso to atsiriboti ir į tai, kas vyko jo šalyje, pažvelgė ironiškai, neslėpdamas kartėlio ir nusivylimo. Kaip pats yra sakęs, „valstybės, prie kurios kūrimosi prisidėjau, seniai neliko, o tai, kuo ji tapo, manęs nebedomina.  Apgailėtina buka, pilna ydų, tamsumo, sunkiai serganti, tokia ji ilgai netemps. Mes tikėjomės visiškai kitokios“. Šis nusivylimas atsispindi ir Kaniuko kūryboje, kuri yra persmelkta ironijos, satyros ir juodojo humoro, jo rašymo stilius prilyginamas K. Vonegutui. Kaniuko kūrybai įtaką padarė ne tik kovos už Nepriklausomybę, bet ir praleistas dešimtmetis JAV, kur jis bičiuliavosi su tokiomis asmenybėmis, kaip M. Brando, Ch. Parkeris, Billie Holliday. Galbūt kaip tik dėl to jį būtų sudėtinga laikyti savo kartos atstovu (ir literatūrine, ir politine prasme). Kaniuko kūryba yra kur kas artimesnė postmodernizmo stiliui, jis prisiliečia prie tokių temų, kaip Nepriklausomybės karas, Holokaustas, okupuotos teritorijos, tėvų ir vaikų santykis, senėjimas. Aptardamas romaną 1948-ieji, istorikas Motis Golanis teigia, kad knygoje perteikta asmeninė atmintis, neįsipareigojusi kanoniniam Nepriklausomybės karo naratyvui. Pats rašytojas dar knygos pradžioje įspėja skaitytoją: „Galiu prisiminti arba galiu išgalvoti prisiminimą.“ 2011 m. rašytojas žengė precedento neturintį žingsnį – laimėjo teisinę kovą prieš valstybę pareikalavęs, kad jo dokumentuose statusas „žydas“ būtų pakeistas į „be religijos“. J Kaniukas apgailestavo, kad „valstybės pamatai buvo statomi ant religijos, o ne tautos, kuria, „jau beveik buvome tapę. Deja, įstrigome civilizacijos prieškambaryje, o religija prilipo prie mūsų lyg dėlė“.

Dar viena, mano nuomone, išskirtinė Sapiro premijos laureatė yra Orly Castel Bloom, įvertinta 2015-siais už romaną Ha-roman ha-mitzri (Egiptietiškas romanas). O. Kastel Bloom – viena ryškiausių ir įdomiausių Izraelio postmodernistinės literatūros atstovių. 1999 m. ji pateko į 50 įtakingiausių Izraelio moterų sąrašą. Siurrealistinis ir poetinis jos rašymo stilius išjudino tradicinius žydų/Izraelio literatūros pamatus, subtiliai perteikdamas nuogą, neretai šokiruojančią tarsi sudužusio veidrodžio tikrovę. Be premiją laimėjusio romano, minėtinas ir ankstesnis jos kūrinys – romanas Doli Siti, kuris yra itin vykęs literatūrinis distopinės visuomenės pavyzdys (šalia F. Kafkos, R. Brėdberio, K. Čapeko, K. Voneguto), pelnęs tarptautinį pripažinimą ir patekęs į UNESCO geriausių literatūros kūrinių sąrašą (UNESCO Collection of Representative Works). Pasak literatūros kritikės Karen Grumberg, rašytojos kūryboje, reiškiančioje nerimą ir kritikuojančioje visuomenės normas, gausu juodojo humoro, satyros, parodijos ir sarkazmo. Castel-Bloom, panašiai kaip E. Keretas, pasitelkusi humorą, atranda naujas raiškos priemones, o tai leidžia į banalius dalykus pažvelgti originaliai, baisius paversti vienaip ar kitaip priimtinais. Pasak kai kurių literatūros kritikų, knyga Egiptietiškas romanas yra pati „radikaliausia“ Castel-Bloom knyga. Joje pasakojama apie iš Egipto kilusią žydų šeimą (ir autorės šeima kilusi iš tos šalies); romane susipynę istoriniai ir autobiografiniai faktai. Pasakojimas pradedamas nuo žydo, neišgirdusio Mozės raginimo ir likusio Egipte. Dar viena šeimos atšaka Kastilai paliečia 1492-ųjų žydų persekiojimą Ispanijoje ir pabėgėlių temą. Kitų knygos dalių veiksmas rutuliojasi kibuce ir Tel Avive. Šią knygą galima laikyti šeimos saga, bet, kaip visuomet nutinka su O. Castel-Bloom, nieko nėra taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Sapiro premijos atrankos komiteto išvadų, regis, įprasta šeimos istorija tampa nevaldoma ir virsta originaliu pasakojimu, kurio įvykių eiga itin netikėta; šį pasakojimą galima laikyti viso Izraelio istorija, kurios anksčiau dar niekada nebuvo papasakota.

Po 2003 m. įvykusio nesusipratimo šią premiją už knygą Takala be katze galaktika (Kliūtis galaktikos gale) 2018 m. gavo ir politiškai mažiau aktyvus Etgaras Keretas, rašymo stiliumi, radikaliu humoru ir siurrealistiniais vaizdiniais kur kas artimesnis Orly Castel-Bloom kūrybai. Trumpų novelių rinkinyje autorius paliečia tokias temas, kaip Izraelio visuomenė, eutanazija ir vienatvė.

Kasmetinė Bialiko literatūros premija buvo įsteigta 1933-siais tautos poeto Chaimo Nachmano Bialiko šešiasdešimtmečio proga. Premija teikiama už ryškius literatūrinius pasiekimus. Ją yra gavęs ne vienas žydų tautos poetas ir rašytojas, kūręs ir gyvenęs dar iki valstybės susikūrimo, kaip, beje, ir pats Bialikas. Tarp žymiausių hebrajų literatūros klasika tapusių jos laureatų: jau minėti poetai Sh. Tchernikovskis,  A. Shlonskis, N. Altermanas, Zalmanas Shazaras (vėliau tapęs ir Izraelio valstybės prezidentu), Yehuda Amichai. Bialiko premiją net du kartus (1934 ir 1950) yra gavęs ir Nobelio literatūros premijos laureatas Shmuelis Josephas Agnonas. 1948 m. ši premija buvo paskirta vokiečių kalba rašiusiam Maxui Brodui, rašytojui ir garsiam Franso Kafkos leidėjui, be kurio pasaulis nebūtų turėjęs Kafkos Pilies ir Amerikos. Bialiko premija už poeziją 1978 m. suteikta ir iš Lietuvos kilusiam ir Izraelyje prieštaringai vertinamam sovietinio partizaninio judėjimo dalyviui Abbai Kovneriui, rašiusiam hebrajų ir jidiš kalbomis. (Beje, jis buvo įvertintas ir prestižine Izraelio literatūros premija). 1979 m. šios premijos laureatu tapo šiuolaikinis rašytojas, žydų istorijos kronininku vadinamas Aharonas Appelfeldas (miręs 2018 m.). Patyręs Holokausto siaubą Appelfeldas nepanoro rašyti realistinių prisiminimų ar autobiografinio žanro romanų ir savo patirtis transformavo rašydamas lyriškus prozos kūrinius, pasižyminčius alegoriniu stiliumi. Kaip A. Appelfeldas yra apie save sakęs: „visos keturiasdešimt mano knygų priklauso mano gyvenimo sagai. Visos tarpusavyje susijusios, kiekviena į mano gyvenimą žvelgia iš skirtingo kampo.“ Akis į akį susidūręs su tamsiausiomis žmogaus pasąmonėje glūdinčiomis jėgomis rašytojas renkasi alegorinę ir mitologinę kalbą, kuri leidžia atskleisti ribines patirtis, sunkiai pasiduodančias realistiniam stiliui, ir piešti pasaulio dualumą, kur visada yra persekiotojai ir persekiojamieji. Pagrindinė Appelfeldo kūrinių tema – žydų gyvenimas Europoje. Pasak literatūros profesoriaus Jigalio Švarco, rašytojo kūryboje nuolat kovoja dvi be galo prieštaringos jėgos: viena siekia pamiršti, kita surinkti paskutinius atminties trupinius. Žymiausi Appelfeldo kūriniai, kuriuose justi dvasinis veikėjų – Holokaustą išgyvenusių asimiliuotų žydų – sąstingis ir negebėjimas integruotis į visuomenę: Katerina, Bartfus ben ha-almavet (Nemirtingasis Bartfusas), Ha-ish she lo pasak lishon (Žmogus, nepaliovęs miegoti; pastaroji 2013 m. buvo patekusi į trumpąjį Man Booker sąrašą) ir kt. Garsus amerikiečių novelistas Philipas Rottas, pažinęs A. Appelfeldą asmeniškai, pavertė jį savo knygos Operacija Šeilokas (Operation Shylock) veikėju. Jos veiksmas vyksta Izraelyje Pirmosios intifados laikotarpiu, kai šalyje vyko vieno su naciais kolaboravusio koncentracijos stovyklos prižiūrėtojo teismas. 

Dar vienas Bialiko premijos laureatas (1997), kurį reikėtų išskirti, yra Joshua Kenazas (miręs šių metų spalį nuo Covid-19), kairiųjų pažiūrų žmogaus teisių gynėjas, politikoje aktyviai nesireiškęs. Žymiausias jo romanas Hitganvut jechidim (Persekiojimas, angl. Infiltration), 2007 m. įvardytas kaip viena iš dešimties įtakingiausių istorinių knygų apie Izraelio valstybę. Romano veiksmas vyksta karinėje stovykloje, kurioje apmokomi jauni šauktiniai, turintys įvairiausių fizinių trūkumų. Kaip pažymi rašytojas D. Mishani, toks fizinės reabilitacijos ir kūnų „taisymo“ įvaizdis ironiškai pasirinktas kaip sionistinio „naujojo žydo“ idealo siekimas. Sionistinėje literatūroje „naujasis žmogus“ iškyla kaip priešprieša fiziškai ir dvasiškai suluošintam tremties žydui.  Ši karinė stovykla yra visos Izraelio visuomenės mikrokosmas, kurioje jos veikėjai, skirtingų etninių, kultūrinių ir religinių tradicijų atstovai, kovoja su asmeninėmis traumomis ir bando susikalbėti, bet nuolat kyla įvairių konfliktų ir nesusipratimų. Jigalis Švarcas šį romaną pavadino „žmogaus inžinerija“. Atsiskleidžia straipsnio pradžioje minimas aškenazių ir mizrachim nesusikalbėjimas ir tarpusavio priešprieša, kurią išryškina mūsų jau aptartas poetas R. Hasanas. Aškenaziai romane įkūnija utopinę, su tikrove nieko bendra neturinčią Izraelio istoriją, o mizrachim – perdėm kūnišką ir stokojančią vizijos realybę. Pasak D. Mishani, sionistinis naratyvas yra destruktyvi ir represyvi vaizduotė, nenorinti pastebėti mūsų kūno trūkumus. J. Kenazas atsisakė prestižinės Izraelio premijos. Kaip pažymi hebrajų kalba rašančių rašytojų asociacijos prezidentas Zvika Niras, raytojas šiam žingsniui ryžosi, nes „nepanoro spausti rankų laureatams, kurių pasaulėžiūra nesutampa su jo paties žmogaus teisių ir vertybių samprata“. Pats metas plačiau šią premiją aptarti.

Izraelio valstybės premiją įvairiose srityse (tarp jų ir literatūros) skiria Izraelio vastybė. Ji yra laikoma garbingiausiu įvertinimu ir teikiama per Izraelio Nepriklausomybės dienos minėjimą dalyvaujant valstybės prezidentui ir ministrui pirmininkui. Premija įsteigta 1953-siais anuometinio Švietimo ministro Ben Ciono Dinoro iniciatyva. Ši premija yra sulaukusi daugiausia prieštaringų vertinimų ir kritikos, nes, kaip atrodo, yra labiausiai politizuota ir nacionalizuota. Su ja susiję įvairūs nesusipratimai vyko nuolat. Tarkim, 1993 m. ministras pirmininkas Icchakas Rabinas grasino boikotuosiąs iškilmes, jei iš laureatų nebus išbrauktas Jeshayahu Leibowitzas, intelektualas, biochemijos ir neurofiziologijos, taip pat ir judaizmo bei Vakarų filosofijos profesorius, nes Izraelio vykdomą politiką okupuotose Palestinos teritorijose yra pavadinęs nacistine ir įspėjo dėl dehumanizacijos pavojaus okupacijos aukoms. Kilus audrai, jis pats atsiėmė savo kandidatūrą. Izraelio literatūros premija atspindi konservatyvųjį šios srities sparną, nes tarp jos laureatų dominuoja aškenazių kilmės, dažniausiai dešiniosios politinės pakraipos vyrai. 2015 m. premijos politizavimas pasiekė dar neregėtą lygį, kai ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu atvirai išsakė nuogąstavimus, kad pernelyg daug „antisionistinių ekstremistų“ yra paskiriama į Izraelio literatūros laureatų atrankos komisiją ir nušalino du jos narius: profesorių Arielį Hirschfeldą ir Avnerį Holzmaną. Protestuodamas vienas komisijos narys, šiame straipsnyje jau ne kartą minėtas literatūros profesorius Jigalis Švartzas pats pasitraukė iš komisijos ir pakvietė kitus pasekti jo pavyzdžiu. Iš trylikos komisijos narių liko tik du, be to, vienas po kito savo kandidatūras atsiėmė ir daugelis nominantų: rašytojai Chaimas Beeras, Sami Michaelis, Davidas Grossmanas, pasak kurio, toks ministro pirmininko žingsnis yra „ciniškas ir destruktyvus ir kėsinasi į dvasios, minties ir kūrybos laisvę“. Tiesa, tai nesutrukdė D. Grossmanui Izraelio literatūros premiją laimėti 2018-siais (beje, atrankos komisijos pirmininkas buvo tas pats Netanyahu nušalintasis prof. Avneris Holzmanas). Galbūt ją buvo nuspręsta paskirti po tarptautinio rašytojo įvertinimo, kai 2017 m. jo romanas Sus echad nichnas lebar (Į barą įžengia arklys) laimėjo prestižinę Man Booker premiją. Paragintas advokato Netanyahu sprendimą atšaukė, bet nepataisoma žala jau buvo padaryta. Po kelių savaičių, galbūt siekiant nukreipti dėmesį nuo kilusio skandalo, Izraelio literatūros premijos laureatu buvo paskelbtas Erezas Bitonas, pirmasis mizrachim kilmės žydų poetas. Dideliu poeto nuopelnu, už kurį skirta valstybinė premija, laikomas „mizrachim tapatybės, kaip neatsiejamos Izraelio paveikslo dalies, įtvirtinimas“.

1992 m. Izraelio premija buvo suteikta arabų kilmės rašytojui Emiliui Habibiui už arabų literatūrą (vienam iš trijų krikščionių, apskritai gavusių šią premiją). Toks arabų kultūros atstovo pagerbimas galėjo būti susijęs ir su tais pačiais metais rinkimus laimėjusio ministro pirmininko Icchako Rabino vykdoma politika, kuri buvo sutelkta į santykių su arabais gerinimą ir kurios rezultatas – Oslo taika bei Izraelio – Jordanijos taikos sutartys. Žymiausias Habibio kūrinys, satyra Slaptasis Saido gyvenimas. Pesoptimistas, kuriame humoristiškai atskleidžiamas arabų gyvenimas Izraelio valstybėje ir netiesiogiai išreiškiamas pasipriešinimas okupacinei valdžiai. Dėl Izraelio valstybinės premijos kilo aršūs debatai tarp arabų intelektualų. E. Habibis buvo kaltinamas stojęs „antiarabiškos“ Izraelio valstybės politikos pusėn, nors, jo paties tvirtinimu, tai viso labo tik nedidelis žingsnelis į arabų kultūros ir tautos pripažinimą.  

Ministro pirmininko, dar vadinama Levio Eškolio, premija yra skiriama nuo 1969 m. Kasmet gali būti išrenkama iki keturiolikos literatūros laureatų, todėl skaičius išties stebina. Ši premija buvo sulaukusi kritikos, kad tie patys komisijos nariai, gavę premiją, vėliau ją paskiria tiems, kurie jiems patiems ją kadaise paskyrė. Iš gausybės laureatų išskirsiu tik kelis, kurie, mano nuomone, yra verti dėmesio, be to, gavę ir kitų literatūros premijų. Jau minėti Orly Castel-Bloom (2001 ir 2011) ir Saidas Kashua (2004 ir 2005 už literatūrą hebrajų kalba), Dahlia Rabikowitz, poetė Agi Mishol, rašytojai Sara Blau, Alexas Epsteinas, Zerua Shalev, Niras Baramas.

Nors, kaip sakė prof. Nancy E. Berg, dažnai literatūros premijos laureatų atranka rašytinio žodžio meną sumenkina iki grožio konkurso lygio, o komisijos narių pasirinkimas geriausiu atveju būna subjektyvus, o blogiausiu – korumpuotas, nepaisant to, šių premijų neįmanoma vertinti vienareikšmiškai. Jos skatina skaityti, tiesa, ne visada geriausią literatūrą, prailgina laureatų kūrinių gyvenimą, padidina knygų pardavimą ir atkreipia užsienio leidėjų dėmesį. Izraelio literatūros kontekste premijos neretai tampa politinio ir pilietinio nepasitenkinimo ar net kovos lauku. Ne vienas laureatas (ir šalyje, ir užsienyje) dažnai pabrėžiamas kaip aršiausias valdžios priešininkas, todėl meninė kūrinio vertė kartais nustumiama į antrą planą, o kilęs skandalas padidina jo skaitomumą tik kaip tam tikra pasipriešinimo forma. Tiesa, baksnojimas pirštu į vienų ar kitų kūrėjų ignoravimą tautiniais ar etniniais sumetimais dažnai išjudina ledus ir bent jau trumpam priverčia atidžiau pažvelgti į „užmirštuosius“, nors tada kyla pavojus, kad įvertinimas nebūtų tik pastangos „pataisyti“ tendencingą statistiką, nieko bendra neturinčios su kokybiška literatūra. Matyt, šito ne visada įmanoma išvengti. Šiaip ar taip, tarp tarptautinį pripažinimą pelniusių literatūros atstovų yra daugiau kairiosios pakraipos rašytojų, demokratiją vertinančių kovotojų už žmogaus ir lygias visų piliečių teises, dažnai neįtinkančių valdžios atstovams, kurių daugumą sudaro gana radikalūs dešinieji. Peršasi išvada, kad tarptautiniu mastu pripažintas plunksnos meistras, neužsidaręs siauruose nacionaliniuose rėmuose, gali būti tik plačiai mąstantis, toli žvelgiantis, tolerantiškas ir socialiai jautrus žmogus.  

10 Gru
Tekstai

Marko Sosič. Balerina, Balerina

 

 

 

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Versta iš: Marko Sosič. Balerina, Balerina.

© Beletrina Academic Press, www.beletrina.com

Nuotrauka Rasos Matulevičienės

 

Balerina, Balerina

(Ištrauka)

Marko Sosič (1958, Triestas, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; Zagrebo Teatro ir kino akademijoje baigė režisūrą. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje. Parašė novelių rinkinį „Rasa ant stiklo“ (Rosa na steklu, 1990), autobiografinę teatro kroniką „Tūkstantis dienų, du šimtai naktų“ (Tisoč dni, dvesto noči, 1996), romaną Tito, amor mijo, 2005, trumposios prozos rinkinį „Iš žemės ir sapnų“ (Iz zemlje in sanj, 2011), dar keletą romanų. Apdovanotas keliomis literatūros premijomis. 2017 m. įvyko debiutinio jo meninio filmo „Ašarų komedija“ premjera. Novelių vertimų skelbta „Metuose“ ir „Nemune“.

Trumpame romane „Balerina, Balerina“ (1997) vaizduojamas XX amžiaus septintasis dešimtmetis. Italijos kaimelyje, esančiame anuometinės Jugoslavijos pasienyje, gyvena slovėnų šeima. Pagrindinė veikėja, kurios akimis viską regi skaitytojas, yra penkiolikmetė mergina. Kitados ji buvo tokia kaip visi, bet vėliau kažkas pakito: Balerina nustojo kalbėti, protiškai bręsti. Tad ir romano kalba ypatinga, dažnai pasitelkiama inversija, žodynas neįmantrus, o sakiniai paprasti, dažnai kapoti, mintys trūkinėja, randasi asociatyviai, tokiomis priemonėmis kuriama savita stilistika, melancholiškas, lakoniškas pasaulio vaizdas, be to, romane daug itališkos kilmės tarmybių, skolinių, iškraipytų itališkų žodžių ir pan. Nors atrodo, kad dėl protinės negalios Balerinos žvilgsnis į pasaulį siauras ir supaprastintas, vis dėlto kaip tik todėl pagavesnis esminiams, svarbiausiems dalykams gyvenime. Ypatingo žavesio ir kolorito kūriniui teikia autoriaus meistriškai kuriama itališkojo kino neorealizmo atmosfera: atskleidžiama paprastų žmonių skurdoka buitis, gyvenimas ir tikri, nuoširdūs tarpusavio santykiai, išryškėja epochos dvasia.

Romanas įtrauktas į geriausių slovėnų romanų, parašytų po 1989 metų, dešimtuką.

Vertėja

1

Oi-oooi! Krentuuu. Stveriuosi už debesų, lietaus lašų, krušos, saulės spindulių, sumosuoju rankom, daug kartų. Nepadeda. Krentuuu. Apačioje – laukas, vis artėja, kaštonas kieme, namas, kelias, iš kaimo jis veda namo, pro bažnyčią tiesiai į kiemą, į namus. Matau stogą, jis nužertas akmenim. Nebėra debesų, lietaus lašų nė saulės. Neturiu už ko nusistverti. Mostaguoju rankom, vis greičiau. Nepadeda. Matau mėnulį. Jis spindi. Nušviečia stogą, lają, ji vis arčiau. Nukrisiu į ją, prižadinsiu paukščius. Ai-aaai. Jau stogas. Tuoj pralaušiu jį. Nubundu, nelauktai. Guliu šalia lovos. Išvirtau iš jos kaip anksčiau, kaip dabar. Man nebaisu, tik noriu šlapintis.

Atsimerkiu, pažvelgiu į lubas. Nematau skylės, kuri turėjo atsirasti. Pažvelgiu į langą. Ten kaip visada. Ten rytas. Matau kaštono lają. Paukščiai nenuskridę. Jie dar tik bunda. Man nebaisu, tik norisi šlapintis, kaip visada, kai ateina nauja diena. Užsimerkiu. Džiaugiuosi, kad langas vis dar ten pat, kad lauke stovi medis su paukščiais ir kad nepralaužiau stogo. Žinau. Man šilta. Galbūt lauke pavasaris, gal vasara. Bet ne žiema. Kai yra žiema, būna šalta ir kieme kaštonas neturi lapų, man užmaunamos kojinės. Pasidaro šilta. Staiga. Apsišlapinu ant grindų prie lovos, nuo jos aš nuvirtau. Girdžiu žingsnius. Akmeniniais laiptais iš virtuvės užlipa Ìvanka ir sustoja prie durų, priveria jas. Pažiūri į mane. Žinau. Mama. Ivanka yra mano mama. Atpažįstu ją, nes apsišlapinau, ir jei tai padariau, yra nauja diena. Ir jeigu viskas tikra, mama visada priveria duris ir pažiūri į mano kambarį.

Matau, kaip ji žengia pas mane. Už jos žingsnių viskas mėlyna. Rytas nuspalvino. Medinė spinta su veidrodžiu, komoda, kėdė. Viskas mėlyna. Mama irgi mėlyna. Plaukai, virtuvėje juos susišukavo ir susisuko į kuodą, akys, lūpos, rankos. Jos rankas irgi rytas mėlynai nudažė.

Kelia mane. Laiko už pažastų ir kelia. Juokiuosi. Ir mama juokiasi. Negali manęs pakelti, nes labai juokiasi. Paskui sako: padėk man, ir dar smagiau kvatojasi. Sėdime ant grindų prie lovos ir kvatojamės. Žiūriu į ją. Jos akyse matau ašaras. Jos akys sklidinos šviesos. Paliečiu jas. Jos akis, ašaras ir šviesą, girdžiu, ir ne tik dabar, kaip ji juokiasi. Girdžiu, kaip šneka su kažkuo prie virtuvės durų. Stoviu kampe, tą akimirką. Pasistiebiu ant pirštų galiukų ir žiūriu į virtuvės duris. Mama šneka. Nežinau, kas yra šalia jos. Nematau jos veido. Pakylu ant pirštų galiukų, stebeilijuosi į jos kuodą, pečius, suknelę ir šlepetes. Žmonės sako, kad taip būna, taria mama. Sako, kad taip nutinka, retkarčiais. Netikėtai ir niekas negali tiksliai žinoti kodėl. Tiesiog nei iš šio, nei iš to. Ji nebežaidžia. Visų šalinasi ir nieks nežino, kas jos galvoje. Paklausi ko nors, o ji neatsako. Viską girdi, o nešneka. Ir nežinai žmogus, ką godoja, kas jos galvoj… Sako, kuo toliau, tik blogiau darysis… taria mama tyliau, aš dar labiau pasistiebiu, kad pamatyčiau jos veidą. Girdžiu paskutinius mamos žodžius. Pažvelkit į ją! Valandų valandas stovi ant pirštų galų, padaro viską, ką liepiu, o tada eina ten į kampą, pasistiebia ir stovi sau. Nieko negalima padaryti, sako… kad kartais vaikams taip nutinka. Tada mama pasisuka į mane. Stoviu ant pirštų galų ir matau jos veidą. Tada pamatau ašaras ir šypseną, girdžiu paskutinius mamos žodžius. Kas mūsų laukia, Balerina, a?

Dabar nebegirdžiu jos žodžių. Tik juoką, matau ašaras akyse. Jos sklidinos šviesos.

Mama atsikelia. Visomis keturiomis padeda atsikelti ir man. Nagi, Balerina, taria, šiandien tavo šventė!

Išveda mane iš kambario laiptais žemyn, prie prausyklės, įtaisytos prieškambaryje. Tada nurengia, apiprausia, šneka su manimi. Sako, kad man penkiolika metų, kad dabar balandis, kad gimiau pavasario vidury ir šiandien turiu būt graži. Užvelka man rožinę suknelę su kaspinu iš šono. O, kokia graži bus mūsų Balerina, sako, ir šukuoja man plaukus. Žiūriu į mažą veidrodį, jis kabo ant vinies. Man atrodo, kad esu panaši į mamą. Ji šukuoja mane ir šneka. Šiandien būsiu graži, sako mama, nes šiandien mano šventė ir pavasaris, ten, už durų, dabar jos uždarytos, kieme ir laukuose. Mama sako, kad jis suartas, laukas, ir kvepia, nes yra pailsėjęs ir be piktžolių. Ir šukuoja man plaukus. Žiūriu į veidrodį. Matau lauką, nužydrintą ryto, piktžoles, aukštas ir laibas, piktžoles, kurių kas kartą mamai perbraukiant šukomis vis mažiau, žinau, kad ateis nauja diena. Matau lauką, jis suartas, prieš akis, veidrodžio kamputy, kur mano ir mamos veidai, ji prisispaudžia prie manojo ir šneka, veidas, jis mamos. Pakvėpinsime parfumais, sako mama, ir pirštais paliečia man kaklą. Tai „Mennen“, sako, odekolonas, bet jau kvepia tai kaip tikri kvepalai. Mmmmm, taria mama, kaip skaniai kvepia mūsų Balerina. Ir nebematau jos, mamos, veidrodyje, kabančiame ant vinies, žinau, kad ji eina į virtuvę ir kviečia ateiti, žinau, kad esu graži, kviečia sėstis prie stalo, duos man kavos, sako, kad po pietų bus svečių, kad gausiu dovanų, kad ateis ir Ìvanas.

Rodos, Ivanas jau čia. Pasigręžiu į virtuvę. Mudu stovim prie durų, tą kartą, nežinau, kurį, nes nežinau, kiek naujų dienų praėjo, ir nežinau, kiek kartų apsišlapinau, nes išaušo rytas. Žinau tik tai, mes stovim prie durų ir Ivanas sako, kad turim pasimatuoti ir pasižiūrėti, kuris aukštesnis. Ivanas mažas. Jis dar vaikas, jam gali kas nors nutikti. Turiu jį saugoti. Ir atsistoju ant pirštų galų, visi sako: ak, kaip greitai auga mūsų Balerina! Ivanas juokiasi ir sako, kad taps gydytoju ir užaugęs mane išgydys, ir visi ploja.

Pažvelgiu į veidrodį. Dar kartą. Aš sušukuota. Tada pažiūriu į virtuvės pusę. Įeinu pro duris, atsistoju kampe prie viryklės. Čia geriausia.

Iš čia žiūriu į duris ir pasistiebiu. Paskui man paskausta kojų pirštus. Stveriu, kas pakliūva po ranka, ir sviedžiu į duris. Beveik visada pataikau. Jei tai lėkštė, ji sudūžta. Mama surenka šukes ir paglosto duris. Visada pasako, kad reikės nudažyti. Duris ir virtuvę, viską. Nudažyti baltai, sako mama.

Dabar stoviu kampe, čia gera. Pirštų negelia. Virtuvėj tik mama. Žinau, ką ji daro. Skalbia nosines verdančiam vandenyje, nes tėtis kosėja ir spjaudo į jas. Jis ir prie slenksčio nusispjauna, kartais. Dabar jo nėra. Bare su draugais. Lošia kortom, sako mama. Grįš pietauti kaip visada, kai yra nauja diena. Mama sako, kad uždus nuo kosulio. Matau jį, kosėja prieškambaryje, visada taip būna, paskui įeina į virtuvę ir dirsteli pro langą. Tyli, tik man pasako: kaip reikalai, mano Balerina? Ir žiūri pro langą. Žinau, kad mama džiaustys nosines ant virvės kieme, vėliau.

Pirmiausia ateina paštininkas. Beveik visada, kai yra nauja diena. Paštininkas šneka, geria, paskui išeina pro duris. Tada mama džiausto nosines kieme, o aš žiūriu pro virtuvės langą, iš savo kampo. Matau nosines, man atrodo, kad tėtė namie. Jis ant kiekvienos padžiautos skiautelės… Kai paštininko jau nėra.

Dabar jis čia. Girdžiu jo žingsnius. Paštininko bijau, nes jis su kepure ir sunkiais batais. Mama jau ruošia taurelę. Jis užsuks, įeis į vidų, šnekės ir tada išgers taurelę. O paskui, išgėręs taurelę, negalės prakvėpti, tada ims juoktis ir pasakys: Ooolà!

Jis jau čia. Laba diena, Ivanka, taria ir kažką padeda ant stalo. Mama sako, kad netiki reklamom, ji niekados nelaimės ir negaus milijonų. Mama pila į taurelę. Šnapsiukas, sako. Paštininkas žiūri į taurelę ir šneka.

Pasistiebiu ant pirštų galų. Klausausi jo.

Na? Kaip sekasi mūsų Balerinai? Pažvelgia į mane. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų. Paskui žiūri į mamą. Ji vis dar makaluoja nosines verdančiam vandeny. Matau ją. Ivanka, ar jau girdėjot paskutinę naujieną? Sako, skries į mėnulį, bet dar ne taip spėriai.

A, tikrai? – sako mama ir žiūri į verdantį vandenį. Matau ją.

Joo! Po kokių metų, nežinau, kada tiksliai! Nu bet pasakykit jūs man, kam čia prireikė skriet į tą mėnulį, ką?

Et, nežinau! Rasi mūsų per daug…

Žemėje?

Nežinau. Galbūt.

Mama toliau maišo. Mediniu šaukštu. Matau ją. Matau jos nosį, smakrą, kaktą, ranką. Paštininkas sukruta, paima taurelę, išgeria. Viską, kas buvo įpilta taurelėn. Žiūriu į jį. Neprakvepia, praveria burną, lieka prasižiojęs, ilgai taip sėdi. Įkvepia oro, iškvepia. Šypteli. Ooolà, taria. Pakyla, pasitaiso kepurę. Dar šį bei tą pasako. Man. Turbūt sako man, nes žiūri į mane. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų, nenoriu, kad paštininkas man ką nors sakytų. Pasistiebiu, dar aukščiau. Visai aukštai. Virpu. Neišgaliu taip ilgai išsilaikyti ant pirštų galiukų.

O-jaja, mūsų mažoji Balerina, a? Ką pasakysi, a? – ir juokiasi. Man paskaudo pirštus. Jis šneka. Ką pasakysi, einam toliau, ką? Keliaujam į mėnulį? Ar skristum į mėnulį, a? Ak, žinoma, tu tai tikrai skristum. Taip, reikės, tai reikės, girdi, ką mama sako, a? Mūsų per daug! O jei mūsų pasidarys per daug, neturėsim ko valgyti ir teks skriet į mėnuuulį.

Žiūriu į jį. Viso, Ivanka, taria, ir žengia pro duris. Nebegaliu atsistoti ant pirštų galų. Stveriu taurelę nuo stalo. Sviedžiu į duris. Sudūžta.

Ak, Balerina, Balerina, taria mama, ir sušluoja taurelės duženas.

Stebeilijuos į ją. Man baugu, kad nebus ką valgyti, ir teks skristi į mėnulį. Po kokių vienerių metų, pasakė paštininkas. Nežinau, kas yra metai. Nei kas yra vieneri, nei dar kokie nors… Nežinau.

Mama išmeta taurelės gabalėlius į šiukšlių kibirą. Pažvelgia į mane. Prieina, pataiso man plaukus, paglosto. Juntu jos ranką ant skruosto.

Oioi, Balerina, brangioji, nesibaimink, mes neskrisim į mėnulį, liksim čia, kiek Dievas atseikės. Aš ir tu, ir mes visi.

Mama žino, ką aš galvoju. Kartais. Ji žino. Aš taip pat. Žinau, ji nori, kad juokčiausi, o ne verkčiau. O juk negaliu juoktis, nes paštininkas viską žino ir jis pasakė tai, ką pasakė. Mama sukruta. Žiūriu į ją. Ištraukia nosines iš vandens ir išeina į kiemą. Dabar man nebaisu. Nosinės jau kabo, viena pagret kitos. Mano tėtė.

Žiūriu pro langą. Mamos nebematau. Staiga. Tik nosines. Pasižvalgau po virtuvę. Liečiu savo rožinės suknios kaspiną. Dairausi. Matau viryklę, stalą, šaldytuvą, ant jo peleninę, indaują su lėkštėm ir taurėm. Ten sudėti ir šaukštai. Matau lentynėlę. Ant jos stovi skrynutė, iš kurios kalba ir dainuoja. Kai tėtė spusteli mygtuką. Įjunk „Grundigą“, – pasako mama, –reikia pasiklausyti orų. Ten ant skrynutės stovi laivelis. Mama jį vadina gondola. Sako, tokių laivų yra Venecijoje, tik švieselių neturi, anie, kur plaukioja Venecijoje. Mūsų gondola turi švieseles ir jos kartais švyti. Pažvelgiu į privertas duris. Mama vėl čia. Taria, kad tuoj bus pietūs, kad grįš tėtė, iš darbo pareis Karlas, ateis Srečkas su mama, Josipina, teta Elizabeta ir vėliau, kai bus tortas, ateis Ivanas. Tėtė čia. Girdžiu jį. Kosėja, spjaudo. Sako, kad yra senas, atsisėda. Pasako, kad sėsčiau šalia jo kaip visada, kai yra nauja diena. Ir aš atsisėdu, kaip visada. Jis man pasako, kad esu graži, kad esu didelė, ir laiko mane už rankos. Paskui prieškambary vėl kosi, grįžta į virtuvę ašarodamas nuo kosulio ir vėl paima mane už rankos. Kas naujo, Balerina, taria. O aš čiumpu jį už ausies. Man patinka suspausti jam ausį. Jis svyra į mane, nusišypso, jei nekosėja. O aš suspaudžiu jam ausį. Basta, basta, Balerina, pasako, kai paskausta, o aš dar stipriau užsuku jam ausį, nes man patinka, kai tempiu jį už ausies, man pasidaro ramu, žinau tai.

Mama dengia stalą, prašo, kad sudėčiau ant stalo taures ir lėkštes. Dabar ji žino, kad nepradėsiu jų svaidyt į duris, žino, kad išdėliosiu ant stalo. Paimu lėkštes. Kiekvieną atskirai. Mama sako: padėk ją čia! Padedu. Su kiekviena lėkšte– ta pati daina.

Visada, kai yra nauja diena, dėlioju lėkštes ant stalo. Šiandien taip pat, šią akimirką. Man atrodo, kad girdžiu savo balsą, kai dėlioju lėkštes. Tarsi ką nors sakyčiau. Kai man taip atrodo, ima ūžti ausyse. Dabar irgi ūžia. Aš apvilkta rožine suknele, iš šono kaspinas, dėlioju lėkštes ant stalo ir man ūžia ausyse. Reikia dainuoti, tada nebeūš. Turiu uždainuoti. Skrynutėje, ant kurios stovi gondola, irgi dainuoja. Ne visada. Pirmiausia tėtė pasako „įjunk „Grundigą“ ir tada pasigirsta: Voooolare, oooho, cantare, o, o, o, nel blu dipinto di blu, felice di stare lassù… Girdžiu, visada, kai įjungtas „Grundigas“, girdžiu, kad dainuoja, mama sako, per radiją visada leidžia tą pačią dainą.

Padedu lėkštę ant stalo. Nueinu į kampą, pasistiebiu ir dainuoju. Balsu. Šaukiu: Voooolare, o, o!! Ir aš kaip „Grundigas“. Paskui nebeūžia. Ausyse, viduje. Mama leidžia man dainuoti. Žino, kad ilgai nedainuosiu. Kai yra pietūs, dainuoju tik du kartus.

Įeina Karlas. Pro duris. Matau jį. Mama sako, jis mano brolis. Pareina iš miško, Karlas. Žinau. Mama sako, kad jis sergi mišką. Žiūri į mane kaip visada, kai yra nauja diena, Karlas. Nenoriu, kad jis į mane žiūrėtų. Bloškiuosi į jį. Štai dabar. Išstumiu pro duris į kiemą. Jis vėl įeina, glosto mane. Viskas gerai, viskas gerai, Balerina, taria. Kartais lieka kieme. Pro langą matau, kaip šaukštu kabina šiupinį. Sėdi po kaštonu ant suolelio ir siurbčioja šiupinį, paskui grįžta į mišką, nes turi jį sergėti. Mama sako, kad Karlas vyresnis, jam keturiasdešimt metų, o aš esu jauniausia, sesuo Josipina irgi vyresnė. Ir Albertas yra mano brolis. Mama sako, kad jis vyriausias. Jis neateis pietauti, nes yra Australijoje, sako mama.

Nežinau, kas toks yra Albertas, nežinau, kas yra Australija.

Karlas ir tėtė yra čia. Sėdi prie stalo. Mama prašo palaukti kitų. Ateina Elizabeta. Mama sako, kad jos, ji ir Elizabeta, yra seserys. Ivanka ir Elizabeta. Mama sako, kad dar nepraėjo nė šešiasdešimt metų nuo tada, kai jos gimė. Nežinau, ką tai reiškia. Mama sako, kad nori dar kartą nuvykti į Aidovščiną[1], kur jos su Elizabeta gimė, nes tai visai netoli. Karlas turi automobilį, galėtų ją nuvėžinti, Elizabetą taip pat, pasako mama vakare, kai mudvi stovim kambaryje prie lango. Aš irgi važiuosiu, sako mama, bet pirmiau man reikia nusifotografuoti leidimui. Kartais Karlas mane veža pas Elizabetą. Žinau. Pažįstu Elizabetą. Ji tokia pati kaip mama. Karlas veža mane automobiliu pas Elizabetą. Mama sako, kad automobilis ne Karlo. Bet tai visai netoli. Mama sako, kad visi esame šalia, mūsų nedaug ir visi gyvenam šalia.

Elizabeta mane pabučiuoja ir padeda krepšelį prie durų. Tame krepšely yra šis tas man, nes šiandien mano šventė, žinau tai. Paskui Elizabeta atsisėda prie stalo. Staiga nebežinau, kuri iš jųdviejų mano mama.

Girdžiu žingsnius, juoką. Atpažįstu jį. Srečkas. Mama sako, kad jis jau įgirtęs. Įeina pro duris. Nekalba. Juokiasi ir įžengia į virtuvę. Kartu įeina jo mama, teta Liucija. Mama sako, kad teta Liucija yra mano tėvelio sesuo, todėl ji yra mano teta, o Srečkas pusbrolis. Srečkas juokiasi ir žiūri į mane. Liucija jam sako: sėsk, sėsk prie stalo. Žiūriu į tetą Liuciją. Ji avi šlepetes, jos tokios pat kaip mano. Su drugeliu. Mama sako, kad ji vėl pamiršo apsiauti batus, vargšelė…

Vakare, kai su mama žiūrim pro langą ir ji su manim tyliai šnekasi, nes, sako, Karlas miega, ir tėtė miega, ir paukščiai kaštone miega, sako, nežino, kas bus su Srečku, kai nebeliks tetos Liucijos. Mama sako, kad teta Liucija mirs, nes yra sena ir pamiršta apsiauti batus.

Dabar žiūriu į ją, tetą Liuciją, ji stumia Srečką prie stalo ir sako, man, nes žiūri į mane: ak, Balerina, kokia tu šiandien graži, ir atsisėda prie Srečko. Jis vis juokiasi, bet ne taip garsiai. Ir Karlas tykiai kikena, tėtė taip pat. Kai ateina Srečkas, visi ima juoktis.

Ivanka, žinai, kur jį užtikau? – taria Liucija.

Ne, – atsako Ivanka, mano mama.

Aikštėje!

Nejaugi?!

Na taip… stypsojo ten vidury aikštės, spoksojo į jūrą ir tirtėjo. Kaip koks drebulės lapas.

Tai jis vis dar bijosi?

Taip, vis dar bijosi…Paprašau nueiti krautuvėn duonos, o jis pasiklysta, ir tada galva neišneša, kur jis. Tenka apsirengt, apsiaut ir eit jo ieškoti.

Srečkas juokiasi, patyliukais. Stoviu savo kampe ir žiūriu į jį, klausausi.

Jei gatvė per didelė, jei atsiduria aikštėj, jam pasidaro baisu, sako teta Liucija. Tada nevalioja eiti toliau. Bijo plačių ir didelių vietų. Aš jam sakau, lik pirkioj, o jis – ne ir ne, pasiklysta, o tada tirta ir kviečiasi mane… Juk žinai, kaip nutiko Ispanijoj. Pasakė, kad važiuoja į Ispaniją. Sėdo į traukinį, tas jį nuvežė iki Ispanijos, o tenai ir liko stypsot stoty. Kiaurą dieną. Visą mielą dienelę. Nes priėjo prie stoties durų, pamatė aikštę ir nedrįso toliau eit. Jam pasidarė baugu. Tai va. Jei tik kur pasitaiko aikštė, iškart ima būgauti. Tai paskum pargrįžo namo. Mandrai pakeliavo: nuo stoties iki stoties. Septyniolika valandų dardėjo. Nu pasakyk tu man, ar ne berazumis?

Visi kvatojasi. Srečkas garsiausiai.

Tada jam reikia ko nors sriūbtelėti, – sako Liucija, – taip ir prisikliukina. Och, Balerina, Balerina, ką tu apie tai pasakytum, a?

Žiūriu į jos šlepetes su drugeliu, tokias kaip mano.

Sakau jam, šneka Liucija, klausykis muzikos. Jei netinki dirbti, negali net duonos iš krautuvės parnešt, tai klausykis muzikos, ką?! Ką gi darysi, jam patinka! Ir Silvestras toksai buvo. Jam rūpėjo tik vargonai, daugiau niekas. Visą mielą dienelę bažnyčioj… Prie vargonų. Ir šitas kaip Silvestras. Tesiilsi ramybėje, juk jis paliko man pensiją.

Pažvelgiu pro langą. Girdžiu žingsnius. Žinau, kad tai Josipina. Ji visada lekia, mano sesuo. Vakare, kai kambaryje, kur miegu, su mama žiūrim pro langą ir mama tyliai man ką nors pasakoja, ji pasako, kad Josipina slapta vaikšto lyginti rūbų pas laikrodininko žmoną. Sako, kad jos vyras neleidžia lyginti, nori, kad sėdėtų namie, o ji vis tiek ten vaikšto, slaptai. Mama sako, kad jos vyras didelis ir stiprus. Aš nežinau, kas jis. Šiandien virtuvėje jo nėra. Jo niekada nebūna. Tik Josipina, ji kartais atbėga. Ko nors užkremta ir išlekia. Dar du skurliai liko, taria Josipina ir dingsta. Išlygina du skurlius ir lekia namo. Vakare prie lango virš kaštono lajų mama pasakoja, kad per karą Josipinos vyras plaukiojo laivu, šaudė į lėktuvus ir dabar naktimis būna nervingas, nes vis dar regi tuos lėktuvus danguje ir šaudo į juos iš lovos. Mama sako, kad jis italas, nes jo vardas Džiakominas.

Dabar ji virtuvėje, Josipina. Alsuoja. Sunkiai. Šypso. Prieina prie manęs. Linkiu visa ko geriausio, taria ir duoda man puokštę gėlių. Sako, kad tai tulpės. Ak, kokios gražios, taria Elizabeta ir pasideda rankas ant kelių. Gavau laišką, taria Josipina, sunkiai alsuoja. Nuo Alberto. Iš Australijos, sako. Ką rašo? – klausia Karlas. Žiūriu į ją. Jos akys švyti. Rašo, kad po kokių metų atvažiuos. Į svečius. Ir atsisėda. Visi tyli. Vakare, kai su mama stovime prie lango, ji sako, kad Albertas prižiūrėjo mišką, kaip dabar Karlas. Vėliau, sako mama, išvyko į Australiją su tokia sinjorina iš Istros. Ir pravirksta, mama. Paskui dar pasako, kad mišką saugoti pradėjo Karlas, šitaip jis gavo darbą. Tai va, nes kito nebuvo.

Dabar esame visi, taria mama virtuvėje. Ir atneša puodą. Tėtė žiūri pro langą, matau jį.

Tai ir sinjorina su juo atvažiuos? – klausia.

Apie tai neparašė, taria Josipina.

Paskui visi tyli. Sėdim prie stalo. Srečkas tykiai kikena, tada juokiamės ir mes, ir valgome, mes visi. Ir juokiamės.

Nebesijuokiam. Tik valgom. Sriubą. Spaudžiu šaukštą visu delnu, semiu, sriuobiu. Tėtė pasako, kad valgyčiau iš lėto. Užsimanau atsistoti ant pirštų galų, tenai kampe. Užsimanau dainuoti. Neuždainuoju. Noriu čiupti jį už ausies. Čiumpu. Laikau jį už ausies. Galvoju apie paštininką, mėnulį, kad žemėje nebeliks vietos, kad nebeturėsim ką valgyt. Sriuobiu sriubą. Vis greičiau. Ir laikau už ausies jį, savo tėtę.

Vėliau bus tortas. Po pietų. Tada ateis Ivanas. Mama sako, kad dabar jis mokykloje. Sako, kad ir aš ten buvau. Ne dabar. Vėliau. Buvo pasakyta, kad vėliau aš vėl eisiu į mokyklą, turiu dar paaugti. Kai būsiu didelė, eisiu į mokyklą, taip buvo pasakyta, sako mama. Vakare, kai su mama žiūrim pro langą, ji taria, kad dar yra laiko. Kai išauš nauja diena, taria mama, tada eisiu į mokyklą.

Tėtė paima mano ranką ir padeda ją ant stalo. Matau, kaip čiupinėjasi ausį. Jam sopa. Žiūriu į Elizabetą. Matau mamą. Nebežinau, kuri yra mama ir kuri Elizabeta. Ji taip pat susisukusi plaukus į kuodą. Žiūriu į jos rankas. Sako, kad jos rankos šiurkščios. Žinau, kaip gyvena Elizabeta, nes Karlas mane vežioja pas ją, kai mama būna pavargusi, kai pasako, kad myli mane, bet jai reikia pailsėti. Karlas irgi sako, kad mamai reikia pailsėti, ji nepagali kasdien mane prausti, rankioti lėkščių duženas prie durų ir dainuoti. Mama dainuoja drauge su manim, ir tada man nebaisu. Žinau tai. Stovim prieškambaryje ir dainuojam. Abi. Laikomės už rankų ir dainuojam. Garsiai. Prieškambary. Aš ir mama. Paskui mama pavargsta ir Karlas veža mane automobiliu pas Elizabetą.

Vakare, kai su mama stovim prie lango, ji man pasakoja, kad jos su Elizabeta kartu atvažiavo į Triestą. Iš Aidovščinos. Į Triestą. Kai buvo dar visai mergaitės. Mama sako, kad jos su Elizabeta tvarkė namus, svetimus namus. Skalbė, virė ir lygino kaip Josipina. Bet ne slaptai. Paskui vaikščiodavo pieno į namą, kuriame dabar gyvenam, sako mama. Eidavo pieno su šeimininke, pas kurią lygino rūbus, ir sykį ten jai pasakė, kad dar kurį kartą ateitų pieno, nes bus grįžęs Francas, pasakė, kad jis gražus ir kad juodu susituoks. Mama pasakoja, kad grįžo iš karo Francas, jis buvo gražus ir jie susituokė. Francas yra mano tėtė, kurį tampau už ausies. Mama sako, kad jis pliekia kortom kaime, bare. Važinėja lošt ir į Veneciją. Dabar jau nebe, nes yra senas, sako mama. Mama sako, kad gondolą su švieselėmis, kuri stovi ant „Grundigo“ virtuvėje, atvežė tėtė. Francas. Kažkada.

Nebežiūriu į Elizabetą. Nenoriu pas Elizabetą. Nenoriu, kad mama būtų pavargusi ir kad Karlas vežtų mane pas Elizabetą.

Sėdžiu ir trupinu duoną. Kremtu trupinius, iš lėto. Grumuliuoju burnoje, paskui nuryju, trupinius. Žiūriu į Srečką. Jis šneka. Sako, kad Bethovenas yra iškiliausias kompozitorius. Verkia. Mama Liucija su šlepetėm klausia, kodėl jis verkia. Jis sako, kad galvoja apie jo gyvenimą. Bethoveno, todėl verkia. Paskui Srečkas mikliai nusišluosto ašaras ir nebešneka apie Bethoveną. Aš nežinau, kas tai yra Bethovenas. Srečkas man mirkteli. Matau jo burną, retus dantis, plonus plaukus ir ašarų žymes, nes jo akys raudonos. Mano akys irgi būna raudonos, kai verkiu. Vėliau, kai pasižiūriu į veidrodį. Dar kartą man mirkteli. Kreipiasi į mane. Šneka man į veidą. Žiūriu į jį, žiūriu į jo akis. Srečkas sako, kad gali sugiedoti visus Bethoveno kūrinius orkestrui, pianinui, simfonijas, styginių kvartetus. Sako, kad viską moka atmintinai. Kad viskas jo galvoje, ir kai pasiklysta ir negali pajudėti iš vietos, tada prisimena Bethoveną, sako, tada jam ne taip baisu didelėje vietoje. Nežinau, kas yra kvartetai ir visa kita. Niekas nežino. Žinau tai.

Žiūriu į jį, Srečką. Kiti iš jo juokiasi. Jiems patinka, kai jis šneka apie Bethoveną, nes ima verkti, visada. Tėtė jam sako: šnekėk, šnekėk, Srečkai!Jis nutyla. Teta Liucija sako, kad per daug išlenkė, todėl verkia, o ne dėl Bethoveno. Pažvelgiu į jos šlepetes su drugeliu. Pasilenkiu po stalu ir žiūrinėju jos šlepetes. Jos tikrai tokios pat kaip mano.

Atsikeliu, einu į savo kampą, pasistiebiu. Ak, mūsų Balerina pradės šokti, taria tėtė. Srečkas išeina pro duris į kiemą. Matau, kaip jis išėjo į kiemą, matau jį pro langą. Visi kiti sėdi. Karlas sako, kad netrukus bus pastatytas paminklas žuvusiems partizanams atminti. Dainuos ir choras. Nežinau, kas yra paminklas ir kas tokie partizanai. Stoviu ant pirštų galų. Žiūriu pro langą. Matau Srečką ir jo mamą Liuciją su šlepetėm. Ji taiso jam marškinius, o jis stumia ją šalin, vėl taiso jam marškinius, o jis ją stumia. Galiausiai leidžia mamai sulyginti marškinius.

Ivanas. Jis čia. Matau jo galvą pro langą. Tuoj įeis pro duris.

Jis čia. Abiem rankom laiko puokštę gėlių. O, kokios gražios, taria Elizabeta ir pasideda rankas ant kelių. Josipina pakyla. Gerai, dabar jau einu, taria. Palauk, dabar bus tortas, sako mama. Atėjo Ivanas, valgysim tortą. Ivanas stovi priešais mane, vis dar laiko abiem rankom apglėbęs gėles ir žiūri į mane, žiūri aukštyn. Aš žiūriu į jį žemyn, žiūriu jam į akis. Žiūriu jam į veidą. Sušukuotas, baltais marškiniais ir mėlynom kelnėm su klostėmis. Mėlynom kaip rytas, kai viskas mėlyna. Josipina paima iš jo gėles ir įpila į vazą vandens. Linkiu visa ko geriausio, Balerina, taria Ivanas ir paspaudžia man ranką. Nebestoviu ant pirštų galiukų. Leidžiu jam laikyti mane už rankos. Mama pjausto tortą. Josipina mikliai suvalgo gabalėlį ir taria, kad jau išeina. Jau matau, kaip ji lekia, išeis sparčiais žingsniais. Jau išeina. Matau, Josipina eina pro duris.

Valgau tortą su Ivanu. Ivanas servetėle šluosto man lūpas. Sako, kad esu visa šokoladuota. Kaip sekasi mokykloje, Ivanai? – klausia Karlas. Gerai, atsako Ivanas, gerai, ir toliau kramto tortą. Tada šneka tėtė. Kuo būsi užaugęs? Gydytoju, atsako Ivanas. Toliau valgome tortą. Kol jo visai nelieka.

Dabar šneka kiti. Ivanas sėdi šalia manęs ir sako, kad kai nebevaikščios į mokyklą, pagydys mane, nes tada jis bus gydytojas. Žiūriu į jį, paduodu jam ranką. Jis paima ją. Laiko mano ranką. Jo rankos minkštos. Tada taria, kad jau eis. Čiao, Balerina, pasako ir išeina. Adijo, Ivanai, nunešk labų dienų namiškiams, taria mama. Ir Ivanas išeina, matau jo galvą pro langą.

Vakare, kai su mama stovim prie lango, ji sako, kad Ivanas jaunesnis už mane, jis lanko vidurinę ir yra stropus mokinys. Dar mama sako, kad jis gyvena netoli, tenai, kaimynystėje, sako ji.

Karlas nueina į rūsį. Rūsyje šalta. Žinau, kad nuėjo paimti akordeono. Karlas moka groti akordeonu. Jau grįžo. Mama šypteli, matau ją.

Balerinai, taria Karlas ir užtraukia. Štai jau ir Srečkas čia, ir Liucija, jo mama, o mano teta. Tėtė sėdi. Visi žiūri į Karlą. Srečkas dainuoja. Elizabeta pliaukši rankomis per kelius.

Vėl pasistiebiu. Klausausi. Karlas groja. Akordeonu. Man paskaudo pirštus. Stveriu lėkštę, suspaudžiu rankoje ir sviedžiu į duris. Visi pasilenkia. Lėkštė sudūžta. Šiandien gana, taria Karlas, ir padeda akordeoną į šalį. Srečkas pažvairuoja į mane ir išeina. Visi išeina į kiemą, matau juos. Paimu dar vieną lėkštę, ji sudūžta į duris. Mama renka šukes. Gerai, viskas gerai, Balerina, ir pradeda dainuoti. Mama dainuoja.

Voolare, o, o! Cantare, o, o, o, o…

Mes prieškambaryje, abi. Laikomės už rankų ir dainuojam.

Nel blu, dipinto di blu, felice di stare lassù…

Mamos gražus balsas. Girdžiu jį ir tada, kai nedainuoja, nekalba. Čia, viduje, jį girdžiu. Ji laiko mane už rankos ir dainuoja. Prieškambaryje. Uždaro duris. Mama sako, kad jos laukujės. Lukterk, taria. Uždaro. Nebematau kiemo. Kad kaimynai neširstų, taria, dainuojam toliau, visu balsu, nes dabar durys uždarytos. Kai mama su manimi dainuoja, man nebaisu.

Laiko mane už rankos ir palydi į virtuvę. Dainuojam. Nuveda mane prie stalo. Atsisėdu. Dainuoju. Glosto man pečius, pritaria man. Nematau jos veido, tik duris. Prieškambarį. Jame nėra šviesos. Mama padeda ant stalo šūsnį popierių. Sako, kad tai žurnalas, ir kad pavartyčiau jį. „Domenica del Corriere“, taria mama. Žinau, jau ne pirmą kartą man duoda. Žinau. „Domenica del Corriere“, taria, vartau lapus. Mama ragina pasižiūrėti, kas vyksta pasaulyje. Ir man ką nors papasakosi, taria. Vartau ir dainuoju. Dabar kiek tyliau. Žiūrinėju veidus. Moteriškus, vyriškus. Nepažįstu jų. Jie niekada nėra pas mus buvę. Nebevartau žurnalo. Pažvelgiu pro langą. Matau juos kieme. Visi dar ten. Žiūri į virtuvę. Elizabeta, Karlas, Srečkas, Liucija, Ivanas. Josipinos nėra. Žinau, kad ji jau išlėkė, išėjo anksčiau.

Vakare stovim su mama prie lango. Už manęs yra lova. Žinau, mama nuves mane į lovą. Netrukus. Dabar stovime čia, prie lango. Apačioje yra kiemas, kaštonas, kur paukščiai atskrenda miego. Jie jau atskrenda. Matau juos. Matau, kaip kruta viršūnės lapai. Žiūriu tolyn už kaštono. Mama sako, kad ten plyti laukai, už jų – kalvelės ir paskui kalnai. Mama sako, kad kalnų papėdėje yra slėnis ir kad ji ten gimė, tame slėnyje, kurio nematau. Kalno papėdėje. Mama pasakoja kaip visada, kai stovim prie lango prieš man atsigulant. Matai? Ana ten stūkso Čavenas, ten gimsta audra, sako mama. O ten, matai? Yra Angelų kalnas, tasai mėlynas, matai? Matau. Tyliu.

Ten yra mano nuostabiausia diena, sako mama. Ji liko ten. Ankstų rytą su Elizabeta nuėjom. Į Angelų kalną. Beveik dvi valandas per rasą kopėm į viršūnę. Ir netikėtai, sako, netikėtai išvydom pievą, didžiulę, milžinišką, kad net nesimatė jos galo. Toj pievoj buvo marios gėlių. Buvo balta lyg prisnigta… Tada ėmėm braidžioti po tas gėles, aš ir Elizabeta, ir mudviem buvo baisiai gera, net negaliu tau nupasakoti, taria mama. Paskui priskynėm puokštę, didžiulę puokštę… ir buvo taip nuostabu, taip baisiai nuostabu, kad negaliu tau apsakyti.

Ten mano diena, sako mama, ir nuveda mane į lovą. Atsigulu. Šiandien buvo tavo diena, Balerina. Saldžiai miegok ir nieko negalvok. Juntu jos rankas ant veido. Žiūriu, kaip ji pasilenkia prie manęs. Pabučiuoja. Už jos matau langą. Žinau, kad paukščiai jau miega, aš irgi užmigsiu ir sapnuosiu. Mama sako, kad aš sapnuosiu sapnus ir viskas bus gerai.

2

Apsišlapinu, šią akimirką. Juntu, kad šlapinuosi. Man šalta. Nenoriu atsimerkti, nenoriu pažvelgti į langą. Girdžiu žingsnius. Žinau, mama priveria duris. Guliu lovoje. Girdžiu, kaip ji prieina arčiau. Labas rytas, Balerina, taria. Turime persirengti, šiandien nauja diena. Žinau. Gerai žinau, kad nauja diena, nes apsišlapinau ir yra rytas. Mama mane šluosto. Rankšluosčiu. Jis šiurkštus. Man peršti. Paskui užmauna kojines. Žinau, kad yra žiema. Vakare, kai su mama stovim prie lango, kaštonas nebeturi lapų ir paukščiai nebemiega jame. Mauna man kojines, mama, ir glosto pirštus. Ak, mano gražioji Balerina, sako, dabar juos patepsime, kiekvieną vakarą, tavo pirščiukus, gerai? Kitaip nebegalėsi šokti, sako mama. Pažiūrėk, kokie, tau greičiausiai skauda. Ir glosto. Pirštus. Pėdas.

Esu virtuvėje. Sėdžiu prie stalo. Žiūriu į duris. Tėtė prieškambaryje, rūko ir žiūri į kiemą. Pelenai byra ant grindų. Jis stovi ir žiūri. Mama priešais mane trupina duoną į puodelį su kava. Žiūriu į kavą su pienu, į duonos gurinėlius, jie krinta į puodelį. Čiumpu šaukštą, pasemiu. Sriūbteliu. Kramtau ir žiūriu į prieškambarį. Tėtė žiūri į kiemą. Paskui paima skrybėlę nuo pakabos ir užsimauna. Pasižiūri į veidrodį, kabantį ant vinies. Tyli. Nieko nesako. Į mane nepažiūri. Žengia į kiemą, matau jį, tolsta. Į barą, taria mama. Žinau, kad per pietus pareis. Žinau, kad sugriebsiu jį už ausies. Stipriai laikysiu. Iš pradžių stovėsiu savo kampe, ant pirštų galiukų. Būsiu didelė, paskui bus pietūs. Ir laikysiu jį už ausies, kad jam suskaustų, vėliau.

Girdžiu žingsnius. Duryse stovi moteris. Alsuoja, sunkiai, dažnai. Matau, kaip mama atsigręžia. Nuo viryklės į duris. Moteris tyli, tik garsiai alsuoja. Paskui prataria, kad skambino Srečkas. Pasakė, kad mama pakliuvo po automobiliu ir dabar ji ligoninėje.

Mama žiūri pro langą į kiemą. Ne visą laiką. Retkarčiais. Dabar vėl žiūri. Stalas padengtas pietums. Stoviu kampe ir žiūriu į mamą. Matau jos pečius, plaukus, jie susukti į kuodą. Nejuda, tik žiūri pro langą. Karlas įeina į virtuvę. Mama prabyla. Ką tik buvo kaimynė, atėjo pasakyti, kad Liucija pateko po automobiliu. Ar nuveši mane po pietų į Triestą?

Klausausi.

Taip, taria Karlas. Kaip tai nutiko?

Mama sako, kad nežino. Paskambinęs Srečkas. Pasakęs, kad ji pakliuvo po automobiliu. Karlas sėda prie stalo. Matau, kaip pareina tėtė. Jis jau kieme. Sustoja. Kosėja. Paskui įeina.

Liucija pateko po automobiliu, taria mama. Karlas mane nuveš į Triestą. Balerina važiuos su manimi.

Pasistiebiu savo kampe. Tėtė stovi duryse. Tyli. Nusivelka paltą. Nusivožia skrybėlę. Žengia prie lango. Žinau, ką jis daro. Žiūri į termometrą. Tik dešimt, taria. Paskui paima pieštuką nuo šaldytuvo. Pieštukas visada ant šaldytuvo, paima jį. Kažką užrašo. Mama sako, kad įrašo laipsnius į kalendorių. Kiekvieną dieną. Paskui įjungia „Grundigą“ pasiklausyti orų. Žinau. Tada visi tylim. Kartais ne, nes aš dainuoju, bet tėtė nieko nesako. Išjungia radiją ir įjungia gondolos švieseles. Ir žiūri į gondolą. Užmiega prie stalo.

Dabar jis sėdi prie stalo. Aš irgi sėdžiu. Karlas pažvelgia į mane. Žinau, jis buvo miške. Mama sako, jis saugo mišką, kad neiškirstų. Mama sako, saugo ir gyvūnus, kad jų nežudytų.

Ljubljana: Beletrina, 2017

[1]Slovėnijos miestas netoli Italijos sienos. (Vert. past.)

09 Gru
Tekstai

Harold Pinter. Kad kelelis nedulkėtų

 

 

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Versta iš: Harold Pinter. One for the road.

“ONE FOR THE ROAD © Fraser 52 Limited”*

 
Nuotrauka Rasos Matulevičienės

 

Haroldas Pinteris (1930–2008) – vienas ryškiausių ir įtakingiausių savo laiko anglų dramaturgų, taip pat scenaristas, aktorius ir režisierius, Nobelio literatūros premijos laureatas. Ne viena šio autoriaus pjesė, tiesa, sąlygiškai gana senokai, statyta ir Lietuvoje (režisierių Gyčio Padegimo, Jono Jurašo ir kt.). Viena kita šio autoriaus pjesė publikuota ir Lietuvos kultūrinėje spaudoje.

Vertėjas

 

VEIKĖJAI

NIKOLAS – įpusėjęs penktą dešimtį

VIKTORAS – trisdešimties

GILA – trisdešimties

NIKIS – septynerių

 

Kambarys

NIKOLAS sėdi prie stalo. Sėdi ramiai, veik nejudėdamas. Po kurio laiko palinksta į priekį ir prašnenka į aparatą

NIKOLAS: Atveskit jį.

Tai taręs atsilošia. Prasiveria durys. Iš lėto įeina VIKTORAS. Jo drabužiai suplyšę. Kūną nusėjusios mėlynės. Jam įžengus į vidų durys užsidaro

Sveikutis! Labą rytą. Kaip laikais? Gal, sakau, tiesiai šviesiai griebkim jautį už ragų. Palikim nereikalingas mandagybes nuošaly. D’accord?* Esi civilizuotas žmogus. Kaip ir aš. Sėskis.

VIKTORAS iš lėto atsisėda. NIKOLAS pakyla, prieina prie jo

Kaip manai, kas tai? Ogi mano pirštas. Mano mažasis pirštas. Štai mano didysis pirštas ir štai mano mažylis. Mosuoju savo didžiuoju pirštu tau prieš akis. Štai taip. O dabar tą pačią procedūrą pakartosiu ir mažuoju pirštu. Galiu tai padaryti ir abiem pirštais iš karto… Va. Galiu daryti bet ką, ką tik panorėsiu. Manai, gal man protas pasimaišė? Lygiai tą patį manė ir mano mamelė.

Jis nusikvatoja

Tau atrodo, kad mosuoti pirštais žmonėms prieš akis yra kvaila? Suprantu. Esi iš tiesų protingas žmogus. Bet ar ir toliau tą pat manytum, jei mosuočiau ne pirštu, o, tarkim, batu arba peniu? Kodėl man neduoda ramybės akys? Ar būtent jos man ir neduoda ramybės? Galimas daiktas. Tik ne mano paties akys. Kitų žmonių. Akys žmonių, kuriuos čia pas mane atveda. Jos tokios pažeidžiamos. Siela pro jas tiesiog švieste prasišviečia. Tu tikintis? Aš tai tikintis. Kaip manai, kurią pusę palaiko Dievas? Įsipilsiu išgert.

NIKOLAS (prieina prie bufeto, įsipila viskio): Turbūt spėlioji, kur tavo žmona. Ji gretimam kambary. (Gurkšteli) Išvaizdi moteris. (Gurkšteli) Dieve, tikras puikumėlis. (Įsipila dar) Nesijaudink, taip lengvai aš neįkauštu. (Gurkšteli) Kaip pastebėjai, aš – iš šnekiųjų. Turbūt manai, kad priklausau tam lengvai nuspėjamų, paviršutiniškų, tradicinių žmogelių tipui – maždaug draugiškai, nerūpestingai papostringausiu, lyg niekur nieko linksmai, gal net neatsakingai pataukšiu, o tu tuo metu galėsi sėdėt suglaudęs sparnelius, tylėti nugrimzdęs į save, ilsėtis susirangęs kaip kokia puma. Ne, nieko panašaus. Čia šeimininkas aš. Ir mano lūpomis kalba Dievas. Beje, anaiptol nesu žydas, bet omeny turiu ne ką kita, o Senojo Testamento Dievą. Todėl visi mane čia gerbia, kaip ir pridera. Tu – taip pat, aišku? Tokie tad reikalai. (Pauzė) Atsistok.

VIKTORAS atsistoja

NIKOLAS: Sėskis.

VIKTORAS atsisėda

NIKOLAS: Širdingai dėkoju. (Pauzė) Pasakyk man štai ką…

Tyla

Taip, žmonelė tavo – tikrai išvaizdi moteriškaitė, nieko neprikiši. Esi tikriausias laimės kūdikis. Sakyk… Et, kad kelelis nedulkėtų…

Įsipila viskio

Juk gerbi mane, tiesa?

Atsistoja priešais VIKTORĄ ir pažvelgia į jį žemyn. VIKTORAS atlošęs galvą sužiūra į jį

Ar darydamas šią prielaidą aš klystu?

Tyla

VIKTORAS (tyliai): Aš jūsų nepažįstu.

NIKOLAS: Bet gerbi.

VIKTORAS: Nepažįstu jūsų.

NIKOLAS: Nori pasakyt, kad manęs negerbi?

Pauzė

Nori pasakyt, kad gerbtum mane, jei pažintum geriau? Norėtum geriau mane pažint?

Pauzė

Norėtum geriau mane pažint?

VIKTORAS: Tai, ko aš norėčiau… šiuo atveju nesvarbu.

NIKOLAS: O ne, svarbu.

Pauzė

Šitiek apie tave prisiklausiau. Baisiausiai malonu, kad susitikom. Hm, nors nesu visiškai tikras, ar žodis „malonu“ čia tinka geriausiai. Žinoma, parenkant žodžius visada dera elgtis kuo įmanoma skrupulingiau. Veikiau įdomu. Baisiausiai įdomu. Pirmiausia dėl to, kad apie tave esu tiek daug girdėjęs. Antra, jei manęs negerbi, būsi toks vienintelis. Visi čia kuo puikiausiai žino, kad mano lūpomis kalba Dievas. Kaip suprantu, nesi tikintis?

Pauzė

Nori pasakyti, kad netiki kelrode šviesa?

Pauzė

Tai kuo tada tiki?

Pauzė

Vadinasi… moralės požiūriu… kepurnėjiesi triedaluose. Na… tokiuose, kokiais žmonės pratrūksta, kai suvalgo gaižią kiaušinienę.

Pauzė

Regis, nusipelniau dar maktelėti. Taip sakant, kad kelelis nedulkėtų. (Įsipila, išgeria) Viskį geri?

Pauzė

Girdėjau, turi žavų namą. Gausybę knygų. Pasiekė gandai, kad kai kurie iš mano vaikinų ten gerokai pasiautėjo. Primyžo ant kilimų ir panašiai. Norėčiau, kad to nebūtų nutikę. Tikrai. Bet juk ir pats supranti, kokia atsakomybė jiems tenka ir kaip ji juos slegia. Taip… ta atsakomybė juos slegia ir dieną, ir naktį, todėl nė kiek nenuostabu, kad neišlaikę įtampos jie kartais primyža ir ant kokio kilimo. Manau, tikrai supranti. Juk nesi kvailys.

Pauzė

Beje, ar viskas gerai sūnui?

VIKTORAS: Nežinau.

NIKOLAS: Ak, esu tikras, kad jam viskas gerai. Pala, kiek jam metų… septyneri… ar panašiai? Jau tikras bernas, kaip man sakė. Vis dėlto pasielgti taip, kaip pasielgė jis, buvo iš tiesų kvaila. Bet dabar jam viskas gerai, ar ne?

VIKTORAS: Aš nežinau.

NIKOLAS: Ak, esu tikras, kad jam viskas gerai. Šiaip ar taip, truputį vėliau dar turėsiu progą persimesti su juo keliais žodeliais, tad ir pats tuo galėsiu įsitikinti. Regis, šiuo metu jis yra kažkur antram aukšte.

Pauzė

Ką gi, o kol kas…

Pauzė

Hm. Draugausim?

Pauzė

Būsiu su tavim atviras, kaip tikram draugui ir dera. Mane žavi mirtis. O tave?

Pauzė

O tave? Ar tave žavi mirtis? Nebūtinai savo. Kitų. Kitų žmonių mirtis. Ar tau patinka kitų žmonių mirtis? Ar tau ji patinka tiek pat, kiek ir man?

Pauzė

Tu visada toks nuobodyla? Regis, smagios mūsų diskusijos vingiai tamstelei visai atėmė amą.

Pauzė

Mirtis. Mirtis. Mirtis. Mirtis. Kaip pastebi vieni autoritetingiausių žinovų, ji tiesiog nuostabi. Tai pats tyriausias, harmoningiausias dalykas iš visų. Palyginti su ja, net lytinis aktas – gryniausi niekai. (Išgeria) O, beje, kalbant apie lytinį aktą…

Ima pašėlusiai kvatotis, galiausiai liaujasi

Ar ji… dulkinas? O gal ji…? O gal ji… na… žinai… hm? Kas jai patinka labiausiai? Kalbu apie tavo žmoną. Apie tavo žmoną.

Pauzė

Žinai tą seną anekdotą? Ar ji dulkinas? (Storai, nutaisęs kitokį balsą) Ar ji dulkinas?! (Nusikvatoja) Reikalas, žinoma, nėra vienareikšmis. Gali būti, kad ji dulkinas kaip koks triušis, o gali būti, kad ji ir visai nesidulkina.

Pauzė

Nieko nepadarysi, visi esam Dievo kūriniai. Net ir tavo žmona.

Pauzė

Čia, mano akivaizdoje, yra tik viena prievolė. Būti sąžiningam. Jokių kitų prievolių nėra. Turėk tai omeny. Įsisąmonink. Pažįsti žmogų, kuris valdo šią šalį? Ne? Na, jis nepaprastai malonus vyrukas. Anądien, regis, praėjusį trečiadienį, jis pasivedė mane į šalį, priėmime, kaip tik buvo išsikvietęs svarbiausius savo pareigūnus, taigi jis pasivedė mane į šalį, mane, ir kimiai sušnibždėjo: Nikai, tarė jis, žinai, Nikai (toks mano vardas), jei kada susidursi su žmonėmis, kurie, tavo supratimu, mėgina užlipt man ant nuospaudos, pasakyk jiems štai ką, pasakyk jiems, kad vienintelis teisingas kelias – iškloti viską tiesiai šviesiai. O sūris buvo išties nuostabus. Ožkos. Na, kad kelelis nedulkėtų. (Vėl įsipila) Neseniai su tavo žmona visai nuoširdžiai šnektelėjau, vis dėlto negalėjau nepastebėt, kad šiuo metu ji atrodo kiek prasčiau, nei galėtų. Ko gero, jai mėnesinės. Ką jau čia, suprantama, moterys…

Pauzė

Žinai, seni, o man patinka ir kiti dalykai, ne tik mirtis. Daugybė dalykų. Tarkim, gamta. Medžiai ir visa kita. Nuostabi dangaus žydrynė. Gėlių žiedai.

Pauzė

Pasakyk… tik sąžiningai… ar aš tau pradedu bent kiek patikti?

Pauzė

Nes, man regis, tavo žmonai tai pradedu. Ta prasme, – patikti. Dar truputį, ir ji mane įsimylės. Trūksta jau visai nebe daug. Bėda tik, kad turiu daugybę varžovų. Regis, čia visi dėl jos stačiai galvą pametę. Panašu, kad labiausiai dėl to kaltos jos akys. Siela pro jas tiesiog švieste prasišviečia. Koks ten jos vardas? Gila, ar ne?

Pauzė

Kuo labiau norėtum būti? Savim ar manim?

Pauzė

Jei būčiau tu, rinkčiausi būti manim. Be visų privalumų, kuriuos pripažįstu, tamstelė turi rimtą bėdą – kad ir kaip suktumeis, vis tiek liksi pralaimėtojas, o štai aš negaliu sau leisti suklysti. Supranti, kur link suku? Ak, Dievulėliau, tebūnie, – prisipažinsiu, atliksiu tikrų tikriausią išpažintį. Per visą savo gyvenimėlį dar nė karto nebuvau taip sujaudintas, kaip anądien, regis, tai buvo aną penktadienį, kai žmogus, kuris valdo šią šalį, viešai kreipėsi į piliečius sakydamas, kad mes visi esam patriotai, kad laikomės kaip kumštis ir kad mus visus jungia tas pat paveldas. Išskyrus tave, žinoma.

Pauzė

Matai, aš jaučiu ryšį su kitais, mane su jais sieja tam tikri saitai. Mus visus sieja bendri interesai. Todėl esu ne vienas. Aš – ne vienas!

Tyla

VIKTORAS: Nudėk mane.

NIKOLAS: Ką?

VIKTORAS: Nudėk mane.

NIKOLAS (prieina prie jo, apkabina ranka per pečius): Kas nutiko?

Pauzė

Kas nutiko, dėl Dievo?

Pauzė

Hmmnnn?

Pauzė

Ko gero, tu peralkęs. Arba ištroškęs. Šį tą tau pasakysiu. Negaliu pakęst nevilties. Mane nuo jos stačiai purto. Jos dvokas užkemša man šnerves. Tai tikra neganda. Neviltis, drauguži, yra lyg vėžys. Ją būtina tuojau pat išpjauti, vos pasirodo pirmieji daigai. Ne kartą tuo įsitikinau. Tik nurėžk jai kiaušius ir ji kaipmat šoks pro langą. Ir tau prieš akis pasiliks laime stačiai trykštantis vyrukas. Arba moteriškaitė. Pažiūrėk į mane.

VIKTORAS pažiūri

Tavo siela tiesiog švieste prasišviečia tau pro akis.

Užgęsta šviesos

 

Šviesos įsižiebia. NIKOLAS stovi greta mažo berniuko

NIKOLAS: Kuo tu vardu?

NIKIS: Nikis.

NIKOLAS: Tikrai? Kaip keista.

Pauzė

Ar mėgsti kaubojus ir indėnus?

NIKIS: Taip. Daugmaž.

NIKOLAS: O kas tau iš tiesų patinka?

NIKIS: Man patinka lėktuvai.

NIKOLAS: Tikri ar žaisliniai?

NIKIS: Ir tie, ir tie.

NIKOLAS: Tikrai?

Pauzė

Kodėl tau patinka lėktuvai?

Pauzė

NIKIS: Na… jie tokie greiti. Kiaurai perskrodžia dangų. Tie tikrieji.

NIKOLAS: O žaisliniai?

NIKIS: Mėgstu įsivaizduoti, kad ir jie tokie pat greiti kaip tikrieji.

Pauzė

NIKOLAS: Ar myli savo mamytę ir tėvelį?

Pauzė

Ar myli savo mamytę ir tėvelį?

NIKIS: Taip.

NIKOLAS: Kodėl?

Pauzė

Kodėl?

Pauzė

Negi taip sunku atsakyt į šį klausimą?

Pauzė

NIKIS: O kur mamytė?

NIKOLAS: Tai mamytės ir tėvelio nemyli?

NIKIS: Myliu. Aš juos myliu.

NIKOLAS: Kodėl?

Pauzė

Ar norėtum būti kareivis, kai užaugsi?

NIKIS: Gal ir visai nieko.

NIKOLAS: Visai nieko, sakai? Gerai. Vadinas, tau patinka kareiviai. Gerai. Bet tu spjaudei ant mano kareivių ir juos apspardei. Tu juos užpuolei.

NIKIS: Kokius kareivius?

NIKOLAS: Mūsų šalies kareivius.

NIKIS: Šitie kareiviai man nepatinka.

NIKOLAS: Tu jiems, branguti, irgi nepatinki.

Užgęsta šviesos

 

Šviesos įsižiebia. NIKOLAS sėdi. GILA stovi. Jos drabužiai suplėšyti. Kūnas nusėtas mėlynėmis

NIKOLAS: Kada susipažinai su savo vyru?

GILA: Kai buvau aštuoniolikos.

NIKOLAS: Kurių galų?

GILA: Kurių galų?

NIKOLAS: Kurių galų?

GILA: Na susipažinau, ir tiek.

NIKOLAS: Kurių galų?

GILA: Aš to neplanavau.

NIKOLAS: O kodėl ne?

GILA: Jo dar nepažinojau.

NIKOLAS: O kodėl nepažinojai?

Pauzė

Kodėl nepažinojai?

GILA: Aš jo nepažinojau.

NIKOLAS: Kodėl?

GILA: Jį tik pirmąkart sutikau.

NIKOLAS: Kada?

GILA: Kai buvau aštuoniolikos.

NIKOLAS: Kodėl?

GILA: Jis buvo tam kambary.

NIKOLAS: Kambary?

Pauzė

Kambary?

GILA: Tam pačiam kambary.

NIKOLAS: Kaip ir kas?

GILA: Kaip ir aš.

NIKOLAS: Kaip ir aš?

Pauzė

GILA: Kaip ir aš.

NIKOLAS: Kambary? Kokiam kambary?

GILA: Tiesiog kambary.

NIKOLAS: Kokiam kambary?

GILA: Mano tėvo kambary.

NIKOLAS: Tavo tėvo? O kuo tavo tėvas čia dėtas?

Pauzė

Tavo tėvo? Kaip drįsai? Ot, šliundra.

Pauzė

Tavo tėvas buvo nuostabus žmogus. Tėvynė juo didžiuojas. Gaila, kad jau mirė. O buvo garbingas žmogus. Bet mirė. Esi pasiruošusi suteršt savo tėvo atminimą?

Pauzė

Tai sumanei užtraukt tėvui nešlovę, sumenkint jo atminimą? Tavo tėvas kovojo už šią šalį. Pažinojau jį. Gerbiau jį. Visi jį gerbė. Jis tikėjo Dievą. Jis nemąstė, kaip tie tavo šūdini pliuškiai. Jis gyveno. Jis gyveno. Buvo tikras plieno ir aukso žmogus. Už šią šalį, už Dievą jis buvo pasirengęs mirti, buvo pasirengęs mirti. Mirti. Ir mirė. Mirė. Mirė už savo Dievą. Begėde tu. Tik pamanykit, paleist į gyvenimą šitokią dukterį. Nieko sau likimas. Ak, vargšė, ramybės nerandanti siela, ištisus amžius turėsianti kamuotis dėl šitos atmatos, dėl šitos padugnės. Ir kaip tu drįsti apie jį net užsimint? Mylėjau jį kaip savo tikrą tėvą.

Tyla

NIKOLAS: Tai kur susipažinai su vyru?

GILA: Gatvėj.

NIKOLAS: Ką ten veikei?

GILA: Tiesiog ėjau.

NIKOLAS: O jis ką veikė?

GILA: Irgi tiesiog ėjo.

Pauzė

Man kažkas iškrito. Ir jis pakėlė.

NIKOLAS: Kas tau iškrito?

GILA: Vakarinis laikraštis.

NIKOLAS: Buvai girta.

Pauzė

Buvai apsvaigus nuo narkotikų.

Pauzė

Pabėgai iš ligoninės.

GILA: Ligoninėj nebuvau.

NIKOLAS: O kur dabar esi?

Pauzė

Kur dabar esi? Manai, kad esi ligoninėj?

Pauzė

Manai, viršuj zuja slaugės?

Pauzė

Kaip manai, kas yra viršuj?

GILA: Ne slaugės.

NIKOLAS: Tai kas tada?

GILA: Vyrai.

NIKOLAS: Jie tave prievartavo?

Ji piktai dėbteli į jį

Kiek kartų?

Pauzė

Kiek kartų tave prievartavo?

Pauzė

Kiek kartų?

Jis atsistoja, prieina prie jos, iškelia pirštą

Štai mano didysis pirštas. O štai mano mažasis pirštas. Pažiūrėk. Mosuoju jais tau tiesiai priešais akis. Va. Tai kiek kartų tave prievartavo?

GILA: Nežinau.

NIKOLAS: Nežinai. Ir kaip tokia liudytoja apskritai pasikliauti?

Nueina prie bufeto, įsipila gėralo, atsisėda, išgeria

Esi daili moteris. Na, veikiau, buvai.

Jis atsilošia, išgeria, atsidūsta

Tavo sūnui… septyneri. Mažas bjaurybė. Tu pavertei jį tokiu. Primokei jį taip elgtis. Turėjai pasirinkimą. Galėjai jį skatinti tapti doru žmogum. Bet vietoj to, paskatinai jį tapti mažu bjaurybe. Primokei jį spjaudytis ir priešintis garbingiems kariams, Dievo kariams.

Pauzė

Ką gi… Tikiuos, kad tai bus bent gera pamoka.

Pauzė

Manęs tu nedomini. Kai ateis laikas, gal tave netgi paleisiu. O kol kas, manau, mus visus čia kurį laiką turėtum dar šiek tiek palinksmint.

Užgęsta šviesos

 

Šviesos įsižiebia. NIKOLAS stovi. VIKTORAS sėdi. VIKTORO drabužiai tvarkingi

NIKOLAS: Kaip tu? Gyvas?

VIKTORAS: Taip.

NIKOLAS: Taip?

VIKTORAS: Taip. Taip.

NIKOLAS: Tikrai? Ir kaip tau tai pavyksta?

VIKTORAS: Hm…

Pauzė

NIKOLAS: Negirdžiu.

VIKTORAS: Tai dėl burnos.

NIKOLAS: Burnos?

VIKTORAS: Tikriau, liežuvio.

NIKOLAS: Kas jam?

Pauzė

Gal, sakau, išgersi? Kad kelelis nedulkėtų. Ką manai?

Nueina prie butelio, įpila du stiklus, vieną jų paduoda VIKTORUI

Išgerk. Žiūrėk, gal nuo to ir tavo pieštukas sutvirtės. Jei ką, rasim paskui, kas jį ir padroš.

Nusikvatoja

Nesijaudink, papildomų rūpesčių dėl to nekils. Žinai, viršuj, septintam aukšte, turim aukščiausios klasės bordelį su nukarusiais nuo lubų sietynais ir visais kitais panašiais dalykėliais. Ten tau ir nučiulps kaip reikiant, ir dar pamyluos. Visos savanorės. Jų tėtušiai dirba mums. O mūsų darbas, priminsiu, – išsaugoti pasaulį kuo švaresnį Dievo garbei. Aišku? Išgerk. Išgerk. Tu ką, atsisakai su manim išgert?

VIKTORAS gurkšteli. Atlošia galvą

Į sveikatą.

NIKOLAS išgeria

Gali eit.

Pauzė

Varyk, kur tik nori. Tikiuos, mes dar susitiksim. Nė neabejoju, kad nuo šiol visą gyvenimą būsim draugai. Pirmyn. Džiaukis gyvenimu. Gražiai elkis. Mylėk žmoną. Beje, ji prie tavęs turėtų prisijungti po geros savaitės. Jei tik turės ūpo. Taip. Jaučiu, kad mūsų diskusijos deramai praturtino mus abu.

VIKTORAS kažką sumurma

Ką?

VIKTORAS darkart sumurma

Ką?

VIKTORAS: O mano sūnus?

NIKOLAS: Tavo sūnus? Et, mesk jį iš galvos. Jis tebuvo tik mažas bjaurybė, ne daugiau.

VIKTORAS pasitempia ir su siaubu pažvelgia į NIKOLĄ

Tyla

Užgęsta šviesos

* Gerai? (pranc.)

 

*

“ONE FOR THE ROAD © Fraser 52 Limited”

Visos šios pjesės teisės yra griežtai saugomos. Norint ją statyti, publikuoti ar kitaip panaudoti privalu kreiptis į Judy Daish Associates Ltd (adresas: 2 St Charles Place, London W10 6EG, England). Atlikti šią pjesę bet kokia forma galima tiktai gavus leidimą.

08 Gru
Tekstai

Jaan Kaplinski. Eilėraščiai iš rinkinio „Balti drugiai nakties“

 

 

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Versta iš: Ян Каплинский. Белые бабочки ночи: стихи. Таллинн, Эстония: Kite, 2014.

Nuotrauka Daivos Daugirdienės

 

Į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros gyvasis klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas Jaanas Kaplinskis (g. 1941) prieš kurį laiką ne vieną skaitytoją nustebino ėmęs kurti poeziją ne tik estų, bet ir rusų kalba. Rusiškai pasirodė dvi jo eilėraščių knygos: „Balti drugiai nakties“ (2014; rus. Белые бабочки ночи) ir „Vegenerio šypsnis“ (2017; rus. Улыбка Вегенера). Už „Baltus drugius nakties“ Rusijoje autorius buvo įvertintas prestižine rusiškąja literatūros premija (Русская премия). Autorius dėmesį sutelkia į tokius „didžiai mažus“ dalykus, kaip dėkingumas mirusiems artimiesiems ar pagarbus santykis su gamta, žmogiškosios egzistencijos trapumo apmąstymai. Vis dėlto tariami gyvenimo mažmožiai, kasdienybės smulkmenos ar savaime suprantamybės čia neretai atsiveria visiškai netikėtais rakursais. Šiuos tekstus apibūdinčiau ir kaip savitas „mažo“, savo laikinumą puikiai įsisąmoninusio žmogaus meditacijas ilgaamžės Visatos akivaizdoje.

Vertėjas

*

Galiu melstis vien Dievui

prikeliančiam visus išmirusiuosius

tik ne mane

aš pasiliksiu anoj pusėj

drauge su pernykščiu sniegu

ir žydinčiomis šio pavasario obelimis

ir visus mano eilėraščius maldas ir mantras

išsklaidys rytmečio vėjas

į visas pasaulio puses

kelius takelius ir pašto dėžutes

*

Pereiti skersai pasaulį ir erdvę

sukurtus Niekieno ir Niekam

net jei tavasis vardas ir patirtis turi reikšmės

net jei Dievo rašmenys nesudega drauge su tošimi

jų niekada neskaitys

atsibudęs ryte pastebi

kad tavo pėdsakus jau užklojo nukritę lapai

ir kad tu vėl pamiršai

ką tik regėtą sapną

*

Laikas tai tėkmė arba tėkmės tėkmė

visi mes išeinam į praeitį arba į ateitį

priešistorė dar ten už kampo iki istorijos dar toli

kas liko kas atiteko mums iš Livonijos

be kalėdinių obuolių kvapo ir eilėraščių apie ūksmingus sodus

kalba jau ne ta ir vardai ne tie vìsa išeina nuo mūsų

eglės kryžkelės su šviesoforais

vaikai mojantys vėliavėlėm prezidentams karaliams čempionams

tiems kurie atidavė savo gyvybę už tas ar kitas spalvas

iki tol kol ir jas nuplukdys žemyn tėkmė

ir jų pėdsakai virs verpetais upėje

pradingstančiais tamsoj už seno akmeninio tilto

*

Šis sidabru tviskantis veidrodžio karalystės pasaulis

žvelgiantis į tave tavo paties akimis

iš tavo paties pavidalo nesvarios tylos

į tavo pastangas darkart sugauti nesugaunama

perprasti kamanės sparnelių ir pirmųjų snaigių paslaptį

užčiuopti kaip iš tuštumos randasi dalelės

mintys ir drugeliai kaip kyla oro pilys

hipotezės ir teorijos – argi ten tarp dešiniojo ir kairiojo

tarp to ir ano kažko ir nieko tylos ir garso

neliko paslėptų užmirštų durų į ten pat

kur galbūt dar sugrįši

pas saviškius į pirmykštę tuštumą pirmykštes jūras

pas žuvis ir varliagyvius šliaužiančiuosius ir vijoklinius augalus

į neregėtus sapnus ir pirmaprades tylumas

prie negimusių minčių neparašytų eilėraščių

*

Norom nenorom liesdamasis prie nebūties ir Dievo vienatvės 

akimirkai užsimiršdamas tarp dviejų maldos žodžių

ten už amžinybių ir už senų liepų kur nėra skiriamosios linijos

tarp jo keisto nebuvimo ir buvimo

kur šešėliai dar negimė ir šviesa dar nespėjo atsispindėti

nuo žengiančiojo nuostabos ties šviesos ir spalvos riba
dar neatsitokėjusio po stingdančios nebūties

kažkur visai netoli kažkur ant tos pat upės kranto

*

Vìsa dėl ko mes gyvenom mirėm krimtomės ir kovojom

atiteks vėjui – tasai kuris sėja

gali ir nežinoti kas išdygs iš jo sėjos

kibirkštėlės tokios panašios į jonvabalius o kartais – mintis

o su atmintim taip pat sunku sutikti ar ginčytis

kartais atrodo kad tuštumos veik nėra

pernelyg daug yra nekaltai užmuštų ir užmirštų bevardžių ir

vargu ar atsiras kelias atgal link tylios išminties

amžinai sugrįžtančios pavasarinės žolės

kelias atgal pas save prie savo pėdsakų prie savo sielos

kuri vis tiek nieko nepastebėdavo

atgal pas snieguoles ir juodus vorus

zujančius išdžiūvusioj pernykštėj žolėj

*

Ieškodami gyvenimo prasmės mes aukojam gyvenimą prasmei

ir savo sparnus sparnuotiems eikliems žodžiams

nors be atminties niekas nekinta o tiesiog yra

tiesiog stovi tiesiog skrenda tiesiog praeina

vienas po kito spygliai atsisveikina su egle žvakės sudega

ir tik paskutiniųjų už savo gyvybę kovojančių ugnelių atošvaistės

vos atsispindi ant sidabraspalvio rutulėlio paluby

jei nėra atminties nieko neliks vìsa tiesiog yra

ir mums neįmanoma ką nors pažinti ar įrodyti

ir suprasti – kankinamės mes dėl būties ar dėl nebūties

*

Ji čia pat visai arti netgi arčiau nei vardai ir prisiminimai

arčiau senos lovytės ir apiplyšusių vaikiškų marškinėlių

ir neužmirštuolių palei takelį vedantį prie tvenkinio

artima kaip mėlyna spalva gėlei arba raudona kraujui

kaip vakarykščia šiandienai ir krantas okeanui

ji arčiau nei savasis aš arčiau mūsų su jumis

ir kartais esu veik įsitikinęs kad ne tik juoda katė

klausosi manęs tįsodama ant viršutinės lentynos prie lango

*

Kam egzistuoti jei galima tiesiog grumtis dėl egzistavimo

kam grumtis jei galima tiesiog egzistuoti

ten vakaruose leidžiasi saulė už senų blindžių

žinau – ne visi mes susitiksim rytojaus rytą

nors vis dar tikiu viltim ir meile tik tikėjimu jau nebe

žinau – viskas prasideda ir baigias fragmentais

senom nuotraukom paskleistom ant švarių grindų

mes gimstam ir išsigimstam įvairiausiais asmenimis

gausybe atpažįstamų ir nepažinių savųjų aš

*

Net varno kranksėjimas skamba vis skardžiau ir žvaliau

o rytmetis už lango daros vis šviesesnis

kiekvienas lašelis krintantis nuo varveklio

pasitinka tave mažyčiu būk sveikas

primindamas kaip dažnai užmirštam kad mes ne tiktai mes

bet ir kažkas bei kas nors daugiau

tai kas įvardyta ir tai kas neturi vardo pusiau užmiršta pusiau perregima

vos užčiuopiamas apdangalas skiriantis tai kas praėjo nuo to kas dar laukia

skiriantis užtemimą ir nušvitimą

*

Dešinė ir kairė susikeičia vietom

net ir ne kreivam veidrody tiesa kartais panaši į neteisybę

nebyliai žvelgia tasai kitas tau į akis

tomis pat tavosiomis nekaltai žydromis akimis

taip pakalnutės ir vilkdalgiai nemeluoja

tačiau jie nuvys šitaip greitai

ir liks vien tik liūdesys ir kvapas

galbūt tai yra lygiai tas pat

neapčiuopiamas nepaaiškinamas kažkas

kas nepalieka tavęs nei dieną nei naktį

*

Anūkė žiūri iš nuostabos primerktomis akimis prieš šviesą

atsitokėjusi pargrįžusi atgal iš tos tikrovės

kurią mes vadinam sapnu į tą tikrovę kurią vadinam realybe

nežinodami kas slepiasi už tų užuolaidų vokų akių

žvelgiančių į mus arba tiesiog į šviesą

iš ko dar niekas nesukurta nepadaryta

kas savaime yra dar tik balta šviesa dar ne pasaulis tik tuštuma

lydinti mus ilgame kelyje nuo A iki B

*

Daiktai neįsiminė savo vardų ir štai aš imu juos pamiršti

atmintis kaip skylėta kišenė nenulaikanti smulkiųjų

žodžių ir sąvokų kai kas žinojo tai jau viduramžiais

ir kai kas nepamiršo to šiais mūsų košmariškais laikais

saugodamas viską ką kiti nešiojosi su savimi iki jo

ir galų gale paleido iš savo susigėdusių rankų

tarsi paukštuką driežą ar tik trupinėlį

šį tą kas esti tarp kai ko ir nieko tarp mūsų ir mūsų užmaršties

šį tą kas neturi nei pradžios nei pabaigos nei prasmės

*

Viskas teka kaip rašalas ir rašalinė

sena lempelė ir akiniai ant stalo

stalas ir kėdės dienos ir naktys žiemos ir vasaros

kojos ir pradžiõs pėdsakai ir pãbaigos

sąvokos ir supratimas visa ką žinojau ir ko nežinojau apie save

teka tyla teka balsai garsai ir atskambiai

vis sunkiau atskiriami nuo pačios tylos balso

nuo pietų vėjo balso ir ateinančio pavasario

*

Ir aš veik pasiruošęs atsisveikinti su savim išeiti iš mados

pasiruošęs būti užmirštas paliktas ramybėj

už miškų ir pelkių senosios ir naujosios istorijos pamokų

kurių maža kas išmoksta prieš tai kai būna jau per vėlu

tačiau net ir tas nedaugelis svajoja apie ką nors kita

apie tolimas salas pietų jūrose

apie tai kaip išmesti rylą iš rusų poezijos

tapti vienu tų kuklių vabalų duobkasių

maitinančių savo vaikus gardžiais

Lomonosovo Lermontovo Puškino Brodskio

palaikais

*

Kažin kas iš to ką paleidau iš savo sugrubusių rankų

vakarykštę naktį kai žvaigždės švietė taip ryškiai ir takelis

blykčiojo tartum juvelyro vitrina – siela akimirką

pamiršo apie širdį ir nervų sistemą

kažin kas iš to ką paleidau nepastebėjęs nei

savo užmaršios sielos nei užgimstančių minčių

galbūt tai buvo raktai galbūt saulėgrąžų sėklos

arba paprasčiausiai mažuliukas nesvarus skaidrus šis tas nulis

*

Anksčiau ar vėliau visi mes niurktelėsim į nežinomą

ateitį užplūs ant visko kas liko po mūsų

pėdsakai paviršiuje atgims raibuliais

o po vandeniu mums taip noris dainuoti

po vandeniu galva tokia tuščia kad kyla nuostabios mintys 

tačiau tie kurie ateis atplauks mūsų

moka tik kriuksėti ir tarškinti

nežino apie mirtį ir troškulį neskuba gyventi ir dainuoti

07 Gru
Tekstai

Ivan Turgenev. Eilėraščiai

 

 

 

Iš rusų kalbos vertė Nora Jazbutytė

Nuotrauka Daivos Daugirdienės

 

PROZOS MEISTRŲ LYRIKA

IVAN TURGENEV

(1818–1883)

Rašytojas gerai pažįstamas klasikine rusų literatūra besidomintiems skaitytojams. Kaip didis prozos meistras. Tačiau I. Turgenevo archyve randame ir puikių eilėraščių. Jie pasižymi muzikalumu, kai kurie tekstai išsiskiria savitu, artimu romansui skambesiu. Sukurti daugelį poezijos kūrinių autorių įkvėpė jo didžioji mūza, XIX a. Europos operos žvaigždė Pauline Viardot.

 

          Gėlelė

Ar teko tau tamsiojoj girioj,

Pavasarinėj žalumoj

Surasti kuklią gėlę svyrant?

(Tu – vienas žemėj svetimoj.)

 

Ji, vieniša, tavęs tik laukė

Žolės rasotos apsupty…

Ir savo pirmą kvapą tau tik

Pražydus troško ji paskirt.

 

Ir štai skini stiebelį trapų,

Prie švarko atsargiai segi

Su šypsena lėta, supratęs,

Kad rankoj gyvastį turi.

 

Ir vėl eini keliais dulkėtais;

Aplink – išdeginti laukai,

Dangaus alsiu karščiu užlieti.

Gėlė nuvyto jau seniai.

 

Juk augo ji tykioj paunksmėj

Maitinta ryto lietumi.

Jai pražūtingos kelio dulkės,

Kaitra jai gresia mirtimi.

 

Ir ką? Neverta jos gailėti!

Matyt, taip lemta buvo jai –

Nors mirksnį trumpą, bet žydėti,

Širdies tavosios priglaustai.

 

1843 m.

 

            Ėjau tarp stūksančių kalnų

 

Ėjau tarp stūksančių kalnų,

Palei skaidrias upes ir slėniais…

Ir šie vaizdai, – gerai menu, –

Kaskart kartojo man tik viena:

Mylėjau aš! Ir tu mane!

O visa kita – lyg sapne!

 

Dangus švytėjo virš manęs,

Šlamėjo lapai. Paukščių trelės…

Ir debesėliai vorele

Kažkur tolyn linksmai skubėjo…

Alsavo laime viskas čia,

Bet liko jai širdis kurčia.

 

Tad leidaus nešamas bangos, –

Tokias plačias tik jūra sergi!

Pritvinko sieloj daug tylos,

Gilesnės už džiaugsmus ir vargą.

Pats sau lyg mįslė aš buvau:

Pasaulį juk užkariavau!

 

Kodėl aš nemiriau tuomet?

Kodėl abu toliau gyvavom?

Kažkas lyg keitėsi kasmet,

Bet dovanų daugiau negavom

Didesnio gėrio už anas,

Palaimos kupinas dienas.

 

**

Iš kur atplaukia tyluma?

            Ir šauksmas tas iš kur?

Pavasariu alsuoja kas,

            Kvapais gimtų laukų?

O, siela mano, tarki, ko

            Pagailo tau staiga?

Koks širdžiai mielas ilgesys

            Užlieja lyg banga?

 

Pražuvo viskas, o dievai,

            Nykumas ir tamsa…

Bet tai, dėl ko verkiau kadais,

            Sunaikinau aš pats.

Netikėlis tarp panašių

            Užuomaršų kvailių,

Gėriuosi duženom savų

            Sparnuotųjų vilčių.

 

Ir vis gi jaudulio keram

            Širdis dar atvira.

Atrodo, aušta vėl ir man

            Ta nuostabi diena,

Kai ant pilkos, plikos šakos,

            Sultingas ir kvapnus,

Švelniuos, meilinguos spinduliuos

            Lapelis ima bust…

 

Tarytum atgimė širdis

            Ir verkti nebijau.

Į tamsią girią vėl ir vis

            Skubu aš vakarais…

Lyg meilė mūsų vėl gyva

            Ir jau naktis arti…

Prie vieno lango tuopa man

Vis linkteli kukli…

 

1844 m.

 

**

Kada ir švelnų, ir džiaugsmingą

Aš tavo žvilgsnį sugavau

Ir tą minutę stebuklingą

Blakstienas tavo bučiavau,

 

Kada tu kartais tyliai, droviai

Užsnūsdavai man prie širdies

Ir aš gėrėdavaus tavuoju

Grožiu pro šydą paslapties,

 

Kada mėnulis viršum sodo

Pakilęs švietė mums abiem,

Parimusiems prie lango, rodos,

Net ir kvėpuojantiems išvien,

 

Kada išsiskyrimo mirksnį

Beribę tuštumą jaučiau,

Tik virpančias rankas vis tyliai

Prie lūpų ir širdies glaudžiau, –

 

Nejau galėjau aš nujausti

Tada, kad mudviejų lemtis –

Palikt viens kitą ir nekęsti

Jausmų, kur liko užmaršty?

 

1843 m.

Load more posts
Loading...